Apie Mantą jau rašėme ketvirtadienį – jo papasakota istorija apie esą intymią pažintį su Vilniaus arkivyskupijos kancleriu, parapijos kunigu Kęstučiu Palikša sukėlė tikrą skandalą Lietuvoje: Generalinė prokuratūra nutarė patikrinti, ar pagrįstai buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl galimo privertimo lytiškai santykiauti su nepilnamečiu, o dėl vaikų pornografijos nuteistas ir teistumą nuslėpęs kunigas nusišalino nuo visų pareigų, apie įvykius katalikiškoje Lietuvoje buvo pranešta ir Vatikano vadovybei.
Tačiau ši istorija tebuvo tik įžanga – Manto pasakojimas turėtų sukelti ne ką mažesnį skandalą, tik šįkart ne bažnyčioje, o teisėsaugos sistemoje. Ketvirtadienį Delfi.lt daugiau kaip pusę dienos laukė atsakymo iš Generalinės prokuratūros, o darbo dienai baigiantis buvo pranešta, kad dėl prokuroro, kuriuo yra domimasi, galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi generalinės prokurorės Nidos Grunskienės sprendimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Šis prokuroras – Dainius Kunigėlis, dirbantis Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje. Maždaug 23 metus prokuratūros sistemoje dirbantis prokuroras yra kontroliavęs daugybę ikiteisminių tyrimų bei palaikęs valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, kurios buvo nagrinėjamos teismuose. Iki šiol jo karjeroje buvo tik viena juoda dėmė – dar prieš 12 metų jis prie automobilio vairo buvo sulaikytas neblaivus, jam buvo nustatytas 1,12 promilių girtumas.
Delfi.lt pasikalbėjo su šiuo prokuroru dar tada, kai nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jis net nenutuokė, kokie nemalonumai jo netrukus gali laukti, – Manto pasakojimą jis pavadino išsigalvojimu ir netgi kerštu, nes būtent dėl jo pateikto apeliacinio skundo aukštesniajam teismui vaikų globos namuose augęs ir tėviškos meilės nematęs, galimai net kunigo seksualiai išnaudotas jaunuolis šią savaitę pateko už grotų. Tačiau D. Kunigėlio reakcija gerokai pasikeitė, kai jis sužinojo, kad Mantas, kurį prokuroras nusivežė į sodybą Švenčionių rajone, slapta padarė garso įrašą. Šio įrašo fragmentai – vaizdo įraše.
Būtent prokuroras D. Kunigėlis kontroliavo ikiteisminį tyrimą, o vėliau ir palaikė valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, kurioje nukentėjusiuoju buvo pripažintas kunigas K. Palikša, – Mantas esą kerštaudamas už galimai patirtą seksualinę prievartą iš jo nugvelbė prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis, o paskui kaip „kalėdinę dovaną“ į savo sąskaitą pervedė 7 tūkstančius eurų.
Jis pripažino, kad įvykdė šį nusikaltimą, – Vilniaus miesto apylinkės teismas jam skyrė laisvės atėmimo bausmę, bet jos vykdymą atidėjo, nors prieš tai jis ir buvo kelis kartus teistas už nesunkius nusikaltimus ir lygtinė bausmė skirta ne kartą. Būtent dėl to netrukus aukštesnės instancijos – Vilniaus apygardos teismas gavo prokuroro D. Kunigėlio skundą. Juo jis prašė Mantui ne tik sugriežtinti bausmę, bet ir pripažinti kaltu dėl neteisėto prisijungimo prie elektroninės bankininkystės, nes pirmosios instancijos teismas dėl šios veikos jį išteisino.
Šį skundą nagrinėjo trijų teisėjų kolegija, kuriai pirmininkavo ilgametę patirtį turintis teisėjas Gintaras Dzedulionis – teisėjai nusprendė prokuroro skundą patenkinti ir Mantui skirti realią bausmę. Visa ši istorija būtų ir pasibaigusi, jeigu ne prokuroro išskirtinis dėmesys – jaunuolis teigė, kad apeliacinės instancijos teisme prokuroras jį pirmą kartą pamatė gyvai, nes pirmosios instancijos teisme jis dalyvavo nuotoliniame bylos nagrinėjime, ir viso posėdžio metu nuo jo nenuleido akių.
Tebūnie, galbūt galime sakyti, kad Mantas išsigalvoja, bet netrukus, likus beveik savaitei iki teismo nuosprendžio paskelbimo, jis paskambino prokurorui ir paprašė duoti leidimą išvykti iš šalies – norėjo su draugu pailsėti Graikijoje. Prokuroras sutiko duoti leidimą, dar pajuokavo, kad Mantas anksčiau turėjo reikalų su kunigu, o dabar turi su Kunigėliu, bei panoro akis į akį susitikti ir „pasikalbėti apie bylą“, nors teisėjai jau seniai buvo išėję į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, prokuroras jau neturėjo jokių galimybių kištis į šį procesą.
Mantas sutiko pasimatyti, bet sakė, vėliau, kai grįš iš Graikijos. O iš jos sugrįžo jau tuomet, kai nuosprendis buvo paskelbtas ir net įsiteisėjęs. Bet prokuroras vis tiek norėjo susitikti. Ir šis susitikimas įvyko – D. Kunigėlis darbo metu su savo automobiliu atvyko į oro uostą pasitikti nuteistojo. Tada jis jaunuoliui, kuris apie teisinius dalykus nieko neišmano, pasakė, kad reikėtų pasižiūrėti nuosprendį, tik štai yra problema – jis kompiuteryje, kuris yra sodyboje. Ir pasiūlė kartu nuvažiuoti. Mantas neprieštaravo, bet dar prieš įlipdamas į prokuroro automobilį mobiliojo ryšio telefone įjungė garso įrašymo programėlę – jautė, kad „čia kažkas ne taip“. Ir tuo labiau nepagalvojo, kad teks važiuoti į kitą rajoną.
