aA
„Do garmat! („prie patrankų“ – ukr.)“, – aidi artilerijos karininko komanda. Dvi grupės ukrainiečių karių staiga iššoka iš gilių apkasų ir bėga prie už keliasdešimt metrų plyname lauke stovinčių dviejų reaktyvinių salvinės ugnies sistemų „Grad“.

Tolesnės karininko komandos, kai jis perduoda kariams, triūsiantiems prie „patrankų“, skamba jau gryna rusų kalba. Po to, kai karininkas nurodo taikinio koordinates, seka komanda „ugnis“ ir viena iš „Grad“ viena po kitos paleidžia kelias raketas, paskęsdama kurtinančiame šūvių trenksme, ugnies ir šūvių dūmų bei sukeltų dulkių kamuolyje.

Po kelių minučių „paketą“ per keletą kartų ištuštinusi viena iš sistemų sukasi aplinkui ir skubiai palieka vietą, perduodama estafetę kitai, kuri turės „atidirbti““ ir apsisukti dar greičiau. Mat priešas tuojau pat puola ieškoti, iš kur į jo pozicijas atskriejo salvė ir stengiasi kuo greičiau į ten duoti savo atkirtį.

O priešo persvara ore, iš kur jo bepiločiai aparatai koordinuoja savo artilerijos ugnį – vis dar didelė. Kaip ir pačios artilerijos bei jos amunicijos persvara, kurią agresorius stengiasi išnaudoti kiekvieną akimirką, 24 valandas, 7 dienas per savaitę. Taigi, artilerijos dvikovos, veikiau – daugiakovės – vyksta nuolat, o jų zonoje – kiekvienas fronto ir pafrontės kvadratinis metras.

Tuo galėjau įsitikinti ir aš. Vos atvykus į vieną iš kone ant fronto linijos esantį sugriautą kaimą, kurį kontroliavo buvęs savanorių batalionas „Karpatska Sič“, paaiškėjo, jog bataliono vadas ir vienas iš jo bendražygių čia žuvo nuo rusų artilerijos vos mažiau nei prieš valandą. Tragiška žinia apie žinomo Ukrainos gynėjo Oleho Kucino-„Kūmo“ žūtį netrukus apskriejo visą šalies žiniasklaidą.

Ukrainos frontas tiesiogiai: rusai lupa artilerija, o to gero pas juos kol kas – be limito
© Vytautas Bruveris

Bataliono vadas ir kartu žuvęs karys buvo penktas ir šeštas žuvusysis šiose pozicijose per tris dienas.

Taip atrodo padėtis viename iš šiuo metu karščiausių Rusijos ir Ukrainos karo fronto ruožų Charkivo srityje, netoliese strategiškai svarbaus Iziumo miesto. Šį miestą Rusijos kariuomenė sugebėjo užimti po itin nuožmių kautynių, sulyginusi jį su žeme. Tačiau dabar Ukrainos pajėgos čia sugebėjo ne tik sulaikyti agresorių, bet ir kai kuriose vietose atmesti atgal.

Tad frontas čia verda rusams mėginant svis dėlto stumtis į priekį arba bent nesitraukti, o ukrainiečiams stengiantis labiau perimti iniciatyvą.

Persilaužimo kol kas neregi

„Bene pirmiausias dalykas, kurį jie stengiasi daryti – medžioja mūsų komandinius punktus, vadavietes. Ne tik brigadų, bet ir batalionų, net kuopų lygiu. Ir pačioje invazijos pradžioje, deja, jiems tai neblogai sekėsi.

Tad mums irgi reikia elgtis atitinkamai – nuolatos maskuotis, keisti buvimo vietą, stengtis, kad ji patrauktų kuo mažiau dėmesio. Pavyzdžiui, kad šalia jos bet kuriuo metu nesusitelktų kelios mašinos ir tai nesukeltų įtarimo, kad čia kažkas yra“, -- sako Iryna Rybakova, 93-iosios Ukrainos ginkluotųjų pajėgų brigados „Cholodnyj Jar“ karininkė ir atstovė spaudai.

Ji kaip tik ir pasitinka vienoje iš nedidelių gyvenviečių Charkivo srityje, nutolusių keletą kilometrų nuo fronto linijos. Namas, kuriame gyvena ukrainiečių kariai niekuo neišsiskiria iš kitų aplinkinių pastatų.

