Viena vertus, ekonomistai teigia, kad toks gimstamumo sumažėjimas gali būti pasekmė labai mažo gimstamumo apie 2000 m. ir būtent ta užaugusi karta dabar turėtų susilaukti savo vaikų. Deja, reprodukcinio amžiaus moterų tiesiog yra mažiau. Kita vertus, tėvų organizacijos neatmeta ir per mažo valdžios dėmesio tinkamai spręsti demografijos problemą, nors strategijų nuo 2004 m. buvo sukurta ne viena.
Pasigenda dėmesio daugiavaikėms šeimoms
Paviešinta statistika, Lietuvos tėvų forumo (LTF) nario Audriaus Murausko teigimu, ne kiek nustebino, bet labiau nuliūdino.
„Nuostabos galbūt nėra, nes matome tam tikras tendencijas ir turbūt turime jų kompleksą. Bendra tendencija ta, kad žmonės labiau pradeda gyventi vartotojišką gyvenimą. Taip pat neskuba sudaryti santuokos, neskuba kurti šeimų. Dauguma orientuojasi į profesinę karjerą, todėl tas gimstamumo klausimas atsiduria antrame plane.
Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį ir į nemaža dalimi deklaruojamą valstybės dėmesį. Iš tikrųjų, to dėmesio pliūpsnių pasitaiko, turime ir neblogų sprendimų, pavyzdžiui, parama vaikams nuo 70 iki 100 Eur. Tai yra neblogai, bet realiai turbūt būtų geriau, jeigu būtų orientuojamasi į neapmokestinamą pajamų dalį (NPD), priklausomai nuo vaikų skaičiaus“, – komentavo jis.
Pasak A. Murausko, jeigu šioje vietoje Lietuva neturi pakankamai gerų rodiklių pirmam vaikui, tai galėtų būti labiau paskatintos tos šeimos, kurios jau turi du ar tris vaikus.
„Reikia jas paremti, kad jie turėtų tų vaikų daugiau, nes, vadinasi, tos šeimos yra labiau orientuotos į šeimyninį gyvenimą. Iš tikrųjų, daugiavaikės šeimos dabar negauna pakankamai rimto dėmesio. Aišku, negalima sakyti, kad jo visiškai nėra, mat jau 100 Eur mokama pagimdžius trečią vaiką, bet realiai yra nepakankamas dėmesys daugiavaikėms šeimoms.
Juo labiau, kai visuomenė yra gąsdinama dėl progresinių mokesčių įvedimo. Įsivaizduokite, jeigu reikia išlaikyti penkių vaikų šeimą, neužtenka tiek pat uždirbti, kiek tėvams be vaikų. Natūralu, kad uždirbus daugiau, jeigu ketinama dar daugiau mokesčių atskaityti, turėtų būti atsižvelgta, kiek šeimoje auga vaikų. Kol kas progresinių mokesčių šalininkų kalbose to negirdžiu“, – aiškino LTF atstovas.
Vis dėlto, A. Murausko nuomone, vienas didžiausių kliuvinių, kad jaunuoliai nėra rengiami šeimai.
„Mes ir vėl galime pasižiūrėti, ką daro valstybė. Prieš ketverius metus buvo patvirtinta SLURŠ (sveikatos, lytinio ugdymo ir rengimo šeimai) programa. Ji turėjo būti patobulinta pridedant socialinio-emocinio intelekto vystymą. Tačiau pertvarkant tą programą tokio rengimo šeimai nebeliko. Praktiškai tapo tik socialinių įgūdžių programa su keliais lytinio švietimo akcentais.
Ji labai gražiai pavadinta – Gyvenimo įgūdžių programa. Tai vien tik požiūris, kaip švietimo ministerija žiūri į šeimą, irgi parodo visos valdžios prioritetus. Netgi susivienijusios tėvų organizacijos nesugeba atlaikyti šio ministerijos daromo spaudimo ir traukinys juda. Dabar jau gyvenimo įgūdžių programa yra testuojama“, – aiškino jis.
