DELFI dėmesio centre – Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Ingrida Šimonytė. Taip pat – kito galimo TS-LKD kandidato, ambasadoriaus Vygaudo Ušacko bei politologų ir apžvalgininkų komentarai.

Ponia Šimonyte, sprendimas priimtas, paskelbtas. Palengvėjo?

Palengvėjo, žinoma. Dingo ta įtampa ir klausinėjimas kada, ką čia sakysi.

Ir aišku atsirado supratimas, kad atgal kelio nėra?

Man iškart buvo aišku, kad kelio atgal nebus, nesvarbu, kokį sprendimą būčiau priėmusi. Tiesiog ta migla, įtampa nereikalinga ir aš pasistengiau nelaukti galutinės dienos

Manote, laimėsite prezidento rinkimus?

O ko ten eiti, jei manai, kad nelaimėsi.

Štai ką apie jūsų stipriąsias puses kalba ekspertai.

Vytautas Bruveris, dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas:

Pati stipriausia Šimonytės pusė, kad ji yra gyvas žmogus. Ji moka kalbėti gyvai, turi greitą orientaciją ir kalba užtikrintai. Aišku, užtikrintai kalba tomis temomis, kurias išmano - tai pirmiausiai ekonomikos, finansų ir kiti klausimai. Apskritai, pagal viešą įvaizdį, kaip ji atrodo viešumoje, kaip ji viešai elgiasi, viešai rašo, pirmiausiai Facebook’e, ji sudaro gyvo žmogaus įspūdį. Dabartiniam kontekste ir, apskritai šiais laikais politikoje, to labai trūksta ir tuo ji lenkia visus galimus savo konkurentus.

Vladas Gaidys, sociologas, nuomonės tyrimų agentūros „Vilmorus“ vadovas:

Turbūt pati stipriausia jos pusė, čia man kaip stebuklas ir netikėtumas, kad visuomenės pasitikėjimas ja visada buvo labai aukštas. 2009 m. rugsėjį, kai Šimonytė buvo finansų ministre, jos reitingas buvo labai aukštas - apie 30 proc. vertinančių palankiai ir tik apie 9 proc. nepalankiai. Jeigu žiūrėtume pagal balansą to laikotarpio, tai aukščiau už ją buvo tik D. Grybauskaitė ir kardinolas A. J. Bačkis.

Mažvydas Jastramskis, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bei Kauno Technologijos universiteto mokslininkas, politologas:

Manyčiau yra du pagrindiniai pliusai. Pirmas dalykas, kad Šimonytė patinka konservatorių rinkėjui ir konservatorių rinkėjas už ją balsuos. O konservatorių rinkėjai, kaip grupė, yra didžiausia nuosekliai balsuojančių ir ateinančių į rinkimus grupė Lietuvoje. Taigi prie atitinkamų sąlygų tai gali netgi garantuoti patekimą į antrą turą. Antras pliusas – labai aiški kompetencija ekonomikoje, o Lietuvoje didžiausios problemos žmonėms ir yra ekonominės: kainos, atlyginimai ir t.t. Dar pridėčiau, kad yra toks visiškai neišmatuojamas faktorius X – labai sunku suvokti, kaip būdama finansų ministre per krizę Ingrida Šimonytė vis tiek sugebėjo išlikti vienu populiariausių asmenų konservatorių aplinkoje. Tai rodo, kad kažką ji turi.

Kažką tokio turi, sako M. Jastramskis. Vladas Gaidys kalba apie stebuklą, turėdamas omeny 2009 m. rugpjūčio mėn. apklausą, kurioje jūs, nepaisant vykdytų karpymų ir mažinimų, buvote vertinama viena palankiausiai visuomenėje. Kuo jūs pati aiškinate tokį fenomenalų savo populiarumą?

