Tačiau 65 metų Kęstutis Grigas čia jaučiasi tarsi šeimoje. Beveik trisdešimt metų įkalinimo įstaigose praleidęs vyras šioje įstaigoje apsigyveno 2008-aisiais. Tais metais jis atliko bausmę Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Vos spėjęs išeiti į laisvę pasuko tiesiai į Nakvynės namus. Įstaigą, kurią daugelis jo likimo žmonių vadina dar vienu kalėjimu. Mat čia tenka laikytis gana griežtos tvarkos. „Jei būčiau jaunesnis, čia negyvenčiau“, – sako K. Grigas.

Norėjo dirbti mokytoju

Įkalinimo įstaigose prie tvarkos įpratęs vyras, regis, pasidavė savo amžiaus ir jų negalių diktatui, apkarpiusiam jo laisvės polėkius. Kitų žmonių pagalbą jis vertina labiau nei laisvę. Smulkius dienos malonumus ir šiltą kampą – labiau nei rizikingus jaunystės žygius.

Kas mėnesį gaudamas vos 300 litų pensiją, jis netgi susitaupė pinigų, už kuriuos nusipirko televizorių. Šis daiktas pagyvina buvusio kalinio dienas. Kartais netgi priverčia prisiminti, kad jis, Kęstutis Grigas, yra dar ir istorikas. Kartais taip save pavadina, mat, kadaise baigė istorijos ir fizinio lavinimo studijas Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Vilniaus edukologijos universitetas).
Kęstutis Grigas

Už daugiau ar mažiau šiltą vietą Nakvynės namuose vyras per mėnesį moka 140 litų. Dar trylika litų jis atideda kabelinės televizijos išlaidoms ir penkiolika litų – už elektrą. Maistui prisiduria iš labdaros ar pašalpų.

Mažeikių Nakvynės namų vidaus tvarkos taisyklių 1.19 punktu teigiama, kad „Svarbus reikalavimas norintiems gyventi Nakvynės namuose yra noras išspręsti savo socialines problemas ir pastangos iš jų išvykti“. Šią taisyklę atitinkančias K. Grigo pastangas liudija jo pavardė sąraše tų, kurie laukia vietos ilgalaikės globos įstaigoje – senelių pensionate ar panašioje. Kiek teks laukti ir ar pavyks sulaukti, šiandien Nakvynės namų gyventojui negalėtų pasakyti niekas.

Kaltina tik save

Pastaruoju metu daugiausia laiko K. Grigas praleidžia lovoje – ten šilčiausia, ne taip vargina nuolat skaudančios kojos. Žurnalistę jis pakviečia prie stalo, prie kurio jis susiruošė pusryčiauti: pilkšvos spalvos arbata, duona, pigi dešra – prabangūs, ne kiekvieną rytą pasiekiami jo pusryčiai.

Išimties tvarka arbatą šiandien jam leista išsivirti po devintos, ne pagal įstaigoje nustatytą taisyklę, nes turėjęs pateisinamą priežastį – iš ryto ėjęs pas gydytoją. „Vos vos parėjau“, – sako jis.
Gyvenimo istorija, kurią žurnalistei pasakoja Kęstutis ir kurią dabar bandome perpasakoti, nėra dokumentas. Galime šiuo pasakojimu tikėti, tačiau lygiai tiek pat galime jo tikrumu abejoti. Nei už tikėjimą, nei už netikėjimą iš mūsų, gyvenimo istorijos klausytojų, nieko neprašoma. Nieko iš skaitytojų nenori ir pasakotojas.

„Niekas nėra kaltas, kaltas aš pats. Kodėl turėjau lįsti į tuos kalėjimus? Proto nebuvo. Dar gerai, kad čia yra tokia įstaiga. Visi pyksta ant darbuotojų, o aš nepykstu nė ant vieno. Susigyvenau su visais, jei reikėtų išeiti, sunku būtų. Aš verkčiau“, – susigraudina Kęstutis.

Vargina kojų skausmas

Pasirinktinai vardijami nusikaltimai, už kuriuos jis atliko bausmę, skamba ne taip jau ir baisiai: chuliganizmas, nusikaltimo slėpimas, pakėlė ranką prieš policininką. Sunkiausias atvejis, dėl kurio jis nenutaria – ar gailisi, ar jaučiasi nekaltai nukentėjęs – plėšimas: „Buvo man pripaišę plėšikavimą. O aš net toj troboj nebuvau – sode obuolius raškiau. Todėl skauda širdį“, – vėl susigraudina vyras. 

