Dar vaikystėje Julija pasižadėjo – nebus alkoholikė, kaip tėtis ir mama. Tačiau 22 metų įklimpo į bėdą, kuri jai kainavo daug daugiau nei pusę milijono litų.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Kodėl suaugę alkoholikų vaikai dažnai patys tampa priklausomi – jei ne nuo alkoholio, tai nuo sekso, patologinio potraukio maistui, darboholizmo? Kaip to išvengti? Ir kaip pakilti, kai atrodo, kad visas pasaulis prieš tave?

Su Julija susipažinome bendruomenėje „Aš esu“. Gyvų akių, liekna ilgaplaukė. Apdovanota puikia iškalba ir aštriu protu. Tai, ko negalėtum įtarti – priklausomybė, apie kurią dar tik pradedama garsiai šnekėti.

„Jei griovyje guli apsišlapinęs alkoholikas matyti, kad tai problema, jei smiginėja narkotikų pavartojęs žmogus – irgi. Tačiau priklausomo lošėjo neatpažinsi. Ir tarp jūsų pažįstamų yra tokių, tačiau nebūtinai tą žinot, nes šią priklausomybę daug lengviau nuslėpti“, – interviu DELFI sakė mergina.

- Nuo ko viskas prasidėjo?

- Mano lošimo periodas buvo greitas, drastiškas ir su didžiulėmis pasekmėmis. Azartiška buvau visada. Menkiausiose situacijose siekdavau pirmauti, bet kokiame žaidime laimėti. Jei sugalvoju, turiu įgyvendinti čia ir dabar.

Perfekcionizmas – ant bangos, ir jei žmonės jį vertina teigiamai, dabar aš visomis išgalėmis stengiuosi slopinti, nes jis labai trukdo gyventi.

- Julija, ar jūsų šeimoje buvo priklausomų žmonių?

- Abu mano tėvai alkoholikai, brolis ir šiandien lošia. Priklausomybės pažymėta visa mūsų šeima. Atsimenu, vaikystėje tėvas su broliu lošė, mane irgi labai užvesdavo kad ir tas pats žaidimas kortomis.

Kiti pažaidžia, atsibosta ir daro kažką kitą, o aš taip įsitraukdavau, kad negalėdavau sustoti, net jei žaisdavom ne iš pinigų.

- Kada pradėjote rimtai lošti?

- Buvo šaltas rudens vakaras, nebuvo ką veikti ir draugai pasiūlė nueiti prie lošimo aparatų. Vaikystėje buvau sau pažadėjusi niekada nevartoti alkoholio. Taip būna daugelyje alkoholikų šeimų, kai vaikai mato priklausomybės pasekmes. Tačiau aš nepaklusau pirminei minčiai, kuri kilo – neiti lošti, nes man tai geruoju nesibaigs.

Vis dėlto nuėjau. Lošiau pusantrų metų. Kol sukako 21-eri, lošdavau prie aparatų, paprastai viena, nes draugai vieną kitą kartą nuėjo ir jiems tapo nebeįdomu, gaila pinigų. O aš užsikabinau. Duodavau draugams pinigų, kad žaistų kartu. Kai jiems tapo nebeįdomu ir už mano pinigus žaisti, perėjau į lažybas.

Lankydama lažybų punkte dirbančią draugę pamačiau, kad žmonės lošia. Pradėjau ir aš. Virtualiame lošime man patiko galimybė nuo visų pasislėpti, taigi pradėjau daryti statymus už sporto įvykius. Tai dabar – labai populiaru. Man irgi atrodė daug tikresnis lošimas, nes kazino aparatas – sistema, prieš kurią tu niekada nelaimėsi. O statymas už sporto komandą – gyvas įvykis. Man tada taip atrodė.

- Kokias sumas statydavot?

- Jei pirmi mano statymai buvo po 10 litų, galiausiai minimalūs siekdavo 1000 litų.

- Iš kur tokie pinigai?

- Iš pradžių dirbau, paskui pradėjau vogt. Statymų sumos augo, pinigų reikėjo vis daugiau. Tuo metu studijavau, bet mečiau mokslą, darbus. Visi tie praradimai buvo su pasekmėmis: iš darbo išėjau su skolomis, studijos nutrūko dėl akademinių skolų, viskas traukėsi į antrą planą, o pirmame – vien lošimas.

Atėjo laikas, kai man nieko daugiau nereikėjo, tik lošti. Atsikeldavau ir lošdavau, kol užmigdavau. Atsibusdavau prie kompiuterio ir vos pramerkusi akis lošdavau toliau.