Nemanau, kad tas populiarumas fenomenalus. Bet kaip jau sakiau anksčiau, manau, žmonės vertina paprastumą ir nuoširdumą. Nežinau, ar yra žmonių, kurie tuo laiku manė, kad man visos finansinės šalies problemos ir jų sprendimo būdai teikia malonumą, kad man nesvarbu. Man, kaip normaliam žmogui, iš tikrųjų buvo sunku ir skaudu, kad tokiu būdu reikia išeiti iš tos situacijos. Turbūt tas kalbėjimas, o ne bandymas pabėgti nuo temos ir siuntimas komentuoti kokių patarėjų galbūt ir patiko žmonėms.

Šiandien jūs akcentavote Konstitucijos apsaugą, nuskambėjo terminas „Konstitucijos garantas“. R. Valatka jau sureagavo, kad nėra tokio dalyko kaip Konstitucijos garantas apskritai. Bet kuriuo atveju, ar manote, kad Konstitucinei sąrangai yra iškilęs pavojus?

Aš manau, kad yra tai liudijančių požymių. Galiu kalbėti apie tai, kad dalis daugumos jau antri metai mano, jog demokratija - tai daugumos diktatas mažumai. Kai manai, kad kažkas gali būti diktatūra kažkam – tai jau savaime nėra gerai. Tas nuolat pasikartojantis naratyvas, kad mes esame dauguma ir mes sprendžiame kaip kas turi būti daroma, kas ribojama ir t.t., tai tikrai aišku, kad ne apie tai yra mūsų Konstitucija. Konstitucija labai aiškiai kalba apie žmonių teises ir apie tai, kad mažuma turi būti apginta.

Jūs jaučiate kažkokią asmeninę priešpriešą ar vertybinę konfliktinę situaciją su dabartine dauguma? Ar visgi galėtumėte su ja darbuotis, jeigu būtumėte išrinkta Prezidente?

Esame diskutavę apie kai kuriuos aktualius dalykus ir iškart po rinkimų, ir visai neseniai. Bandėme diskutuoti, bandėme siūlyti susėsti ir pakalbėti, nes turime savų ekspertų, bet Seime ta ranka buvo atstumta. Bet, manau, kad yra dalykų dėl kurių galima susitarti, tai įrodėme ir pasirašydami gynybos susitarimą.

Ponia Šimonyte, mąsčiau, ar užduočiau šį klausimą 43 m. oficialiai nevedusiam vyrui. Pamaniau, kad užduočiau, tai užduosiu ir jums. Kaip jūs apibūdintumėte savo asmeninį gyvenimą?

Galiu labai paprastai pasakyti – gyvenu su savo mama. Tą jau kalbėjau seniau, ja reikia šiuo metu labai rūpintis. Tai toks yra mūsų namų ūkis. Turiu seserį, kuri turi vaikų ir aš jais mielai rūpinuosi. Tai yra mano šeima, nėra jokios paslapties.

Ingrida Šimonytė

Ar šeimyninė padėties, jūsų nuomone, yra viena iš esminių informacijų rinkėjams?

Matot, kartais būna taip, kad už gražaus fasado slepiasi nebūtinai toks gražus turinys. Aš nespręsčiau apie žmones pagal jų asmeninį gyvenimą. Aš vadovaujuosi principu „gyvenk ir leisk gyventi kitiems“. Kol kitų gyvenimas tau netrukdo, tai iš esmės yra jų prisirinkimas, kaip gyventi. Apie žmones reikia spręsti pagal jų darbus.

Štai ką apie jūsų silpnąsias puses sako ekspertai.

Vytautas Bruveris, dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas:

Ji yra labai nišinė kandidatė, labai nišinė politinė figūra. Šimonytė pažįstama, mėgiama, vertinama kaip politikė labiausiai dešiniajame flange. Pasakyčiau net griežčiau – konservatorių stovykloje ar netgi tam tikroje konservatorių stovyklos dalyje. Žinoma, kitas dalykas – visi suprantame, ką oponentai naudos prieš ją: kad ji yra ta krizės ministrė, kad vadinama naktinė mokesčių reforma yra jos darbas ir kad ji yra viena iš tų pagrindinių figūrų, atstovaujančių Vilniaus ponų, bankų ir kitų blogybių elitą, kuri apiplėšė tautą.