93-ioji brigada – viena iš pajėgiausių ir labiausiai patyrusių vadinamųjų mechanizuotųjų pėstininkų brigadų, viso jau aštuonerius metus trunkančio Rusijos ir Ukrainos karo metu buvusi pačiuose svarbiausiuose ir sunkiausiuose fronto ruožuose.

Tad ir po pilno masto ir atviros Rusijos agresijos pradžios „Cholodnyj Jar“ kovėsi Sumų, Charkivo srityse, naikindama rusų gyvąją jėgą, šarvuotąją techniką bei artileriją, išstumdama agresorių iš anksčiau jo užimtų ir kone visiškai sunaikintų miestų ir gyvenviečių. Ir pati, žinoma, patirdama didelių bei skausmingų nuostolių.

Fronto ruožas Iziumo kryptimi ir jo pašonėje – viena iš šių kovų arenų ir viena iš tokių vietų, kur Ukrainos pajėgos mėgina toliau judėti pirmyn ir kuo labiau sukaustyti į Iziumą įsikibusias Rusijos pajėgas. Mat visiškai šalia, vos už kelių dešimčių kilometrų – Luhansko ir Donecko sritys, kuriose verda pačios nuožmiausios ir šiuo metu svarbiausios kautynės, Rusijai stengiantis pilnai užimti šias sritis.

Luhansko srityje mano lankymosi fronte metu kaip tik vyko paskutiniai mūšiai dėl rusų užimto Severodonecko ir Ukrainai rengiantis palikti kitą svarbų miestą – Lysičianską.

I.Rybakovos pasakojimas apie vadaviečių ir visos vadovavimo infrasktruktūros medžioklę kaip tik nurodo į vieną iš svarbiausių šio karo aspektų, kuris buvo lemiamas ir tame pačiame Severodonecke.

Bene pagrindinis Rusijos ginklas – vadinamoji „oras-žemė“ jungtis. Bepiločiai, daugiausiai – „Orlan“, stengiasi kuo giliau ir kuo toliau įsiveržti į Ukrainos pajėgų kontroliuojamą teritoriją. Taip pat itin aktyviai veikia radioelektroninė žvalgyba, kuri nesaugiu ir mirtinai pavojingu daro naudojimąsi bet kokiomis ryšio priemonėmis fronto ruože ir artimiausioje pafrontėje.

Būtent šiomis priemonėmis ir pasitelkiama sunkioji artilerija – pirmiausia, žinoma, reaktyvinės salvinės ugnies sistemos. Tai – ne tik senieji „Grad“, bet ir galingesnės bei modernesnės „Smerč“, „Uragan“. Tai ir yra pagrindinis Rusijos ginklas bei kol kas neišsemiamas resursas šiame kare.

O ukrainiečių kariai konstatuoja, jog kol kas jokios pusiausvyros – ką jau bekalbėti apie lemiamą persilaužimą – būtent šių išteklių santykyje jie neįgauna. Vakarų sunkioji ginkluotė – pati svarbiausia ir iš esmės vienintelė paspirtis, ypač – dėl to, kad Ukraina jau iš esmės išsėmė senosios sovietinės artilerijos ir amunicijos atsargas. Tačiau tos ginkluotės kol kas per mažiau ir ji ateina per lėtai.

Tad gyvoji rusų jėga ir pėstininkija dažniausiai keliomis bangomis siunčiama į ataką vien tik tam, kad būtų bepiločiais iš oro aiškiau išryškinti ją naikinantys ukrainiečių ugnies taškai ir pozicijos. Taigi, po pirmos pėstininkų atakos bangos seka mažiausiai keletą valandų trunkanti uraganinė artilerijos ugnis, po jos – vėl nauja banga, po jos – vėl viskas iš naujo.

Fronte – artilerijos viešpatystė

Pirmoji stotelė pakeliui link jau visai šalia dundančios fronto linijos – laukuose, kur būrys ukrainiečių karių „prašaudo“ dviejų kovos mašinų pabūklus. Viena šarvuotoji pėstininkų kovos mašina – dar iš gūdaus sovietmečio, karo Afganistane dalyvė.

Kita – kone nepažeistas Rusijos armijos šarvuotis. Šiek tiek aplamdytas tik vienas jo šonas, ant viršutinio dangčio dar matyti nutrintos „Z“ raidės pėdsakai. Kaip šis trofėjus pakliuvo į Ukrainos kariuomenės rankas, kariai tikina nežinantys – pasak jų, jiems jį perdavė kitas dalinys.