Įrašas, kuriame yra užfiksuotas prokuroro ir nuteistojo pokalbis – tikrai skandalingas, jeigu tai, apie ką kalbėjo D. Kunigėlis, Mantas būtų tik papasakojęs ir neturėtų garso įrašo, juo niekas nepatikėtų. Nes taip, kaip elgėsi ir ką kalbėjo prokuroras – visiškas dugnas. Tiesiogine prasme.
Vos tik įsėdęs į prokuroro automobilį Mantas sulaukė daugybės klausimų – prokuroras domėjosi jo seksualine orientacija, ar šis turi draugą, su kuo atostogavo Graikijoje, taip pat nepraleido progos paklausti, ar kunigas K. Palikša buvo vienintelis, su kuriuo jis palaikė pernelyg artimus ryšius ir gaudavo pinigų. Neįtikėtina, bet viso šio pokalbio metu, kuris prasidėjo automobilyje ir baigėsi už maždaug 50 km nuo Vilniaus esančioje sodyboje Pabradėje bei truko beveik 3 valandas, daugiau kalbėjo ne Mantas, o prokuroras – nesivaržydamas jis net ne kartą nurodė savo seksualinę orientaciją, pasakojo ne tik apie buvusią sutuoktinę, bet ir dabartinę draugę ir jos norą įsigyti maždaug metro dydžio medinį vyrišką lytinį organą, juokėsi iš skyriaus, kuriame dirba, vyriausiosios prokurorės, kuri, beje, net du kartus D. Kunigėliui skambino telefonu ir jų pokalbius girdėjo Mantas.
Prokuroras kalbėjo ir apie tiesioginį darbą – sakė, kad dabar laikinai gyvena savo draugo advokato, kuris yra išvykęs į Barseloną, sodyboje šalia Pabradės, todėl į Vilnių nuvažiuoja tik tuomet, kai reikia dalyvauti teismo posėdyje. „Galiu ir iš valties dirbti“, – didžiavosi D. Kunigėlis, pažymėjęs, kad labai dažnai žvejoja. Apie žuvis jis ne šiaip sau užminė – važiuojant automobiliu Mantui pasakė, kad šį pavaišins ne tik vynu, bet ir savo sužvejotomis žuvimis.
Prokuroro atvirumas liejosi per kraštus – pamatęs kelyje įrengtą greičio matuoklį, jis prisipažino, kad yra daugybę kartų baustas už padarytus administracinius nusižengimus, tačiau jaučiasi pernelyg saugus, nes apie juos prokuratūros vadovybė net nenutuokia.
„Kunigai tave išvedė iš kelio, bet likimo ironija – ir mano pavardė Kunigėlis“, – netikėtai pareiškė prokuroras ir pažymėjo, kad esą jam dar jaunystėje net siūlė stoti į Kunigų seminariją ir į ją žadėjo priimti be egzamino – juk tokia pavardė!
Prokuroras sakė, kad reikėtų pasidomėti baudžiamąja byla, kuri anksčiau buvo iškelta kunigui K. Palikšai, nes esą jeigu Manto jau nebekviečia į apklausas, greičiausiai ji galėjo būti nutraukta. Kaip žinia, taip ir buvo.
„Gal susitarė už pinigus, turėtumei pasidomėti kaip nukentėjusysis, – ragino D. Kunigėlis. – O čia tik vienas atvejis, kai tavimi naudojasi, kad esi našlaitis? Aš už tai bažnyčia ir netikiu, nes jie tokie pedofilai šlykštūs. Čia, Nemenčinėje, dirbo klebonas Jakutis, jis prisivogė ant milijono, paskolų prisiėmė, prostitutes samdėsi, visa Vilniaus grietinėlė važiavo pas jį baliavoti. Ir ką jis gali Dievo žodį skleisti? Čia tokia veidmainystė. Ir jie po visą pasaulį su savo skandalais, bet kažkaip užglaisto ir nieko nebūna. Reikėtų pamokėti ir mesti nafik iš tų bažnyčių.“
„Sako, kad jie yra legalūs gangsteriai“, – prokurorui antrino Mantas.
„Aš per daug gerietis, todėl ir nesiimu jokių veiksmų“, – teisinosi jaunuolis.
„Jie tuo ir naudojasi, reikia bausti“, – keikdamasis nurodė prokuroras, kuris turėjo savo nuomonę ir apie gėjus: „Kaip gulbinai, gulbės vadinasi – manieringi tokie, geros nuomonės apie save, žiauriai pavydūs, žinau, turėjau vieną pažįstamą, ir dar pletkina. Yra ir normalių, kaip ir aš, biseksualus, su metais vis tiek kažkaip su vyrais įdomiau.“
Važiuojant į sodybą D. Kunigėlis užsuko į parduotuvę – nupirko vyno, o kai jau buvo netoli namų, Mantą įspėjo – jeigu ateitų kaimynas, jam reikės apsimesti, kad jis yra teisėjo sūnus.
Sodyboje prokuroras nutarė savo svečią pavaišinti – papjaustė kaimiškų lašinių, agurkų, įpylė vyno, o tada ėmė kalbėti apie Vilniaus apygardos teismo priimtą įsiteisėjusį nuosprendį. Ir net prisipažino, kad nenorėjo pateikti apeliacinio skundo, bet buvo priverstas – jį liepė parašyti skyriaus viršininkė.
„Dar buvo galima jį atšaukti, bet tada gaučiau per galvą – kokiu pagrindu?“ – atviravo prokuroras.
