Žinia, kad buvęs Rusijos ministro pirmininko pavaduotojas gynybos ir kosmoso pramonei Dmitrijus Rogozinas sužeistas per artilerijos apšaudymą Donecke nebuvo ypač netikėta.
Pastaruoju metu D. Rogozinas sukiojosi ne ten, kur įpratęs ir labai mėgsta – aukščiausiuose Rusijos diplomatijos, pramonės, Kremliaus grietinėlės sluoksniuose, t.y. ten, kur sutelktas visas režimo dėmesys, o svarbiausia – pinigai ir įtaka, bet Ukrainoje, kur vyksta karas. O kare galima pasižymėti.
Čia D. Rogozinas, dar liepą užėmęs šalies kosmoso agentūros „Roskosmos“ generalinio direktoriaus pareigas atsidūrė savo noru, kaip privačios karinės grupuotės „Carskije volki“ lyderis – naujos pareigos, naujos galimybės pasižymėti, vėl iškilti po eilinės nesėkmės, nauja proga parodyti, kad viskas yra įmanoma, net jei tai tėra įvaizdžio triukas, kuris tapo D. Rogozino vizitine kortele.
Dar liepą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atleido D. Rogoziną iš pareigų – 4 metus šalies kosmoso agentūrai vadovavęs skandalingasis politikas nieko gero nenuveikė, tik dalijo skambius pažadus, švaistėsi tulžingais pareiškimais, iš „Roskosmos“ pašalino kelis aukšto rango pareigūnus, sulaukusius netgi kaltinimų išdavyste.
O pats D. Rogozinas ne tik neblogai praturtėjo, bet net ir po nevykusio vadovavimo jam jau buvo ruošiami šilti postai – nuo vadovaujamų pozicijų okupuotose Ukrainos teritorijose, pavyzdžiui, Donecko, Luhansko srityse, gal netgi pačiam Krymui iki pačios V. Putino administracijos vadovo pareigų. Tad simbolinis pareinamojo etapo apšlakstymas krauju – pasirodymu Rusijos sukeltame kare turėjo tapti simboliniu laipteliu D. Rogozino karjeroje.
Tik ne viskas pavyko pagal planą: D. Rogozinas išties buvo sužeistas Ukrainoje, tik ne didvyriškai mūšio lauke, o prie stalo, kur didžiausi priešai buvo svaigalų buteliai. Kautis su ukrainiečiais teko ne kruopščiai surežisuotuose vaizduose prieš kameras, ką pastarąjį mėnesį bandė D. Rogozinas, o uždaroje savo paties gimtadieninio šventėje, už 20 km nuo fronto linijos, tariamai saugiame restorane, Donecko pakraštyje, kur, kaip teigiama, krito ukrainiečių artilerijos sviediniai.
Visą kelių dešimtmečių karjerą D. Rogoziną lydinčios pašaipos apie jo avantiūrizmą, cinišką prisitaikymą bei pasitikėjimą savimi vos nekainavo jam gyvybės. Netgi manoma, kad D. Rogozino sužeidimai yra gerokai rimtesni, nei skelbta iš pradžių, mat Donecke medikai nesiryžo traukti sviedinio skeveldrų iš jo kūno, tad jis buvo išgabentas į Maskvą.
Ir nors D. Rogozino kritikai, kurių netrūksta tiek užsienyje, tiek pačioje Rusijoje, dabar neslepia pašaipų, kad skandalingasis politikas pagaliau sulaukė pelnytos pamokos, mat skeveldros jam išdraskė sėdimąją, o, anot kai kurių pranešimų, ir nutraukė vyrišką pasididžiavimą, paties D. Rogozino karjeros vingiai rodo, kad jis geba nesėkmes paversti galimybėmis. Toks ambicingas ir Kremliaus užnugarį turintis žmogus nėra neliečiamas ir turi daug priešų. Tik kuris iš jų į jį taikėsi?
Skeveldros – į minkštą ir jautrią vietą
Akivaizdžiausia versija, regis, yra ta, kuri skamba ir viešumoje. Esą gerai „pakariavęs“ fronte D. Rogozinas nusprendė atšvęsti savo 59-ąjį gimtadienį „Donecko liaudies respublikoje“.
