aA
Diplomatas, buvęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas neslepia, kad jo patarimų užsienio politikos klausimais sulaukia į prezidentus kandidatuojanti Ingrida Šimonytė, o jam artimi žmonės yra bendravę ir su Sauliaus Skvernelio bei Gitano Nausėdos komandomis.
© DELFI / Andrius Ufartas

„Man rūpi, kad kandidatai perimtų tas politines nuostatas, kurias mes (su komanda) kartu formavome. Man džiugu girdėti kai kurias gaidas, kurias aš reiškiau išankstiniuose partijos rinkimuose. Jos pasireiškia visų trijų kandidatų programose“, - sakė V. Ušackas.

Interviu DELFI V. Ušackas išsakė savo pozicijas pagrindiniais užsienio politikos aktualijų klausimais, ir pateikė savo versiją, kodėl tarp jo iš prezidentės Dalios Grybauskaitės kilo konfliktas, po kurio jis atsistatydino iš užsienio reikalų ministro pareigų.

- Šios dienos, kai kalbamės, karštoji naujiena – Astravas, dvi pusės susikirto su savo požiūriais šiuo klausimu, kaip Jūs manote, ar dar gali būti keliamas klausimas apie Astravo atominės elektrinės (AE) uždarymą arba pakeitimą į kokius nors kitus elektrinės tipus?

- Mano pirmas pastebėjimas yra tai, kad manau, kad išmintingai Lietuvos diplomatijai ir užsienio politikai svarbu, kad mes Baltarusiją matytume plačiau, ne tik per Astravo keliamus iššūkius ir grėsmes. Baltarusija yra mūsų kaimynė, (…) ir mes turėtume savo santykius su Baltarusija formuoti apibrėždami savo nacionalinius interesus.

Manau, kad mūsų nacionaliniai interesai, visų pirma, turi remtis tuo, kad tai būtų mums taikus kraštas, kad būtų taika su kaimynais, kad Baltarusija netaptų Rusijos dalimi, kad Baltarusijos teritorijoje nebūtų dislokuotos nuolatos Rusijos karinės pajėgos, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės ir laisvės, ir kad Klaipėda išliktų Baltarusijos vartais jos produkcijai ir prekybos srautams, kuo Klaipėda šiuo metu ganėtinai sėkmingai konkuruoja.

Savo ruožtu, santykių ir siekių mozaikoje išlieka Astravas kaip grėsmė. Aš maniau, kad Sauliaus Skvernelio kalbėjimas apie „planą-chuliganą“ buvo Balandžio 1-os dienos pokštas. Jeigu buvo priimtas toks sprendimas, kad neimportuosime elektros energijos iš Astravo elektrinės, be abejonės, turime tos pozicijos laikytis.

Aš matau, kad mums vis dėlto nepavyko suburti kaimynių šalių koalicijos. Kiek suprantu Latvija yra suinteresuota pirkti (elektrą iš Astravo AE). Klausimas yra toks: o kas bus gruodžio mėnesį, kai greičiausiai pradės veikti AE? Manau, kad mums reikia toliau kalbėtis su Europos Sąjunga (ES) ir su Baltarusija, užtikrinant, kad jeigu pradės veikti AE, kad būtų užtikrintas aukščiausias saugumo standartų laikymasis, priežiūra ES ir kitų saugumo institucijų.

Antras dalykas, S. Skvernelio išsakytoje sparnuotoje frazėje racionalų grūdą matau tame, kad iš tikrųjų Lietuva turi infrastruktūrą, mes turime suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, ir mes žinome, kad kitos valstybės (Lenkija, vidurio Europos šalys) yra suinteresuotos diversifikuoti savo energetikos šaltinius. Šia prasme tam tikras racionalus grūdas yra tame, kad jeigu iš tikrųjų prezidentas Aliaksandras Lukašenka nori diversifikuoti savo energetinius šaltinius, galbūt jis būtų suinteresuotas su mumis bendrauti.

Jungtinės Valstijos (JAV) per bendrą su Lenkija „Trijų jūrų iniciatyvą“ irgi siekia, kad Europoje atsirastų Amerikos dujos. Jos šiuo metu pagal kainą negali konkuruoti su Rusijos dujomis, bet, kaip žinome, paskutiniai susitarimai tarp A. Lukašenkos ir Vladimiro Putino numato, kad nuolaida bus taikoma tik iki 2024 m. Tad teoriškai bendradarbiavimas su Baltarusija būtų galimas, jeigu jis būtų pagrįstas tikru noru. O kas patarė premjerui S. Skverneliui ir ar tie patarimai yra paremti preliminariais skaičiavimais ir galbūt kontaktais su Minsku ir galimais kitais partneriais, man sunku yra sakyti.