Čia kliuvo ir Mantą į kalėjimą pasiuntusios teisėjų kolegijos pirmininkui G. Dzedulioniui: „Dzedulionis, jis sudurniuoja kartais, jis buvęs prokuroras irgi kažkada, aš jį gerai pažįstu, bet kažkaip galėjau su juo pakalbėti, nežinau, kažkaip, kad atmestų tą skundą.“
„Paprastai jiems padėjėjai surašo tenai, jie tik pasako, ar tenkint, ir suvaro tuos argumentus, jie patys nieko nerašo šiais laikais, teisėjai nelabai skaito, pasirašo viską“, – devyniolikmečiui teisinės sistemos virtuvę bandė atskleisti ilgametis prokuroras.
Ne kokia situacija yra ir galutinius sprendimus priimančiame Lietuvos Aukščiausiajame Teisme – esą šio teismo teisėjai, nagrinėjantys skundus, tingi pakeisti nuosprendžius, todėl dažniausiai bylas grąžina žemesnių instancijų teismams. „Ne, nu būna, pakeičia, bet tingi tenai, panaikina, grąžina ir patys spręskite, jie nesprendžia, tik vertina, jie teoretikai.“
Skaitydamas Mantui priimto nepalankaus nuosprendžio motyvus prokuroras ragino griebtis šiaudo ir kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą. O kai nuosprendyje perskaitė, kad Mantas jau ne kartą yra nusikaltęs ir nėra vertas teismo pasitikėjimo, todėl nebus paliekamas laisvėje, jis net supyko ant teisėjų: „O jie verti savo argumentų, savo pasitikėjimo? Neteisk ir nebūsi teisiamas, ane, kaip Dievas sako.“
Mantas namuose, į kuriuos jį atsivežė prokuroras, jautėsi labai nejaukiai ir tai šis ne kartą pastebėjo: „Nieko tu nevalgai, susikrimtęs... Tai mostelk vyno, alkoholis nuima stresą.“
„Man vis tiek šiandien reikės važiuoti namo“, – netikėtai pareiškė šis.
„Kad lik nakvoti, ką tau, – aš rytoj važiuosiu į teismą, nuvešiu tave, yra čia vietos, gi pilna“, – netikėtą pasiūlymą jaunuoliui pateikė prokuroras. Juk dar ir baltojo vyno neišgėrė ir jo paties sugautų žuvų nepavalgė!
Bet nuteistasis neslėpė, kad jaučiasi ne itin maloniai, prisipažino, jog net nenutuokė, kad taip toli bus nuvežtas. O tada prokuroras nusprendė jį palinksminti – pasiūlė muzikos pasiklausyti: iš pradžių Manto, po to – prokuroro mėgstamų dainų. Ir čia pat prisipažino, kad jam patinka 1980-ųjų muzika, o Džordanos Butkutės net nesiklauso. O štai Egidijus Dragūnas (SEL) gal ir „nedurnas“ žmogus – juk asmeniškai buvo susidūręs, jam iškeltoje byloje dėl smurto prieš policininkus palaikė valstybinį kaltinimą. „Man visas šūdinas bylas duoda, sako, tu čia išsiaiškink“, – kalbėjo jis.
„Tu labai liūdnas atrodai – kaip tave pralinksminti?“ – netrukus klausė jis. Bet Mantas, nors ir pasiklausė porą dainų, bet vis tiek dar kartą pasakė, kad nori važiuoti namo.
„Tai tau būtinai šiandien važiuoti? <...>. Tai lik nakvoti, ko tu nenori nakvoti?“ – stebėjosi pareigūnas. O Mantas iš karto sugalvojo istoriją – namuose yra katinas, kurį maitina kaimynai, jie žino, kad jis jau parskrido iš Graikijos, todėl nebūtų gražu negrįžti, be to, dar yra reikalų, reikės paskambinti buto, kurį nuomojasi, šeimininkams – juk netrukus sės į kalėjimą.
„Tai iš čia gali paskambinti, aš tai siūlau rytoj važiuoti, kaip nori“, – neatlyžo D. Kunigėlis.
Prokuroras Manto negalėjo nuvežti į Vilnių – jau buvo išgėręs vyno, tačiau pasiūlė nueiti pas kaimyną, gal šis „teisėjo sūnų“ nuvežtų bent iki autobusų ar geležinkelio stotelės, juk tądien lauke be perstojo lijo. Na, bet vis tiek geriau pasilikti, nei važiuoti – sušlapsi...
„Ne, ne, aš norėjau tau padėti, man pačiam nesmagu viduje, mano pavardė Kunigėlis, aš į bažnyčią nevaikštau, bet kažkaip atsiprašyti... Nežinau, sakau, kaip buvo – aš būčiau pats nerašęs, bet pas mus yra, kad nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, o ta vadovė parašė, jog prašau surašyti skundą. Ir man nebuvo ką daryti – jinai būtų surašiusi, supranti?“ – teisinosi prokuroras.
Ir čia pat pridūrė: „Nes prokuroras turi būti griežtas, visus sodinti. Nesąmonė, pasaulis eina kitu keliu. Nu tai nežinau, tai va dėl to ir pasikviečiau, ne dėl jokių aistrų, šiaip pasakiau, ne dėl to, kad aš esu biseksualus, tai čia mes kažką tai veiksime. Ne tas metas ir ne tos aplinkybės kažką veikti tokio... Turbūt nelabai, būtų net keista pačiam...“
„Nu jo, būtų unikalumas“, – atsakė Mantas.
„Nu bet vis tiek kažkas įdomaus, dar ir tas, bet aš nepretenduoju, jeigu pats ne, tai aš ne“, – pabrėžė prokuroras.