Jos apsišaukėliškos vyriausybės pirmininko Vitalijaus Chocenkos aplinkos žmonės surado deramą vietą – restoraną ir viešbutį „Šeš-Beš. Čia, vos už pusvalandžio kelio nuo aršiausių mūšių vietų galima saugiai atsipūsti, aplaistyti pergales.
Tačiau dar kartą paaiškėja, kad ukrainiečių žvalgyba bei artilerija per šį karą geba laiku, vietoje aptikti, nusitaikyti ir apšaudyti net ypač svarbius taikinius.
Jei Ukrainiečiai, anot pranešimų, sugebėjo sužeisti Rusijos kariuomenės vadą – Ukrainoje generolas Valerijus Gerasimovas esą buvo sužeistas per apšaudymą tai suuosti tokių pernelyg nesislapstančių rėksnių, kaip D. Rogozinas buvimo vietą, regis neturėtų būti didelė problema.
Prancūziškas savaeiges haubicas „Caesar“ nutaikę ukrainiečiai esą paleido kelis 155 mm sviedinius, kurių bent keli smigo tiksliai į taikinį – pokylių salė buvo apšlakstyta ne tik D. Rogozino, bet ir dar kelių svečių krauju.
Kita vertus, pats D. Rogozinas, regis, neatsitiktinai pats atkreipė dėmesį į tą faktą, kad „kažkas nutekino informaciją“ apie jo buvimo vietą, mat per 8 metus į restoraną ir viešbutį „Šeš-Beš“, kuriame nesyk lankėsi karo turistai – rusų politikos, pramogų ir kriminalinio pasaulio garsenybės niekas nesitaikė, nors galėjo. O štai atvyko D. Rogozinas ir prašom.
Viena vertus, tai neturėtų stebinti. Vis dėlto jis yra vertingas ir legitimus taikinys ukrainiečiams: į Ukrainą D. Rogozinas atvyko su ginklu rankoje, keliuose įrašuose užfiksuotas fronte, operacijose prieš ukrainiečių karius, viešai apsiskelbęs kaip naujos privačios „patarėjų grupės“ vadeiva.
Na ir kas, kad antivakarietiška retorika garsėjantis D. Rogozinas pademonstravo eilinę veidmainystę – kitaip, nei dauguma rusų karių, jis buvo aprūpintas Vakarų gamybos ekipuote, ginklu. Iš pradžių „Kosmoso“ šaukiniu žinomas, o vėliau „Sarmat“ šaukinį gavęs, pagal rusišką balistinę raketą vadinamas D. Rogozinas atvyko savo noru, kaip priešas, to neslėpdamas, tad nusipelnė skeveldrų.
Be to, tai yra gerai žinomas ir netgi artimas V. Putino aplinkos žmogus, ėjęs aukštas pareigas savo šalyje, žinantis Rusijos valstybines paslaptis ir tapęs rusiškojo šovinizmo simboliu.
Kita vertus, dėl pastarųjų priežasčių, jis turi nemažai priešų ne tik Ukrainoje, bet ir pačioje Rusijoje, kur yra įprasta svetimomis rankomis grubiai atsikratyti vidaus rinkos konkurentų, pavojingų galios žaidimų veikėjų ar tiesiog pasiųsti signalus.
Pelninga ir šilta vieta
Tai, kad iš „Roskosmos“ atleistas D. Rogozinas jau vien ten įgijo nemažai priešų, o tai galėjo padėti ukrainiečių žvalgybai, nebūtų stebinantis dalykas. Be jokio specialaus techninio išsilavinimo buvęs žurnalistas, filosofijos mokslų daktaras 2018-siais buvo paskirtas korupcijos ir nekompetencijos liūne skendinčios „Roskosmos“ direktoriumi ir sugebėjo tik dar labiau pabloginti padėtį.
Tiesa, savęs jis nenuskurdino – už beveik 30 mln. rublių (433 tūkst. eurų) metinį atlyginimą, didesnį, nei NASA vadovo, D. Rogozinas dar prisidurdavo iš draudimo bendrovių.
