10-12 proc. santuokų trukdavo tik 1-2 metus

Pasak A. Maslauskaitės, aukšti skyrybų rodikliai Lietuvai būdingi jau daugiau nei pusę šimto metų. Paskutinį sovietmečio dešimtmetį iširdavo maždaug 39 proc. santuokų. Nepriklausomoje Lietuvoje trumpalaikius skyrybų „aktyvumo“ svyravimus 10-to dešimtmečio pradžioje keitė nuoseklus augimas iki 2007 m., kai buvo pasiektos skyrybų statistikos istorinės aukštumos (48 proc.), o 2008 m. prasidėjus ekonominei recesijai jis sumažėjo, tačiau jau 2010-aisiais vėl sugrįžo į 43 proc. lygį. Taigi sovietinėje Lietuvoje gausiai skyrėmės, tačiau gausiai ir tuokėmės, nepriklausomoje Lietuvoje vis dar gausiai skiriamės, tačiau rečiau tuokiamės.

Aušra Maslauskaitė
„Pagal suminį ištuokų rodiklį Lietuva lygiuojasi į Europos šalis „rekordininkes“ – Švediją, Suomiją, Daniją, Austriją, Čekiją, Vengriją, Olandiją, kuriose išyra apie 40-50 proc. santuokų. Nors toks lyginimas atskleidžia tik dalį tiesos apie šeimų stabilumą, vis dėlto skyrybas Lietuvoje galime charakterizuoti kaip labai dažną bei įsisenėjusį reiškinį, kuris lydi jau keleto kartų šeiminį gyvenimą ir formuoja šeiminio gyvenimo lūkesčius bei elgesio normas. Tad vargu ar galima būtų tikėtis, kad bent jau artimiausioje ateityje bendriausioje skyrybų raidos statistikoje išvysime radikaliai naujų tendencijų. Nebesistebint atsakymu į klausimą „kiek išsiskiria“, prasminga klausti „kada išsiskiria“. Toks akcentų perdėliojimas svarbus tiek stengiantis paaiškinti skyrybų priežastis, tiek vertinant skyrybų demografines, socialines bei individualias pasekmes“, - teigia sociologė, pristatydama savo apžvalgą leidinyje „Demografija ir mes“.

Ji primena, kad sovietiniu periodu Lietuvai buvo charakteringas gana stabilus skyrybų modelis, kuriam buvo būdingas dažnesnis santuokos iširimas ankstyvesniuose šeiminio gyvenimo etapuose. 1965-1990 m. apie 60 proc. visų kiekvienais metais iširusių santuokų nebuvo trukusios ilgiau kaip devynerius metus. Iš jų apie 30 proc. sudarė 5-9, apie 15 proc. – 3-4, apie 10-12 proc. – 1-2 metus trukusios santuokos, o maždaug 3-4 proc. santuokų iširdavo nesulaukusios pirmųjų metinių.

Vėlyvos skyrybos sovietmečiu sudarydavo apie 40 proc., iš kurių didžioji dalis (apie 27-30 proc.) būdavo 10-19 metų trukusios santuokos, o ilgiau nei du dešimtmečius trukusių santuokų per skyrybas iširdavo apie dešimtadalį (10-13 proc.).

Kuo jaunesni žmonės tuokiasi, tuo dažniau skiriasi

Anot A. Maslauskaitės, sovietmečiu susiformavęs ir įsitvirtinęs ankstyvų ištuokų modelis iš dalies, matyt, buvo nulemtas pokarinėje Lietuvoje pradėjusio keistis santuokinio elgesio – vis jaunėjančių santuokų. Daugelyje šalių atlikti tyrimai rodo, kad kuo jaunesniame amžiuje susituokiama, tuo didesnė ne tik bendra skyrybų tikimybė, bet ir skyrybų ankstesniuose santuokos tarpsniuose tikimybė.

Vakarų šalių tyrėjai teigia, jog ankstesnis santuokos amžius lemia tokius gyvenimo kelio pasirinkimus, kurie vėliau didina skyrybų riziką, pvz., anksti susituokę asmenys paprastai mažiau laiko praleidžia įgydami išsilavinimą, tai lemia žemesnes socialines ekonomines pozicijas, o šios – finansinius nepriteklius, tampančius santuokinio gyvenimo stresoriais. Be to, anksti susituokę žmonės mažiau subrendę emociškai, turi mažiau tarpusavio santykių įgūdžių, išsiskiria aukštais ir romantizuotais santuokai keliamais lūkesčiais.