O kai Mantas išėjo iš prokuroro namų, šis dar kartą nuteistojo atsiprašė ir paprašė jo neužmiršti: „Nu nepyk, kad taip gavosi, reikėjo susitarti iš anksto. Neprapulk, jei ką, skambink.“
Išėjęs iš sodybos, į kurią prokuroras jį atsivežė, Mantas patraukė ne į viešojo transporto stotelę – netoliese automobilyje jo laukė tas pats draugas, su kuriuo jis poilsiavo Graikijoje, jis šiuo metu studijuoja teisę. Būtent jam jaunuolis nusiuntė savo buvimo vietos lokaciją dar važiuojant su prokuroru automobiliu – bijojo, kad su juo ko nors blogo nenutiktų. Tik apie tai D. Kunigėlis nieko nenutuokė.
Delfi.lt susisiekė su prokuroru D. Kunigėliu ir paklausė, kaip nutiko, kad jau įsiteisėjus teismo nuosprendžiui jis Vilniaus oro uoste pasitiko nuteistąjį ir vėliau jį vežėsi į savo draugo advokato, kaip sakė, sodybą Pabradėje.
„Nežinau, gal jis išsigalvoja – pažiūrėkite į jo biografiją, jis už sukčiavimą teistas, jis ant manęs piktas, kad parašiau apeliacinį skundą, jis skambino mano valdžiai, visiems čia“, – aiškino valstybinis kaltintojas.
Prokuroras neigė, kad atsiprašė nuteistojo, tačiau pažymėjo, jog nėra piktas žmogus: „Jis daug kartų teistas ir jam vis bausmė atidėta, tai jis pasipiktinęs man paskambino, sakė, aš verkiau – leidau jam kažkur ten išskristi, į Graikiją ar kur ten jis skrido, o po to jis sugalvojo man kažkaip, matyt, atkeršyti. Jis toks žmogus, nežinau.“
Prokuroras pabrėžė, kad tikrai Manto nepasitiko oro uoste ir jo nesivežė į Pabradę. „Nežinau, kodėl jis taip kalba, meluoja“, – sakė jis.
„Aš jam tik paaiškinau – kai mes rašome apeliacinį skundą, deriname su valdžia, o sprendimą priima teismas, o jis, matyt, pagražino ar kaip“, – toliau savo pozicijos laikėsi Vilniaus prokuroras.
„Manau, kad kerštauja, nes jis sakė, jūs dar pamatysite, kas čia bus, – kalbėjo D. Kunigėlis. – Pasakiau, jūsų teisė, o jūs matot, ką padarė.“
Paklaustas, kaip vertintų atvejį, jeigu taip būtų pasielgęs kitas prokuroras, jis nedvejodamas atsakė: „Tai netinkamai, aišku, čia toks nederamas elgesys. Turbūt taip.“
Bet situacija pasikeitė, kai prokurorui pranešiau, kad Mantas visą pokalbį įrašė, – nuo tada, kai įlipo į automobilį Vilniaus oro uoste ir kai išėjo iš sodybos prie Pabradės.
„Tai nežinau, vertinkite jūs, ką jis ten įrašė, aš neturiu ką pasakyti, – sakė D. Kunigėlis. Ir po ilgos pauzės pridūrė: – Be komentarų.“
Delfi.lt pasikalbėjo ir su pagrindiniu šios istorijos dalyviu Mantu, jis, paviešindamas tiek šią, tiek kitą istoriją su kunigu K. Palikša, tenorėjo apsaugoti kitus jaunus žmones nuo gresiančių pavojų. Apie tai dar praėjusį penktadienį jis buvo pranešęs ir Generalinei prokuratūrai, tačiau iki šiol niekas nereagavo – tik ketvirtadienio pavakarę buvo pranešta, kad pagal pateiktą informaciją yra pradėtas ikiteisminis tyrimas“ dėl vieno Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro galimai netinkamo elgesio su proceso dalyviu“.
„Ikiteisminio tyrimo metu bus siekiama nustatyti visas faktines nurodomų pareiškime įvykių aplinkybes bei surinkti kitus reikšmingus ikiteisminiam tyrimui duomenis“, – pažymėjo prokuratūra.
– Mantai, papasakok, kaip atsitiko, kad lėktuvui nusileidus iš Graikijos tave Vilniaus oro uoste darbo metu pasitiko prokuroras?
– Kai pirmą kartą jam paskambinau ir pasakiau, kad noriu išvykti, jis užsiminė, kad labai atsiprašau, pasikarščiavau rašydamas skundą. Ir tada nelabai supratau, dar draugams papasakojau, kad čia kažkokia neeilinė situacija, nes prokuroras atsiprašė, o juk jis visus metus stebėjo mano bylą. Ir su draugu išvažiavau į Graikiją. Tiesa, prokuroras pasakė, kad reikėtų, jog praneščiau, kada nusileisiu oro uoste, nes nori susitikti ir aptarti bylos apskundimo niuansus.
– Kokius apskundimo niuansus, jeigu jau tau parskridus yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis?
– Taip, jis dar gegužės 10 d. sakė, kad nori pakalbėti apie bylą, o kai pasakiau, jog grįšiu 17 d., jis sakė, jog dar susitiksime, noriu pasikalbėti. Aš jam dar 16 d. iš Graikijos jam skambinau, kai gavau nuosprendį, nes jame buvo parašyta, kad man yra skirta laisvės atėmimo bausmė, jis man sakė, jog viskas ok, tu tik nesijaudink, grįši, pakalbėsime, kažką sugalvosime.
Ta paskutinė diena Graikijoje buvo tiesiog ašarų pakalnės. Ir kai grįžau, jam paskambinau iš oro uosto – paklausiau, ar galiu atvažiuoti, nes mane būtų draugas nuvežęs, bet jis pasakė, kad jis tuoj pats bus – atvažiuos. Supratau, kad kažkas ne taip. Ir jis atvažiavo išgėręs.
– Ar tikrai girtas, nes iš garso įrašo atrodo, kad žmogus kalba rišliai, nėra apsvaigęs nuo alkoholio?
– Jis gal nebuvo ant tiek girtas, bet tikrai buvo išgėręs, nes viskas smirdėjo mašinoje. Tikrai, manau, buvo.