Dar iki jo atėjimo „Roskosmos“ buvo sugalvota ir išvešėjo draudimo schema, kai dėl nepavykusių palydovų iškėlimo į orbitą apdrausti skrydžiai tapdavo ne tiek Rusijos kosmoso nesėkmių, kiek įtakingų veikėjų pasipelnymo šaltiniu.
Korupciją įveikti viešai pažadėjęs D. Rogozinas neoficialiais duomenimis iš jos pralobo, 2019 m. įsigijo 3 mln. dolerių vertės vilą netoli Maskvos, nors keli įtakingi veikėjai buvo viešai išvaryti iš „Roskosmos“. Ir ne pirmą kartą dėl D. Rogozino kaltės.
Dar 2014-siais jis buvo paskirtas paties V. Putino vadovauti komisijai, kurios paskirtis buvo ištirti katastrofiškai nuo grafiko atsiliekančio naujojo kosmodromo „Vostočnyj“ strigimų priežastis. Uolus V. Putino pasekėjas, kuris nuo 2011-ųjų kuravo raketų ir kosmoso pramonės sritį, darbo ėmėsi su tradiciniu užmoju bei patosu – jo vadovavimo komisija nustatė eilę pažeidimų ir atskiriems „Roskosmos“ darbuotojams iškelta 20 baudžiamųjų bylų.
Dėl to raketos nepradėjo skraidyti geriau, naujas kosmodromas nebuvo pastatytas greičiau, tačiau pats D. Rogozinas susilaukė patepimo, kai 2018-aisiais būtent jį, žmogų be techninio išsilavinimo, tačiau labai lojalų, mokantį V. Putinui į ausį čiulbėti tai, kas patinka vadui, paskyrė „Roskosmos“ vadovu. Bet dar svarbiau, nei lojalumas, gebėjimas pataikūniškai prisitaikyti, kalbėti tai, ką reikia tada, kada reikia, buvo ir yra D. Rogoziną bei V. Putiną vienijanti praeitis – abu jie saugumiečiai.
O tokie Rusijoje taip pat turi galybę priešų, pirmiausiai Rusijos karo pramonėje bei pačiose karinėse pajėgose. Jei V. Putinas yra režimo lyderis, tai tokie veikėjai, kaip D. Rogozinas, atsidūrę kariškių valdomo chaoso epicentre – karo veiksmų zonoje, gali tikėtis visko. Kad ir nelaimingo atsitikimo arba priešų apšaudymo bei skeveldrų užpakalyje.
Auksinis Maskvos berniukas
Tiesą pasakius, D. Rogozinas saugumietis teoriškai yra tik popieriuje. Jo karjera netgi prasidėjo būtent nuo noro tarnauti sovietinėje KGB: gimęs ir užaugęs sovietų generolo bei gydytojos šeimoje „auksinis Maskvos berniukas“ jau nuo mažens galėjo mėgautis kruopščiai planuojama karjera.
Pavyzdžiui, jis mokėsi mokyklose, kur buvo sustiprinta prancūzų kalba, tačiau universitete – Maskvos valstybiniame, žinoma, greitai išmoko ir anglų, italų, ispanų, o pirmąją stažuotę 1986 metais atliko Kuboje, kur buvo globojamas sovietų ambasados rezidentūros – KGB darbuotojų.
Atėjęs į KGB jis labai ambicingai planavo savo karjerą ir svajojo apie KGB agento JAV karjerą, tiesa, ambicijų būta pernelyg didelių, tad iš nepatyrimo apsiskaičiuota. Vos 20-metis D. Rogozinas vedė KGB pulkininko Genadijaus Serebriakovo dukrą Tatjaną, kurios tėvas kuravo užsienio žvalgybos skyrių, skirtą būtent Amerikai. Tiesa, pagal nerašytą taisyklę, šeimos nariai negalėjo pretenduoti į tą pačią operatyvinę kryptį, tad JAV D. Rogozinui kuriam laikui teko pamiršti.