Ukrainos frontas tiesiogiai: rusai lupa artilerija, o to gero pas juos kol kas – be limito
© Vytautas Bruveris

Su priešo technika, kuri iš esmės yra tokia pati, kaip ir sava, ukrainiečiai tvarkosi sklandžiai, trumpomis šūvių papliūpomis pliekdami į toli laukuose kaip taikinį pastatytą baltą maišą.

Kitas sustojimas – vienos iš gyvenviečių pakraštyje stovinčiame apleistame ir pusiau sugriuvusiame pastate, teisingiau – jo rūsyje. Čia – 93-iosios brigados žvalgų dalinio gyvenamoji vieta.

Po trumpo pasitarimo vienas iš karių paskiriamas lydėti svečius į pačioje fronto linijoje esantį kaimelį. Vos už kilometro nuo jo, Iziumo kryptimi – dar vienas kaimelis, kuris visiškai neseniai pateko į ukrainiečių rankas, šiems sugebėjus iš ten išstumti Rusijos pajėgas.

Tai – bataliono „Karpatska Sič“ kontroliuojamas fronto ruožas. Šis batalionas visą laiką buvo glaudžiai susijęs būtent su 93-iąja brigada ir dažniausiai kaunasi petys į petį su ja. Jau prieš išvykstant, kariai perspėja, jog ten – „karšta“.

Du automobiliai, kuriais vyksta grupė, važiuoja nutolę vienas nuo kito mažiausiai per šimtą metrų – tam, kad jei pirmasis pakliūtų į artilerijos ugnį, sekantis paskui jį turėtų laiko ir vietos manevrui.

„Va, štai ten tas kaimas, kur mes važiuojame, o ten toliau – tas, kurį ką tik išlaisvinome. Tai jau pats priekis“, -- karys šaukiniu „Vinis" rodo ant maždaug už kilometro ant kalvos išsidėsčiusias gyvenvietes, virš kurių sklaidosi dūmų kamuoliai.

Pasakodamas apie karinę padėtį čia „Vinis" pabrėžia, jog rusai jau senokai vengia artimų kontaktinių susirėmimų ant žemės, labiausiai kariaudami iš oro nukreipiama sunkiąja artilerija ir reaktyvinėmis salvinės ugnies sistemomis.

„Jų pėstininkija subliuško. Mes čia jiems normaliai įkrėtėme ir jau seniai nebeturi nei jėgų, nei noro kaltis su mumis akis į akį. Bet vietoje to, aišku, lupa artilerija, o to gero pas juos kol kas – be limito“, -- sako „Vinis“.

Ukrainos frontas tiesiogiai: rusai lupa artilerija, o to gero pas juos kol kas – be limito
© Vytautas Bruveris


Tai, kad fronte išties „be limito“ viešpatauja artilerija, matyti ir girdėti nuo pirmųjų akimirkų, vos atvykus į kaimą kone ant pačios fronto linijos. Aplinkui girdėti salvinių reaktyvinės ugnies sistemų ir sunkiosios artilerijos dundesys – tiek šūviai iš vienos bei kitos fronto pusės, vadinami „išėjimais“, tiek „atėjimai“ – krintančių sviedinių bei raketų sprogimai. Kai kurie – visiškai šalia.

Kariai sako, kad „pats smagumas“ būna naktį, nors ir vidury dienos to „smagumo“ – per akis.

Kaimas, nors ir didokas – visiškai tuščias, pasak karių, visai neseniai jį pagaliau paliko nuolatinės artilerijos ugnies nebeištvėrę paskutiniai keturi vietiniai gyventojai. Visi pastatai – tiek gyvenamieji namai, tiek administraciniai ar bendro naudojimo – arba apgriauti, arba visiškai sugriauti.

Gatvės – taip pat išdaužytos sprogimų, vienoje vietoje guli salvinės reaktyvinės ugnies sistemos raketos likučiai.

Priėjus prie vieno iš apgriautų pastatų, iš jo kiemo staiga išlekia automobilis su atvira priekaba, pilna iki dantų ginkluotų karių, dideliu greičiu įsuka į pagrindinę gatvę ir nulekia tolyn.