– Ir kur jūs važiavote? Kodėl važiavote? Juk pasikalbėti buvo galima vietoj, netgi tame pačiame automobilyje?
– Nežinau, dėl ko jis mane vežėsi, net nežinau, kur jis gyvena, aš Vilniaus nepažįstu, labai retai po kitus rajonus važinėju. Ir jis man pasakė: važiuojame iki manęs, aš ten palikau darbinį kompiuterį, negalėsiu kitaip pamatyti nuosprendžio. Ok, galvoju, važiuojame.
– Bet jūs važiavote net 50 kilometrų?!
– Taip, nežinojau, kur mes važiuojame. Taip, žinojau, kad į jo namus, bet nežinojau, kad važiuojame visiškai į kitą miestelį.
– Kokios mintys tuo metu kilo – kodėl jis tave vežasi? Tu manei, kad tikrai kalbėsitės apie bylą?
– Aš jau net negalvojau, kad mes kalbėsimės apie bylą, jau kažką kitą nutuokiau. Bet važiavau pasižiūrėti, ar tikrai tai yra įmanoma. Ar įmanoma, kad prokuroras nuteistajam sakys ar kažką bandys daryti. Aš netikėjau tokia mintimi, bet važiavau. Ir kai jis sustojo prie „Vynotekos“, galėjau iš ten laisvai išeiti, bet bijojau, nes vis dėlto jis yra teismo žmogus, atrodė, kad galiu prisidaryti daugiau problemų, jeigu nuspręsčiau nuo jo pabėgti.
– Kada tu nusprendei įrašinėti pokalbį ir kodėl?
– Iš karto, kai dar ėjau iki jo automobilio, tada ir įjungiau įrašymą telefone. Aš žinojau, kad čia kažkas gali atsitikti ir vargu ar mano naudai.
– Juk jis realiai tau jau niekuo negalėjo padėti?
– Nežinau, jis man sakė, kad gali padėti, – gal kažkokį skundą parašyti, apskųsti, bet jis man nieko nepadėjo, tik tiesiog sugadino nervus, visiškai atribojo nuo žmonių.
– Automobilyje labiau iš jo liejosi klausimai, jis manęs klausinėjo, kaip tau sekasi, pradėjo klausinėti apie mano lytinį gyvenimą, mano asmeninio gyvenimo aplinkybes, draugus, apie santykius. Ir aš turėjau atsakyti, nes bijojau neatsakyti, gal būtų mane dar labiau į kalėjimą uždaręs. Bijau tokių žmonių.
Tada jis manęs taip pat klausė, ar vartoju alkoholį ir panašiai, pasakiau, kad ne – nei narkotikų, nei alkoholio. Tada jis parduotuvėje nusipirko visą dėžę vyno. Sako, tai nuvažiuosime iki manęs, pažvejosime, išgersime. Ir tai išgirdęs savo draugui nusiunčiau lokeišeną, kur mane veža. Juk jeigu jau vynas eina, supratau, kad nelabai gerai turėtų baigtis.
– Jums važiuojant automobiliu prokurorui ne kartą skambino jo viršininkė – skyriaus vadovė. Ir jie kalbėjo net apie tavo bylą.
– Taip, ji tiesiog klausė, kaip čia to žmogaus byla, ar jau pasodino ir panašiai. Aišku, ten buvo ir pasakytas toks nelabai gražus žodis – recidyvistas.
– Na, kadangi vieną paskui kitą nusikaltimą darei, todėl taip ir yra teisiškai.
– Taip, sako, kaip čia to recidyvisto byla, ir jis kalbėjo, kad viskas gerai, kokie čia straipsniai... Negalėjau patikėti, kad aš tylėjau toje mašinoje, – matau, kad kalbasi du žmonės, kurie man suėdė gyvenimą, o aš tyliu.
– Na, gyvenimą suėdei tu pats...
– Na, bet vis tiek... Negalėjau patikėti, kad sėdžiu tarp dviejų pokalbių, ir prokurorė net neįsivaizduoja, kad aš sėdžiu jo mašinoje. Tai buvo toks labai keistas jausmas. Bet ta prokurorė jam porą kartų skambino.
– Apie ją nelabai gražiai atsiliepė...
– Taip, atrodo, kad jis tikrai jos nemėgsta. Jis visų nemėgsta.
– Jūs važiavote į sodybą, kuri priklauso netgi ne prokurorui, o jo draugui advokatui, bent jis taip sakė.
– Taip, nežinau, ar tai tiesa, ar jis melavo, bet jis taip teigė. Man atrodo, kad jis melavo.
– Manai, kad tai jo sodyba?
– Manau, kad taip, nes jis, atrodo, viską žinojo, nors ten gyveno tik savaitę. Ir savo rūbus buvo susidėjęs.
– Jis tau pasakojo, kodėl ten gyvena, – juk jeigu Vilniuje dirba prokuroru, turėtų vaikščioti į teismus, sėdėti prokuratūroje...
– Kai ten atvažiavome, buvo apie pusę trijų dienos, jis sakė, kad gali vos ne atostogauti – dirbti iš namų. Paklausiau, kodėl tu nesi darbe, jis atsakė, kad šiandien dirbu iš namų. Sako, turiu tokią galimybę dirbti iš namų.
– Na, girdėjau, kad gyrėsi, jog gali dirbti ir valtyje žvejodamas...
– Taip, tiesiog turėjau labai didelį jo pasitikėjimą.
– Iš kur toks pasitikėjimas atsirado – juk jis tau kalbėjo ir apie savo seksualinę orientaciją, buvusią žmoną, dukrą, dabartinę draugę, advokatą...
– Nežinau. Aišku, jis man sakė apsimesti teisėjo sūnumi. Kad būčiau toks įtikinamesnis, nes jis nesiveža šiaip žmonių.