Mažvydas Jastramskis, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bei Kauno Technologijos universiteto mokslininkas, politologas:

Aišku, silpnos pusės yra panašiai kaip ir stiprios. Jeigu stiprioji pusė, kad už ją balsuos konservatoriai, tai problema yra taip vadinamas „electoral separation“. T.y. kai vyksta Prezidento rinkimai ir parlamento rinkimai, tai vis tiek kandidato ir partijos rinkėjai skiriasi. Aš spėčiau, kad Šimonytės rinkėjas vidutiniškai bus šiek tiek jaunesnis nei konservatorių. Bet koks bus skirtumas per papildomus žmones iš šono, atėjusias už ją balsuoti, dabar sunku pasakyti. Konservatoriams reikia melstis, kad tas skirtumas būtų didelis, nes jų rinkėjų laimėti Prezidento rinkimams tikrai nepakaks. Antras minusas, akivaizdu, yra su krize susijęs. Dabar, kai ji paskelbė, kad dalyvaus partijos pirminiuose rinkimuose ir greičiausiai dalyvaus pagrindiniuose Prezidento rinkimuose, tai ji bus tiesiog kalama.

„Šimonytė apiplėšė tautą“ - toks vienas iš V. Bruverio siūlomų naratyvų jūsų oponentams. Ką galėtumėte atsakyti?

Šimonytė ir save apiplėšė, kadangi galiu tik priminti, jog politikų ir valstybės tarnautojų atlyginimai smogus krizei buvo sumažinti pirmiausiai ir ženkliausiai. Taip, tų sunkių ir nepopuliarių sprendimų buvo. Psichologai sako, kad atlyginimo didinimą žmogus prisimena berods tris mėnesius, o sumažinimą - visą gyvenimą. Tai man sunku būtų kovoti su tokiomis išvadomis, tai aš tiesiog bandysiu aiškinti, kaip ir iki šiol dariau, kodėl budo vienokie ar kitokie sprendimai.

Pone Ušackai, niekam ne paslaptis, kad I. Šimonytė pagal partijos narių ir skyrių išreiškiamą paramą ženkliai jus lenkia. Dar yra nemažai laiko. Kaip stengsitės šią padėtį pakeisti?

Darysiu tai, kad ir darau – kalbėsiuosi su žmonėmis. Tikiu ta idėja, kad TS-LKD partija turi atsiverti kitiems žmonėms, kitiems piliečiams. Turiu kompetenciją, patirtį, kurią įgijau per savo ilgus darbo metus ir kuri reikalinga Prezidentui. Manau, kad įtikinsiu žmones.

Vygaudas Ušackas

Pone Ušackai, esate daug laiko praleidęs Vakarų demokratijose, puikiai žinote kaip ten veikia rinkimų sistema. Ypač kalbant apie JAV, žinome, kad kandidatai, kurie nesurenka paramos partijoje, tradiciškai paremia laimėjusį kandidatą partijos viduje. Kaip jūs vertinate šią tradiciją?

Pirmiausiai noriu pasakyti, kad tie priekaištai, kuriuos išgirdau iš savo kolegų, mane stebina. Visus tuos 28 m. buvau su Lietuva ir dirbau Lietuvai. Tai čia viena. O grįžtant prie jūsų klausimo - antradienį pristatysiu ekonomikos proveržio planą, nes negalime užmigti ant laurų ir džiaugtis augančia ekonomika. Reikia siekti, kad Lietuvoje vėl būtų 3 mln. gyventojų. Manau, kad tai ir pasieksime. Aš pasiruošęs įrodyti, kad esu tinkamas žmonėms kandidatas.

Tai taip suprantu, kad nepaisant to, kaip nuspręstų partija, jūs eisite iki galo?

Ne. Pirmiausiai aš esu nuoseklus ir mano ėjimas iki galo, reiškia, iki galo dalyvavimą partijos vidiniuose rinkimuose. Vargu ar pralošus partijos rinkimus galima tikėtis pergalės nacionaliniuose rinkimuose.