LTF atstovas sako, kad kai bus išbandyta ši nauja programa, galės būti pradėta taikyti, o rengimas šeimai taip ir liks už borto.
„Ankstesnė programa buvo pakankamai gerai parengta ir ją rengė apie dvejus metus labai didelė darbo grupė, kurioje dirbo labai plačios visuomenės grupės. Tai nebuvo vien tik šeimų organizacijos, bet ir LGBT bendruomenės nariai, kurie buvo pakankama atsvara ir derėjosi. Tai yra keli niuansai, kurie parodo, kad realiai valstybės dėmesio šeimai nėra.“
A. Murauskas taip pat akcentavo, kad ir pasikeitusi žmonių sąmonė trukdo susilaukti vaikų, kai dėl hedonistinio požiūrio svarbiausia yra malonumų siekimas, tuomet atžaloms nebelieka laiko ir vietos.
„Tie papildomi resursai tikrai yra gerai, bet matome, kad žmonės anksčiau ir per didžiausius karus gimdydavo. Jeigu pažiūrėtume į atsikūrusios Lietuvos laikotarpį, 1992-1993 m., kad ir kaip būtų keista, buvo didelės gimstamumo pikas.“
Jis pastebėjo, kad pandemijos pradžioje žmonės galbūt buvo labiau išsigandę, jog negalės daugiau vartoti, tačiau apskritai mažėjantis gimstamumas yra viso išsivysčiusio pasaulio problema.
„Manau, valstybė turi galvoti, mat, kad ji išliktų, reikalingi piliečiai ir geriau būtų, jei jie būtų tautiečiai. Jeigu išliks tokios pačios tendencijos, tuomet piliečiais taps trečiojo pasaulio šalių žmonės. Tai jau matoma kitose šalyse ir kyla daug įtampų.
Taigi, jeigu valdžios žmonės turi mąstymo kryptį į valstybingumo ir tautiškumo išsaugojimą, tuomet turėtų galvoti, kaip spręsti šią situaciją. Todėl yra labai svarbu padėti ir stiprinti šeimos institutą.“
Mato priešingas valdžios pastangas
Nacionalinės šeimos ir tėvų asociacijos (NŠTA) regionų koordinatorė Žydrūnė Marčiulionienė sako, kad skaičiai aiškiai rodo, kur mes esame.
„Vertinti reikia ne statistiką, o situaciją, o demografinė situacija labai liūdna. Klausimas, ką su tuo daro atsakingi asmenys? Tai nuoseklios antišeiminės politikos Lietuvoje, realybėje paneigiančios 38 LR Konstitucijos straipsnį (Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas – „Delfi“ past.), išdava. Juk valdantieji visokiais būdais nori įteigti mūsų šalies žmonėms, jog šis LR Konstitucijos straipsnis jau „beveik“ negalioja. Tėra seniena. Ko kito galima tikėtis?
Ar galėtume įvardinti konkrečiai, kas Seime, LRV ir kitose institucijose parodė nuoširdų rūpinimąsi demografine šalies situacija? Ne žodžiai, o darbai rodo rezultatus. Ar turime realiai veikiančius dokumentus, kurie iliustruotų valdančiųjų norą, jog gimstamumas didėtų? Norėtume pamatyti oficialių struktūrų pastangas, nukreiptas į gimstamumo didinimą. Kol kas matome tik priešingai – viską padaryti, kad Lietuvoje šeimos nebūtų kuriamos, kad šeimos nebūtų stabilios, kad visos anksčiau priimtos gimstamumą skatinančios priemonės būtų „karpomos“ ar net naikinamos.“
Jos teigimu, galima padaryti atskirą žurnalistinį tyrimą, kiek nuo 2004 m. jau yra priimta demografijos strategijų.