– Kaip sureagavai?
– Pasimečiau. Pirmą kartą gyvenime tai patyriau. Visko esu patyręs, bet tokių dalykų tikrai nesu patyręs. Nežinau, visą laiką maniau, kad sapnuoju...
– Tu prokuroro klausinėjai apie darbą – kiek jis yra „pasodinęs“ žmonių?
– Taip, norėjau suprasti, ką jis pasakys, bet jis pasakė, kad yra nelabai malonu ir jau norėjo iš šio darbo išeiti. Tai sau vienas pagalvojau: aš tau padėsiu. Tai gal ir nebuvo gerai, bet aš jam noriu padėti išeiti.
Ir dar jo paklausiau, kaip tu jaustumeisi, jeigu tave pasodintų į kalėjimą. Tai sako, nesijausčiau gerai, kaip ir kiekvienas žmogus, baisiai, bet, sako, kai išteisina, jausmas geras. Dar paminėjo, kad neteisk ir nebūsi teisiamas.
– Jūs taip pat gana daug kalbėjotės apie kunigus, jis net tau pasakė, kad, štai, tau gyvenime nepasisekė su kunigais, bet, štai, likimo ironija, aš esu prokuroras Kunigėlis.
– Taip, jis tai man ir pirmojo pokalbio gegužės 10 d. metu pasakė, kad čia ironija. Ir aš kažką jau supratau, ne veltui tą visą savaitę jaudinausi, kol galop su juo susitikau.
– Jam nepatinka kunigai?
– Jam nepatinka, jam atrodo, kad jie prisidengia kažkokiais velniais.
– Pedofilai šlykštūs?
– Taip, tai sakė.
– Nenorėjai kunigų apginti?
– Aš jau nežinojau, į kurią pusę man stoti. Aš buvau toks susikaustęs, kad nežinojau kaip elgtis...
– Nes jis juk tavęs klausinėjo, ar Vilniaus arkivyskupijos kunigas K. Palikša yra vienintelis, ar buvo daugiau kunigų...
– Nelabai pamenu, ką atsakiau. Gal ir pasakiau, kad buvo ir kitų kunigų iš kitų pažinčių programėlių. Iki šių dienų ateina jų žinutės.
– O su jais santykių buvo kokių nors?
– Ne, su jais nesusitinku, viskas jau, užtenka man problemų gyvenime.
– Kai kalbėjotės apie kunigus, prokuroras pasakė, kad tave jie kažkokiu prositutu laiko.
– Taip, ir aš tada įsižeidžiau. Tikrai įsižeidžiau, galvoju, ką tu šneki, kaip tu drįsti. Nežinau, ką jis turėjo omeny, bet taip sakyti...
– Galbūt taip, gal ir turėjo... Bet kaip jis išdrįso mane taip pavadinti?!
– Gal tu ir buvai tas prostitutas, dėl to jis ir tave vežėsi?
– Nu [keiksmažodis] norėčiau pasakyti. Negali taip būti.
– Nusikeikei, bet tame pokalbyje aš girdėjau labai daug jo keiksmažodžių.
– Taip, ten bandžiau būti santūrus, nes jis – vis dėlto prokuroras.
– Papasakok, ką veikėte, kai atvažiavote į sodybą.
– Jis išlipo iš mašinos, nusinešė tą vyną į savo skladuką, jeigu taip galima pasakyti, nes ten net ne namas, gal garažas. Ir aš tada lauke likau parūkyti, o paskui atėjau ir atsisėdau jo „laukiamajame“. Jis sušlapęs nusirengė – ir tiesiog akivaizdžiai, aš buvau nusisukęs, ir jis taip akivaizdžiai praėjo pro mane, taip pasisuko, tada akivaizdžiai nuėjo į kambarį apsirengti savo pižamos. Atrodo, kaip jis taip gali elgtis, kad bando mane sugundyti, tipo aš... Ne, jezau.
– Iki kiek jis buvo nusirengęs?
– Jis buvo visiškai nuogas.
– Be apatinių kelnaičių?
– Taip, be apatinių kelnaičių, jis nusirengė man už nugaros, paskui praėjo, kad aš pamatyčiau, tada nusisuko ir nuėjo į kambarį. O Dieve, galvoju.
– Ką tu darei?
– Ne, net nepasimečiau, tiesiog sėdėjau. Aišku, galvojau, kad tai yra nelabai gražu, bet tiesiog sėdėjau, apie tai jam nė neužsiminiau.
– Ir jis sugrįžo apsirengęs drabužiais?
– Taip. Tada paklausė, ar esu išalkęs, aišku, atsakiau, kad taip, noriu valgyti, nes vis dėlto buvo ilgas skrydis, tada jis man papjaustė kažkokių kaimiškų lašinių, agurkų, bet ir tas maistas man nelabai valgėsi, kažkaip šlykštu man.
– Na, „lašiniai geri, minkšta oda“, sakė, kad pas ūkininkus Pabradėje perka...
– Na, nelabai mane tai žavi. Bet aš tikiuosi, kad kitą kartą jis galės skanesnių nusipirkti, jeigu norės kažką kitą vaišinti. Jo. Be to, jis vis man siūlė išgerti vyno, nes labai jaudinausi...
– Pylė raudonąjį vyną, sakė, kad baltąjį gersite vėliau?
– Taip, jis manęs klausė, kokį mėgsti vyną, sakau, ką žinau, aš nelabai vartojantis, tai jis sakė yra raudonas ir baltas. Pasakiau, kad baltą. Tada jis sako, kad prie žuvies.
– Tai jis planavo, kad tu ilgiau pasiliksi?
– Taip, ir pagalvojau, kad šiuo metu nepataikiau su vynu... Ir tada jis prašė atsidaryti mano kompiuterį ir parodyti nuosprendį, o juk į sodybą važiavome, nes jis sakė, kad čia paliko savąjį.
