Nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio, kol tyli bažnyčių varpai, privalu laikytis griežto pasninko. Tikintiesiems tai laikas stabtelėti, paklausti savęs – kas aš būčiau Kristaus nukryžiavimo ir Prisikėlimo istorijoje šiandien.
Didžiojo ketvirtadienio rytas prasideda įspūdingomis Krizmos Mišiomis, kuriose kunigai atnaujina kunigystės pažadus, vyskupai šventina aliejus. Parapijose visus metus jie bus naudojami teikiant sakramentus.
Krizmos Mišiomis baigiasi gavėnia – vakare Paskutinės vakarienės mišiomis prasideda Didysis Tridienis.
Judas – parsidavimo už pinigus simbolis
Knygos „Jėzus, kurio niekada nepažinojau“ autorius Philip Yancey aprašo Paskutinę vakarienę, kurios metu „Jėzus numetė bombą“ – vienas iš dvylikos jį supusių vyrų tą naktį jį išduos.
„Išdavystė nebuvo nauja mintis, o paskutinė vakarienė apgaubta pavojaus – viršutinis kambarys įrengtas slaptai, paslaptingas vyras atnešė ąsotį vandens. Prabėgus kelioms akimirkoms po šios Jėzaus „bombos“, Judas tyliai išslinko iš kambario, nesukeldamas įtarimo“, – rašo P. Yancey.
Teologo Valdo Mackelos žodžiais, Judas mums – pats tikriausias klastos, godumo, niekšiškumo ir parsidavimo už pinigus simbolis.
„Ir nors populiaru manyti, kad jis susilaukė pelnytos bausmės, Judo atvejis nėra toks paprastas. Visų pirma stebina labai nedidelis už išdavystę paprašytas atlygis – tokia Hebrajų Biblijoje buvo vergo kaina. Jei Judo nuodėmė buvo godumas, jis ir iki tol turėjo galimybių pralobti, kaip rašoma evangelijoje pagal Joną, grobstydamas bendruomenės kasą“, – DELFI sakė V. Mackela.
Keistas ir Judo pasirinktas būdas parodyti Jėzų – pabučiavimu. Kaip atkreipia dėmesį DELFI pašnekovas, meno istorijoje tai vienas iš populiaresnių siužetų, iliustruojantis, kaip ženklas, kuris reiškia meilę ir intymumą, tampa niekšybe, veidmainyste ir nužudymu.
Dviprasmišku teologas vadina ir Judo elgesį po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo – jis nubėga į Šventyklą, meta pinigus ir sako „išdaviau nekaltą kraują“. Vėliau pasikaria.
Ar gali būti pakaltinamas „velnio apsėstas“ žmogus?
„Užkietėję nusikaltėliai ir niekšai taip nesielgia. Judas tiesiog netikėjo Dievo gailestingumu. Ir mes dažnai atgailą tapatiname su savigrauža, – sudabartina teologas. – Pvz., Petras išsigynęs Jėzaus gailėjosi ir gavo antrą šansą. Tačiau Judas atmetė tokią galimybę. Ne kartą iškilių filosofų bei rašytojų keltas klausimas – ar vienas suklydimas, viena išdavystė, vienas sielos pardavimas velniui gali užtraukti amžinąjį pasmerkimą? Jei žmogus buvo „velnio apsėstas“, ar apskritai gali būti pakaltinamas? Net jei išdavystė atnešė pasauliui išganymą? Sunkūs ir nelengvai atsakomi klausimai“.
Judas V. Mackelai kiek primena vokiečių filosofo F. Nietzsches aprašytą pamišėlį, kuris vidury dienos su žiburiu ieškojo Dievo. Žmonėms, kurie iš jo tyčiojosi, jis neviltingai šaukė: ,,Aš jums pasakysiu! Mes jį nužudėme – jūs ir aš! Visi mes esame jo žudikai!“
„Taigi, Judas yra savotiškai artimas šiuolaikiniam žmogui, kuris tikėjimą Dievu, sekimą Kristumi iškeitė į sekuliaraus buvimo be religijos „gyvenimo būdą“. Nukrikščionėjusiame Vakarų pasaulyje mes pasąmoningai atpažįstame Judą kaip save“, – sakė V. Mackela.
Vilki raudonais drabužiais
Kristaus mirties penktadienis visuomet buvo liūdesio ir pasninko diena. Net ir kunigas Didžiojo Penktadienio pamaldose vilki raudonais drabužiais, nes raudona – kankinių spalva. Prie nudengto altoriaus parpuolęs kniūbsčias jis tyliai meldžiasi, žodžio liturgija baigiama iškilminga visuotine malda, o šventojo Kryžiaus pagerbimas – procesija. Altorius uždengiamas drobule.
Didysis šeštadienis vidinės dvasinės tylos diena. Kristus nukryžiuotas ir palaidotas. Tačiau tuo pat metu tai ir Marijos diena, kai galime būti drauge su ja tyloje, apimti gilaus skausmo, bet drauge jausdami viltį.
Šeštadienio vakarą tikinčiųjų bendruomenės renkasi į Velyknakčio Žiburių liturgiją, tačiau ne bažnyčių viduje, o šventoriuose, prie sukurtų laužų. Tamsiose bažnyčiose žmonės budi ir meldžia Viešpaties atėjimo.
Kviečia atsikratyti nuodėmių, išnešti, ko nereikia
Didįjį tridienį apmąstomi svarbiausi tikėjimo slėpiniai, tikintieji kviečiami atlikti išpažintį, pasninkauja. Didžiosios savaitės tvarka nuo seno nusistovėjusi ne tik bažnyčioje, bet ir buityje. Senoliai primena, kad šią savaitę ypač negerai bartis, pavydėti. Netinka skolintis ar skolinti, nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio, kol tyli bažnyčių varpai, privalu laikytis griežto pasninko. Išnešti, kas nereikalinga, parsinešti šventos ugnies ir vandens „Čystuoju ketvirtadieniu“ vadinamą Didįjį ketvirtadienį buvo tvarkomos sodybos, krečiami kaminai, iš namų išnešama visa, kas nereikalinga.
Atgailos dieną – Didįjį penktadienį stengiamasi nebesiblaškyti bandant nudirbti likusius darbus, nes tai – sielvartingiausia krikščionių kalendoriaus diena, skirta prisiminti Kristaus mirtį ir palaidojimą.
Didįjį šeštadienį net kaime žmonės stengiasi iki pietų baigti sunkesnius darbus. Tradiciškai, bent vienas iš šeimos išlydimas į bažnyčią parnešti ugnies, šventinto vandens. Likusieji namie ruošia velykinius valgius, margina kiaušinius, kai kur kabina supynes, tačiau prieš Velykas dar niekas nesisupa. Kai kuriose Lietuvos vietose likęs paprotys pavakare visiems išsimaudyti šventa ugnimi įkurtoje pirtyje. Tokia pasiruošimo Velykoms buitis. Tačiau įsigilinti į Didžiosios savaitės įvykius taip pat pasiliekama laiko.