„Ir kiek efektyviai jos įgyvendintos? Kiek lėšų skirta jų įgyvendinimui? Tai parodo iš esmės viską, kaip valdantieji žiūri į demografijos problemą. Žiniasklaidoje jauniems žmonėms jau seniai formuojamas požiūris, jog šeima tai „monstras“, kuris atima iš tavęs saviraišką, jaunystę, kūno grožį. Kad išsilavinusios, rafinuotos moterys rūpinasi pirmiausia karjera, kūno formomis ir pan. Parodykite paskutinių kelių metų straipsnį žiniasklaidoje, skatinantį gimdyti“, – kritikos negailėjo Ž. Marčiulionienė.
Pasak jos, daugybę metų įvairūs ideologines nuostatas aiškiai demonstruojantys mokslininkai ir kitokie influenceriai bandė įpiršti mintį, kad viskas dėl besikeičiančio gyvenimo būdo.
„Kitoks požiūris net nebuvo girdimas, švelniai tariant. Ir čia mums, kaip šeimas atstovaujančiai organizacijai, labai norėtųsi paaiškinimo, kodėl? Matome, kad tokį patį gyvenimo būdą gyvenančios šalys, turinčios net tokią pačią kaip mes geopolitinę padėtį ir patirtį, nuosekliai vykdomos šeimos politikos dėka sugeba pasiekti, kad gimstamumas jose ne tik nemažėja, bet pradeda augti. Ir ne emigrantų dėka. Tačiau tokie teiginiai Lietuvoje ne tik kad lieka nepastebimi žiniasklaidos, bet atmetami kaip nepriimtini. Kam tai naudinga?“, – retoriškai klausė NŠTA atstovė.
Pagrindas yra demografinės tendencijos
„Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas komentavo, kad absoliučiais skaičiais skaičiuojant, tai gimusiųjų skaičius ir toliau turėtų mažėti.
„Lietuvos demografinė duobė buvo 2000 m. Tuo metu gimė labai mažai žmonių ir jie netrukus bus 25-35 m., o tokio amžiaus daugiausia ir turima vaikų. Kadangi jų bus mažai, tai ir vaikų bus mažai. Aišku, nebent jie turės po du ir daugiau vaikų, bet tai yra mažai tikėtina.
Tiesa, dar prisidėjo ir buvusi didelė emigracija. Pastaraisiais metais jau turėjome migracijos teigiamą balansą, taip pat ir Lietuvos piliečių. Turėtų tas efektas nuslūgti, bet dar yra likęs poveikis iš anksčiau. Tai pagrindas yra ilgalaikės demografinės tendencijos, o pandemija, žinoma, irgi turėjo šiokį tokį poveikį“, – aiškino ekonomistas.
Jis nurodė, kad pandemija ypač paveikė pietų Europos šalis, kadangi ten ekonominis neapibrėžtumas buvo labai stipriai išaugęs.
„Ten buvo ir didesnis ekonominis nuosmukis, kadangi ir šešėlio daugiau, ir labiau klestėjo laisvalaikio paslaugos, turizmas. Tai toje Europos dalyje buvo pakankamai ženklus kritimas. Taip pat ir karantino priemonės buvo griežtesnės. Pietų šalyse ir iš namų neleido kurį laiką išeiti, ir buvo labai dideli suvaržymai, todėl jeigu iš namų negali išeiti, tai ir vaikų turbūt neplanuosi. Nelabai buvo įmanoma sutikti ir antros pusės.
Kiek aš mačiau tuos duomenis, tai Lietuva buvo per vidurį, bet kritimas irgi buvo, ypač po pirmosios bangos. Tuomet ir čia buvo didelis neapibrėžtumas, žmonės irgi sėdėjo namuose ir bijojo kažką daryti. Tai pasijautė 2020 m. žiemą, t. y. praėjus devyniems mėnesiams nuo tų metų pavasario. Tačiau ir toliau tai jautėsi, pavyzdžiui, praeitų metų rudenį, bet gruodžio mėnesį jau buvo pakankamai nemažas skaičius. Galbūt tai teikia jau vilties, kad pandemijai einant į pabaigą, atsiradus vakcinoms ir ribojimams sumažėjus, sulauksime šiokio tokio šuoliuko“, – prognozavo Ž. Mauricas.