– Labai keista, juk jis žinojo apie nuosprendį, nejaugi jis tikrai prieš tai nebuvo jo skaitęs?
– Šiaip pagal jo skaitymą mano kompiuteryje, supratau, kad jis jau buvo skaitęs. Aš jam net gegužės 16 d. paskambinau ir pasakiau, kad yra priimta nutartis mane pasiųsti už grotų. Ir jis perskaitė, bet taip, kad suprasčiau, jog jis prieš tai neskaitė.
– Ką jis tau siūlė? Žadėjo padėti?
– Jis siūlė rašyti kasacinį skundą, nesuprantu nieko apie tai, sakė, tai būtų bent šiaudas išsigelbėti, bet kitos bylos, kurios man yra iškeltos, jau tik loterija būtų, vis tiek gali pasodinti. Tai tada ir pasakiau, kad net gal nereikia rašyti. Bet jis tada prikišo mano draugą, kuris studijuoja teisę, ir sakė, gal jis galėtų tau parašyti, – nurodyk, kad esi našlaitis, neturi tėvų, parašyk graudų laišką. Aš sėdėjau ir pykau ant jo, tiesiog man tuo metu virė viduje – kaip tu taip drįsti?
– Na, kiekvienas žmogus būdamas su kitu žmogumi pasakys, kad nepyksta, bet giliai viduje smala verda ir tu nori tą žmogų užpilti su ta smala. Kai išėjau, galvojau, gal tikrai jis nori žmogiškai padėti, bet dabar suprantu, kad ne.
– Jis ne kaip atsiliepė apie teisėjus, kurie patenkino jo paties pateiktą apeliacinį skundą – sakė, štai Vilniaus apygardos teismo teisėjas G. Dzedulionis, kuris buvo trijų teisėjų kolegijos pirmininkas, „sudurniuoja“... Sakė, kad „galėjau su juo pakalbėti, nežinau, kažkaip, kad atmestų tą mano skundą“. Koks čia kosmosas – prokuroras paduoda skundą, o paskui eina pas teisėją tartis, kad atmesk mano skundą, juk tai vos ne nusikaltimas.
– Taip yra. Bet jis man prieš tai pasakė, kad nespėjau, būčiau nuėjęs. Nežinau, ką man į tai atsakyti, neturiu argumentų, nežinau, kaip jis išvis taip, kas jam tuo metu susišvietė galvoje.
– „Nu nepyk, kad taip gavosi, reikėjo susitarti iš karto“ – tau išeinant jis pasakė.
– Taip, bet tarp mūsų jokio susitarimo nebuvo. Kai vyko pirmosios instancijos teismas, posėdyje dalyvavau nuotoliniu būdu, per vaizdo kamerą, nes tada buvau reabilitacijos centre. O kai apskundė nuosprendį, nuvažiavau, atlaikiau, pasakiau savo žodį. Ir tada jau supratau, kad ten kažkas ne taip, nes kai tik kalbėdavau, jis į mane žiūrėdavo, niekada akių nenuleisdavo, per visą tą teismo posėdį žiūrėjo. Ir, aišku, aš atlaikiau ir užmiršau iki nuosprendžio.
– Bet jokių veiksmų nebuvo?
– Ne, baigėsi posėdis, jis apsirengė ir išėjo, aš dar su advokate pasikalbėjau ir išėjau į darbo pokalbį. Tada įsidarbinau ir dirbau, paskui nusprendžiau išeiti iš darbo ir prieš kelionę į Graikiją pirmą kartą paskambinau jam dėl leidimo, tada ir prasidėjo ši istorija.
Tada, kai su juo susitikome, jis labai daug kalbėjo, net apie baudas, kurias yra gavęs, pasakojo. Sakė, jeigu pamatytų jo bendradarbiai ar viršininkai, didžiulė byla popierių būtų. Sveikintina, galvoju. Ir apie lašišas gaudomas rudenį pasakojo...
– Bet vis dėlto, kodėl jis tavimi taip pasitikėjo?
– Nežinau. Man visi sako, kad aš pritraukiu problemas. Bet tik ne tokias.
– Tačiau jis gana drąsiai su tavimi elgėsi – jau pirmosiomis minutėmis atskleidė savo seksualinę orientaciją, o tai yra neįtikėtina, kad prokuroras atskleistų, taip pat ir apie santykius su buvusia šeima kalbėjo.
– Aš nežinau, kodėl.
– Gal bandė sudaryti įspūdį, kad vos ne draugai galite būti ar panašiai, man net sunku pasakyti...
– Man irgi, nežinau, esu tūpas, bet tokių dar nesu matęs. Baisesnių už save.
– Vyno negėrei, todėl degtinės pasiūlė „įkalti“, ko jis siekė siūlydamas išgerti?
– Ne, atsisakiau, tada pasakiau, kad man jau laikas važiuoti namo. Žinodamas jo ketinimus pasakiau, kad man reikės važiuoti namo. Ir tuo metu jau norėjau atsistoti ir išeiti.
– Na, bet jis tau pasiūlė pasiklausyti muzikos...
– Gerai, pasilikau paklausyti, jis nenorėjo manęs paleisti. Tada kompiuteryje paleidau savo muziką, paklausiau, ar jis klausosi Džordanos Butkutės, jis pasakė, ne, tokių dainų neklauso, tada, keistuolis, įjungė savo dainas, kurių klausėme. Ir kai rodė vieną vaizdo klipą, kalbėjo apie save ir kitus prokurorus, sakė, žiauriai būtų faina, kad tie prokurorai būtų apsirengę kaip „moterys-vyrai“. Ok, galvoju.
– Neįtikėtina... Jis taip pat kalbėjo ir apie Egidijaus Dragūno (SEL) bylą, kurioje palaikė valstybinį kaltinimą...
