aA
Poeto Pauliaus Širvio pavardė siejama ne tik su eilėraščiais, bet ir su alkoholizmu. Pasak P. Širvio amžininkų, jis gėrė, idant užsimirštų. Savo kailiu patyręs karo žiaurumus, jis bijojo tamsos, tad per naktį negesindavo šviesos.
Paulius Širvys apie 1978 m., nuotr. iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų

Kokia buvo prieš 37 metus mirusio poeto asmenybė ir kokia jo reikšmė lietuvių literatūroje?

Atsiminimų knygos apie P. Širvį „Metai su Pauliumi“ sudarytojas Alfonsas Pakėnas sako, kad apie P. Širvį yra visokių nuomonių. „Man jis yra tikras poetas – turi betarpišką jausmą – tai pagrindinė poeto savybė. Jis išsiskiria ir tobulumu – net pirma knyga „Žygio draugai“ – daugelis kritikų ir atsiminimų autorių rašo, kad nebuvo jo kaip poeto silpnosios pradžios, jis iškart pasirodė labai stipriai“, – sako A. Pakėnas.

Tuo metu sociologas Vytautas Kavolis kažkada viešėdamas Lietuvoje pasakė, kad P. Širvys – poezijos paribys, apie jį neverta kalbėti ir recenzuoti. Panašiai apie P. Širvį yra atsiliepęs ir Tomas Venclova. Gal, svarsto pašnekovas, taip yra, nes minėti asmenys – modernistai, o P. Širvys buvęs kareivis, sovietinis poetas.

A. Pakėno aiškinimu, tai nebuvo stalo poetas. Jis pirma eilėraštį nešiodavo galvoje, širdyje, o paskui užrašydavo. Jonas Strielkūnas, kurį laiką gyvenęs pas P. Širvį Tilto gatvėje, atsiminimų knygoje rašo, kad nors P. Širvys pareidavo išgėręs, tačiau neblaivus rašyti nesėsdavo. „Jis vidurnaktį, paryčiais, atsikeldavo, krebždendavo, šiugždendavo plunksną, popierių, kažką užrašydavo“, – yra pasakojęs J. Strielkūnas.

Atsiminimų knygą apie P. Širvį parašęs Rimantas Šavelis netgi piktokai atsiliepia apie teigiančius, kad poetas rašydavęs girtas. R. Šavelio aiškinimu, jis nerašydavo net išgėręs alaus.

Visą gyvenimą mylėjo Alpunytę

Vis dėlto alkoholis jį žudė. P. Širvys pats rašė, kad išgerti degtinės duodavo ir karo metais. P. Širvys kovojo Raudonojoje armijoje, Lietuviškoje divizijoje, du kartus buvo patekęs į vokiečių nelaisvę, atsidūrė karo belaisvių mirties stovykloje prie Minsko. Laimė, iš stovyklos pavyko pabėgti, šiltine sergantį P. Širvį apgydė ir sustiprino baltarusė moteris. Pėsčias parėjęs į tėviškę, P. Širvys sugautas ir išsiųstas į Vokietiją darbams, iš ten pabėgti pavyko iš trečio karto. Po to jis vėl atsidūrė fronte, kai baigėsi karas, grįžo namo.

A. Pakėnas sako, kad baigiantis karui P. Širvio vos nesušaudė – palaikė vokiečių šnipu, bet majorė moteris išgelbėjo. „Labai simboliška, kad jį išgelbėjo moteris. P. Širvys su moterimis buvo labai delikatus, kad ir girtas girčiausias, ne tik kad neįžeis, bet ir nuo kitų apsaugodavo, jei kas kažką bandydavo sakyti, nutildydavo, jei kas bandydavo prie moterų negražiai kalbėti. Jis iš tikrųjų buvo taurus žmogus. Man jį visada knieti palyginti su šventu Pranciškumi. Jis su juo turėjo daug bendra – atiduos paskutinį rublį, jei kitas neturi, atiduos paskutinius marškinius“, – DELFI kalbėjo Juozo Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas.