- Ar Jums atrodo, kad A. Lukašenkos noras „diversifikuoti energetinius šaltinius“ gali būti nuoširdus?

- Aš kalbu ne kaip politikas, o kaip diplomatas ir ekspertas, aš manau, kad Lietuvoje mes paviršutiniškai ir supaprastintai vertiname procesus Baltarusijoje. Daroma politinė klaida, sakant, kad Baltarusija vos ne yra jau okupuota arba uzurpuota Rusijos. To nėra. Pasigilinus į procesus matyti, kad A. Lukašenka bando laviruoti, išlaikyti savo savarankiškumą.

Aš žinau iš savo asmeninių kontaktų, kad ES valstybės, ypač Vokietija, yra suinteresuotos bendradarbiauti su Baltarusija. Žinau, kad JAV aukšti pareigūnai lankėsi Minske ir kalbėjosi net apie bendradarbiavimą tarp Baltarusijos ir NATO. Tai, kad Lietuva yra vienintelė, kuri šiuo metu blokuoja susitarimus tarp Baltarusijos ir ES dėl partnerystės susitarimo ir tarp Baltarusijos ir NATO, tai nėra patogi padėtis Lietuvai, nes mes esame vieninteliai, ir mes esame kaimynai. Mes nesame naivūs kalbėdami apie integracinius procesus, tačiau aš manau, kad išmintinga strateginė politika būtų, kad mes žiūrėtume toliau, plačiau, ne tik į Astravą – žiūrėtume į ilgalaikius santykius su Baltarusija, kokios Baltarusijos mes norime.

Tai, kad Lietuva yra vienintelė, kuri šiuo metu blokuoja susitarimus tarp Baltarusijos ir ES dėl partnerystės susitarimo ir tarp Baltarusijos ir NATO, tai nėra patogi padėtis Lietuvai, nes mes esame vieninteliai, ir mes esame kaimynai.

Baltarusija ir Rusija visada bus labai glaudžios partnerės, nes taip susiklostė istoriškai. Mes nežinome, kas bus po A. Lukašenkos. Mes nežinome, kas bus po V. Putino. Tačiau, darant istorinę paralelę, Lietuvai turbūt būtų naudingiau turėti Broz-Tito režimą, o ne Honekerio režimą, kuris būtų pilnai kontroliuojamas Maskvos. Šituo tikslu, aš manau, mes turėtume apmąstyti ir palaikyti ryšius ir galimybes, kurias siūlo JAV ir ES šalys, suteikti tam tikrą alternatyvą – tiek ekonominių, tiek politinių saitų, ar tai būtų su ES, ar NATO, nes tai atitiktų mūsų nacionalinius interesus.

Aišku, suvokiant, kad Astravas išliks ilgam jautriausia, skausmingiausia mūsų santykių dalis, nes tai kelia rizikų, kurias mes turime siekti kiek įmanoma labiau amortizuoti arba eliminuoti. Jeigu nebus pasiekta, kad rinkos prasme AE nebus įmanoma išlaikyti, tai nors saugumo standartų prasme būtų taikomi aukščiausi reikalavimai galbūt net su tiesiogine Europos Komisijos arba kitų specializuotų tarnybų priežiūra.

- Ar manote, kad realiai dar būtų galima šitą projektą sustabdyti?

- Aš nežinau visų techninių detalių, tačiau kalbantis su kolegomis Europoje ir ekspertais panašu, kad Baltarusija užbaigs Astravo AE statybą. Ji pradės veikti šių metų pabaigoje. Mes likusį laikotarpį turėtume siekti išnaudoti, kad saugikliai, kurie tik yra įmanomi, būtų pasiekti.

- Ar sutinkate su tais kritikais politikoje, kurie sako, kad konservatorių valdymo laikotarpiu buvo padaryta ne viskas, ir galbūt pražiopsota progų užkirsti tam kelią?

