Viena, tokia priemonė yra labai brangi. Antra, patirtis rodo, kad tvėrimosi tvoromis nefinansuoja Europos Sąjunga (ES). Trečia, mes negalėsime tų asmenų fiziškai atstumti nuo sienos, ir paprasčiausiai jiems pasakyti: „mes jūsų neįsileidžiame“.
Dar specialistai labai aiškiai atskiria, kas šioje situacijoje yra nusikaltėliai, o kas aukos, ir sako, kad nebus taip lengva tuos asmenis grąžinti į jų kilmės šalis.
Juškaitė: prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas
Kalbėdama apie žodyną, kuris naudojamas migrantų atžvilgiu, Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė pabrėžė, kad prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas.
„Jeigu yra teismo būdu įrodoma, kad asmenys dalyvavo tarkime narkotikų prekyboje, arba kažkas yra nusikalstamo įvykdyta, tada – taip. Bendruoju atveju tinkamas žodynas būtų migrantai, arba, kai jau faktas įvyksta, – prieglobsčio prašytojai“, – teigė J. Juškaitė.
Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė pritartų teigiantiems, kad žiniasklaidai, o kartu ir visuomenei turėtų būti sudaryta prieiga išgirsti tų žmonių, kurie sutinka jas papasakoti, istorijas.
„Manyčiau, kad čia yra valstybės pareiga šitoje vietoje. Aišku, ji nėra teisiškai įtvirtinta, ir valstybė gali daryti, ką nori, bet iš principo mes suprantame, kad dalis šitų žmonių greičiausiai liks Lietuvoje. Kaip Raudonasis kryžius minėjo, apie 40 proc. šitų asmenų yra pažeidžiami asmenys. Tai yra vienišos motinos, žmonės, turintys negalią ir pan.“, – kalbėjo J. Juškaitė.
Pasak pašnekovės, jau net be tyrimų plika akimi matomas nepriėmimas, baimė, kuri kelia paniką valstybėje.
„Valstybės interesas yra kuo daugiau supažindinti su tais žmonėmis, kalbėtis, aiškintis, kokios istorijos, atskleisti tų žmonių veidus. Nes kitu atveju turėsime pilką masę, apie kurią galima kalbėti, kad tai yra nusikaltėliai, narkotikų prekeiviai, ir žmonės toje baimėje liks“, – sakė J. Juškaitė.
Apskritai pašnekovė pastebėjo, kad bendrasis viešasis diskursas pabėgėlių klausimu yra akivaizdžiai pasislinkęs į neigiamą pusę.
„Apie tuos dalykus mes nelabai racionaliai diskutuojame. (…) Viešoji diskusija yra pasislinkusi į labai negatyviai ir supriešinančią atmosferą. (…) Reikia turėti mintyje, kad mes turime nepilnai 1700 (migrantų). Valstybės mastu 1700 žmonių yra tikrai nedidelis skaičius. Tačiau visuomenėje kilęs ažiotažas, nepasitenkinimas, baimė, nepasitikėjimas yra neadekvatūs esamai situacijai“, – komentavo J. Juškaitė.
Kalbant apie tvorą su Baltarusija, Lietuvos žmogaus teisių centras atkreipia dėmesį, kad teisinių apribojimų valstybei statyti tvorą su ne ES šalimi nėra.
„Šalys yra laisvos tai daryti, ir tai daro. Tik specialistai atkreipia dėmesį, kad tvoros nestabdo judėjimo. Tiesiog asmenys renkasi ilgesnius, pavojingesnius maršrutus, o kai kuriais atvejais taip būna atimama galimybė gauti prieglobstį. Nors tokia galimybė yra įtvirtinta ES pagrindinių teisių chartijoje“, – komentavo Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė Monika Guliakaitė.
Prof. Jakulevičienė: klausimas – ko siekiama įrengiant tvorą?
Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos dekanė, prieglobsčio teisės specialistė profesorė Lyra Jakulevičienė aiškino, kad tvoros pasienyje klausimas yra nevienareikšmis.
„Tokios praktikos tarp valstybių iš tiesų yra. Tačiau labai priklauso nuo to, koks yra tikrasis tvoros įrengimo tikslas, kaip pačios institucijos tai įsivaizduoja. Ar tikslas yra stiprinti sienos apsaugą, kad ji būtų geresnė, labiau kontroliuojama? Ar tai yra tiesiog migrantų neįleidimas?“ – dėstė L. Jakulevičienė.