Ekonomisto nuomone, gimstamumas Lietuvoje apskritai nėra toks jau blogas ir viršija Europos Sąjungos (ES) vidurkį.
„Pastaraisiais metais kažkiek didėja, jeigu žiūrėtume į suminį gimstamumo rodiklį, kiek vienai moteriai tenka vidutiniškai vaikų. Kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Žemaitijoje vienai moteriai teko daugiau nei du vaikai. Iš tikrųjų, tas gimstamumas Lietuvoje nėra prastas ir, matyt, dalinai dėl valdžios taikomų priemonių – vaiko pinigų, vaiko priežiūros atostogų ir pan.
Sakyčiau, labiausiai teigiamą poveikį daro vaiko priežiūros atostogos. Jeigu kalbėtume apie vaiko pinigus, tai jų poveikis labai mažas, nes jie labiau skirti sumažinti vaikų skurdo riziką. Kitaip sakant, nedidinti jų skaičiaus, bet gerinti tų vaikų gyvenimo kokybę. Kažkokių labai didelių stebuklų nebus ir jeigu žvelgtume į ateitį, vienaip ar kitaip arba eisime Japonijos keliu, kai viskas bus automatizuojama ir robotizuojama, arba ES, JAV ar Australijos keliu per imigraciją.“
Ž. Mauricas nurodė, kad jeigu eitume imigracijos skatinimo keliu, tuomet būtų gerai, kad būtų labai aiški ir kryptinga imigracijos politika.
„Mes patys medžiotume tuos žmones, kurių mums reikia, o nelauktume, kol kažkas ateis pas mus. Turbūt būtų geresnis Australijos modelis, JAV galbūt antras pagal gerumą, o ES yra blogiausias. ES tokios politikos neturi, todėl nemaža dalis emigrantų čia atvyksta nelegaliai ir tada nesutampa poreikis su tų žmonių išsilavinimo ir tam tikrų įgūdžių lygiu.
Kartais būna, kad dar daugiau problemų atsiranda, nes ne tik reikia skirti vis didesnius pinigus išlaikymui vyresnių žmonių dėl gyventojų senėjimo, bet dar reikia daug pinigų skirti ir migrantų išlaikymui. Tai toks scenarijus būtų blogas Lietuvai, nes mes neturime labai didelių resursų, esame dar auganti šalis, turime daug savų iššūkių.“
Profesorius įžvelgia penkias priežastis
Boguslavas Gruževskis, Vilniaus universiteto (VU) profesorius ir Lietuvos socialinių mokslų centro direktorius, taip pat įvardijo, kad pagrindinė mažo gimstamumo priežastis yra Lietuvos demografinė duobė.
„Pirma ir pagrindinė priežastis yra reprodukcinio amžiaus, 20-40 metų, moterų skaičiaus sumažėjimas. Mūsų pagrindinė problema ne tik mažas gimstamumas, bet ta problema, kad mažai motinų t. y. moterų tokio amžiaus, kurios galėtų gimdyti vaikus.
Šią priežastį suformavo dvi tendencijos – pirma tendencija yra gyventojų amžiaus struktūra. Mes dabar patenkame ir artimiausius dešimt metų turėsime praeiti per tokią demografinę duobę. Tokio amžiaus moterų nuolat mažės ir Lietuvoje bus vis mažiau potencialių mamų. Kita problema, kodėl reprodukcinio amžiau moterų yra tiek mažai, tai, aišku, dėl emigracijos“, – teigė profesorius.
Pasak jo, Lietuva turi specifinį emigrantų bruožą, kad iš mūsų šalies išvažiuoja daug moterų.