Jeigu pasižiūrėsime istoriškai, tai iš dalies Astravo atsiradimas yra pasekmė to, kad mes nesugebėjome susitarti dėl verslo modelio Visagino AE statymui. Čia buvo pirmas dalykas. Todėl baltarusiai pastatė. Jeigu mes būtume turėję (AE), manau, kad tokia rizika būtų buvusi gerokai mažesnė, jeigu iš viso būtų tokia egzistavusi.

Mes esame padarę klaidų Lietuvoje – jokiu būdu neginant verslo modelio, kuris buvo tuo metu sukurtas – bet iš dalies su tuo mes dabar turime siekti, kaip galima mažinti rizikas, kurios gali iškilti, suvokiant, kad Astravas yra tik dalis mūsų gerokai platesnių santykių su Baltarusija, kurie mums yra be galo svarbūs siekiant, kad Baltarusija išliktų, kiek galima, savarankiškesnė valstybė, kad Baltarusijos teritorijoje nebūtų dislokuotos nuolatos Rusijos karinės pajėgos, kad Baltarusija būtų atvira ir draugiška ekonominiams santykiams su Lietuva, ir kad Klaipėdos uostas būtų tas langas Baltarusijos produkcijai ir krovos darbams, kuriuo šiuo metu baltarusiai pasinaudoja, o lietuviai gerai uždirba.

Ir, žinoma, kad Baltarusijoje gerėtų žmogaus teisių padėtis ir būtų gerbiamos žmonių laisvės ir demokratija, kas vėl gi nevyks iš karto, bet labiau subalansuota, suderinta su ES ir NATO, ypač su Lenkija ir JAV, Lietuvos politika bus tos išmintingos užsienio politikos kryptis.

- Klausimas apie Rusiją yra išties labai artimas. Ar matote kokių nors signalų, kad kas nors keistųsi toje šalyje?

Keičiasi tai, kad V. Putino populiarumas krenta. Pasitikėjimas V. Putinu yra rekordiškai mažas – tik 33 proc., o parama išlieka 60 proc. Tai liudija, jog iš dalies ES sankcijos veikia. Jos veikia ekonomiškai, politiškai. Nemanau, kad įvyktų pasikeitimų artimiausiu metu. Manau, tai labiau turės didesnį poveikį samprotavimams ir galimai atrankai to asmens, kuris pakeis V. Putiną po penkerių metų. Tačiau turint mintyje dabartinį nusiteikimą ir jo sukurtą politinį režimą, kuris remiasi siekiu užtikrinti jo valdžią ir stabilumą viduje bei prestižo atkūrimą užsienyje, nacionalizmu pagrįstą mobilizaciją bei per žiniasklaidą vykdomą propagandą/smegenų plovimą, aš manau, kad režimas yra stiprus, ir pokyčių artimiausiu metu nei Rusijoje, nei santykiuose tarp Vakarų ir Rusijos aš neįsivaizduoju.

Pasitikėjimas V. Putinu yra rekordiškai mažas – tik 33 proc., o parama išlieka 60 proc. Tai liudija, jog iš dalies ES sankcijos veikia.

- Ar Jūs irgi matytumėte Kremliaus ranką remiant įvairius populistinius arba kraštutinės dešinės politines jėgas, kurios kandidatuoja į Europos Parlamentą?

Tai, kad Rusija išnaudoja savo ryšius su ultra dešiniosiomis populistinėmis jėgomis, dar būdamas ambasadoriumi pranešdavau ES, kai Peterburge ir Maskvoje vykdavo forumai, į kuriuos kviesdavo ir Marine Le Pen partijos atstovus, ir kitų dešiniųjų partijų atstovus. Tai vyko beveik viešai, Rusijos bankai finansavo M. Le Pen partiją kreditais. Tai yra konkretūs pavyzdžiai.

Antra vertus, mano asmenine nuomone, mes šiek tiek sureikšminame Rusijos grėsmę ir tokiu būdu net patenkiname V. Putino siekius būti pripažintam, taip iškeliant jo grėsmingą reputaciją. Tai atitinka jo asmeninius siekius siekti prestižo ir pagarbos.

Nagrinėjant Vakarų demokratijos procesus, aš esu labiau linkęs pirma nukreipti dėmesį į pačius save. Manau, kad daugiausiai, ką mes turime padaryti, tai išgryninti savo ekonominę, politinę sistemą, kad nebūtų galimybių papirkinėti politikų, kištis į mūsų politinius procesus, pagundų naudotis tomis galimybėmis, ir kad visuomenė turėtų atsparumą atsirenkant pelus nuo grūdų.

