Į kovo mėnesį vykusį 29-ąjį Bazinį kario savanorio įgūdžių kursą atvyko ir daug moksleivių bei studentų. Būtent 18-25 metų amžiaus jaunuoliai ir sudaro visų Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų (KASP) stuburą. Tačiau be jaunuolių kareivinėse gyveno bei kartu su jais žygiavo ir kareiviška duona dalijosi ir vyresnio amžiaus asmenys. Tarp jų buvo įvairių profesijų žmonių. Šie kario savanorio tarnybą pasirinko paaštrėjus geopolitinei situacijai. „Man 51 metai, o aš gyvenime nesu ginklo rankose laikęs. Jei kiltų karo grėsmė, nenoriu būti patrankų mėsa. Privalau mokėti apsiginti ir apginti šeimą“, - savo pasirinkimą paaiškino fizikas Linas.
Panašių paskatų vedini į savanorius stojo ir jaunuoliai. „Aš į bazinius kursus atėjau be jokio išskaičiavimo. Man svarbu įgyti karybos įgūdžių“, - kalbėjo ir vienas studentas.
Pasak Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko Vado grupės viešųjų ryšių karininko kapitono Gintaro Striupaičio, pagrindinė priežastis, verčianti rinktis tarnybą KASP, patriotizmas, noras ginti Tėvynę esant grėsmei, noras išmėginti save, nuolatinis domėjimasis karyba, galimybė vėliau likti tarnauti kariuomenėje, papildomos pajamos.
„Domėjimasis norinčiųjų tapti kariais savanoriais pastaraisiais mėnesiais padidėjo, o bendras karių savanorių skaičius palaipsniui auga (šiuo metu yra apie 4400 karių savanorių). Žmonės tarnyba KASP domisi kaip vienu iš tarnybos būdų, kuris sudaro sąlygas atlikti nenuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, kai po 3 m. tarnybos įskaitoma privalomoji pradinė karo tarnyba. Tai puiki galimybė jaunuoliams, kurie nėra apsisprendę dėl savo ateities, atlikti karinę tarnybą, derinant ją su asmeniniu užimtumu“, - DELFI sakė kpt. G. Striupaitis.
Pirmoji savaitė
Beje, būsimuosius karius instruktavę ir karybos abėcėlės mokę instruktoriai – taip pat kariai savanoriai iš įvairių šalies kuopų.
„Kas tau liepė galvoti? Čia yra, kas už tave galvoja!“ – rėžia vienas seržantas laikinajam jaunesniajam eiliniui, tik pradėjusiam kario savanorio įgūdžių kursą ir norėjusiam pateikti įtikinančią priežastį, kodėl pavėlavo į rikiuotę.
Pasak mokomojo pulko Vado grupės viešųjų ryšių karininko kapitono Gintaro Striupaičio, tai nereiškia, kad kariuomenei reikia negalvojančių ir tik įsakymus vykdančių asmenybių. Matyt, turėta galvoje tai, kad „galvoti nereikia“ tik pirmosiomis dienomis, kol jauni kariai įpranta vykdyti įsakymus ir užduotis, laikytis dienotvarkės.
Pirmosiomis dienomis, kol pripranti prie visiškai naujo gyvenimo ritmo, tenka lakstyti nuo ryto iki vakaro. Supranti, kad paklusti privalai visiems. Nuo instruktorių iki budėtojų. Klausyti tenka net ir turinčių tokį patį laipsnį, jaunesniojo eilinio. Tiesa, ne laikinojo.
Poilsiui taip pat nelieka nė minutėlės. Ką ten poilsiui, kai kam net į tualetą nepavyksta nubėgti! Mat bijoma atsipalaiduoti, nes ta grėsmingoji komanda „Kuopa kuopoje rikiuok!“ gali pasigirsti vos tik nusimovus kelnes. Jei pavėluosi į rikiuotę per tave pylos gaus visa kuopa. Geriausiu atveju būsi iškoneveiktas. Blogiausiu – per tave visa kuopa sutartinai darys atsispaudimus.
„Apie kokią laisvę galima kalbėti, jei net nusiš... negali, kada nori?“ – tarpusavy juokauja kariai.
Kiekvieną rytą kuopa sutartinai žadinama 5 val. 45 minutės. Tą sekundę budėtojas iš visų jėgų surinka: „Kuopa, kelk!“
Išgirdus šiuos žodžius gulinėti ir rąžytis nėra laiko. Per tris minutes privalai pašokti, apsirengti, parsinešti iš džiovyklos batus ir juos apsiauti. Tenka skubėti, nes tuoj pasigirs kita komanda: „Kuopa kuopoje rikiuok!“ Profesinės tarnybos kariai po jos bėgs į mankštą kieme, o savanoriai – į rikiuotės pratybas. Kitaip tariant, žygiuosi tol, kol galutinai atsibusi.
Studentas Laurynas, paskubomis valydamasis dantis, kartą tarė: „Jei rašysi straipsnį, būtinai paminėk tą siaubingąjį „Kuopa, kelk!“. Po šios komandos man kelias valandas širdis šokinėja“.