„Vidutiniškai ES šalyse, kur yra intensyvi emigracija, pavyzdžiui, Bulgarijoje, Lenkijoje, Latvijoje didesnis procentas yra išvykstančių vyrų. Dažniausiai Europos šalyse dominuoja vyrų emigracija. Lietuva pasižymi ta statistika, kad mūsų moterys taip pat intensyviai išvyksta kaip ir vyrai. Maždaug ir tų, ir tų po 50 proc.
Taigi, pirma priežastis, kodėl tas gimusiųjų skaičius toks mažas ir ateityje ne greitai atsistatys, yra reprodukcinio amžiaus moterų sumažėjimas. Tačiau reikia pasakyti, kad vidutinis gimstamumo lygis Lietuvoje yra aukštesnis negu ES vidurkis. Taigi, su mūsų moterimis viskas yra gerai, mat gimstamumas, ir vaikų vertė pakankamai aukštame lygyje, tačiau problema yra pats moterų skaičius“, – akcentavo B. Gruževskis.
Antrąja priežastimi profesorius įvardijo ekonominę krizę ir dėl to vyraujantį aukštą nedarbą ir gyventojų ekonominį nestabilumą.
„Ekonominis nestabilumas visą laiką turėjo neigiamą įtaką gimstamumui. Mes matome tokią didelę gimstamumo duobę, pavyzdžiui, iškart po nepriklausomybės atkūrimo. Tas nestabilumas darė didelę įtaką šeimoms ir apsisprendimui turėti vaiką. Faktiškai, vaiko turėjimas yra sėkmingos aplinkos rezultatas.
Trečia priežastis, aišku, yra pandemija. Ji papildomai įnešė nestabilumo ir pandemija yra papildomas rizikos veiksnys. Taip pat vakcinacijos įtaka, tikrai įvairiai kalbama ir rašoma, kaip vakcinos gali veikti gimstamumą. Dėl pandemijos buvo apsunkintas ir gydymo įstaigų lankymas, priežiūra. Formaliai buvo sudarytos visos sąlygos, kad moterys, kurios pastojo, gautų pilnavertį kompleksą paslaugų, bet realiai gydymo įstaigų lankymas buvo ribotas“, – teigė jis.
Profesorius priminė, kad dėl apribojimų negalėjo būti sudaromos ir santuokos, tačiau yra džiugi žinia, kad nuo 2021 m. gegužės iki spalio santuokų skaičius vėl padidėjo, todėl galima laukti rezultatų ateinantį pavasarį ir vasarą.
„Ketvirta priežastis yra aktyvus kontraceptinių priemonių naudojimas, ypač nuo jaunesnio amžiaus. Jos apriboja moterų vaisingumą, nors ir oficiali medicina sako, kad tai neturi tiesioginės įtakos. Deja, gydytojai vis dažniau mato, kad jaunoms merginoms, kurios nori turėti vaikų, atsiranda problemų.
Greičiausiai tam tikros funkcijos jau yra pažeistos ir dėl ilgesnio kontraceptinių priemonių naudojimo kai kurios nebe taip veikia. Tarp medikų dar vyksta ginčai, bet faktai tokie, kad vis daugiau moterų sunkiau pastoja.“
Penktąja priežastimi jis įvardijo ir naują neregistruotos šeimos modelį, kai gyvenama kartu be santuokos.
„Šiuo atveju vėl padidėja tam tikras neapibrėžtumas ir apsisprendimas dėl vaiko gimimo yra ne toks garantuotas. Kita priežastis iš šios grupės yra vaiko vertės mažėjimas. Galima įvardyti tokią DINC strategiją – Double income, no child.
Lietuviškai – dvigubos pajamos be vaikų. Žmonės gyvena kartu registruotoje arba neregistruotoje santuokoje labiau vertindami materialinę gerovę ir vaikus mato kaip riziką savo gerovei. Kadangi vaikai reikalauja papildomo dėmesio, papildomo laisvo laiko ir atitinkamai materialinių išlaidų.“
Jis konstatavo, kad pirma ir paskutinė priežastys artimiausius dešimt metų turės didžiulę įtaką gimimų skaičiui.