Įėjus į pastato rūsį, patenkame į gyvenamąją patalpą-komandinį punktą. Iš atmosferos pasidaro iš karto aišku, kad atsitiko kažkas ypatingai negero. Iš gretimos patalpos pasirodęs karininkas tuojau pat pakeltu tonu ir kategoriškai pareiškia, kad uždraudžia bet kokį žiniasklaidos darbą teritorijoje, kurią turime palikti tuojau pat.

Ukrainos frontas tiesiogiai: rusai lupa artilerija, o to gero pas juos kol kas – be limito
© Vytautas Bruveris


Tuojau pat paaiškėja ir šios įtampos priežastis – prieš mažiau nei valandą per rusų artilerijos apšaudymą žuvo pats bataliono vadas ir dar vienas karys. Su šiomis aukomis – tai jau šešios žūtys čia per tris dienas.

„Jau geriau mes to „N“ (šalia esančio kaimo pavadinimas – V.B.) būtume nepasiėmę“, -- skėsteli rankomis vienas iš karių, aiškindamas, kad būtent norėdami ir atkeršyti, ir pristabdyti, o gal net ir atgal nustumti Ukrainos pajėgas, rusai itin suintensyvino artilerijos ugnį visame šiame fronto bei pafrontės ruože.

Vėl išėjus į gatvę ir skubant link automobilių, sprogimas trenkia jau pačiame kaime, visai netoli. „Va, matot, užuodžiat – dar rūksta“, -- automobiliui dideliu greičiu lekiant iš kaimo į namą, iš kurio raitosi dūmai, rodo vairuojantis karys.

Grįžo net su skeveldra kakle

Nauja sustojimo vieta – priešakinės 93-iosios brigados pozicijos laukuose, išvagotuose kelių žemės ūkio technikai bei geltonai spindinčių nuo augančių kviečių. Jie taipogi dunda nuo abipusės artilerijos ugnies, o sviedinių, minų bei raketų juodos išdegusios žymės matosi vos ne kas keletą šimtų metrų.

Laukai pilni miškelių bei medžių guotų. Kai kurie – nebe žali, o pilki ir juodi, išdraskyti artilerijos ugnies. Čia buvo ukrainiečių arba rusų pozicijos, kurios buvo sunaikintos per kautynes arba tiesiog paliktos dėl pernelyg intensyvių apšaudymų.

Vingiuotais laukų keliais atvykstame į ukrainiečių pozicijas vienoje iš tokių medžių juostų. Už maždaug kelių šimtų metrų – aukštuma su tokiu pačių miškeliu, kuriame – jau pati kraštinė pozicija. Rusų pozicijos nuo jos – už maždaug kilometro, o toks atstumas tokiame artilerijos kare – visiškas niekis.

Į pačią kraštinę poziciją ant aukštumos nieko neleidžia, nes tuo metu ją apšaudo rusų artilerija.

Einant medžių guoto pakraščiu į ukrainiečių pozicijas ir dairantis į šviežiai atrodančias sviedinių žymes kelkraščiuose, dėmesį patraukia silpnas zvimbesys virš galvos. Ten, pasirodo, dronas.

„Mūsų ar ne mūsų? Lyg ir turėtų būti mūsiškis“, -- pusiau juokais spėlioja kariai. Netrukus paaiškėja, kad „mūsų“, nes pasitinka karys, kuris kaip tik jį ir buvo pakėlęs virš medžių.

Ukrainos frontas tiesiogiai: rusai lupa artilerija, o to gero pas juos kol kas – be limito
© Vytautas Bruveris

Medžių paunksmėje verda darbas ir gyvenimas. Kadangi šios pozicijos dar gana naujos, kariai vis gilina jau iškastus apkasus ir kasa naujus. Krūmuose – improvizuota lauko virtuvė, blindažai. Ant vieno kabo iškaba, skelbianti, jog čia – „Kavinė pas lapiną“.

Pozicijoms vadovaujantis karininkas, pasirodo, neseniai grįžęs į frontą po dviejų mėnesių ligoninėje ir reabilitacijoje, nes buvo sužeistas. Klausiamas, kas jį pastūmėjo atgal į karą, jis natūraliai pasakoja, jog tai – visiškai suprantama. Ypač – kad didesnę karinę patirtį turintys kariai ir karininkai dabar fronte itin reikalingi.

Lygiai taip pat kalba ir iš pačios priešakinės pozicijos atkeliavęs karys, kuris per nuožmias kautynes buvo sužeistas į kelias kūno vietas. Viena smulki skeveldra pateko į kaklą, ten ir liko, nes gydytojai sakė, jog per rizikinga ją bandyti iš ten ištraukti.

