Tik 35 proc. tėvų domisi, ką jų vaikai veikia prie kompiuterio

Anot tyrėjų, minėto amžiaus tarpsnio vaikai, žiūrėdami televizorių, vidutiniškai praleidžia po 7–8 valandas per savaitę, o žaisdami internetinius žaidimus – vidutiniškai po 5–6 valandas per savaitę. Kompiuteriniams žaidimams ne internete bei įvairiems socialiniams tinklalapiams vaikai vidutiniškai skiria 3–4 valandas per savaitę. Mažiausiai laiko (vidutiniškai 1–2 valandas per savaitę) analizuojamo amžiaus vaikai skiria informacijos paieškoms internete, žaidimui žaidimų automatais ir SMS rašymui.

Net 62 proc. vaikų kompiuterinius žaidimus žaidžia patys vieni arba su bendraamžiais. Tik 35 proc. tėvų teigia, kad kompiuteriu žaidžianti jų atžala būna prižiūrima suaugusio asmens.

Minėtas tyrimas iš esmės buvo skirtas vaikų finansiniam raštingumui išsiaiškinti. Tačiau, kaip aiškino „Danske“ banko socialinių reikalų ir edukacinių projektų vadovė Gerimanta Stankutė, žinant, kiek laiko šiandien vaikai praleidžia internete, tuo pačiu nuspręsta patyrinėti, kaip protingai jie naudojasi interneto galimybėmis.

„Tai, kad vaikai savo laisvalaikį praleidžia prie kompiuterio, jau faktas. Mes jų nebeatplėšime, kad ir kaip dūsautume dėl to ir kalbėtume apie kompiuterio keliams grėsmes. Tačiau pamirštama, kad internetas galėtų tapti ir edukacijos priemone vaikams. Juk ir patys suaugusieji šiandien informacijos ieško ne bibliotekose, o internete. Tačiau jeigu verslas negali pasiūlyti nieko protinga, tik žaidimus, kuriuose gaudoma ir šaudoma, tuo vaikai ir užsiima. Tu tarpu labai norėtųsi, kad tiek vaikai, tiek jų tėvai galėtų rasti tinklapius, kuriuose jų atžalos bent ko nors išmoktų. Taip mūsų banke gimė idėja pateikti vaikams finansinį raštingumą ugdantį žaidimą „Pinigėnai“.

Projektas gimė todėl, kad bankininkai turi patirties šioje srityje ir gali ja pasidalinti su jaunąja karta. Krizė parodė, kad finansinio raštingumo pamokų reikia visiems – ne tik mažiems, bet ir dideliems. Šiandien tėvai, tenkindami vaikų įgūdžius, netgi vaiko labui nesugeba pasakyti „ne“ be kaltės jausmo. Jei tik atsiranda pinigų, šeimos dažnai juos nori išleisti vaikams, net jei tos išlaidos nelogiškos. Nėra įprasta šeimoje kartu aptarti pirkinių krepšelį, poreikius ir galimybes. Tuo tarpu spalvotos reklamos vaikus labai veikia ir, atėjus į parduotuvę, juos auklėti jau vėlu“, - sakė pašnekovė.

G. Stankutės manymu, verslas, kurio vartotojai – vaikai, internete turėtų judėti būtent šia edukacine kryptimi. Juk šiandien kompiuterį turi praktiškai kiekvieni namai, o patys tėvai vaikus prie jo pratina nuo mažų dienų. Darželinukai, pradėję savo pažintį su kompiuteriais nuo edukacinių žaidimų galbūt įprastų jais domėtis ir vėliau.

Žaidimai formuoja problemų sprendimų stereotipus

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Teorinės psichologijos katedros doc. dr. Loretos Gustainienės, taip pat tyrinėjusios, kiek laiko vaikai praleidžia prie kompiuterio ir interneto, šioje srityje daryta nemažai tyrimų, tačiau jų rezultatai prieštaringi. Vieni mokslininkai pateikia įrodymų apie televizijos žiūrėjimo ir kompiuterių naudojimo sąsajas su priešišku, agresyviu vaikų ir paauglių elgesiu, bendravimo sunkumais, žema savigarba. Kiti pateikia išvadų, kad intensyvesnis kompiuterių naudojimas paskatina bendrauti su draugais, sumažina vienatvės jausmą ir depresiją bei susijęs su didesniu teigiamu savęs vertinimu.

Bet kuriuo atveju visi tyrimai rodo populiarėjant pasyvų laisvalaikio leidimo būdą, o laikas, kurį vaikai praleidžia prie kompiuterio ar televizoriaus, ilgėja. Mokyklinio amžiaus vaikai prie kompiuterio ar televizoriaus praleidžia jau po keletą valandų per dieną.