Jam esą „pripaišę“ tai, ką padarę du jo draugai – tai jie įėję į trobą ir paskerdę paršiuką, kuris kažkodėl buvo laikomas ne tvarte, o žmonių gyvenamose patalpose. 

Kiti du šio paskutinio nesėkmingo alaus paieškų žygio dalyviai, anot Kęstučio, jau po velėna. Vieną užmušė, kitą pribaigė paprastas plaučių uždegimas. 

„Sergu ir aš. Kai tik jūs išeisit, lįsiu po antklode“, – pasiskundžia vyras. 

Iš ryto jis skubėjęs į polikliniką, norėjęs patarimo dėl kojų skausmo. Jau dvejus metus sunkiai vaikšto, tačiau gydytojai nieko konkretaus jam nepasako. Išrašę vaistų, tačiau nuėjęs į vaistinę sužinojo, kad už juos turėtų pakloti tūkstantį litų, kurių neturįs. 

Kojų skausmas jam laisvę riboja labiau nei įstaigos taisyklės. Vis rečiau kur nors beišeina. Net rūkyti ėmė mažiau: nulipti žemyn ir vėl užlipti į trečiąjį aukštą, kuriame jo kambarys – kančia, skaudamas kojas valdyti vis sunkiau.

Norėtų numirti

Jau daug metų K. Grigas jaučia nuolatinį kūno šaltį. Medikai tai esą aiškina, kad visiškai neturįs poodinio riebalų sluoksnio. „Man šalta ir vasarą. Labai mėgstu pliažą, tačiau gerai jaučiuosi tik tada, kai oro temperatūra – 30 laipsnių“, – prisipažįsta Kęstutis. 

Išėjęs iš kalėjimo, kol dar leido sveikata, dirbo įvairiausius darbus – siūlydavosi sukasti daržą, sutvarkyti šiltnamį, sukapoti malkas. Jo kampą Nakvynės namų kambarėlyje puošiantis paveikslas – bendradarbių iš kepyklos dovana išlydint.

Dabar K. Grigo dienos ne tokios įdomios. Paklaustas, ar turi svajonių, prisipažįsta: „Jei visai atvirai, tenorėčiau numirti. Na, kam aš toks reikalingas?“ 

Senatvės pensinis laikas šiam Nakvynės namų gyventojui prasidėjo, kai jam sukako 62-eji su puse. Įvairias bausmes įkalinimo įstaigose atlikdamas mažeikiškis deramos pensijos neužsidirbo – trūko darbo stažo. Iš varganos pensijos maistui, pasak K. Grigo, lieka apie šimtas. Nuo bado kartais apgina tik aliejumi paskanintos labdaringai gaunamos kruopos ir makaronai. 

Kruopos – tik bado atveju

„Labiau patinka kas nors iš bulvių, nusiperku. Tos kruopos per trisdešimt metų man jau čia. Na, nebegaliu“, – kerta sau plaštakos šonu po smakru beveik visiems gerai žinomu judesiu. Vis dėlto pasitaiko mėnesių, kai neturi kur dingti – kartais verda ir per gerklę lendančias kruopas. 

Dienos racioną kartais paįvairina ir geranoriški socialiniai darbuotojai. „Personalas man labai geras. Padeda, tikrai, net sriubos atneša. Jaučiuosi kaip vienoj šeimoj,“ – sako Kęstutis. 

Kambarėlio erdve ir oru jis dalijasi su dar trimis vyrais, juos pakeičia kiti. K. Grigas čia gyvena ilgiausiai, jo kampas rodo pastangas susikurti kažką, kas primintų namų jaukumą. Ant sienos – raštuotas audinys, paveikslas su svajonių vaizdeliu. Ant pakabinamos lentynėlės – kūno gaivikliai, skutimosi priemonės, dantų pastos tūbelė, šepetėlis. 

Su kambario kaimynas, tiesa, pasitaiko ir susipykti, ir pasibarti. Tenka susitaikyti. Be to, tvarką padeda atkurti griežtos įstaigos taisyklės ir jų laikytis reikalaujantis personalas. 

Keturiolikmetis kalė dėžutes

K. Grigo mamos giminė kilusi iš to paties rajono, nuo Laižuvos, tėvo pusė – mažeikiškiai. Tėvas miręs, kai geležinkelio stotyje tremtiniams skirti gyvuliniai vagonai jau buvo suvaryti. Mamą ir visą jos giminę 1948-aisiais išvežė į Sibirą. Dviejų mėnesių pirmagimis Kęstutis liko ant močiutės, tėvo motinos, rankų. Jai širdis neleidusi atiduoti anūką, kad jį kas nors vežtų gyvuliniame vagone – toks mažas galėjęs kelionės ir neatlaikyti. Pradėjęs kalbėti močiutę ėmė vadinti mama, taip ir likę. 