Antra vertus, mano asmenine nuomone, mes šiek tiek sureikšminame Rusijos grėsmę ir tokiu būdu net patenkiname V. Putino siekius būti pripažintam, taip iškeliant jo grėsmingą reputaciją. Tai atitinka jo asmeninius siekius siekti prestižo ir pagarbos.

Hibridinis karas jau vyksta keletą metų, ir juo labiausiai siekiama diskredituoti Vakarų demokratijas, ne tiek viduje, kiek pačių rusų akyse, kad Vakarų demokratija - ES modelis, JAV demokratija, kuri ilgą laiką buvo šaukliu ir švyturiu daugelio pasaulio valstybių piliečių – kad tas švyturys užgestų ir nebūtų ta motyvacinė jėga paprastiems Rusijos piliečiams siekti permainų, reformų savo šalyje. Tai Kremlius sėkmingai organizuoja ir vykdo – tiek per savo informacinį karą, tiek per įbaugintą ir net per daug sureikšmintą Rusijos grėsmę Vakarų liberaliai demokratijai.

- Man įdomu išgirsti detalių iš diplomatinės virtuvės. Dirbote Maskvoje (ES ambasadoriumi). Kaip vyksta realiai tie santykiai su oficialiuoju Kremliumi?

- Rusai diplomatai ir politikai yra ganėtinai racionalūs. ES lieka Rusijai svarbiausia prekybine, ekonomine partnere. ES perka apie 70 proc. Rusijos dujų ir 50 proc. Rusijos naftos. Jie puikiai supranta, kad mes darome didžiulį indėlį jų ekonomikai, ir jie nenori tų santykių „sudeginti“.

Sistema yra unikali. Nėra taip, kad sprendimus priiminėtų tik Rusijos prezidentas V. Putinas. Yra daug interesų grupių, kurios tarpusavyje kovoja. Yra ir šakinių grupių – karinis, pramoninis, finansinis ekonominis kompleksai. Paskutinis iš jų yra daug labiau atsivėręs, bet dabar labiausiai kenčia dėl mūsų taikomų sankcijų, nes jos yra taikomos būtent finansiniam sektoriui per finansinius instrumentus. Ta kova vyksta. Yra personalijų klausimas, kas turi kokią įtaką ir priėjimą.

Sistema yra unikali. Nėra taip, kad sprendimus priiminėtų tik Rusijos prezidentas V. Putinas. Yra daug interesų grupių, kurios tarpusavyje kovoja.

Šita prasme man, kaip ES atstovui, net ir pačiais sudėtingiausiais momentais būdavo prieiga tais klausimais, kurie svarbūs. Pavyzdžiui, net, jei būdavo giliausi nesutarimai dėl „Nordstream 2“, bet, jeigu reikėjo kalbėti, tarkime, dėl dujų tiekimo tvarkos per Ukrainą, tai tiek energetikos ministras Aleksandras Novakas, tiek „Gazprom“ vadovas Aleksejus Mileris visada atsiliepdavo ir priimdavo.

Tas pats būdavo su užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu arba jo pavaduotojais – kokiais bebūtų klausimais - ar tai būtų labai jautrūs ir sudėtingi klausimai dėl Ukrainos konflikto, ar tai būtų Artimųjų Rytų konfliktas, ar tai Afganistano dalykai. Ta prieiga visada buvo ir išlieka atvira. (...)

Kai kuriais klausimais mes turime supratimą, kai kuriais klausimais mūsų nuomonės yra labai priešingos. Panašiai yra su Kinija, net ir su JAV, nors tarp ES ir Vašingtono yra žymiai daugiau bendrumo. Dabartiniai pretendentai į prezidentus kol kas kalba apie įvykius ir tarptautinę atmosferą, kuri buvo prieš trejus-ketverius metus, ji yra pasikeitusi, daug sudėtingesnė. Noriu palinkėti, kad kalbėdami apie užsienio politiką, pirmiausia įvertintume globalius procesus ir siektume išryškinti mūsų nacionalinius interesus. (...)

Globalių užsienio politikos klausimų kontekste aš labiausiai pasigendu nacionalinių interesų raiškos ir diskusijos apie Lietuvos europietišką identitetą. Mes esame lietuviai, bet taip pat esame ES nariai. Tie procesai, kurie vyksta, yra labai svarbūs.