„Tiesioginis bendravimas naudojant informacines technologijas (pavyzdžiui, internetiniai forumai) susijęs su didesniu mokinių suvokiamu socialiniu palaikymu, taigi galima daryti prielaidą, kad šios technologijos kompensuoja tikrąjį bendravimą. Šis dėsningumas negalioja kitų veiklų su informacinėmis technologijomis atveju. Priešingai, mokiniai, daugiau žaidžiantys kompiuterinius žaidimus, žiūrintys televizorių, jaučia draugų ir šeimos palaikymo trūkumą“, - teigė tyrimo autorė.

Anot jos, bendrauti realiame gyvenime, be abejonių, sunkiau. Mat gali pritrūkti atvirumo, sugebėjimo spręsti konfliktus, o technologija – negyvas daiktas: išjungei ir nuėjai. „Gal dėl to ir realios problemos vėliau sprendžiamos savotiškai – nutraukiant ryšius, nesistengiant prisiderinti prie kitų, neieškant sąlyčio taškų. Kita vertus, realiame gyvenime taip pat kyla įvairių grėsmių. Žinome ne vieną istoriją, kai vaikas dėl savo poreikio turėti draugų atsiduria netinkamoje kompanijoje“, - svarstė pašnekovė.

Pasak psichologės, žaidimai gali formuoti vienokius ar kitokius elgesio stereotipus, kadangi įgundama spręsti problemas vienokiu ar kitokiu žaidimo pasiūlytu būdu. Kita vertus, net ir smurtinių žaidimų negalima vertinti vienareikšmiai. Pavyzdžiui, yra teorija, teigianti, kad žmonės per siaubo filmus išgyvena savo baimes, o po katarsio pasijaučia saugesni. Žinoma, jei neperžengiama riba, kai tokie filmai ar žaidimai tampa gėrėjimosi objektu ir priklausomybe. Taigi, viena vertus, technologijos, kaip aplinkos dalis, asmenybės formavimuisi daro didelę įtaką. Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo žmogaus imlumo, kitų psichologinių charakteristikų.

Ar gyvenimas persikels į virtualų gyvenimą?

Tyrimo bendraautorė psichologė Jovita Petruškevičiūtė prisipažino taip pat maniusi, kad tyrimas atskleis tik neigiamą technologijų poveikį vaikų psichologinei savijautai, tačiau rezultatai parodė ką kita: tam tikrai atvejais jos mažinta vienišumo jausmą bei leidžia pasijusti labiau laimingiems.

„Kita vertus, bendravimas internetu neatstoja tikro bendravimo. Tai tik problemos atidėjimas. Iš vaiko asmenybės dažnai galima nuspėti, ar jis „įjunkęs“ į kompiuterį. Tokie vaikai turi daugiau psichologinių, bendravimo problemų, jaučiasi vienišesni, jų savigarba prastesnė. Žaidimai, kuriuos mėgsta vaikai, ne paslaptis, nėra susiję su tobulinimusi. Naršydami po internetą, dalis vaikų taip pat ne pažintinių tinklapių ieško, o smurtinių vaizdų – kažkas kažką sumušė, nuskriaudė, koks nors girtas ar apsvaigęs nuo narkotikų žmogus šlitinėja. Blogiausia, kad tokios informacijos pilnas internetas skatina ir juos pačius kelti panašius vaizdus“, - pasakojo pašnekovė.
Kompiuterinis žaidimas,HEI$T.

Ar ateityje turėsime vienišių visuomenę, sėdinčią prie dėžučių? Anot pašnekovės, tokių nuomonių yra. Kiti sako, kad internetas kaip tik padeda bendrauti. „Visgi kuo daugiau laiko skiriame technologijoms, tuo mažiau laiko lieka tiesioginiam bendravimui. Internetiniai draugai tampa artimesni nei gyvi. Taigi gyvenimas iš tiesų persikelia į virtualų pasaulį. Šiuo klausimu yra ir tokių niūrių prognozių, kad visas žmogaus gyvenimas persikels į virtualų lygmenį, o gyvai visiškai nustosime bendrauti“, - teigė pašnekovė.

Anot psichologės, tyrimo metu vaikų klausta, kokias laidas jie žiūri per televiziją. Atsakymai parodė, kad tiek televizorius, tiek kompiuteris daugiau naudojamas pramogai nei mokymusi. Tik vyresnių klasių moksleiviai pradeda kuo nors domėtis: pavyzdžiui, berniukai – automobiliais, mergaitės – kulinarija.

„Jaunesni vaikai daugiau žaidžia ir žiūri įvairius vaizdus internete, vyresni daugiau bendrauja, lankosi forumuose. Viskas būtų gerai, jei vaikai nuo mažens būtų prižiūrimi, mokomi, kaip naudotis technologijomis, skatinami žiūrėti intelektualias svetaines. Tačiau vaikai palikti po internetą nardyti savarankiškai ir nemoka atsirinkti“, - apgailestavo J. Petruškevičiūtė.