Per tas kautynes krauju srūvantis karys iš mūšio lauko ištempė ir išgelbėjo net kelis sunkiai sužeistus savo bendražygius.

Tokių istorijų šio neregėtai nuožmaus karo fronte -- begalės. Štai ir čia kariai pasakoja, kaip vienas iš jų, vaišinantis svečius arbata bei sausainiais, vienų kautynių metu vienas pamušė net kelis rusų tankus, likęs jau, atrodytų, sunaikintose pozicijose ir rusams mėginant šturmuoti kitus ukrainiečių įtvirtinimus.

Kariai – įvairaus amžiaus, tačiau bene visi jau turintys ilgesnę karo patirtį, nei šioji vasarį prasidėjusi invazija.

Visi nuolatos juokauja ir atrodo visiškai atsipalaidavę, gyvenantys įprastą kasdienį gyvenimą. Tačiau aplinkui griaudintis frontas netrunka priminti apie save. Iš „Kavinės pas lapiną“, kur, pasirodo, yra komandinis punktas, atskrieja šūksnis: „Radiožvalgyba perėmė, kad į mus imama „suvedinėti“ artilerija“.

Netrukus visai šalia aidi sprogimo trenksmas ir visi skuba į priedangą. „Kavinėje“ sėdintys kariai ekrane stebi iš drono perduodamą rusų pozicijų vaizdą, nuolatos kalbasi su priekinėse pozicijose esančiais bendražygiais, mėgina duoti jiems kuo tikslesnes priešo „išėjimų“ koordinates, taip pat bendrauja su saviške artilerija.

Tiesioginiam pavojui praėjus ir iškeliaujant tenka paimti ir vieną silpnai atrodantį karį. Pusamžis vyras nori „pasirodyti“ ligoninėje, nes jam nuolatos svaigsta galva ir darosi vis blogiau, prieš keletą dienų pozicijas apšaudžius rusų „Gradams“.

Rusijos teroras -- visur

Nuolatos virš galvų vykstant artilerijos daugiakovei, susidaro įspūdis, kad iš ukrainiečių pusės „išėjimų“ ne mažiau, o gal ir net ir daugiau, nei iš rusų.

Važiuojant atgal nuo fronto, sustojame laukuose, kur atidengti ugnį ruošiasi dvi salvinės reaktyvinės ugnies sistemos „Grad“.

„Darbui“ vadovaujantis karininkas ir jo komanda dirba lyg laikrodis ir užtikrintai. Nors viską reikia daryti kiek įmanoma greičiau, vis dėlto tenka laukti, kol bus gautos priešo taikinių koordinatės. Prieš tai karininkas tvirtina, jog greičiausiai šiandien taip ir nebus „dirbama“.

Apskirtai, visas vaizdas šiek tiek primena pasalą medžioklėje. Tačiau staiga viskas pasikeičia --- karininkas gauna koordinates ir komanduoja rengtis ugniai. Kariai, iššokę iš apkasų, pagal koordinates greitai nutaiko vieną iš sistemų, kurią ištuština per kelis kartus.

Tai, kuri iššaudė visas raketas, apsisukus, savo eilės ima laukti kita. Tačiau staiga vadas komanduoja baigti ir palikti ugnies vietą – matyt, gavo duomenų, kad toliau čia likti pernelyg rizikinga.

O rizika, jau visai palikus fronto ruožą, niekur taip ir nedingsta. Net ir grįžus į Charkivą. Mat kaip tik tomis dienomis ir prasidėjo naujas Rusijos pajėgų bandymas vėl aktyviau bombarduoti patį miestą ir visą jo sritį.

Pirmąją dieną, vos tik man atvykus į Charkivą, Rusijos pajėgos raketomis atakavo miesto priemiesčius, vieną iš vadinamųjų pramoninių zonų. Taip pat buvo atakuoti ir kai kurie miestai Charkivo srityje. Naktį nuolatos aidėjo oro pavojaus sirenos ir kartą visą miestą sudrebino galingas sprogimas – raketa buvo arba numušta ore, arba krito kažkur ant miesto.

Charkivas
Charkivas
© Reuters / Scanpix


Antrąją naktį, grįžus iš fronto, dar garsiau girdėjosi artilerijos kanonada – iš tos pusės, kur Rusijos pajėgas Ukrainos kariuomenė nustūmė iki pat Rusijos sienos. Rusijos pajėgos kaip tik ir mėgino atstumti ukrainiečius atgal – bent tiek, kad vėl galėtų pasiekti miestą savo artilerija.

