Susitikus su savanoriškai emocinę pagalbą telefonu teikiančiomis moterimis sunku patikėti, kad jos girdi tiek skausmo. Visų akys spindi ramybe, o pačios sako, kad neretai ant jų pilamas purvas, tačiau tai netrikdo ir neskaudina. Kai kuriems pašnekovams tiesiog reikia ant kažko išsirėkti, kažką siaubingai iškeikti, kad pasijustų geriau.

„Būna, kad paskambina, pasityčioja, grasina, šaukia: „Tai ką jūs darote, jei negalite patarti!“ Jei galiausiai prabyla apie slegiančią problemą, pokalbio metu pačios moterys suranda patarimų sau, ką jos gali pakeisti savo gyvenime. Pavyzdžiui, smurtaujantis vyras dirba vos kelis mėnesius per metus, pinigų beveik neparneša. Moteris įsitikinusi, kad be jo nepragyvens, nors realybėje ji jau taip ir gyvena – be vyro finansinės paramos. Kai užplūsta stiprios emocijos, kai sumuša vyras ir vėl tyčiojasi, moterys sutrinka, nežino, ką daryti, o, kai iškalba tai, kas slegia, tos emocijos nuslūgsta. Tuomet jos pačios atranda sprendimą, ką daryti. Kol žmogus verda savo intensyviuose jausmuose, tiesiog nežino, kaip elgtis. Mes bendraudamos atspindime tą jausmą, kurį moteris jaučia, ką nuo savęs slepia. Tai padeda moterims surasti sprendimą“, – sako savanorė.

„Bendraujant tiesiog pajunti, kad žmogui palengvėjo. Būna taip, kad jam palengvėja tiesiog išsirėkus telefonu nepažįstamajam. Juk tuomet neberėks gatvėje ar ant savo artimųjų“, – šypsosi kita savanorė.

Emocinės paramos programos vadovė Olga Kirejeva sako, kad pagalba yra griežtai anonimiška, pokalbiai telefonu neįrašomi, dirbančios savanorės lyg kunigai išklauso ir niekada neatskleidžia to, ką išgirsta. Darbuotojas taip pat saugo anonimiškumas – niekas neviešina jų nuotraukų, pavardžių, darboviečių. Tad gali nutikti ir taip, kad paskambinus savanorėms, kalbėsite su kaimyne, tačiau niekada apie tai nesužinosite.

Visos savanorės turi darbą ar mokosi. Jos gyvena paprastą kasdienį gyvenimą ir tik joms artimi žmonės žino, kur šios kartais prapuola kelioms valandoms.

Savanorės neslepia: kai žmonės sužino, ką jos veikia, dažnai nesupranta ir ima klausinėti, kiek už tai moka, o sužinoję, kad savanorystė nėra mokama, neretai replikuoja: „Tai kam tau to reikia?“ Nors nutinka ir taip, kad sužinojusios draugės netiesiogiai paprašo pagalbos.

Viena savanorė pasakoja, kad „Pagalbos moterims linijos“ telefonu tenka žmogui padėti atpažinti savo jausmus. Skriaudžiamos moterys mano, kad turi kentėti, nes taip gyveno jų tėvai – be pagarbos, smurto persmelktoje kasdienybėje. Tai nėra norma ir iš jos reikia išbristi. Atviras ir nuoširdus pokalbis su nepažįstamąja, kuri atsiliepia pagalbos linija, dažnai būna lyg pokalbis su geriausia drauge, tačiau apgaubtas paslaptingumo – tai, kas buvo pasakyta, lieka tik tarp dviejų žmonių. Savanorės niekam nepasakoja svetimų išgyvenimų.

„Ieškantys pagalbos žmonės neretai tik dėl to ir atveria savo gyvenimo istorijas, kad skambučiai anonimiški. Jų paslapčių nesužinos niekas daugiau, tik tas, kam papasakojo. Net ir slapčiausias gyvenimo istorijas išgirdusios savanorės jų niekam neatskleidžia“, – sakė viena pašnekovių.