Altruizmą, kaip svarbią P. Širvio savybę, mini ir poetas Algimantas Mikuta.

Paulius Širvys apie 1970 m., nuotr. iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų
Paulius Širvys apie 1970 m., nuotr. iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų

„Apie Širvio altruizmą, pakantumą kitų elgesiui, paramą visokiems bėdžiams sklido legendos. Kartą vėlai vakare parlydėjau jį į namus Tilto gatvėje. Žinokite, jo butas knibždėjo nuo žmonių – vieni jau sugulę, kiti dar vakarojo virtuvėje, treti taisėsi lovas. Pas jį nuolat glausdavosi be pastogės likę literatai, merginos iš provincijos, kitokie paklydėliai.

Pasakoja, kad suvėlinęs grįžti Paulius dažnai neberasdavo kur padėti galvą. Tada prisileisdavo šitos vandens vonią ir išmiegodavo vandenyje“, – 2007 m. žurnale „Nemunas“ rašė poetas A. Mikuta.

A. Pakėnas P. Širvį vadina vienmyliu – jo jaunystės meilė buvo dabar Rokiškyje gyvenanti Alfonsa Žegliūnaitė, kurią jis vadino Alpunyte. Jai poetas rašė laiškus, kurių išlikę 7. Pašnekovo manymu, savotiškai jis mylėjo ir žmoną Birutę, kuri šiuo metu gyvena Kaune. Su žmona Birute poetas sulaukė dukters Dangės, bet po 9 metų santuoka nutrūko.

P. Griškevičius girdė degtine iš bidono

Užtat P. Širviui sekdavosi su butais: turėjo butą Tilto, Muzejaus (dabartinė Vokiečių) gatvėse, galiausiai – Antakalnyje. Pastarąjį butą P. Širviui parūpino Komunistų partijos Centro komiteto I sekretorius Petras Griškevičius, su kuriuo teko dirbti Rokiškyje, kuomet P. Griškevičius buvo laikraščio redaktorius, o jaunas poetas – žurnalistas.

Redakcijoje stovėjo bidonas degtinės. Iš ūkininkų rekvizuotą degtinę P. Griškevičiui atveždavo stribai. Į redakciją grįžę kolūkiuose medžiagas rengę sušalę žurnalistai gaudavo P. Griškevičiaus nurodymą išgerti po puodelį, eiti miegoti, o kitą dieną rašyti straipsnį.

Parėjus daug metų, kartą Vilniuje P. Griškevičius, jau nebe redaktorius, o Komunistų partijos Centro Komiteto I sekretorius, P. Širvį priėmė pokalbio. „P. Širvys nuėjo pagėręs, prastai apsirengęs ir prie durų stovėję milicininkai jo neįleido. Kitą dieną pakvietė vėl – P. Griškevičius įsakė įleisti. P. Griškevičius sako: „Pauliau, girdėjau, per dažnai išgeri“. O P. Širvys jam atsakė: „Tu ir išmokei, jaunystėje bidonas samagono stovėjo, liepdavai semtis ir gerti“. P. Griškevičius jam atsakęs, kad gal ir pats išgertų daugiau, tik sveikata neleidžia“, – pokalbį perpasakoja A. Pakėnas.

Po šio pokalbio P. Širvys gavo butą Antakalnyje. Jame poetas ir baigė gyvenimą.

Kuo daugiau gėrė, tuo tylesnis tapo

„Sakoma, kad P. Širvys buvo girtuoklis, bet mažai kalbama, kad tai buvo be galo talentingas žmogus, šviesi asmenybė, todėl ir tapo legenda. Legendų poetų nedaug, sovietmečiu gerų poetų buvo daug, bet tikroji poeto legenda tik P. Širvys“, – mano jį pažinojęs A. Pakėnas.

