„Kauno diena“ rašo, kad dabar E.Zeligmanas bent kelis kartus per metus susitinka su savo likimo draugais: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Telšių geto kaliniais.
„Nėra taip, kad mes tik praeities prisiminimuose nugrimzdę. Mėgstame ir apie gyvenimą pašnekėti, ir papolitikuoti. Nors prisiminimai ... Netrūksta ir jų“,- prieš pradėdamas pasakoti savo istoriją E.Zeligmanas kiek susimąsto ir nutyla. Tarytum ką nors skaičiuotų mintyse. Šešiskart pasišaipęs iš mirties.
DELFI rado Valstybinio Vilniaus Gaonų žydų muziejaus internetinėje svetainėje tokį aprašymą apie E. Zeligmano likimo vingius nacistinės Vokietijos okupacijos, holokausto laikotarpiu:
„Edmundas Ruvinas Zeligmanas gimė 1931 m. vasario 25 d. Šilalėje, kantoriaus šeimoje. Vokiečiai Šilalę užėmė 1941 m. birželio 23-ąją. Šilalės žydai jau žinojo apie nacių vykdomą žydų genocidą, mėgino bėgti, tačiau tai pavyko tik nedaugeliui šeimų. Prasidėjo žudynės.
1941 m. liepos 7 d. daugiau kaip šimtą vyrų ir jaunuolių suvarė į sinagogą ir uždarė. Naktį sargybiniai ėmė mėtyti pro langus granatas ir daugelis viduje buvusių žydų žuvo. Likę gyvi buvo nužudyti rytojaus dieną. Prie mirtininkų duobės Edmundas matė, kaip jo mylimas tėvas griuvo į duobę. Kilus sumaiščiai, Edmundas pabėgo ir sugrįžo į Šilalę, kur buvo likusios moterys su vaikais. Edmundui stebuklingai pavyko pabėgti ir iš kitų žudynių, kai buvo šaudomos moterys su vaikais Tūbinės miške ir kai žydai buvo varomi sušaudymui iš Telšių geto.
Po kelių miškuose praleistų naktų Edmundas pasiekė Šilalę ir pasibeldė į gerai pažįstamų kaimynų Lašaičių namo langą. Lašaičiai baisėjosi klausydamiesi, ką berniukui teko iškęsti, nuprausė, pavalgydino. Tačiau pas buvusius kaimynus galėjo bet kas pastebėti Edmundą, todėl jį nusiuntė į Jokūbaičių kaimą už 5 km nuo Šilalės ir apgyvendino pas Oną Norbutienę. Edmundui teko slapstytis šaltoje kamaroje, retkarčiais jis išeidavo į lauką, apvilktas Onos Norbutienės sūnaus Povilo drabužiais. Dažnai jo negalėdavo išleisti į lauką, nes namai buvo prie pat kelio, pro šalį dažnai pravažiuodavo vokiečiai, dar dažniau – baltaraiščiai. Ona Norbutienė sutarė su seserimi Marijona ir jos vyru Povilu Stonkais, kurie gyveno Žvingių miestelyje, kad jie priims berniuką. Pas Stonkus vasarą Edmundas „gyveno" rugiuose, o rudenį ir pavasarį – daržinėje po šienu įrengtoje slėptuvėje. 1944 m. spalio mėnesį vokiečiai pasitraukė iš Žvingių. Po ilgų ir sunkių trejų slapstymosi metų Edmundas Zeligmanas pagaliau sulaukė išvadavimo. Edmundo motina mirė prieš karą, o tėvą, du brolius ir seserį sušaudė. Po karo Edmundas apsigyveno pas Praną Šimutį ir jo seserį, kurie gyveno netoli Šilalės miestelio. Jie priglaudė Edmundą kaip savo vaiką. Čia gyvendamas 1951 m. baigė Šilalės gimnaziją, vėliau Vilniaus universitetą, fizikos-matematikos fakultetą.“