Ilgesnės trukmės santuokoms būdinga mažesnė skyrybų rizika. Kaip rodo tyrimai, vėlesniais santuokos etapais pasitenkinimas santuoka paprastai didėja. Paaugus vaikams partneriai mažiau patiria darbo ir šeimos vaidmenų derinimo konfliktą, nusistovi socialinės ekonominės pozicijos
ir akumuliuojami šeimos materialiniai ištekliai.

Vienas vaikas – skyrybų rizikos veiksnys, 2 vaikai jau gali padėti išsaugoti šeimą

Regis, statistika rodo, kad nuo 1995 m. skyrybų pagal santuokos trukmę modelis Lietuvoje palaipsniui pradeda keistis: nutrūkusių labai jaunų ir jaunų santuokų (iki 4 ir 5–9 bendro gyvenimo metų) mažėja, o auga dalis vidutinės trukmės (10–19 bendrai išgyventų metų) ir ilgalaikių santuokų (per 20 kartu išgyventų metų) skyrybų. Tačiau A. Maslauskaitė teigia, kad nėra visai taip. Juk jei esmingai kinta sukuriamų santuokų skaičius, turime vis mažiau atitinkamos trukmės (šiuo atveju trumpos trukmės) santuokų, kurios gali patirti skyrybų riziką. Taigi dėl sumažėjusio santuokų skaičiaus vis mažiau esama jaunų santuokų, kurios gali „išgyventi“ skyrybas, todėl statistikoje tarp visų ištuokų ima vyrauti ilgesnės trukmės santuokos.

„Žinia, visą sovietmetį buvo tuokiamasi gausiai, o santuokų skaičius iki pat 1992 m. svyravo apie 30–35 tūkst. per metus. Tačiau jau 1993 m. santuokų buvo sudaryta 6,4 tūkst. mažiau, o paskesniais metais santuokų skaičius dar mažėjo ir rekordines žemumas pasiekė 2001 m. – įregistruota tik 15,7 tūkst. santuokų. Atsižvelgiant į šiuos santuokinio elgesio pokyčius dėsninga, kad didesnę dalį tarp visų ištuokų po 1993 m. pradeda sudaryti ilgesnės trukmės santuokos, nes trumpesnių santuokų, kurioms grėstų skyrybų rizika, drastiškai mažėjo. Vadinasi, ištuokų pagal santuokų trukmę pokyčiai tėra kompozicinis santuokų pagal trukmę, bet nepakitusio skyrybų elgesio rezultatas“, - įsitikinusi sociologė.

Pavyzdžiui, palyginus 1977–2006 m. santuokines kohortas (tais pačiais kalendoriniais metais sudarytų santuokų) per pirmuosius ketverius santuokinio gyvenimo metus didelių pasikeitimų nepastebėta. Apie 10 proc. kiekvienos santuokinės kohortos per pirmus ketverius metus patiria skyrybas, ir ši tendencija yra gana stabili. Taigi galima įtarti, kad ir šiandien skiriamasi po ne daug bendro gyvenimo metų.

„Iš kitų tyrimų, kuriuos mes turime, didžiausia šeimos iširimo rizika – 3-8-ti santuokos metai. Mat tuo laikotarpiu šeimai iškyla labai daug iššūkių – gimsta vaikai ir tokiose šalyse, kaip Lietuva, atsiranda didesnis ekonominis spaudimas, šeima labai dažnai praranda dalį pajamų, pagaliau tenka prisitaikyti prie pasikeitusių vaidmenų, o tai neretai tampa tikru psichologiniu iššūkiu. Kai vaikas paauga, vėlgi kyla abiejų partnerių darbo ir šeimos derinimo problemos. Taigi įtampos šeimoje labai susijusios su vaiko gimimo. Tiesa, kai gimsta daugiau vaikų, skyrybų rizika su kiekvienu vaiku mažėja. Egzistuoja teorinė hipotezė, kad vaikai yra bendra šeimos investicija, todėl ji padidina šeimos stabilumą“, - pasakojo pašnekovė.