Aš apgailestauju, kad girdisi labai gynybiškas požiūris į pasiūlymus dėl Europos atgimimo ir tolesnės raidos, kuriuos nuoširdžiai jau ne pirmą kartą išsakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. (…) Bet argi ne mūsų interesas, kad galbūt būtų numatytas toks pats vidutinis uždarbis? Argi ne mūsų interesas, kad išorinė siena būtų kontroliuojama kur kas geriau? Ar ne mūsų interesas, kad būtų plėtojama skaitmeninė ekonomika, ir ES ekonomika būtų daug labiau inovatyvi? Ar ne mūsų interesas, kad ES turėtų ir savas gynybines pajėgas, kurios būtų sąveikoje, o ne alternatyva NATO? Jeigu mes apie tai nediskutuosime, būsime palikti paraštėje, o kitos valstybės – kaip Prancūzija ir Vokietija judės į priekį su gilesniais integraciniais procesais, galbūt palikdamos kitas valstybes.

Jeigu mes apie tai nediskutuosime, būsime palikti paraštėje, o kitos valstybės – kaip Prancūzija ir Vokietija judės į priekį su gilesniais integraciniais procesais, galbūt palikdamos kitas valstybes.

- Ar Donaldas Trumpas, po to, kai jau tiek laiko išbuvo JAV prezidentu, šiuo metu Jums atrodo prognozuojamas?

- Jau esu tą sakęs ir pakartosiu, D. Trumpas yra unikali asmenybė, kuri įnešė daugiau spalvų ir nenuspėjamumo, kuris mus lydės tol, kol jis bus valdžioje. Mes nežinome jo galutinių tikslų. Matome, kad jis iškėlė naują koncepciją, kad „Amerika – pirma“, ir tai priverčia europiečius labiau telktis ir kalbėti apie tai, kas pirmiausia rūpi Europai.

Jo požiūris į tarptautinius santykius kaip į kontraktų sudarymą tampa nauja politine realybe. Mes turime turėti mintyje, ir neturime priimti kaip savaime suprantamą dalyką, kad viskas bus aišku ir nuspėjama. Todėl apsibrėžiant savo nacionalinius interesus turime dalyvauti aktyviau diskusijoje apie ES ateitį ir apie tai, kaip stiprinti mūsų pačių europiečių atsparumą – ar tai būtų demokratijos gynimas (ką Macronas sako), ar tai būtų skaitmeninė ekonomika, ar tai būtų išorinių sienų saugumas.

Matant procesus, kaip priimami sprendimai, ir kaip artimiausi žmonės, kurie turi didžiausią patirtį ir bagažą, kaip James Mattis ir Raymondas McMasteris, paliko Trumpo komandą, mes negalime priimti savaime suprantamo dalyko, kad neduok Dieve iškiltų grėsmė, kad būtų (kvestionuojamas) teigiamas sprendimas dėl kolektyvinės sutarties įgyvendinimo. Abejonių jau prisėta nemažai, kai NATO buvo pavadinta nugyventa organizacija, kai buvo kvestionuojamas NATO 5-asis straipsnis Juodkalnijos atžvilgiu. Nesakau, kad bus būtent taip, bet turime būti budrūs ir investuoti į santykius su Amerika plačiai bei savo ruožtu kalbėti apie Lietuvos europietišką politinę tapatybę ir mūsų dalyvavimą procesuose. To šiuo metu stinga. (…)

- O kaip – dėl Kinijos į santykius su šia šalimi turime žiūrėti iš vertybinių ar pragmatinių interesų pusės?

- (…) Kinija yra antra didžiausia prekybinė ES partnerė. Visi nori patekti į Kinijos rinką. Jeigu nori patekti į Kinijos rinką, ji turi įsileisti. Aš nemanau, kad ekonominiai santykiai su Kinija savaime keltų grėsmę.

Yra rizikų, pavyzdžiui, yra akivaizdus Kinijos valdžios ir šios šalies kompanijų susitapatinimas. Turime remtis savo nacionaliniais interesais sudarant sąlygas kitų šalių užsienio investicijoms Lietuvoje.

Pavyzdžiui, statant naują Klaipėdos uostą neturėtume įsileisti užsienio (taip pat ir Kinijos) investicijų daugiau negu 30 proc. Bet norint plėsti Klaipėdos uostą ateityje ir statyti išorinį uostą, mums reikės didelių finansinių investicijų. Jei neklystu, tai kainuotų 3 mlrd. eurų. Norint pritraukti tokias investicijas, reikės su kažkuo kalbėti.