– Sakė, kad jis yra avinas ar durnius, kad taip pasirodė, reikėjo, nežinau... Taip, jis pasakojo apie policininkų „mėlynes“, sakė, kad jeigu būtų suplėšęs rūbą, tai būtų tiesiog civilinė byla, o kadangi smurtas, tai ir buvo baudžiamoji byla. Sakė, kad šiaip jis yra geras žmogus. Aš nelabai ir domėjausi.
– Nesakė, ar irgi nesiūlė E. Dragūnui po bylos kur nors nuvažiuoti pasikalbėti?
– Nežinau, lyg ne, aš buvau tas vienas, kuris „užkibo“.
– Bet jeigu jis taip drąsiai elgėsi su tavimi, gal tu nebuvai tas pirmas, kuris su juo važiavo?
– Nežinau... Aš jo paklausiau, ar jis labai daug nepilnamečių ar pilnamečių, bet jaunų žmonių, yra teisęs, tai sakė, kad yra, bet nebuvo užsiminęs, kad kas nors būtų pas jį į namus atvažiavęs. Todėl supratau, kad esu vienas toks.
– Tai pirmas kartas turėjo būti?
– Jam ir man, taip, po pirmą kartą.
– Bet su tokiu jaunu pirmas kartas, o su vyresniais kaip? Jis tau apie tai pasakojo?
– Jo, jis man sakė, aš šiaip esu biseksualus, aišku, moterys jau atsibosta, senatvėje jau norisi jaunų vaikinų, jaunų vyrų. Nu galvoju, nu jo...
Ir paskui, kai paklausėme muzikos, pasakiau, kad ruošiuosi išeiti, norėsiu važiuoti, o jis man pasakė, jog tu gali pasilikti pas mane nakvoti, daug vietos yra. Nežinau, kas tuo metu viduje su manimi darėsi.
– Na, bet turėjai suprasti, kad jeigu laido užuominas, atsiveža į sodybą, tai kažką planuoja?
– Gal ir planavo, bet esu toks žmogus, kuris nelabai teisiškai geras žmogus, bet turiu savo įsitikinimus. Sakiau jam, kad mes buvome teismo salėje ir jūs man siūlėte bausmę, o dabar esu pas jus namuose, nors vargiai ką nors gero padariau. Sakiau, kad vis tiek važiuosiu namo. Tada jis pasakė, kad galiu važiuoti su traukiniu. Pasakiau, kad negaliu išleisti visų pinigų, nes reikės kalėjime. Tai jis sako, kad galiu duoti savų, bet atsisakiau, pasakiau, kad pareisiu.
Jis mane bandė atkalbėti, sakė, iškviesiu kaimyną, jis nuveš. Bet nesutikau, pasakiau, kad vis tiek nueisiu, nes aš tai žinojau, jog manęs kažkur netoliese laukia draugas. Prokuroras nežinojo, kad aš jam buvau nusiuntęs lokaciją.
Negalėjau daugiau ten būti, man buvo visko per akis – ir šalta, ir valgyti norėjau. Man pakako to susitikimo su juo neteisminėje aplinkoje. Išeidamas pasakiau, kad vis tiek liksiu žmogumi ir truputį geresniu nei dabar, tikrai nesuprastėsiu.
Kai bendravome, atrodė, kad jis visiškai neturi ribų. Bandžiau įsivaizduoti, kad bendrauju su prokuroru, o jis bandė, ko gero, su žmogumi, kurį pažįsta 10 metų. Nelabai sekėsi mums bendrauti. Jis daug pasakojo, stengiausi atsakyti į jo klausimus.
– Jis tikėjosi, jo, bet aš turiu savo įsitikinimus ir ne tai, kad nekenčiu žmonių, bet jau nebenoriu jų matyti. Gal ir gerai, kad dabar būsiu čia, kalėjime, nes man jau visko yra per daug. „Užkimbu“ ne ten, kur reikia ir net kartais ne savo noru.
Po viso šio susitikimo naktį radau praleistus du jo skambučius – buvau išjungęs garsą, tik ryte pamačiau.
– Kaip manai, ką jis norėjo pasakyti?
– Su draugais pagalvojome, kad prisigėrė ir daugiau drąsos tada atsirado pasiūlyti. Bet tai jau nelabai svarbu, ta situacija yra žiauri. Net ir juoktis norisi, kažkaip keista.
– Tu nusprendei netylėti ir tai atskleisti. Kodėl?
– Nežinau, galbūt visuomenė turi sužinoti, ir pats prokuroras sakė, kad yra labai daug tokių nekaltų žmonių yra, kurie bijo kreiptis. Nežinau, gal visiems turiu pranešti, kad tokie prokurorai pasiunčia žmones, sugadina jaunus gyvenimus vien dėl savo pasikarščiavimo – pasikarščiavau ir tu sėsk į kalėjimą. Ne pasikarščiavimas svarbiausia, bet noriu, kad daugiau kitiems negadintų gyvenimų, kad jauni žmonės galėtų tęsti mokslus ir panašiai.
– Na, jis teisinosi, kad ne jis pasodino, teismas tai padarė...
– Bet jeigu jis nebūtų rašęs skundo, kuris neįtiko nei vienam, nei kitam, aš būčiau iki šiol ramiai dirbęs ir mokęsis, o ne ten, kur dabar esu.
Kai jis manęs atsiprašė, manau, nuoširdžiai kalbėjo, nes jam iš akių truputį ašaros išbėgo, mačiau, kad jis graudinasi, bet manęs tai nesuminkštino. Galbūt jis aktorius, juk teisme reikia kartais pavaidinti, kad pyksti. Negali būti nuoširdu – kaip tu gali nuteistąjį kviestis į namus? Man dar ir dabar galvoje „nesueina“, kaip jis išdrįso.