Išnaudojusi finansinius resursus pradėjau imti paskolas. Pasinaudojau visų savo artimųjų prisijungimais prie bankų – mamos, tėčio, močiutės. Visų jų vardu paėmiau paskolas. Paskui skolinausi visų savo draugų vardu, galiausiai – nepažįstamų žmonių. Apgaulės būdu išviliodavau iš jų prisijungimus prie bankų.

Iš namų išnešiau visą įmanomą turtą. Jei iš pradžių nešdavau auksą, brangius daiktus, paskutiniu metu ir printerį troleibusu vežiau į lombardą, kad tik gaučiau kažkiek pinigų.

- Artimieji budėjimo režimo neįjungė?

- Mama gėrė, seneliai iš pradžių nesuprato. Aš viską dariau tyliai. Jeigu eidavau pas mamą, močiutė nežinodavo, jeigu eidavau pas močiutę, tėtis nežinojo. Jie nesišnekėjo tarpusavyje. Tačiau atėjo laikas, kai prabilo.

Realiai aš savo artimuosius palikau be nieko – be santaupų, be indėlių bankuose, be pinigų namuose. Buvo žiaurių situacijų, kai močiutė dar negavusi pensijos, o piniginėje neturi nė cento.

Pralošiau netgi senelių, kurie mane nuo 10 metų augino, namus. Jie dabar priversti nuomotis būstą.

Galiu drąsiai sakyti, kad niekas nieko nebeturi. Ką buvo įmanoma parduoti, aš pardaviau, kad galėčiau lošti.

- Per kiek laiko?

- Per pusantrų-dvejus metus.

- Kada supratote, kad nebėra kur trauktis?

- Iš tiesų tai aš neatsitokėjau. Tiesiog atėjo laikas, kai nebeturėjau iš kur gauti pinigų. Visiems buvau skolinga, visi pradėjo tarpusavyje apie tai kalbėti, visi viską žinojo, man buvo baisu išeiti į gatvę. Manęs ieškojo, reikalavo savo pinigų, man grasino, gąsdino. Pasipylė pareiškimai policijai, ikiteisminiai tyrimai.

Man pačiai kritinis taškas buvo baisus vienišumas. Visi manęs vengė. Vien tik mama kažkiek su manimi kalbėdavo, tik tiek, kad ji gerianti. Vis dėlto, turėjau kur pamiegoti, kažkiek pavalgyti.

Tada pirmą kartą tiesiogiai pavogiau pinigų. Brolis rakino savo kambarį, kad neįeičiau, tačiau tądien pamiršo uždaryti balkono duris. Ar įlipau per balkoną, paėmiau jo pinigus su mintimi, kad išlošiu ir grąžinsiu atgal. Tačiau per dieną kelis kartus paėmiau, grąžindavau, paėmiau grąžindavau išlošus, kol vakare nebeturėjau ko padėti atgal. Tikėjausi, kad pasiseks laimėti, brolio pinigus padėsiu ir man dar liks tolimesniam lošimui.

Pilnos sumos jam negalėjau grąžinti, todėl paėmiau likusius pinigus, kompiuterį, kad galėčiau toliau lošti, ir išėjau iš namų. Išsinuomojau viešbučio kambarį. Vyliausi, kad naktį išlošiu pinigų ir ryte jam grąžinsiu – kas įvyko ne esmė, pinigai juk bus grąžinti.

Žinoma, tą naktį aš viską pralošiau. Man buvo labai baisu. Nusprendžiau nusižudyti. Sunkesniais momentais tokių minčių kildavo ir anksčiau. Nes gėda, baisu susitikti žmones, kuriems esi skolinga, visi nusisukę. Tačiau ir tuomet neįsivardinau, kas yra didžiausia mano problema.

Nusižudyti man nepavyko, buvau sustabdyta ir paguldyta į psichiatrijos ligoninę. Ten praleidau tris savaites.

Dėl suicido man rekomendavo pakalbėti su specialistais, bet siunčiau visus po velnių, neva, psichologai mano skolų negrąžins. Būdavo momentų, kai norėdavosi šnekėti, bet negalėdavau – tarsi akmuo gerklėje užstrigdavo ir negalėdavau pasakyti nė žodžio, tik verkiau.

- Ar ligoninėje buvo įvardyta, kad problema – priklausomybė nuo lošimo?

- Gydytojams tai buvo aišku, bet tik ne man. Vis dėlto, tas ilgas buvimas ligoninėje man kažką pralaužė. Vieną naktį ėmiau ir raštu atsakiau į klausimus, kurie buvo man pateikti. Išliejau, kas mane slėgė, rašydama daug verkiau. Gydytojai perskaitė mano atsakymus ir sutiko išleisti iš ligoninės su sąlyga, kad eisiu į „Minesotos“ programą Priklausomybių gydymo centre.