Močiutė gyveno Mažeikiuose Bažnyčios gatvėje, kuri tuo metu buvo vadinama sovietmečio didvyrės Marytės Melnikaitės vardu. Močiutė Kęstutį augino kaip mokėdama, leido į mokyklą. Prie 22 rublių pensijos prisidurdavo siūdama moteriškus drabužius, augindama ir parduodama rožes – labai mylėjo gėles. Pirmą klasę jis pradėjo lankyti būdamas šešerių – močiutės padedamas labai anksti išmoko skaityti ir rašyti. 

Kai Kęstučiui suėjo 14 metų, jį priėmė mokytis į anuomet vadinamą darbo jaunimo vidurinę vakarinę mokyklą. Tuo metu jis gavo ir pirmąjį rimtą savo darbą – kalti dėžutes Mažeikių elektrotechnikos gamyklos varikliams. „Nusidaužydavau pirštus, o ką darysi. Kiek padirbi – tiek ir gauni. Tai mes, keli tokie pat vaikai, paprašydavome sargo, kad leistų mums pasilikti vakare po vienuoliktos, pamainai pasibaigus. Eidavome kalti naktimis“, – prisimena Kęstutis. 

Vaikino mokslams tai pernelyg netrukdę. „Gabus buvau“, – sako jis. Kiek vėliau gamykloje jis gavęs rimtesnį darbą.


Muštynės dėl skrybėlės

„Močiutė manęs nesugaudė“, – tai, Kęstučio manymu, pagrindinė aplinkybė, dėl kurios jis nesugebėjo išsiugdyti santūraus charakterio. Buvo jaunas, sveikas ir sportiškas vaikinas, energija liejosi per kraštus nevaldoma. Kol buvo mažas, žaisdavo krepšinį ir futbolą, vėliau liko futbolas ir stalo tenisas – šioje sporto šakoje jis pasiekė daugiausia – kandidato į sporto meistrus vardą.
Sportiniai laimėjimai K. Grigą atvedę į anuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, kur jis įgijo istorijos ir fizinio lavinimo mokytojo specialybę.

Visų susidūrimų su milicija ar vėliau su policija jis nebesuskaičiuoja – pabandžius tai padaryti net galva ima suktis. Vis dėlto pirmasis kartas neliko užmirštas. Tuo metu, 1967-ųjų žiemą, jam buvo devyniolika. Nemalonumai jį ištiko, kai sykį, kaip įpratęs, grįžo iš Vilniaus aplankyti močiutę. Autobusų stotyje, užeigoje „Vėjelis“, kur buvo galima sušilti, o prie alaus ar kavos dar gauti ir dešrelių – vadinamųjų „sosiskų“ – jis išgėręs bokalą alaus ir stojęs į eilę pasiimti antro. Savo vietoje ant suoliuko paliko skrybėlę. Tačiau kitas vyrukas, kuris, kaip vėliau pasirodę, buvo advokatas, nušveitė jo skrybėlę žemėn ir užėmė vietą. 

Buvo šlapdriba, ant grindų – vienas purvas, todėl jam užviręs kraujas. Vyrukas gavęs į kailį, o Kęstučiui teko aiškintis pareigūnams, byla nukeliavo iki teismo, o mušeika nuteistas lygtinai.
„Alų mėgau. Ir dabar nesu šventas. Būna, kad išgeriu. Bet retai“, – prisipažįsta Kęstutis. 


Mokytojavo metus

Baigęs institutą, mokytojavo apie metus. Paėmęs į žmonas plungiškę, tuo metu gyveno Plungėje. „Tiek tepadirbau, ir – į kalėjimą“, – beveik linksmai prisimena buvęs pedagogas. 

Plungėje jo laukė dar vienas slenkstis, kurio jis jau nebeperlipo. Įsivėlė į muštynes, įvyko teismas, jam skyrė ketverių metų nelaisvės, sėdo kalėjiman. „Pakėliau ranką prieš milicininkus, tada jie buvo vadinami draugovininkais. Septyni nukentėjusieji, o vienas kaltinamasis. Net teisėjas juokėsi, kad tiek vyrų negalėjo sutvarkyti vieno vaikino. O tokie ir sužalojimai – vienam nykštį išsukau, kitam fanarą įstačiau“, – gavęs progą pasigirti beveik pralinksmėja Kęstutis. 