Atsikėlus lovą būtina pasikloti pagal specialius reikalavimus. Tai lengviausia daryti dviem. Sunkiau tiems, kurie lovas kloja po vieną.
„Iki pusryčių privalote susitvarkyti. Jei ne, darysite po 50 atsispaudimų. Ir jūs fiziškai sustiprėsite, ir man bus malonu“, - gana argumentuotai paskubėti ragina vienas iš kuopos budėtojų.
Nuospaudos
Nuospaudos yra pagrindinė priežastis, dėl kurios kenčia daug naujokų, o kai kurie išvis būna priversti pasitraukti. Patarimas: mūvėti kuo storesnes kojines, jei reikia, net kelias poras, kad kojos batuose visiškai nejudėtų. Aišku, kiekvieną vakarą jas tenka skalbti, tačiau rezultatas vertas pastangų.
Maistas
Kariai maitinami tris kartus per dieną. Valgis gana įvairus. Užtenka ir riebalų, ir baltymų, ir angliavandenių. Racioną paįvairina vaisiai ir daržovės. Neužtenka nebent paties rajausiems. Tačiau ir tie pasisotina, kai iškaulija iš draugų jų porcijas, kurie tie nesugeba įveikti.
Tiesa, tenka skubėti valgyti. Ypač paskutiniesiems pasiėmusiems savo valgį. Nes išgirdus „Kuopa, rikiuok!“ niekas nebelauks.
Vienas savanoris pasakojo, kad iš bazinių kursų grįžęs jo bendradarbis kariuomenėje taip įprato greitai valgyti, kad net ir civiliame gyvenime papietauti spėja per penkias minutes. „Nustebęs paprašiau jo neskubėti. Tačiau net ir neskubėdamas jis pavalgo per septynias minutes“, - juokėsi pokalbininkas.
Dienotvarkė
Po pusryčių – rikiuotės pratybos ir vėliavos pakėlimo ceremonija. Per pastarąją „Tautiškos giesmės“ žodžius išmoko net ir jos nemokantieji. „Ko šnabždat? Giedokite garsiai! Klausos tam nereikia, čia ne dainų konkursas!” – rėžė vienas seržantas.
Po rikiuotės, torinės paskaitos. Topografija, minos, nebylaus valdymo signalai ir kt.
Pirmąją savaitę didžiausias dėmesys skiriamas savanorių ginklui, automatiniam ginklui AK 4MT, vadinamajam „irklui“. Iš pradžių su juo susipažįstama teoriškai, o paskui, gavus savąjį, su juo negali skirtis nei miegodamas, nei eidamas į tualetą. Taktikos pratybose instruktoriai tyko tokių, kurie palieka savo ginklą toliau nei per ištiestą ranką. Žiopliams tenka bėgioti iškėlus šautuvą ir šaukiant; „Aš niekuomet nepaliksiu savo šautuvo!”, arba daryti atsispaudimus.
„Jei kiltų karas ir reikėtų rinktis, pasirinkčiau būtent šį šautuvą. Taip, jis kartais užsikerta, tačiau jis taiklesnis ir patikimesnis nei kiti ginklai“, - sakė seržantas Gintaras Balčius. Beje, šį instruktorių kariai neoficialiuose rinkimuose pripažino geriausiu.
GSP (ginklo saugumo patikrinimas), „ginklą saugų daryk“, „ginklą ištaisyk“, - dažniausi tą savaitę vartoti terminai. Kariai savanoriai ardo šautuvą, mokosi jį vėl surinkti, stengiasi įsiminti visų jo dalių pavadinimus ir kaip elgtis su ginklu, kad nesusižeistum pats ir nesužalotum aplinkinių.
Antroji savaitė
Ji prasideda nuo GVT laikymo. Jei ne iš pirmo, tai iš antro karto tai pavyksta beveik visiems. Pirmoji kliūtis įveikta.
Gyvenimas kareivinėse įsibėgėjo. Jau daugeliui pavyksta nutaikyti momentą, kad spėtų į tualetą. Beveik visi spėja nusisprausti ir išsiskalbti per 20 minučių.
Beje, prausimasis vertas atskiro dėmesio. Tokio efektyvaus vandens vartojimo iki tol neteko matyti. Dušo patalpoje, kurioje yra keturios vietos, sugeba per 10-15 minučių nusiprausti ir išsitrinkti galvas apie 40 žmonių. Vienas palenda po vandens srove ir iškart užleidžia vietą kitam. Tuo metu pats muiluojasi. Po valandėlės lenda po vandens srove nusiplauti muilą, o dar po minutės – jau šluostosi ir mauna į kitą patalpą skalbtis. Privalai suspėti, nes 21 val. 40 min. – higieninis patikrinimas, per kurį paramedikas tikrins, kas turi nuospaudų, kas nenusiplovė kojų ir kt. 21 val. 45 min. kuopą sudrebina komanda: „Kuopa, miegas!“, po kurios neturi teisės net krepštelėti. Iš visų jėgų stengiamasi suspėti, nes niekas nenori ilgiau stypsoti koridoriuje miego sąskaita.