Beje, poetas turėjo gerą balsą ir mėgo dainuoti, buvo apsiskaitęs, tačiau niekas nežinojo, nei kur, nei kada skaitydavo. P. Širvys vėliau baigė Maskvos Gorkio literatūros institutą. Kol buvo jaunesnis, turėjo gražią, tiesiog kaligrafišką, rašyseną. Tai matyti iš laiškų ir rankraščių. Prieš mirtį, greičiausiai nuo gėrimo, jam drebėjo ranka, ištikdavo priepuoliai, rašysena tapo padrika.

„Jis turėjo gal ne kiek proto, bet išminties. Kaip kartais kaimo žmonės būna be mokslų – ne tiek protingi, kiek išmintingi. Turėjo gerą intuiciją ir buvo tyros, geros širdies žmogus. Todėl jį ir palyginau su šventuoju Pranciškumi“, – sako A. Pakėnas.

Jo aiškinimu, P. Širvys buvo labai tykus – kuo daugiau gėrė, tuo tylesnis buvo. Jis buvo talentingas vertėjas ir žurnalistas, poezijoje išreiškė meilę Lietuvai. Vincas Mykolaitis Putinas 1957 m. parašė gražų atsiliepimą apie P. Širvio ciklą „Ilgesys – ta giesmė“ – pavadino jauno poeto meilės lyrikos klasika.

Naktimis negesindavo šviesos

Sunkumai P. Širvį užklupo dar vaikystėje. Tėvai mirė anksti, su broliu Leonu liko našlaičiais – piemenavo, tarnavo. „Visas jo gyvenimas sunkus – vaikystė jaunystė, karas, kurio metu teko nuolatos badauti, koncentracijos lageryje visai sunyko. (…) Pokariu irgi gyveno sunkiai, žinome, kaip tuo metu trūko maisto produktų, o paskutinis dešimtmetis buvo visai nelengvas“, – pasakoja A. Pakėnas.

Ilgą laiką P. Širvys negavo jokios pensijos ar išmokos – buvo neseno amžiaus, valdininkai stebėjosi, kad „invalidas rašo knygas“. Tuo metu, kai jau nebedirbo redakcijoje, negaudavo jokių lėšų.

Vilniuje P. Širvys dirbo įvairiose redakcijose – „Genio“, „Komjaunimo tiesos“, „Moksleivio“. „Paskutinis jo dešimtmetis, nuo 1970 m., jau buvo tik egzistencija, kaip Marcelijus Martinaitis gražiai sako, „jis tik nuomavo butą Vilniuje, nuomavo gyvenimą“. Taip ir yra – jį ir depresijos puolė, jis nemažai, galbūt kasdien, gėrė, eidavo į miestą, neturėdavo ką veikti, per tą dešimtmetį teparašė gal porą eilėraščių“, – aiškina A. Pakėnas.

Manoma, kad P. Širvys mirė 1979 m. kovo 24 d., tačiau rastas tik po poros dienų. Jis visada laikė įjungtą šviesą – bijojo tamsos. A. Pakėnas spėja, kad taip poetas elgėsi dėl sužeidimų ir kontuzijimo kare. Sunerimę kaimynai iškvietė policiją. Poetas palaidotas kovo 28 d.

Paulius Širvys apie 1951 m., nuotr. iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų
Paulius Širvys apie 1951 m., nuotr. iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų

„Buvo pašarvotas Rašytojų sąjungoje, aprengtas juodu kostiumu, baltais marškiniais – jam tokie dalykai netikdavo, jis mėgo paprastą varguolio rūbą, jūreiviškus marškinukus“, – pasakojo A. Pakėnas, dalyvavęs poeto laidotuvėse.

„Jį kažkodėl myli ir prisimena“, – sako Juozo Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas. Netrukus pasirodys nauja knyga apie P. Širvį. Joje bus skyrius su dar nespausdintais eilėraščiais, vertimais, atsiminimais, laiškais Alpūnytei.