Jeigu kalbama apie sienos apsaugą, pasak profesorės, kyla natūralus klausimas, ar nėra modernesnių priemonių tikslui pasiekti.
„Nes (tvora) tai yra labai brangi priemonė. Turbūt teko girdėti, kad tarkime Vengrija 2015 m. irgi pradėjo statyti tvorą. Jie norėjo fizinio barjero, 4 metrų aukščio, su visomis priemonėmis. 2017 m. pabaigė, ta tvora kainavo apie 400 mln. eurų. 2017 m. jie kreipėsi į Europos Komisiją (EK), kad pusę (sumos) kompensuotų. EK labai aiškiai pasakė, kad ES nekompensuoja tvorų statymo su tikslu neįleisti asmenų“, – pasakojo L. Jakulevičienė.
Pasak profesorės, tada kyla klausimas, ar tai yra pati geriausia priemonė, ar nėra geriau statyti naujoviškas stebėjimo priemones, reaguoti į pažeidimus.
Jeigu tikslas būtų stabdyti migrantų srautą, tada, pasak profesorės, reikėtų žiūrėti, kas yra tie į ES plūstantys žmonės.
„Jeigu didžioji dalis tų žmonių (bent jau tai, ką matome pagal šalis, iš kurių tie žmonės atvyksta) yra tie, kurių mes negalėsime po to išsiųsti, (tai yra tie asmenys, kuriems yra reikalinga tarptautinė apsauga), tada atsiremiame į tai, kad šiuo metu galiojanti tiek nacionalinė, tiek tarptautinė, tiek ES teisė reikalauja tokių asmenų prašymą kaip minimum išnagrinėti. Tai reiškia, kad mes negalėsime jų tiesiog fiziškai atstumti nuo tos sienos, ir sakyti, kad „ne, mes jūsų neįsileidžiame“, – aiškino L. Jakulevičienė.
Tokioje situacijoje kyla klausimas, nuo kada šalis tampa atsakinga už tai, kad asmens prašymas suteikti jam prieglobstį būtų nagrinėjamas. Profesorė paaiškino, kad nėra tokio reikalavimo, kad tas prašymas, kurį pateikia asmuo būtinai būtų tarkime popierinis, arba, kad jis jau būtų peržengęs sieną.
„Jeigu yra kontaktas su bet kokiu valstybės pareigūnu, kuris veikia valstybės vardu, pakanka, kad asmuo kažkokiu būdu (nebūtinai net turi būti išsakomas žodis „prieglobstis“) parodo, kad jam yra pavojus, išreiškia poreikį apsaugai. Šia prasme nereikia toli žiūrėti, 2018 m. turėjome situaciją iš Baltarusijos su čečėnų šeima. Žinomas atvejis, priimtas sprendimas Strasbūro teisme (kad, neįsileidusi į šalį, Lietuva sukėlė pavojų čečėnų šeimai – „Delfi“). Niekas nuo to laiko nepasikeitė“, – komentavo L. Jakulevičienė.
Nelabai įsivaizduoja, kaip Lietuva galėtų leisti stumdymąsi pasienyje
Profesorė priminė, kad, kai Lietuva tik pradėjo procedūras teikti, buvo panaši situacija, kai žmonės ateidavo į pasienį. Jiems sakydavo: „ne, mes neįleisime“. Ta valstybė, iš kur jie ateidavo, irgi neįsileido, nes jie kaip ir neprivalo to daryti. Ir tie žmonės įstrigo toje zonoje, kuri yra tarsi niekieno teritorija tarp abiejų valstybių sienų.
„Galiausiai, tie žmonės buvo susodinti į traukinį, kuriuo tarp Baltijos šalių važinėjo. Buvo žiema, traukinys buvo be langų. Ten viena moteris net pagimdė tame traukinyje. Mes tokia situaciją turėjome, bet tai buvo devyniasdešimtieji“, – pasakojo L. Jakulevičienė.
Pasak profesorės, praktiškai galvojant, tokia situacija galėtų pasikartoti ir dabartinėje situacijoje.
„Jeigu mes jiems pasakysime, kad „ne, mes jūsų neįleidžiame“, Baltarusijos pasieniečiai irgi pasakys: „mes irgi jūsų neįleidžiame“. Tokioje situacijoje, ar mes dabar kaip Baltarusija elgsimės? Kaip kažkokia nedemokratinė valstybė? Ar mes vis gi elgsimės, kaip mums galbūt nepatinka, bet kaip esame įsipareigoję?