Ja Charkivas buvo terorizuojamas nuo pat invazijos pradžios. Tarsi vaiduoklių miestas, užkaltais langais, pustuštėmis gatvėmis ir apmirusiu gyvenimu net pačiame apdaužytame centre buvusi Ukrainos sostinė pasitiko ir mane.

Tiesa, buvo matyti, kad miestas lyg ir nedrąsiai mėgina grįžti į įprastas vėžes – miesto centre teko aptikti net ir veikiantį barą, kuriame grojo gyva muzika, o žmonės skubėjo pasilinksminti iki dešimtos vakaro, kai parsideda komendanto valanda.

Tačiau čia pat ir vėl užgriuvo naujas Rusijos teroras ir kalbos apie galimus naujus jos bandymus pulti Charkivą.

Tokios pačios kalbos persekiojo net ir Kijeve, kurį pastaruoju metu vėl ėmė kapoti Rusijos raketos. Į Kijevo sritį perkeltos kai kurios kovinės brigados iš Donbaso – jų kariai sako, kad ne tik tam, kad šiek tiek atsigautų po didžiulių nuostolių, kai kuriems batalionams skaičiuojant žuvusius ir sužeistuosius šimtais. Bet ir tam, kad rengtųsi galimam naujam Rusijos ir gal net Baltarusijos puolimui prieš Ukrainos sostinę.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(167 žmonės įvertino)
4.4551

Top naujienos

Ohmanas sako negalėjęs patikėti valdžios sprendimu: ar jūs esate absoliutūs kvailiai (33)

Nuversti Rusijos prezidento Vladimiro Putino neužteks, reikia parklupdyti visą režimą, sako...

Ištaigingą pilį buvęs Rygos meras pasistatė atokiau nuo pašalinių akių: į rūmus užklydę lietuviai tokį reginį prisiminė dar ilgai

Apie 50 km į Vakarus nuo Jūrmalos nutolusioje vietovėje, vidury laukų stovi stulbinančio grožio...

Iš Ukrainos – pirmieji komentarai dėl sprogimų Kryme: tai tik apšilimas papildyta (16)

Ukrainos vicepremjerė Iryna Vereščiuk tapo pirmąja Ukrainos pareigūne, pakomentavusia sprogimus...

Atsisveikinus su Čempionų lyga – tvirtas žalgiriečių pažadas ir dvejopa nuomonė dėl VAR

Nors tikros intrigos LFF stadione nebuvo, tribūnas vėl užpildę sirgaliai bent jau išvydo smagų...

Aplankė Vokietijos Palanga vadinamą salą: ką verta pamatyti pagrindiniuose kurortuose ir kodėl čia neatostogauja užsieniečiai? (2)

Viešėdamas Vokietijoje nusprendžiau nuvykti ten, kur patys vokiečiai keliauja kiekvieną...

Nuo šiandien – malonūs orų pokyčiai: kasdien bus vis karščiau (2)

Šiandien, trečiadienį, mūsų regione stiprės anticiklonas. Šalyje vyraus nepastoviai debesuoti...

Delfi PliusAinis Gurevičius

Antrajame pasauliniame kare baimę sėjo pačios pirmosios spec. pajėgos: elitinių vyrų dalinius pribaigė jų pačių generolai

Ukrainoje rusai turi kelis siaubus: „Himars“, bepiločius „Bayraktar“ ir Specialiąsias...

„Žalgiris“ patampė Norvegijos čempionams už ūsų – žaisdami mažumoje baigė lygiosiomis

Vilniaus „Žalgiris“ atsisveikino su svajonėmis apie UEFA Čempionų lygą, tačiau Lietuvos...

Lilija Vanagienė pirmą kartą prabilo apie kilusį skandalą: man, kaip Povilo mamai, labai skaudu, plyšta širdis (20)

Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentė Lilija Vanagienė pirmą kartą pasisakė apie kilusį...

Delfi Plius

Miegamajame stinga aistros? Pataria, kokie produktai stiprina libido, ir įspėja: kas gerina potenciją vyrams, nebūtinai padės moterims (1)

Dauguma žmonių rečiau ar dažniau patiria libido sutrikimų: vyrams sutrinka potencija, moterys...