Gėrė, idant užsimirštų

Kaip „Nemune“ yra rašęs A. Mikuta, P. Širvys įsiplieksdavo tik tada, kai būdavo paliečiama karo tema ir įžeidžiama kareivių garbė. Iš karo poetas nesugebėjo grįžti.

„Kad ir kaip Paulius stengėsi grįžti iš karo, jis to padaryti nebesugebėjo, – mėgo uniformas, pakiliai šventė Pergalės dieną, prisėdęs pagriovy liurlino lūpine armonikėle, gėrė bet kokį gėralą iš bet kokios baklažkės, keikė lietuvių generolus, Stalino gimtadienio garbei suguldžiusius žemėn šimtus tautiečių.

Pagaliau jį išdavė randuotas veidas, spartietiška buitis ir ironiškas požiūris į šiandienos mūsų visų gyvenimą, rutiną bei trumpalaikes problemas – tarsi į blusų turgų, kapstymąsi smėlio dėžėje. Širvys gėrė, idant užsimirštų, gyveno, anot jo paties, sukandęs dantis ir suspaudęs širdį kaip granatą, kad ji nesprogtų“, – rašo A. Mikuta.

Poeto teigimu, P. Širvys jautė panieką komfortui – atsisakydavo kambario viešbutyje, galėjo permiegoti redakcijoje ant rašomojo stalo.

Tą patvirtina ir poeto Antano Drilingos prisiminimai. 1967 m. partinė valdžia leido steigti žurnalą „Nemunas“. A. Drilinga, paskirtas „Nemuno“ vyriausiuoju redaktoriumi, rašė, kad pakvietė P. Širvį būti korespondentu Vilniuje.

Pasak Drilingos, jam absoliučiai nerūpėjo buitis ir kiti materialiniai dalykai, kokie nors patogumai. Kai atėjo dirbti į „Nemuną“, dėvėjo tuos pačius jūreiviškus marškinėlius ir jūreivišką striukę atbrizgusiom rankovėm. Jo kaklo niekada neveržė kaklaraištis, o kojų nespaudė blizgantys batai. Literatūros fondo direktorius Jonas Pajarskas tuomet pasirūpino poeto drabužiais.

„Jonas nusivedė Paulių į universalinę parduotuvę, išrinko kostiumą, marškinius, ir visus apatinius drabužius, senus sukimšo į kartotinę dėžę ir išleido jį į gatvę švytintį ir neatpažįstamą. Toks švytintis jis atvažiavo ir į Kauną, padirbėjo su mumis porą dienų ir išvažiavo, o kai kitą kartą pasirodė darbe, vėl buvo apsirengęs tą pačia „telniažka“ ir nudėvėta jūreiviška striuke“, – 2005 m. „Nemune” rašė A. Drilinga.

A: Ruseckaitė: jį žino kiekvienas Lietuvos žmogus

– Į kurią lietuvių literatūros lentyną pastatytumėt Paulių Širvį?, – DELFI paklausė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės.

– Įstatyti poetą į kokią nors lentyną - labai sunku. Ypač tokį, kaip P. Širvys, bet, žinoma, šis poetas turi savo lentyną jau vien todėl, jog jį žino kiekvienas Lietuvos žmogus, moka kokį eilėraštį, kurį dažniausiai dainuoja.

– Kuo išsiskiria jo parašyti eilėraščiai?

– Romansinė, lyriška, jausmais perausta, daininga, melodinga yra Širvio poezija. Lygiai tokio lietuvių poezijoje nėra, nes Širvio išgyvenimai ir patirtis yra unikali, niekas tokios neturėjo – vargana vaikystė, Antrojo pasaulinio karo baisumai, frontas, sudėtingas pokaris... Ir jo poezija tokia tikra, jokios veidmainystės, jokio dirbtinumo.