Jūs esate sukaupęs nemažą rėmėjų dalį Lietuvoje net už partijos ribų. Ar svarstote galimybę tuos žmonės kažkaip įtraukti į politinę veiklą, kaip bepasibaigtų jums rinkimai?

Iš tikrųjų esu pamalonintas, kad mano reitingas auga ir kad gavau per 14 tūkst. piliečių parašų Lietuvoje ir užsienyje. Tikiuosi, kad jiems bus sudaryta galimybė dalyvauti rinkimuose ir kad jų balsai nulems mano pergalę.

Ponia Šimonyte, iš tiesų tai unikalus reiškinys Lietuvoje - partijos pirminiai atviri rinkimai, kai gali balsą atiduoti bet kas, o ne tik partijos nariai ar partijos vadovybė. Ir iš tiesų gali taip būti, kad nors jūs ženkliai pirmaujate partijos skyriuose, už Ušacką balsą atiduos daug nepartinių rėmėjų. Jeigu V. Ušackas laimėtų partijos nominacija, koks būtų jūsų sprendimas?

Sprendimas labai aiškus - jeigu nelaimiu pirminiuose partijos rinkimuose, nėra jokios kalbos apie tai, kad aš dalyvauju toliau. Man tai yra visiškai aišku ir man nereikia taip ilgai pasakoti to paties atsakymo. Aš tiesiog pasitraukčiau ir paremčiau tą kandidatą, kuris laimėtų. Nes taip pasirinktų bendruomenė.

Kaip jūs vykdysite savo rinkimų kampaniją? Jau planuojate susitikimus su žmonėmis, agitaciją?

Taip, bandysiu pasivyti gerbiamą Vygaudą. Nemanau, kad jis turi kokią nors privilegiją būti patrauklus žmonėms už partijos ribų. Simpatikų už partijos narių turiu, matyt, ir aš. Manau, kad strategija tokia ir bus - bendrausiu ir su partijos bendruomene, ir su žmonėmis iš šalies, skatinsiu juos balsuoti.

Jūs galvojate važinėti po Lietuvą?

Žinoma, tačiau galimybių ribose. Laiko visgi nedaug - maždaug mėnuo. Per jį reikės daug padaryti.

Ponia Šimonyte, jeigu jūs nebūtumėte kandidatė, žiūrėtumėte į Šimonytę iš šalies visų kandidatų kontekste, kokius esminius dalykus matytumėte, kas jus išskiria iš kitų kandidatų būrio?

Vėlgi mes grįžtame prie to paties, kad labai sunku save iš šalies vertinti. Nežinau, manau, kad tai, ką ponas Bruveris kalbėjo, yra tie dalykai, kurie man pačiai patiktų: kad žmogus yra atviras, nuoširdus, nevynioja į vatą ir kalba tuos dalykus, kuriuos nori pasakyti, o ne tuos, kuriuos kažkas nori girdėti. Aš manau, kad jau bus didelis pasiekimas, jei aš su savo žinia, pvz., apie socialinį kontraktą, pasieksiu kuo daugiau žmonių.

Jūs turite puikų humoro jausmą, labai dažnai cituojate Šveiką. Suprantu, kad „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ jūsų mėgstamiausia knyga. Kuo ji jums taip patinka?

Galbūt sunku tai būtų pavadinti mėgstamiausia knyga, tai galbūt tokia parankinė knyga, kuri visada guli šalia. Kai prireikia kokios minties, kur beatsiverstum tą knygą - visada pasiseks. Čia, matyt, tiesiog susiklostė toks santykis su ta knyga. Gal dėl to, kad aš daug metų dirbu valstybės tarnyboje. Čia irgi yra visokios subordinacijos, visokių komandų kaip ir kariuomenėje To idiotizmo, deja, irgi yra. Kai atpažįsti tuos dalykus, tai negali nekabinti.