Tačiau vieną kartą susidėjęs su KGB, negali taip lengvai ištrūkti, o ir naudingos pažintys bei kontaktai pravertė vėlesniais karjeros etapais. Tad kai 1992-aisiais nedaug kam žinomas D. Rogozinas Maskvoje ėmė verbuoti jaunuolius karui į Padniestrę, kur ir pats neva kovėsi, daug kam galėjo kilti klausimų, iš kur tos iniciatyvos, finansai, logistinė parama.
Kai 1997-siais D. Rogozinas pirmą kartą buvo išrinktas į Valstybės Dūmą, jo, filosofijos mokslų daktaro, žurnalistiką baigusio politiko pažiūros buvo patogios ir priimtinos daugeliui partijų – „rusakalbių teisių gynėjas“, Rusų bendruomenių kongreso steigėjas, kuris nuo Padniestrės iki Baltijos šalių ėmė rūpintis tėvynainių reikalais tapo populiarus, bet staiga metėsi į į gynybos sritį.
1998 – 1999 metais Rusijos generaliniame štabe baigė specialius „Nacionalinio saugumo“ kursus, staiga tapo „technikos mokslų daktaru“, išmanančiu ginkluotės sistemas, o su V. Putino atėjimu į valdžią meteoritinis D. Rogozino skrydis sutapo su palankiomis permainomis politikoje: jis perėjo į Užsienio reikalų komitetą, tapo jo vadovu.
Net kaip tariamai opozicinės partijos – rusiškojo nacionalizmo puoselėtojos „Rodina“ vienas lyderių D. Rogozinas nepamiršo jam priskirto vadinamosios sisteminės opozicijos vaidmens: Kremlių galima kritikuoti iki tam tikros ribos, o V. Putiną – rusiškojo pasaulio gynėją ir jo politiką būtina remti visur ir visada.
Augino savo įtaką ir puoselėjo įvaizdį
O svarbiausia, kad D. Rogozinas, kaip ir skandalingasis Vladimiras Žirinovskis, galėjo viešai pasakyti tai, kas tais laikais buvo nepriimtina Kremliui – Vakaruose vis dar neišblėsęs naivus susižavėjimas naujuoju moderniuoju Rusijos vadovu buvo toks stiprus, o V. Putino įvaizdis kerėjo užsienio lyderius bei verslininkus, kad tokių rėksnių, kaip D. Rogozinas galėjo ir nesigirdėti. O jie rėkė garsiai ir tai, kas buvo naudinga Kremliui.
Pavyzdžiui, 2005 metais Tarptautinis socialistų judėjimas atsisakė suteikti D. Rogozino partijai „Rodina“ narystę, paaiškėjus, kad ši partija visai nėra kairuoliška, o atvirkščiai – atvirai neonacistinė, garsėjanti antisemitiniais šūkiais. Vien tai, kad „Rodiną“ kas nors galėjo vertinti, kaip racionalią, socialistinių pažiūrų politinę jėgą, galinčią dalintis vertybėmis ir patirtimi užsienyje rodo visišką naivumą ir nesigaudymą Rusijos politinėje erdvėje, kas buvo įprasta amžiaus pradžioje.
Tačiau kai Rusijoje ilgą laiką Kremliui atsvara sugebėjo būti pusiau nacistinė, pusiau komunistinė nacionalbolševikų partija, kurią ir turėjo prigesinti D. Rogozino „Rodina“, ko gero, neturėtų stebinti tokie, vakariečių akimis, rusiškos politikos absurdai.
Tad tai, kad prieš „nacistinį Zelenskio režimą“ kautis į Ukrainą išvykęs D. Rogozinas savo politinės karjeros pradžioje pats atvirai deklaravo nacistines vertybes, mitinguose šūkavo apie šaukė apie „žydų fašizmą“ bei „baltųjų rasės viršenybę“, dabar gal ir atrodo keista, ironiška, bet pačiam D. Rogozinui netrukdė siekti karjeros.