– Esu skaitęs Jūsų prisiminimus apie 1973 m., kada pirmąkart nuėjote į Poezijos pavasario šventę Dainų slėnyje. Tada vainikuotas buvo P. Širvys. Ar buvote su juo pažįstama?

– Ką Jūs – kur jau aš ten galėjau būti pažįstama, aš buvau juk dar studentė, Širvys jau buvo legenda, aš džiaugiausi, jog jį tada gyvai išgirdau. Poetas ypatingai skaitė savo eiles – lyg dainuodamas, taip progiesmiu... Išliko iki dabar tas vaizdas – Dainų slėnis, mažai žmonių, nes lietus pliaupia lyg iš kibiro ir per tą lietaus šnaresį Širvio balsas...

– „Tačiau gyvenimas sostinėje mūsų santuokai turėjo neigiamos įtakos. Gatvė pražudė Paulių. Mes pradėjome tolti vienas nuo kito“, – interviu „Lietuvos žinioms“ yra sakiusi jo žmona Birutė. Ar P. Širvio polinkis į alkoholį buvo visiems žinomas dalykas?

– Širvio polinkis į alkoholį visiems buvo žinomas, dėl to sugriuvo ir šeima, ir Birutė su dukra Dange išėjo gyventi atskirai.

– Koks buvo jo santykis su sovietiniu režimu? Jis dirbo Pandėlio laikraščio „Spalio pergalė“ redaktoriumi, bet dėl cenzūros paliko leidinį. O kaip buvo toliau? Ar cenzūrai nekliuvo jo eilėraščiai?

– Ten buvo ištisos istorijos. Pauliui žurnalistika sekėsi visai gerai. Iš pradžių 1948 m. jis neilgą laiką dirbo Rokiškio laikraštyje, kurio redaktorius buvo pats P. Griškevičius, vėliau tapęs sovietinės Lietuvos pagrindiniu veikėju. Štai čia ir prasidėjo polinkis į taurelę.

Mat Griškevičius buvo įvedęs tvarką: atnešus reikiamą straipsnį, iš bidonėlio buvo galima pasisemti aliuminį puoduką degtinės. Širvys ėmė gudrauti: pirmiausia atneša juodraštį, pasisemia, paskui dar kokį variantą, tik trečią kartą jau gerą tekstą, taip ir pasisemia kelis kartus ruginukės.

Aldona Ruseckaitė
Aldona Ruseckaitė
© DELFI / Karolina Pansevič

O kai jau pats buvo Pandėlio „Spalio pergalės“ redaktorius, prasidėjo nesibaigiantys kivirčai su rajono partijos vadovais. Poetui jau neatleidžiama niekas, ypač jo polinkis gurkšnoti, jo rašiniuose įžiūrima vis daugiau ydingumų. Mat brolis Leonas buvo išėjęs į mišką pas partizanus. Paulius jį ištraukė. Iš redaktoriaus pareigų partinė valdžia atleidžia su triukšmu. Tačiau „Tiesoje“ kažkas parašo straipsnį, ginantį Širvį „Pandėlyje keršijama už kritiką“, jis į redaktoriaus darbą grąžinimas, bet poeto ambicijos jau nebeleido grįžti, išvažiavo į Dzūkiją.

Dėl eilėraščių konfliktų nebuvo, konfliktai vyko dėl Širvio straipsnių, jis nemokėjo pataikauti, jis buvo karys, jo straipsniuose valdžia buvo pašukuojama prieš plauką.

– Ar yra žinoma, kaip poetas kūrė eilėraščius? Esu skaitęs, kad P. Širvį vargino nemiga, prasidėjusi po karo išgyvenimų, ir naktimis jis rašydavo.