Kinija dabar yra antra pagal ekonomikos išsivystymą valstybė pasaulyje. Dešimties-penkiolikos metų laikotarpyje ji aplenks JAV, jau aplenkė ES. Visų šalių interesas yra patekti į tos šalies rinką. Kalbant apie Rusiją ir Kiniją, tai yra pirmiausia mūsų pačių priežiūros institucijų uždavinys, kad investavę į Lietuvą užsienio investuotojai elgtųsi skaidriai, laikytųsi viešųjų pirkimų taisyklių ir neturėtų didesnės įtakos, ypač tuose strateginiuose objektuose, kurie yra svarbūs Lietuvai. (…)

- Grįžkime į Europą, ar tikite, kad dar gali nebūti jokio „Brexit'o“?

- Aš sunkiai įsivaizduoju, kad „Brexit'as“ neįvyktų. Manau, kad yra per toli nužengta derybose. Britanija yra susiskaldžiusi politiškai, ideologiškai ir net asmeniškai, kaip kas traktuoja „Brexit'o“ susitarimus. Manau, kad neapibrėžtumas – kuo ilgiau jis bus, tuo labiau jis neigiamai veiks tiek Britanijos, tiek ES ekonomiką ir politiką. Todėl sprendimas yra reikalingas, kad neįneštų sąmyšių tiek mūsų santykių prasme, tiek ir investuotojams.

ES stengiasi būti atvira ir ieškoti kompromisų, bet viskam yra ribos. Buvo padaryta daug kompromisų. EK ir ES šalių narių vadovams reikia žinoti, ko nori patys britai. (…) Nesinori matyti kieto „Brexit'o“, bet manau, kad dviejų-trijų mėnesių laikotarpyje tas sprendimas vienaip ar kitaip turės būti rastas.

- Ar turite viziją, kaip tai galėtų atrodyti, nes iki šiol atrodo, kad tos skyrybos labai chaotiškai vyksta?

- Jos labai chaotiškai vyksta. Labai sunku atsakyti. Tai būtų tas pats, kaip prognozuoti orą Anglijoje. Sunkiai įsivaizduoju, kad gali būti paskelbtas antras referendumas, turint mintyje Britanijos Vyriausybės ir daugumos politikų nusiteikimą, kad jau buvo valia išreikšta. Nors referendumas buvo rekomendacinis.

Tolimesnę raidą labai sunku įsivaizduoti . Aš tikiuosi, kad britų politikai bus sukrėsti pakankamai, kad suvoktų, kad jie atsidūrė politinėje aklavietėje, ir jiems reikalingi aiškūs sprendimai, kurie užbaigtų šitą procesą, ir būtų galima pereiti prie ilgalaikių santykių tarp ES ir Britanijos formavimo.

Ušackas – apie tai, ko trūksta kandidatams į prezidentus, tikrąjį darbą Rusijoje ir sudėtingus santykius su Grybauskaite
© DELFI / Andrius Ufartas


- Mūsų šalyje artėjame prezidento rinkimų link. Kaip Jūs vertintumėte bent jau reitingų lyderių sugebėjimą atremti globalias problemas? Ir kokie svarbiausi klausimai laukia naujai išrinkto prezidento?

- Dar anksti vertinti, nes jų pasisakymai buvo labai fragmentiški, ir jų buvo labai nedaug. Kol kas pasisakymai labiau atspindėjo procesus, kurie yra įvykę prieš trejus-ketverius metus. Dabar vykstančius giluminius sukrėtimus turime vertinti atviromis akimis visapusiškai ir objektyviai, o ne tik paviršutiniškai numetant frazę, kad „daugiau ES bus blogai, čia – svarbu Amerika“. Vyko globalūs pasikeitimai: Kinijos iškilimas, Rusijos agresyvi politika, nesutarimai ir Amerikos administracijos daugiau izoliacinė politika, krizė pačioje ES, kur Lietuvai reikės apsibrėžti savo nacionalinius interesus ir juos reikšti stiprinant savo europinę tapatybę, bet kartu investuojant ir išlaikant mums ypač svarbius strateginius santykius su JAV.