Į „Minesotos“ programą nuėjau su mintimi: „Jei jums reikia, aš pabūsiu 28 dienas ten ir toliau darysiu, ką dariusi“. Atsimenu, buvo Mindaugo karūnavimo diena, trys laisvadieniai, artimieji buvo iš lombardų išpirkę daiktus, tad kūriau planus, kaip vieną kitą daiktą paimsiu, parduosiu ir lošiu. Ačiū Dievui, jie man nieko nedavė. Tris dienas pakentėjau nelošusi, nors buvo labai sunku. Kad būtų lengviau bėgiojau, gaminau maistą. Visais įmanomais būdais bėgau nuo savęs.

- Ar „Minesotos“ programa davė naudos

- Taip. Nors priklausoma visa mano šeima, aš iš tiesų nežinojau, kas ta priklausomybė. Po dviejų savaičių programos man atrodė, kad viską suprantu, viską žinau – kaip gyventi, elgtis, ką daryti. Tačiau išėjusi nelošiau gal tik pusantro mėnesio. Tada pralošiau senelių namus - 200 tūkst. litų per tris dienas. Vėl smūgis.

Ką pasakyti močiutei, ką daryti? Ji tuos namus mano prašymu buvo užstačiusi, bet suma nebuvo labai didelė – apie 40 tūkst. litų. Močiutė sugalvojo parduoti butą, atiduoti skolą ir už likusią sumą nusipirkti paprastesnį butą, kuriame gyvens ramiai. Tačiau nespėjo to padaryti, atsitokėjo tik tada, kai savo sąskaitoje rado 800 litų likutį ir paskambinusi man pasakė „Ką tu padarei“. Tada jau manęs visi atsisakė.

„Minesotos“ programosje sužinojau apie barą „Mano guru“, kur vyksta integracijos programa priklausomiems žmonėms. Įsidarbinau ten padavėja, bet vis dar lošiau. Nebevogiau, nebekūriau grandiozinių planų – tiesiog ramiai lošiau iš gautų arbatpinigių.

Prasidėjo teismai. Mano apgautų žmonių – galybė. Apie trisdešimt. Taigi, reikėjo eiti per komisariatus, duoti parodymus. Buvo labai sunku ir aš tiesiog pasidaviau. Pripažinau, kad esu priklausoma ir nieko nebus, jei priešinsiuosi teorijai, kurią įsidėjau į galvą integracinėje programoje.

- Ką konkrečiai pradėjote daryti?

- Visų pirma pripažinau, kad viena neįveiksiu priklausomybės. Nustojau ieškoti lengvų kelių. Ne dėl vaizdo, o nuoširdžiai pradėjau dalyvauti „Mano guru“ reabilitacijos programos užsiėmimuose, bendrauti su psichologais, socialiniais darbuotojais. Nebelošiau. Stengiausi būti sąžininga su savimi ir kitais, mokiausi į viską žiūrėti realiai.

Labiausiai man trūko tikėjimo ir vilties, kad mano gyvenimas gali būti normalus. Laukė teismai, įkalinimas, skolos, kurios litas siekė pusę milijono. Išmokėti jas atrodė nerealu.

Visą gyvenimą dirbti vien tam, kad atidavinėčiau pinigus? Nieko neturėti? Bijoti žmonėms pažiūrėti į akis? Bijoti išeiti į gatvę? Man, kaip priklausomam žmogui, ir taip su pasitikėjimu savimi problemiška. O tuomet savivertė buvo nulinė.

Bijojau, ką žmonės pasakys, ką jie apie mane galvoja, kalba. Ką daryti aš žinojau, bet ar norėjau? Man viskas atrodė beprasmiška. Visada svajojau gyventi kitaip, norai buvo kitokie, o tomis dienomis atrodė, jog visavertiškai gyventi su tuo, ką pridariau, nebeįmanoma.

- Ar jus nuteisė laisvės atėmimo bausme?

- Aš labai to bijojau. Studijuojant mano „arkliukas“ buvo finansai. Man tai buvo svajonių darbas. Tačiau turint teistumą už sukčiavimą tikėtis, kad ši svajonė išsipildys – daugiau nei naivu.

Paaiškinti, kodėl mane nuteisė lygtinai, turint omenyje mano skolas, ieškinių skaičių, tikriausiai neįmanoma. Nebent tuo, kad ėjau į teismą ne apsimestinai, o nuoširdžiai gailėdamasi, nuleidusi galvą, pripažindama viską, ką padariau. Tikrai nebuvo lengva.