– Kiek žinau, Širvys visą gyvenimą negalėjo atsisėsti už rašomojo stalo ir iš karto parašyti eilėraštį. Jo kūrybinis procesas buvo kitoks: eilėraštis gimdavo vaizduotėje, mintyse, širdyje. Poetas jį ilgai nešiodavo, kol subrandindavo, tik tada išsiliedavo popieriuje. Eilės gimdavo skausmingai. „Kiti apie poeziją galvoja, kaip apie amatą, kurio galima išmokti, tik reikia panorėti. Jie mano, kad poeto duona labai lengva, tarytum pramoga. ... Poetas – tai savotiškas vienuolis, kuris kankinasi, pergyvena ir šiame pergyvenime randa savotišką džiaugsmą.“ – taip apie kūrybą yra rašęs Širvys.

O kad jį po karo kankino nemiga, kad jis šokinėjo, persekiojamas košmariškų sapnų – tai logiška, per karą jis labai daug išgyveno, iškentėjo, patyrė didžiulį siaubą, vos gyvas liko.

– Kuriuos jo eilėraščius laikote visuomenei geriausiai žinomais? Ar tai – „Aš – beržas“?

– Eilėraštis „Aš – beržas“ galbūt labiausiai autobiografinis, tačiau yra daugybė kitų puikių deklamuojamų dainuojamų eilėraščių: „Ugnelė“, „Nutolę toliai“, „Vienišas kapas“, „Saulė ant bėgių“ ir kiti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Karbauskis dėl prezidento rinkimų turi ir abejonių: jei taip, tai turėsime problemą (494)

„Kandidatas, kurį mes patvirtinsime savo suvažiavime, taps Lietuvos Respublikos prezidentu“, -...

Linkevičius apie krizę Britanijoje: vyksta iškilmingas viešas šalies niokojimas (113)

„Kad ir kaip baigtųsi Brexitas , Europa jau bus kitokia – ji sukrėsta“, – taip dabartinės...

Theresa May atlaikė nepasitikėjimo balsavimą, tačiau parlamentas toliau aklavietėje atnaujinta 21.18 (104)

Didžiosios Britanijos parlamentas trečiadienio vakarą po ilgų debatų balsavo dėl pasitikėjimo...

Nuo tuberkuliozės niekas neapsaugotas: lėtai progresuojančia ir labai pavojinga liga galima užsikrėsti bet kur simptomai (23)

„Niekas nepasaugotas nuo tuberkuliozės. Kiekvienas kvėpuojantis gali ja užsikrėsti, – sako...

Devintą dieną Dakare finišą pasiekė visi lietuviai: vieni skrido, kiti – klimpo ir gedo atnaujinta 20.41 val. (408)

Dakaro ralyje – 9-oji diena ir finišas, rodos, ranka pasiekiamas. Tačiau lenktynių organizatoriai...

Per pratęsimą palūžęs „Rytas“ nusileido ALBA komandai su puikiu Giedraičiu (153)

Vilniaus „Ryto“ (1/2) komanda Europos taurės „Top-16“ etape patyrė antrąjį pralaimėjimą...

Adomaitis ruošiasi skųstis dėl lipduko, ant kurio paslydo D.J. Seeley (22)

Vilniaus „Rytas“ – įspaustas į kampą. Visų pergalių namuose susirinkti Lietuvos...

Vilniuje programuotojams dirbti padeda šunys: kartu jiems sekasi geriau (7)

JAV programavimo paslaugų įmonės „ Devbridge Group ” kolektyvą Lietuvoje sudaro ne tik...

Atostogauti ketinę lietuviai niršta: kelionių organizatoriai be perspėjimo atšaukė keliones (53)

Poilsines keliones į Tenerifę Ispanijoje nusipirkę lietuviai pasipiktino, kai gavo laiškus iš...

Atostogos lietuvių pamėgtoje saloje: maistas už centus ir pikantiški pasiūlymai gatvėje (74)

Balis – unikali Indonezijai priklausanti sala, kurią dabar renkasi kone visi, galintys keliauti...