Čia rezultatas priklausys ne tik nuo to, ką sakys politikai, bet ir nuo to, kaip jie sugebės užmegzti ryšius arba išnaudoti tinklą pažinčių, kurių jie kol kas neturi. Nė vienas iš trijų kandidatų nėra pasireiškę diplomatijoje – išskyrus Ingridą Šimonytę, kaip buvusią finansų ministrę, ir premjerą Saulių Skvernelį, kuriam galima duoti kreditą už proveržį, kurį jis padarė santykiuose su Lenkija. (…)

Taip pat svarbu, kad užsienio politika būtų paremta vidaus politikos procesais. Per dešimt metų mes matėme, kad ir užsienio politikoje buvo daug eklektiškumo ir blaškymosi – nuo atsisakymo bendrauti su Baracku Obama iki vėliau jau didelio protrumpiškumo, pasireiškusio D. Grybauskaitės asmenyje.

Kas bebūtų išrinktas prezidentu iš trijų asmenybių, jis arba ji stengsis turėti savo braižą, stengsis save atskirti nuo buvusios prezidentės, ką darė ir D. Grybauskaitė po V. Adamkaus. Tik svarbu, kad tas išskirtinis bruožas nebūtų perteklinis, ir kad nepakenktų Lietuvos nacionaliniams interesams: tai yra pirmiausia žmonių saugumas, kad Lietuvoje per dešimt metų vėl nesumažėtų 0,5 mln. gyventojų, o kad būtų apibrėžti apčiuopiami, bet ambicingi tikslai sukurti tokią aplinką ekonominę, socialinę, psichologinę, kad Lietuvoje gyventojų skaičius didėtų, ir kad Lietuvoje būtų užtikrintas saugumas.

Tam mums yra labai svarbi tvari ES raida ekonomine ir politine prasme. Mums taip pat svarbūs transatlantiniai santykiai su JAV ir žinoma kaimynystė, kuri yra sudėtinga, bet ji nėra tokia supaprastinta, kaip kartais bendras naratyvas skamba – ypač Baltarusijos atžvilgiu, kad čia jau yra viskas Rusijos uzurpuota. Labiau selektyvus ir išsamesnis požiūris ir bendravimas, ko gero, bus neišvengiamas ateities vadovams.

Kas bebūtų išrinktas prezidentu iš trijų asmenybių, jis arba ji stengsis turėti savo braižą, stengsis save atskirti nuo buvusios prezidentės, ką darė ir D. Grybauskaitė po V. Adamkaus.

- Ne mažiau dramatiškai kaip dabar vyksta „Brexit'as“ įvyko ir tam tikra prasme „skyrybos“ Jūsų ir D. Grybauskaitės darbiniuose santykiuose. Ar dabar jau žiūrint iš tam tikros laiko perspektyvos neatrodo, kad ten būta ir Jūsų klaidų?

- Gal ir buvo klaidų. Aš norėjau jas išgirsti iš jos, bet niekada neišgirdau. Kai klausiau, kur glūdi šaknys nepasitikėjime, taip ir jų neišgirdau. Aš tik ramia širdimi galiu pasakyti, kad buvau nuoseklius atlikdamas savo darbą. Politiniu požiūriu man visada buvo ypač svarbi ES, man visada buvo svarbūs santykiai su JAV, bet ir kaimynai. Kur ta katė prabėgo, reikia jos paklausti. O skirtingi požiūriai buvo tame, kaip mes skirtingai žiūrėjome į santykius su mūsų pagrindine strategine partnere JAV.

- Tai čia ne Rusija buvo pretekstas?

- 2009 metais iš esmės išsiskyrė mūsų požiūriai į strateginių santykių svarbą su JAV ir Lenkiją, kuriuos prezidentė nuvertino ir nenorėjo jų plėtoti. Jos požiūrį į JAV padėjo pakeisti konfliktas Ukrainoje bei, manau, teigiamas prof. Landsbergio kaip mentoriaus vaidmuo. Santykiai su Lenkija pagaliau pajudėjo didele dalimi premjero S. Skvernelio pastangų dėka. Svarbu, kad likusį laikotarpį prezidentė padėtų tuos santykius cementuoti.

Ušackas – apie tai, ko trūksta kandidatams į prezidentus, tikrąjį darbą Rusijoje ir sudėtingus santykius su Grybauskaite
© DELFI / Andrius Ufartas


- Ką Jūs dabar veikiate?