Nuo šio karto ir prasidėjusi jo gyvenimo kalėjime epopėja. Išėjęs iš įkalinimo įstaigų ilgai neišsilaikydavo. „Tie milicininkai ant manęs pyko, todėl važiuodavom uždarbiauti į Latviją“, – įsitikinęs vyras.

Drauge su bičiuliais jis gaudavęs darbo statybose ar samdydavosi kirsti mišką. Už šį darbą Latvijoje tuo metu neblogai mokėdavo, tad šia proga užsidirbti pasinaudojo ne vienas lietuvis. 

Su savo pirmąja žmona, kuri tuo metu dirbo avalynės fabrike, Kęstutis susipažino Mažeikiuose per šokius. Mergina dirbo meistre avalynės fabrike. Su ja jis susilaukė atžalos. Kiti du vaikai – iš antrosios santuokos. Savo šeimyninio gyvenimą ir jo nesėkmes aiškina trumpai: „Kai tik sėsdavau į kalėjimą, jos paduodavo skyryboms“. Nė su vienu savo vaiku Kęstutis nebendrauja. „Neturiu jiems jokių priekaištų. Aš jiems nepadėjau, tai ir jie man neprivalo“, – sako tvirtai. 

Kalėjimo sąlygos gerėjo

Apie kalėjimo metus jis turi pačių įvairiausių įspūdžių – labai jau ilgą laiką teko ten gyventi.

„Tarybiniais laikais tai ten velniškai blogai buvo. Gaudavome lazdų už menkniekius. Dvidešimt aštuoni laipsniai šalčio, o pririša pliką prie stulpo ir užpila du kibirus vandens. Laiko kol sąmonės netenki, varvekliai nuo triusikų nutįsta. O dabar tai aš pasakyčiau, kad pensininkas laisvėj sunkiau gyvena nei kalinys. Kai pagal Europos Sąjungą viską padarė, tai įėjęs į tualetą nežinojau už ko griebtis. Duoda valgyti geriausiai, visokių daržovių“, – lygino kalėjimo laikus Nakvynės namų gyventojas. 

Anot jo, dabar kalėjime geriau nei Nakvynės namuose, tik kad tas žmogus esą, kaip tas paukštelis, vis nori į laisvę iš narvelio ištrūkti. 

Kalbėdamas apie kalėjimą, mieliau prisimena griežto režimo įkalinimo įstaigą. Nors sekcijose gyvena nuo aštuonių iki šešiolikos žmonių, esą susirandi draugą, vadinamąjį kentą, su juo daugiausia ir bendrauji: kartu valgai, žaidi domino, šachmatais ar šaškėmis. Gali nueiti į sporto salę palošti tinklinio, futbolo. Vokiški treniruokliai – ir tie veltui, kad ir nuo ryto iki vakaro. 

„Kas sportą mėgsta, ten dabar – liuks. O dabar, jei nori eiti į sporto klubą, turi mokėti po tris šimtus per mėnesį“, – gyrė dabartines įkalinimo įstaigas buvęs kalinys. Tik stalo teniso jam nebuvę su kuo lošti – nebuvę stiprių partnerių. 

„Čefyras“ ir nemokami mokslai 

„Pasportuoji, paskui čefyro išgeri. Turbūt žinot, kas yra čefyras?“ – įsisvajoja Kęstutis ir paaiškina, kaip šis gėrimas ruošiamas. Pusė puodelio juodosios arbatos lapelių užplikoma verdančiu vandeniu iki puodelio viršaus. Toks gėrimas geriamas mažais gurkšneliais, dažniausia geriama keturiese, per keturis ratus. 

Buvusio kalinio tvirtinimu, po to pasidarai judresnis, nieko nebebijai. Nors dabartiniame kalėjime ir taip nelabai yra ko bijoti. Pirmiausia, nereikia rūpintis gauti pašalpą, rinkti dokumentus, nes ten esi šelpiamas savaime. Netgi gali mokytis profesinėje mokykloje, o jei nuteistas iki gyvos galvos – net aukštąjį išsilavinimą įsigyti: atvyksta universiteto dėstytojai, galima lankyti paskaitas. Kęstutis kalėjime įsigijo suvirintojo ir kūriko profesijas. 