Jei mes matome, kad prie mūsų sienos yra asmuo, kuris prašo prieglobsčio, tai kaip minimum turime prašymą priimti ir išnagrinėti. Galime tai padaryti skubiai, ypač, jeigu asmuo yra kažkokios šalies, kur nėra jokių baimių“, – teigė L. Jakulevičienė.
Profesorė buvo atvira, ji nelabai įsivaizduoja, kaip Lietuva, būdama ES šalis, demokratinė valstybė, galėtų leisti stumdymąsi pasienyje.
„Jeigu mus užplūstų tūkstančiai žmonių, kuriems apsaugos reikia, tada, pagal tarptautinę teisę, jeigu yra ekstremali situacija, jeigu mes juos pasienyje priimsime, apgyvendinsime laikinoje stovykloje, nagrinėsime prašymus, prisiminkime Graikijos situaciją, kai juos užplūdo 2015 metais. Mes irgi tą turėtume daryti tą patį, ką graikai darė. Tada kreipiamės į ES, ir nebūtinai tie žmonės pas mus turėtų likti. Tada reikėtų ieškoti panašaus sprendimo“, – sakė L. Jakulevičienė.
Pasak profesorės, jeigu eitų žmonių srautai, kur 90 proc. asmenų visai neturi apsaugos poreikio, tada migrantai kauptųsi pasienyje.
„Tada irgi klausimas, ar tas sprendimas yra ilgalaikis. Sakykime, tarp Lietuvos ir Baltarusijos yra sutartis, kuri apibrėžia, kad, jeigu pasienio zonoje yra asmuo sulaikytas, baltarusiai turėtų jį priimti. Viskas tas remiasi gera valia. Bet tada galbūt reikia spausti dėl tos sutarties nevykdymo.
Yra tam tikri mechanizmai, kurie pasienyje esančiam žmogui arba pasieniečiui nepadėtų iš karto. Tačiau, jeigu žiūrėtume ilgalaikėje perspektyvoje, per tai galima būtų daryti spaudimą“, – sakė L. Jakulevičienė.
Išsiuntimas nėra lengvas dalykas
Nelegalių migrantų išsiuntimas iš šalies, pasak specialistės, nėra lengvas dalykas, nes šiuo atveju kalbama apie labai tolimas šalis. Dar sudėtingesnė situacija, jeigu tai yra pažeidžiamų grupių asmenys.
„Jeigu tai yra nelydimas nepilnametis, tam, kad galėtume jį išsiųsti, jo kilmės šalyje turime surasti, kas jį priims. Čia jau nieko bendro su pabėgėliais gali neturėti, bet pagal Vaiko teisių konvenciją, mes turime užtikrinti, kad jį paims iš mūsų (…) arba tėvai, globėjai, arba valstybės institucija. Tai nėra labai lengva padaryti“, – pasakojo L. Jakulevičienė.
Antras dalykas, į kurį atkreipė dėmesį profesorė, yra kaštai. Visa tai yra brangu.
„Trečias dalykas, kad reikia, kad bendradarbiautų kilmės valstybė, ir, kad nebūtų joje karo. Kai pas mus sako, kad „mes juos staigiai juos išsiųsime“, tai iš tiesų nėra taip paprasta tai padaryti“, – sakė L. Jakulevičienė.
Profesorė atkreipė dėmesį, kad šioje vietoje galime tikėtis ES institucijų pagalbos, taip pat ir finansinės.
„Jeigu viską darytume taip, kaip priklauso pagal procedūras ir kompetencijas, kurios yra tam sukurtos, tai – taip tai užtruks, tai nebus lengva, bet mes juos galėsime išsiųsti. Kai kurių asmenų negalėsime išsiųsti, ypač tų, kurie bus pripažinti apsaugos reikalaujančiais asmenimis“, – sakė L. Jakulevičienė.
Reikėtų labiau suprasti, kodėl žmonės imasi tokių priemonių
Profesorė sutinka su teigiančiais, kad visuomenei reikėtų labiau žinoti ir atskirti priežastis, kodėl tie žmonės migruoja. Ji nieko blogo nemato ir tame, kai jie renkasi migruoti ir dėl to, kad ieško geresnio gyvenimo lygio.
„Ir lietuviai to ieško. Čia nieko mums naujo nėra. Ir nieko čia blogo nėra. Kaip ir žuvis – kur giliau, žmogus ieško, kur geriau“, – vaizdingą posakį prisiminė L. Jakulevičienė.