Kiekviena stotelė, net ir išlipant, jam tapo tramplinu. Kai 2006-siais susikirto jo ir įtakingojo Maskvos mero Jurijaus Lužkovo keliai, D. Rogozinas, ksenofobiškais pareiškimais išgarsėjęs politikas netikėtai atsitraukė ir dingo iš viešumos – neilgam, nes be jo partija „Rodina“ jau buvo niekas. O išlaukti savo momento D. Rogozinas įrodė mokantis – kas dabar yra iš Kremliaus elito olimpo 2010-aisiais iškritęs ir miręs J. Lužkovas, o kas dar gali būti D. Rogozinas?
Kai 2002-aisiais D. Rogozinas – politikas be didesnės diplomatinės patirties, bet su gerais užsienio kalbų įgūdžiais atvažiavo į Lietuvą, jis padarė gerą įspūdį Europos Sąjungos atstovams, tuomet su lietuviais bandžiusiems rasti kompromisą dėl Kaliningrado tranzito. Besisklaidantis, savimi pasitikintis, dominuoti mėgstantis, paspausti, pažadėti, atsitraukimo įspūdį sudaryti galintis rusas nebuvo atsitiktinai paskirtas deryboms.
Lietuva giriasi, kad išsikovojo daug, bet ir Rusija, D. Rogozino įžūlių reikalavimų, gebėjimo pasiekti maksimumą dėka sugebėjo išsireikalauti nuolaidų iš ES dėl Kaliningrado tranzito. Lietuvius niekinęs ir iš aukšto į „ limitrofų valstybės, kažkokio nesusipratimo“ politikus žiūrėjęs D. Rogozinas galėjo sau leisti interpretuoti V. Putino žodžius pokalbio su Valdu Adamkumi metu.
Kai 2008-siais D. Rogozinas tapo Rusijos atstovu NATO, jis greitai pagarsėjo ne tik kaip storžievis, viešumoje įžūlus, arogantiškas, bet ir suktas diplomatas – tais laikais Briuselyje, tiek Rusijos ambasadoje, tiek netoli NATO būstinės, tiek pačioje joje įsisuko didelis būrys Rusijos žvalgybos agentų, kurių visų stebėti nepajėgė visa Belgijos kontržvalgyba.
Jis ir buvo vadinamas „superdiplomatu“ – tokiu, kuris galėjo be instrukcijų iš Maskvos, apeinant Rusijos užsienio reikalų ministeriją išsakyti Kremliaus poziciją, mat buvo įsitikinimas, jog D. Rogozinas palaiko gerus ir artimus asmeninius ryšius su V. Putinu, gali jam bet kada skambinti.
Diplomatų istorijos apie tai, kaip juos D. Rogozino laikais aktyviai bandė verbuoti, šantažuoti rusai, netoli NATO būstinės įsigiję ištisus apartamentus ir ten įrengę pasiklausymo įrangą, galėjo stebinti ar piktinti naujųjų NATO narių atstovus, puikiai perkandančius rusų kėslus, tačiau Vakarų Europoje anuomet įspėjimai apie D. Rogoziną ir Kremliaus kėslus kėlė tik šypsenas, akių vartymus – tai buvo laikai, kai Rusijos prezidento kėdę V. Putinui šildė nominalus Rusijos prezidentas, tariamas liberalas Dmitrijus Medvedevas, iš kurio net pats D. Rogozinas už nugaros galėdavo pasišaipyti.
D. Rogozinas puikiai supranta, kad ir iš jo mėgstama šaipytis, ypač dėl svorio, mat sykį jis buvo įstrigęs tanke ir jo niekaip nepavyko iš ten iškrapštyti.
Nors, pavyzdžiui, kaip svorio metimo priemonę jis išnaudojo bado protestą, kai 11 dienų badavo parlamente ir nieko nepasiekęs bent jau numetė svorio. Be to, grįžęs į šalies politiką, iš tariamo opozicijos veikėjo jis greitai atsiskleidė tikrosiomis spalvomis ir tapo liberalias jėgas niekinančiu, sisteminės politikos žmogumi, V. Putino paskirtu vicepremjeru 2011-siais, kai Kremliaus režimui buvo mestas kone didžiausias iššūkis.