Tyrėjai, prokurorė, teisėja man buvo kaip Dievo siųsti žmonės. Aš jaučiau, kad jie ne teisia, o palaiko. Aš ir šiandien tiems žmonėms esu labai dėkinga už pasitikėjimą manimi.

Iki lošimo aš laikiau save sąžiningu, atsakingu žmogumi, kuriuo pasitiki ir kurį gerbia aplinkiniai. Pradėjus vaduotis iš priklausomybės atradau, kad nauji pažįstami manimi tiki. Net žinodami mano praeitį. Iš to gimsta viltis.

Stiprybės man teikė Vilniaus arkivyskupijos Caritas priklausomų žmonių bendruomenė „Aš esu“, į kurią sekmadieniais ateidavau pietų. Po pusantrų metų mano sveikime buvo atkrytis, tad dalyvavau šios bendruomenės reabilitacijos programoje. Dabar čia savanoriauju, esu socialinio darbuotojo padėjėja.

- Žmonės skaitys ir natūraliai klis klausimas – kokia dar savanorystė? Šitiek slolų, eik ir pinigus uždirbinėk, žmonės tai laukia.

- Iš pradžių taip ir dariau – plėšiausi darbuose, nes svarbiausia buvo kuo greičiau išsivaduoti iš skolų. Man atrodė, kad aš nieko negaliu sau leisti, nes esu kalta. Tačiau toks požiūris neprivedė prie gero. Pervargau ir vėl pradėjau lošti.

Šiandien suprantu, kad grąžinti skolas yra svarbu, tačiau jei aš nesijausiu gerai, nieko nepadarysiu. Savanorystę pasirinkau kaip alternatyvą sveikimo programai, nes mano darbas neleidžia lankyti grupių. Jeigu diabetikui reikia susileisti insulino, man reikia šitos bendruomenės palaikymo. Nežinau, kaip tai padeda, bet padeda.

Man reikia bendravimo su priklausomais žmonėmis. Aš matau pradedančius sveikti, matau save juose. Tai neleidžia užsimiršti, kas esu ir kaip turiu elgtis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

JAV apsisprendė dėl naujų pajėgų steigimo: kosminėse varžybose kiti liks toli už nugaros (9)

Dar šių metų rugsėjį privati amerikiečių bendrovė „ SpaceX “ sėkmingai iškėlė į...

Dingusio baikerio Aivaro Kilkaus mylimoji paviešino jautrią žinutę (62)

„Mėnuo nežinios, nerimo, nusivylimo, beviltiškumo, bejėgiškumo, skausmo ir „n“ visko. Bet...

Darbe mato žiauriąją gyvenimo pusę: visą gyvenimą dirbę žmonės turi skaičiuoti centus, kad nusipirktų kruopų (401)

Du vaikus auginanti klaipėdietė ir savanorių bendrijai vadovaujanti Vilija Toliušienė negali...

Atmintinė, kaip paruošti automobilį žiemai (3)

Apmaudu, tačiau kitaip nei kelininkus, žiema vairuotojus iš tikrųjų užklumpa netikėtai ir,...

„Senąjį“ Kuvaldą susigrąžinęs Maslobojevas: neskraidžiau padebesiuose (5)

„Bushido Hero‘s“ turnyro pagrindinėje kovoje vienas geriausių Lietuvos kovotojų Sergejus...

Po sutuoktinio smurto prarado priekinius dantis: tokių kaip ji – ne viena (49)

Kartą moterį sutuoktinis taip primušė, jog jai išbyrėjo keli priekiniai dantys . Kaip taip...

Orai: sulauksime ir tikro sniego (16)

Kita savaitė prasidės vis žemėjančia temperatūra, kai kur ji neigiama išliks ir dienomis.

20 kg sulieknėjęs Merūnas – apie skirtingą jo ir žmonos požiūrį ne tik į dietas, bet ir vaikų auklėjimą (81)

DELFI redakcijoje viešėjęs Merūnas Vitulskis su rubrikos "Veidai" redaktore Gintare Urnikiene...

Kiguolis apie netikrą šou pasaulio blizgesį: ilgainiui pasidaro nuobodu

Verslininkas iš Kauno Ugnius Kiguolis savo socialiniuose tinkluose turintis kone 70 tūkst....

Išsvajotas atostogas pakeitė košmaras: neaišku, kur nuvežė, ir liepė išlipti (367)

Kas gali būti geriau už jaukias šeimos atostogas, kai nereikia galvoti, kuo užimti vaikus, o dvi...