„Pirmasis“ miškas
Žinią apie lauko taktikos pratybas, kurios vyks miške, vieni sutinka su palengvėjimu, kiti – su siaubu. Pirmieji džiaugiasi, kad galės nors vienai parai ištrūkti iš įgrisusios kareivinių rutinos, antrieji abejoja, ar pavyks pakelti apie 25 kg sveriančią kuprinę bei ginklą.
„Patikrinsime kuprines. Jei kas nors bus neįsidėjęs to ar ano, vietoje to pripilsime po 2 kg smėlio“, - perspėja instruktoriai. Po tokių žodžių į kuprines susikraunama viskas, kas ir turi jose būti.
Tenka pripažinti, kad žygis buvo trumpas ir visiškai nesunkus. Net ir su kuprinėmis ant pečių. Iki stovyklos miške eita vos 1,5 km. Ne visi spėjo net sušilti.
Užtat miške instruktoriai paruošė įvairių siurprizų. Vien ropojimo-šliaužimo-ridenimosi-sėlinimo užduotis ko verta! Aidint seržantų raginimams privalai nušliaužti tam tikrą atkarpą nepakeldamas nei galvos, nei dubens. Būtina įprasti, nes mūšio metu gali būti puikus taikinys priešo šauliams. Tuo pačiu privalai neštis ginklą, kurį privalai saugoti, kad nepatektų smėlio. Bet ir čia 29 karių savanorių laidai pasisekė – tiek ropoti, tiek šliaužti teko per sausą smėlį, kurį po pratybų pakako tik nusipurtyti. Ankstesniajam kursui tokios pat pratybos vyko per šlapdribą. Nesunku įsivaizduoti, kaip atrodė uniformos po šliaužimo per purvą! O dar laukė nakvynė po atviru dangumi.
Pastarąją vienas seržantas pristatė gana šmaikščiai: „Žinokite, kad naktį vienintelė jūsų apsauga nuo lietaus bus palapinsiaustė. Bet turiu ir gerą naujieną, aš pats miegosiu palapinėje. Užtat su plonu miegmaišiu, kuriame net ir prie plius 15 šalta“, - kvatojosi seržantas.
Seržantas buvo teisus, lindint dvigubame pūkiniame miegmaišyje apsikabinus savąjį „irklą“ net ir spaudžiant kelių laipsnių šalčiui buvo šilta. Tik nejauku buvo keltis į naktinę sargybą.
Grįžus iš miško kitą dieną laukė 6 km žygis į šaudyklą su kuprinėmis ir ginklais. „Niekas jūsų neveš, privalėsite patys nužygiuoti“, - paaiškino instruktoriai. Iš įvairių pozicijų išpleškinus po 100 šovinių ne vienas pasijuto taikliuoju šauliu. Mat šaudyta tik į už 25 metrų pastatytą taikinį.
Tiesa, pakeliui į šaudyklą kai kuriuos moteriškos lyties karius teko stumte stumti į kalniuką. Vienas seržantų prisiminė, kad seniau į tą patį kalniuką ir jam pačiam yra tekę kopti „žąsele“ – atsitūpus ir ginklą laikant virš galvos, o ant nugaros nešant sunkią kuprinę
Trečioji savaitė
Išlaikyti rikiuotės, rikiuotės su ginklu ir Karo statuto testai. Laukė naktinio ir dieninio orientavimosi testai bei antrasis žygis į mišką.
Trečiąją savaitę dėl nuolatinio kopimo laiptais aukštyn ir žemyn ne vienam pakirto kojas. Sumanesnieji savanoriai ištvėrė tik elastiniu bintu susiveržę kelius. Tačiau ir ši priemonė padėjo ne visiems. Keliems jų kursą teko palikti iki jo pabaigos likus vos trims dienoms.
Miške laukė lauko taktikos pratybos „judu-dengiu“, apkaso, skirto šaudyti gulint, priklaupus ir atsistojus, kasimas, trumpas žygis per pelkes ir judėjimas klampiu mišku pagal kompaso azimutą. Grįžus į kareivines – batų valymas, priesaikos ceremonijos repeticija ir kruopštus kuopos patalpų tvarkymas.
Paskutinioji diena prasidėjo priesaikos ceremonijos repeticija. Galiausiai – pati priesaika. Būti ištikimi Lietuvai ir nepagailėti gyvybės ją ginant prisiekė visi be išimties. Net ir iki tol abejojusieji. Po ceremonijos, ginklų, uniformos ir ekipuotės grąžinimas ir kelionė namo.
„Dabar galėsiu gatvėje vaikščioti be kepurės, rūkyti ne 3 minutes, o tiek, kiek noriu, ir rankas laikyti kišenėse“. „Grįžęs namo išgersiu kavos“, „O aš pasileisiu per barus“, - įsisvajojo jaunesnieji KASP eiliniai, su ilgesiu žiūrėdami į kareivines, kurios tris savaites buvo tapusios jų namais.