Užitraukęs ir jų rūstybę, Aleksejaus Navalno rėmėjų D. Rogozinas vėliau buvo demaskuotas kaip eilinis korumpuotas politikas, kuris ne pagal savo pajams susižėrė nemažai nekilnojamojo turto, o jo sūnelis Aleksejus buvo įkištas į šiltus postus ir dabar transport aviacijos bendrovės viceprezidentas.
Tikras režimo atspindys
Vis dėlto D. Rogozinas tapo neblogu Rusijos režimo veidu – tik atspindžiu, nebūtinai realius sprendimus priimančiu veikėju, per kurį galios struktūros žaidžia savo žaidimą, tačiau svarbiu sraigteliu. Jis geba būti ir nacionalistu, ir tikru naciu, niekinančiu žydus, bet kitą akimirką jis gali tapti etninių vertybių gynėju nuo „fašistinio maro“.
Kaip ir kiti Rusijos politikai, režimo nariai, D. Rogozinas dažnai yra arogantiškas, ksenofobiškai ir veidmainiškai niekinantis kitas šalis, mėgstantis grasinti, tačiau kai ateina laikas įrodyti savų grasinimų tikrumą, dažniausiai tai baigiasi perdimu į vandenį.
Pavyzdžiui, 2014-siais dėl savo vaidmens per Krymo aneksiją JAV sankcionuotas D. Rogozinas pūtėsi, kad draudimas atvykti į Ameriką bei ES šalis jo nejaudina, nes „Rusijos gynybos sektorius ir be turistinių vizų turi kitų būdų keliauti po pasaulį, o rusų tankams nereikia vizų“. Karas Ukrainoje parodė, kad tūkstančius rusų tankų pavyko sunaikinti ri sustabdyti netoli Rusijos amerikietiškais prieštankiniais ir kitais ginklais.
2014-siais jis savo tviterio paskyroje arogantiškai gyrėsi esą be erdvėlaivių likę JAV astronautai dabar galės naudotis nebent tramplino paslaugomis, mat amerikiečiai buvo trumpam priklausomi nuo rusų erdvėlaivių, tačiau kai 2020-siais Elono Musko privačios bendrovės „SpaceX“ erdvėlaivis „Dragon“ sėkmingai pristatė įgulą į TKS, D. Rogozinui beliko nuryti kartėlį. Dabar jau nedaug kas nori naudotis „Roskosmos“ paslaugomis su sovietmečiu sukurtais „Sojūz“ erdvėlaiviais, kai atsirado naujesnė ir pigesnė alternatyva.
2017-siais, kai Rumunija D. Rogozino lėktuvui uždraudė kirsti savo oro erdvę, rusas piktinosi ir grasino tviteryje, esą „sulauksite atsako, niekšai“. Žinoma, jokio atsako nebuvo.
D. Rogozinas gali daug ir nenuilsdamas kalbėti apie Rusijos modernizacijos būtinybę, rodyti viešųjų ryšių meistrų sukurptus triukus, kaip neva analogų pasaulyje neturinti Rusijos karo ar kosmoso pramonė kuria stebuklus, tačiau kai reikia realiai parodyti rezultatus, D. Rogozinas ir jo vadovaujama „Roskosmos“ gebėjo susimauti daugiau kartų, nei kas būtų leidę kitam žmogui.
Bet jam atleistina – kaip Rusijai Vakarai atleidžia įvairias nuodėmes, bando jas nuslėpti, užglaistyti dėl įvairių priežasčių, taip ir D. Rogozinui iki šiol pavyko sausam išlipti iš nesėkmių liūno, vėl prisikelti ir eiti pirmyn, kartoti tą patį. Vieną dieną jis gali niekinti Vakarus, kitą – jau derėtis su vakariečiais jiems suprantama kalba, išmanant diplomatijos subtilybes, vakariečių silpnybes – spausti, žadėti, bauginti, atsitraukti, gundyti prieiga prie V. Putino.
Tokie veikėjai, žinoma, nėra ir negali būti mėgstami visų tokiame režime, kaip Rusijos. Tad skeveldros D. Rogozino sėdmenyse gali pristabdyti jo karjerą, priversti susimąstyti, bet kartu tai gali būti tik dar viena proga identifikuoti priešus ir pasinaudoti situacija.