Tačiau profesorė atkreipė dėmesį į kitą grupę asmenų.
„Vertėtų žinoti priežastis žmonių, kurie yra priversti. Kodėl jie tarkime lipa į laivą, kur tikėtina, kad iš keturių žmonių šeimos trijų nebebus, kai jie atplauks į Italiją ar Graikiją?“, – sakė L. Jakulevičienė.
Tačiau profesorė nepritartų tam, kad būtų viešinamos istorijos žmonių, kuriems dar net nesuteiktas statusas.
„Jokiu būdu negalima to daryti. Pirmas dalykas, tam yra formalios kliūtys, tai yra konfidencialumo principas. Jeigu tai yra politiniai oponentai, tai jie net ir kitose šalyse gali susidurti su problemomis. Prisiminkime, dar Sadamo Huseino laikais net ir Švedijoje gyvenantys pabėgėliai susidurdavo su Irako agentais. Konfidencialumo principas neleidžia atskleisti net paties fakto, kad asmuo kreipėsi dėl prieglobsčio“, – teigė L. Jakulevičienė.
Šie asmenys laikomi aukomis
Kalbant apie tai, kas yra tie asmenys, profesorė teigė, kad šiuo atveju kalbama apie neteisėtai gabenamus žmones, kai už užmokestį sutinkama žmogų neteisėtai, pažeidžiant valstybių įstatymus, gabenti į kitą šalį.
„Tarptautinės, nacionalinės teisės kontekste šie asmenys nėra laikomi nusikaltėliais. Jeigu jie pateko į tokius nusikalstamus tinklus, jie patys dažniausiai yra laikomi aukomis. Protokolas dėl neteisėto asmenų gabenimo numato, kad tokiems asmenims neturėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė“, – sakė L. Jakulevičienė.
Pasak profesorės, kitas dalykas yra asmenys, kurie juos gabena.
„Be abejo, čia mes kalbame apie nusikaltėlius, apie žmones, kurie pasinaudoja bejėgiška asmenų situacija, ir kraunasi iš to pinigus“, – teigė L. Jakulevičienė.
Pasak specialistės, svarbu tuos du dalykus atskirti.
„Dėl to tų asmenų (migrantų) nei žaliaisiais žmogeliukais, nei nusikaltėliais, negalėtume vadinti“, – teigė L. Jakulevičienė.
Profesorė paaiškino ir, kuo skiriasi migrantai nuo pabėgėlių.
„Pabėgėliai bendrąja prasme irgi yra migrantai. Nes migrantas yra tas, kuris iškeliavo kažkur kažkokiais tikslais. Tik skirtumas nuo visų kitų migrantų yra toks, kad pabėgėliai yra priverstiniai migrantai. Jie yra dėl kažkokių aplinkybių priversti išvykti iš savo šalies, ir negali grįžti“, – aiškino L. Jakulevičienė.
Dėl išaugusios neteisėtos migracijos paskelbta ekstremali padėtis
Kaip rašė BNS, Vyriausybė dėl smarkiai išaugusios neteisėtos migracijos į Lietuvą yra paskelbusi ekstremaliąją situaciją valstybės mastu.
Šiemet į Lietuvą atvykusių neteisėtų migrantų skaičius yra daugiau kaip 20 kartų didesnis, nei buvo per visus 2020 metus. Pernai Lietuvos pasienyje sulaikytas 81 toks užsienietis.
Tarp šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikytųjų daugiausia yra Irako piliečių ar jais prisistačiusių užsieniečių – 805. Taip pat sulaikyti 195 Kongo, 121 Kamerūno, 77 Gvinėjos, 68 Irano bei kitų šalių piliečiai.
Dalies migrantų pilietybes pasieniečiai dar tikslina, nes daugelis jų neturi dokumentų. Didelė dalis sulaikytųjų per Lietuvą siekia patekti į Vakarų Europos valstybes.
Pastaruoju metu labai išaugus tokių atvejų skaičiui VSAT sustiprino sienos su Baltarusija apsaugą. Be įvairių organizacinių priemonių, į šį ruožą buvo komandiruoti pareigūnai iš kitų VSAT padalinių bei skirti papildomi techniniai resursai.
Be to, pasieniečiams padeda pajėgos iš kitų Lietuvos institucijų, tarp jų kariuomenės, taip pat Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ bei Estijos pareigūnai.
Minsko režimas tvirtina migrantų Baltarusijos teritorijoje nebestabdantis dėl Europos Sąjungos sankcijų.