Neretai pagalbos ieškančios moterys stengiasi viešumoje apsimesti, kad gyvena šypsodamosi. „Išdrįsk nebekentėti“ – toks užrašas šalia pagalbos moterims linijos yra neatsitiktinai. Sunku patikėti, kad skambučiai netyla nei dieną, nei naktį. Moterys dažnai nedrįsta kalbėtis net su draugėmis, kad yra engiamos, bijo, kad niekas nesužinotų apie smurtą. Mat ilgą laiką buvo norma užtvoti moteriai kad ir už neskanią vakarienę. Neretai moterys kaltina save dėl to, kad vyras elgiasi nepagarbiai, smurtauja. Statistika žiauri – smurtautojų sąrašuose dominuoja vyrai. Jų užregistruojama net devyniasdešimt procentų.

„Skambučių skaičiai auga, žmonės ieško pagalbos, ieško paramos. Pokalbis trunka apie valandą ar penkiasdešimt minučių. Tai – pokalbis apie problemą: padedame suvokti, kokie sunkumai slegia, bendraujant ieškoma sprendimų, tačiau savanorės nepataria konkrečiai, ką keisti, jos padeda tai atrasti patiems, – sako O. Kirejeva, vadovaujanti savanorystei. – Dalis žmonių neišdrįsta kalbėti apie pačią problemą. Tuomet tiesiog kalbamasi apie gyvenimą ar net apie orą. Kartais moterims reikia tiesiog malonios pašnekovės.“

Dar viena savanorė, kuri taip pat dirba anonimiškai, sako, kad jautri savižudybių tema taip pat nesvetima. Kartais žmonės net patys nejaučia, kad apie tai kalba, kartais frazė „nebenoriu taip gyventi“ slepia daug daugiau skausmo ir nevilties. Savanorės atpažįsta tokius signalus. To jos mokosi kelis mėnesius, kol pagaliau paima telefoną į rankas ir tampa ausimis, kurios kiekvieną išklauso ir išgirsta. Pačios savanorės sako, kad neretai žmonės ieško pagalbos, kai nebemato išeities, kaip spręsti problemas, jaučiasi lyg voverė rate, iš kurio niekaip negali ištrūkti.

„Stengiamės atspindėti tai, kas vyksta žmogaus viduje, mes – tarsi veidrodis. Į klausimą, kaip gyveni, žmonės paprastai atsako „gerai“ arba „blogai“. Tačiau yra kur kas daugiau jausmų. Man pačioje darbo pradžioje buvo labai sudėtinga pasakyti žmogui, kad kalba apie savižudybę, nors pokalbio metu jis ne kartą apie tai netiesiogiai užsimena. Vėliau išmokau pajutusi, kur krypsta kalba, jau natūraliai pasakyti, kad žmogus kalba apie savižudybę“, – sako moteris.

Savanorės sako, kad apie savižudybę ne tik reikia, bet ir būtina kalbėti, nes ši problema niekur nedings, jei apsimesime, kad jos nėra. Kartais žmogui net būtina pasakyti, kad jis žudosi, nors tai ir nėra paprasta. Tačiau tik suvokęs ir pripažinęs, kad jam reikia pagalbos, žmogus jos ieškos, ieškos išeities.

Savanorės sako, kad, nors darbas nėra atlyginamas pinigais, didžiausias atlygis – žinojimas, kad padedi žmonėms išsikapstyti iš keblios situacijos, gera išgirsti padėkas, net jei jos nepasakomos tiesiogiai.

Savanorystei vadovaujanti O. Kirejeva sako, kad dirba įvairaus amžiaus moterys, yra ir studenčių, ir vyresnio amžiaus savanorių, tačiau daugėjant skambučių praverstų daugiau išklausančių ausų. Be to, savanorės neslepia, kad ta vidinė ramybė ateina su žinojimu ir mokėjimu atpažinti jausmus, kurie kartais taip susipainioja, kad imi pykti ant savęs, aplinkinių, viso pasaulio, tačiau tai nepadeda rasti tinkamo sprendimo.

Pagalbos moterims linijos telefonas 8 800 66366