Tėvų neatsakingumas bado akis
Paklaustas, ar pakanka Lietuvoje priemonių gimstamumui skatinti, jis sakė, kad ir taip, ir ne.
„Dauguma žino, kad Lietuvoje turime vieną iš labiausiai apsaugotų motinysčių pasaulyje. Apmokamos dvejų metų vaikų priežiūros atostogos, grįžimo į darbą garantija, vaiko gimimo išmokos, tėvo dalyvavimo vaiko ugdymo skatinimas. Tai tikrai užtikrina patrauklią ir socialiai apsaugotą aplinką ir vaiko gimimui, ir vaiko ugdymui.
Iš kitos pusės, žinome apie vaikų darželių trūkumą, ypač didžiuosiuose miestuose. Trūksta trumpalaikės priežiūros centrų. Taip pat turime milžinišką skaičių vienišų tėvų. Šiuo metu Lietuvoje apie 130 tūkst. vaikų gyvena tik su mama, o su tėvu tie skaičiai labai maži. Mūsų šalyje turime 26 proc., t. y. ketvirtadalį visų namų ūkių mamų, kurios augina vienos vaikus.“
B. Gruževskis sakė, kad tai yra antra vieta ES po Danijos, bet toje šalyje tokioms šeimoms yra visai kitos garantijos.
„Tai parodo nepakankamą Lietuvos jaunimo pasiruošimą šeimų kūrimui ir vaikų turėjimui. Didelė dalis vyrų, palikusių savo vaikus, vengia arba nemoka jiems alimentų. Aišku, dėl tos priežasties vienos vaikus auginančios motinos dažnai susiduria su skurdo rizika. Todėl iš vienos pusės viskas padaryta, kad tikrai motinystė ir naujai gimęs vaikas būtų apsaugoti, o iš kitos pusės yra labai žemas brandos lygis.
Taip pat ir šeimos gyvenimo kultūra mūsų šalyje. Aišku, tos finansinės priemonės yra naudingos, tačiau iš kitos pusės išmokų dydis nėra labai aukštas. Taigi, nepakankamai šeimoms yra formuojamos paslaugos, nėra pakankamai dienos centrų, kai turime 130 tūkst. vaikų, kurie gyvena su vienu iš tėvų.“
Nėra pašalpų prašytojai
Pasiteiravus NŠTA regionų koordinatorės Ž. Marčiulionienės, kokių priemonių labiausiai pasigenda, kad dar labiau gimstamumas Lietuvoje būtų skatinamas, ji akcentavo, jog trūksta realaus politikų noro, jog jis augtų ir konkrečių pastangų to siekti.
„Ir keisti požiūrį į šeimą iš esmės – žiūrėti, kaip į visos visuomenės, ekonomikos ir pažangos variklį – visuomenės ir valstybės pagrindą, o ne kaip į pašalpų prašytojus. Dirbančios šeimos yra šaltinis. Jos duoda didžiulę vertę valstybei. Nereikia iš jų daryti pašalpų prašytojų. Valstybės užduotis yra įgalinti jas, bet nesušelpti.
Atskiru klausimu reikėtų išskirti jaunas šeimas, studentų šeimas, kurios pagal amžių galėtų turėti vaikų. Ir tai yra fiziologiškai palankiausias metas jų susilaukti, tačiau finansinis nestabilumas blokuoja, o vėliau neretai atsiranda ir įvairių nevaisingumo bei kitų problemų. Reikėtų atkreipti dėmesį, jog studijuojančios šeimos ypač finansiškai pažeidžiamos. Jos negauna net išmokų vaiko gimdymo ir auginimo atveju, ką jau bekalbėti apie būsto klausimą“, – konstatavo ji.