Paskutiniuoju metu įkalinimo įstaigoje Marijampolėje ir dirbęs kūriku. Tą darbą jam pasisekė gauti todėl, kad gerai sekėsi mokslai. „Buvo gerai, šilta, o dar gaudavau per mėnesį 180 litų”, – džiaugėsi buvęs kalinys. Iš pusantro tūkstančio kalinių šį darbą pamainomis buvo gavę teisę dirbti ne daugiau nei 12 kalinių. Kęstutis tokiu darbu mėgavosi trejus metus. Per šį laiką susitaupė pinigų protezams, už kuriuos jam reikėjo mokėti 520 litų. 

Už dantų gydymą įkalinimo įstaigoje irgi nereikėdavo mokėti. Odontologas dirbdavo kasdien, tik reikėdavo užsirašyti į eilę. Be eilės priimdavo tik su tada, kai dantį skaudėdavę. 

Skausmą įveikia raminamaisiais

„Dabar už kokį „Voltareną“ (vaistas nuo sąnarių skausmo – red.), reikėtų nemažai mokėti. O kalėjime užtekdavo paprašyti – ir duodavo visą tūbelę. Pabaigsi – naują gausi“, – su nostalgija prisimena Kęstutis, tačiau išsyk priduria: „Kaip tu begyventum, lauki tos dienos, kai išeisi į laisvę. Kai lieka du mėnesiai, nebemiegi, net laikas, rodos, sustoja“.

Tačiau dabar, prispaudus negalėms, net ir laisvė tapo beskonė. Kojas ėmė skaudėti prieš dvejus metus. Pasėdėjus ar ilgiau pagulėjus raumenis traukia mėšlungis. Užmigti padeda raminamieji – tada nebejaučia skausmo.

Tiesa, jis pripažįsta, kad kiekvienas žmogus turi emocijų, tad, tarkim, geros rungtynės jam suteikia džiaugsmo. Visada laukia žinių, šeštą valandą visada įsijungia televizorių. Džiaugiasi aplankęs gretimuose namuose gyvenančius draugus – tai jo pažįstami dar iš tų laikų, kai važiuodavo į Latviją uždarbiauti. Vienas jų gyvena pasiturinčiai, visada pasiūlo karšto maisto, jie kartu išgeria kavos. Pas kitą užsuka, kai liūdna – išlenkia buteliuką. 

Anksčiau skaitydavo knygas, patikdavo nuotykių romanai, kelionių aprašymai, detektyvai. Nakvynės namuose yra nedidelė bibliotekėlė arba parūpindavo draugai. Perskaitė visą „Drąsiųjų kelių“ seriją. Dabar paskaičius keletą puslapių, nors ir su akiniais, mirguliuoja akyse – skaitymo malonumas iš jo atimtas.
Nevalgė vienuolika dienų

Laikydamasi Nakvynės namų taisyklių keliasi šeštą ar truputį po šešių, kada galima įsijungti televizorių. Labiausia mėgsta žinių ir publicistines laidas ir sporto programas. Serialai nepatinka. Tarp mėgstamiausių laidų – „Srovės“, „Anapus sienos“, „Valanda su Rūta“. 

Politika Kęstučiui irgi įdomi. Mėgstamiausias iš politikų – Viktoras Uspaskichas, nes jis „iš nieko pasidarė milijonieriumi“ – iš paprasto žmogaus, suvirintojo, sugebėjo į aukštumas prasimušti. Iš moterų labiausiai jam patinka Dalia Teišerskytė: „Savotiška, bet negrubi, teisinga“. Jam malonus jos ramus kalbėjimo tonas. 

„O kad aš mušeika, tai ir P. Gražulį mėgstu“, – staiga susijuokia K. Grigas.

K. Grigas gyvena taupiai, skolų neturi. „Jau geriau kokią savaitę pabūti nevalgius nei skolintis. Esu nevalgęs vienuolika dienų, niekas neatsitiko. Nuvežė į ligoninę, pastatė lašelinę, ir atsigavau“, – tai jam nutiko, kai išėjo iš kalėjimo, o į Nakvynės namus neskubėjo.

Kalėdas Kęstutis Grigas ketinąs sutikti lovoje. Joms artėjant neatsisakysiąs bendros šventės su kalėdaičiais, silke ir kitais kūčių patiekalais – šį pasibuvimą organizuoja įstaigos darbuotojai, atvyksta ir kunigas. Ar K. Grigui patinka pabendrauti su kunigu? Jis prisipažįsta, kad su žurnaliste – labiau. 

Į Dievą buvęs kalinys netiki. Galįs kas nors po mirties jį pakasti kad ir čia pat, kur nors Nakvynės namų kieme. Jam, istorikui, sunku įsivaizduoti, kad visi žmonės po mirties kur nors vis tiek gyvena – danguje, anot jo, tiek daug tikrai netilptų.