- Aš dabar esu laisvas konsultantas, užsiėmęs įvairiais projektais, tiek su europiečiais, tiek su amerikiečiais. Ką tik grįžau iš Londono, pirmadienį-antradienį lankysiuosi Varšuvoje, dar kitą savaitę būsiu Niujorke, kur susitiksiu su Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nariais, esu kviečiamas į įvairias konferencijas Afganistano klausimais.

- Ar planuojate kokią nors karjerą Lietuvoje?

- Ne, šiuo metu neplanuoju. Tiesiog siekiu savo profesiniais įgūdžiais ir patirtimi pasidalinti su Lietuvos gyventojais, dalintis savo įžvalgomis ir patarimais, artėjančių prezidento rinkimų kontekste, ir siekdamas, kad būsimas Lietuvos prezidentas arba prezidentė turėtų solidžią programą, kuri atitiktų Lietuvos nacionalinius interesus šiais giluminių permainų laikais.

- Ar kuris nors iš kandidatų prašė Jūsų konsultacijų užsienio politikos klausimais?

Taip, prašė I. Šimonytė, aš su ja ir jos štabu bendrauju. Mano artimiausi štabo darbuotojai yra pasiskirstę, dalis nuėjo pas Gitaną Nausėdą, dalis nuėjo talkininkauti I. Šimonytei, žinau, kad ir Sauliaus Skvernelio žmonės kalbėjosi su kai kuriais mano štabo nariais. Jie visi labai draugiškai apie tai mane informavo ir klausė mano nuomonės. Mano pozicija buvo tokia: eikite, darykite pagal savo širdies pašaukimą. Man rūpi, kad kandidatai perimtų tas politines nuostatas, kurias mes kartu formavome. Man džiugu girdėti kai kurias gaidas, kurias aš reiškiau išankstiniuose partijos rinkimuose. Jos pasireiškia visų trijų kandidatų programose.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(222 žmonės įvertino)
4.4144

Top naujienos

Paauglei per klaidą buvo sulašintas dezinfekcinis skystis: paaiškino, kaip tai įvyko papildyta 12.58 (11)

Praėjusį penktadienį per Lietuvą nuaidėjo žinia apie Kauno klinikose įvykusią slaugytojos...

Gaisro gesinimo realybė Alytuje: skambinome per visą Lietuvą, maldavome verslininkų papildyta 13:01 val. (109)

Šeštą parą Alytuje kovojama su gaisru padangų perdirbimo įmonėje. Mieste yra paskelbta...

Kauno r. sugalvojo atkirtį Matijošaičiui, pasiryžusiam per dieną už vaiką reikalauti kone 10 eurų (106)

9,20 euro už vieną Kauno vaikų darželiuose praleistą dieną. Tiek kitais metais reikės mokėti...

Finalas gali būti skandalingas: jei į Pranckiečio ir valdančiųjų konfliktą dėl posto būtų įtraukta net policija (254)

Antradienį Seimo posėdžių salę pasieks ne tik kitų metų biudžeto projektas ir jo pateikimas....

Įtarusi galimą dokumento klastojimą, Širinskienė kreipėsi į Seimo kanclerę (63)

Dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo spalio 15 d. nenumatyto Seimo plenarinio posėdžio...

Stilistė palygino pigius ir brangius drabužius – atrodo taip pat, o kainos skiriasi dešimtis kartų (5)

Žinomas prekinis ženklas – tai tik žmogaus puikybės ženklas ar, vis dėlto, nepriekaištinga...

Rokiškėnas praturtėjo neteisėtai: skyrė baudą ir konfiskavo 354 tūkst. namuose rastų eurų (23)

Lietuvos apeliacinis teismas patenkino Panevėžio apygardos prokuratūros apeliacinį skundą ir...

Paaiškėjo naujos Anastasijos Zavorotniuk gydymo detalės: gydymo brangiame reabilitacijos centre prireikė staiga pablogėjus sveikatai

Žurnalistai išsiaiškino, kiek kainuoja paslaugos elitiniame Pamaskvės rajone (Rubliovkoje)...

Į Lietuvą atvyko JAV tankai (67)

Į Lietuvą pirmadienį atvyko pusmečiui šalyje dislokuojamo Jungtinių Valstijų bataliono...

Netobulos. Sabina Daukantaitė: beieškant tik tobulų sprendimų, netyčia galima praleisti gyvenimą

Sabinos Daukantaitės apibūdinimas daug kam skamba neįtikėtinai - 7 vaikų mama, knygos...