aA
Pagyvenusi, baltais ilgais marškiniais apsivilkusi, itin liesa moteris. Ar patikėtumėte, kad taip atrodydama gali apsireikšti mirtis? Anksčiau Lietuvos kaimo gyventojai mirtį personifikuodavo ir buvo rimtai įtikėję, kad ji pasirodo būtent tokiu pavidalu.
Tikėjo, kad artėjančią Mirtį galima pajusti: vardino jos siunčiamus ženklus artimiesiems ir pranašiškus sapnus
© Shutterstock

Tokį giltinės portretą, pieštą XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos kaime, sudėlioti pavyko etnologei, lietuvių tautosakos, baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojai Radvilei Racėnaitei, kuri analizuodama išlikusius rašytinius šaltinius gilinosi į mirties suvokimą mūsų šalyje.

Kaip savo knygoje „Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore“ pastebėjo mokslininkė, anksčiau mirties temos nebuvo vengiama. R. Racėnaitė svarsto, kad tam įtakos galėjo turėti didesnis žmonių mirtingumas.

„Tai lėmė nuolat kylantys karai, žemas medicinos lygis, didelis naujagimių mirtingumas ir trumpesnė suaugusiųjų gyvenimo trukmė“, – rašo etnologė. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad seniau žmonėms buvo sudėtingiau suprasti ir tikrąsias mirties priežastis, todėl žmogaus gyvenimo pabaiga gana dažnai būdavo mistifikuojama, siejama su likimu ir aukštesnėmis jėgomis.

Gerokai pasikeitęs gyvenimas, tempas, žmonių išsilavinimas ir technologijos padarė įtakos ir žmonių santykiui su mirtimi, pastebi psichikos sveikatos specialistai. Jų teigimu, imta labiau vengti šios temos, įsitvirtino „amžino gyvenimo“ siekimas. Nors anksčiau mirtis šalia gimimo ir vestuvių buvo laikoma vienu esminių žmogaus egzistencijos etapų, kaip teigia R. Racėnaitė, „vakarietiškoje kultūroje naujai įsigalėjusi nuostata mirties atžvilgiu mokslininkų vadinama „išstūmimu“. Tą patvirtina ir psichologai. Vis dėlto, jų teigimu, neigti, kad prieš savo ar artimojo mirtį žmogų aplanko tam tikros nuojautos, negalima.

Tikėjo, kad artėjančią Mirtį galima pajusti: vardino jos siunčiamus ženklus artimiesiems ir pranašiškus sapnus
© M.Žiličiaus nuotr.

Giltinę vaizdavo kaip seną, baltai apsirengusią moterį

R. Racėnaitė savo knygoje „Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore“ rašo, kad iki šių dienų išlikusi lietuvių tautosaka rodo, jog anksčiau buvo tikima, kad jokie likimo pokyčiai neįvyksta staiga. Manyta, kad susidūrimas su mirtimi taip pat nėra netikėtas, kiekvienas esą gauna progą pasiruošti – atsiprašyti tų, kuriuos įžeidė, atsisveikinti su artimaisiais.

„Kartais mirties artėjimą leidžia nuspėti vidine žmogaus nuojauta paremtas įsitikinimas. Dažniausiai manyta, kad ateitį pranašauja gyvosios ir negyvosios gamtos objektuose stebimi neįprasti reiškiniai“, – savo knygoje rašo ji.

Etnologė atkreipia dėmesį, kad anksčiau buvo įprasta manyti, jog tokius aplinkos pokyčius, kurie buvo traktuojami kaip mirties pranašai, gali sukelti „prieš žmogaus mirtį suaktyvėjusios mitinės esybės, o ypač – suasmeninta giltinė“. Giltinei buvo priskiriami nenormaliais laikyti bruožai – išskirtinis liesumas, šaltumas, atsikišę dantys.

„Lietuvių mitologinėse sakmėse populiariausias yra giltinės kaip baltai apsirengusios moters vaizdinys. Vienoje sakmėje teigiama, jog „giltinę išvydo prieblandoje iš kiemo išeinančią, visą baltai apsigaubusią. Mitologinėse sakmėse balta gali būti ir giltinės kūno spalva. Todėl, pavyzdžiui, apie išbalusį žmogų sakoma: „Balts kaip smertis“, – savo knygoje rašo mokslininkė.

Tikėjimą, kad giltinė ateina apsirengusi baltai, tyrinėtoja sieja su Lietuvos kaime vyravusia gedulo spalva, kuri ilgą laiką buvo būtent balta. Netekus artimojo rengtis juodai buvo pradėta tik maždaug XX a.

Tikėjo, kad artėjančią Mirtį galima pajusti: vardino jos siunčiamus ženklus artimiesiems ir pranašiškus sapnus
© DELFI / Kiril Čachovskij

Kokio amžiaus mirštantysis – tokio ir mirtis

Analizuodama mirties suvokimą Lietuvos kaime mokslininkė pastebėjo, kad nors buvo manoma, jog dažniausiai giltinė pasirodo senyvos moters pavidalu, būta ir tikėjimų, jog mirtis apsireiškia tokio amžiaus, kokio yra mirštantysis.

„Tai ypač pastebima tose sakmėse, kuriose kalbama apie vaikų mirtį. Susidūrimo su mitine esybe liudytojai pasakoja matę į kaimą ateinantį mažą vaiką, o netrukus sužino, kad numirė sirgęs kaimyno vaikelis“, – rašo etnografė.

Toks mirties vaizdavimas sakmėse bei mituose, anot tyrinėtojos, atskleidžia, kad žmonės tikėjo, jog mirties apsireiškimas gali būti skirtingas. Įdomu tai, kad vyro pavidalu lietuvių tautosakoje ji pasirodydavo retai.

Buvo manoma, kad mirtis gali būti ir nematoma. Tokį giltinės pavidalą, rašoma knygoje, lenkai laikė pagrindiniu. Jie tikėjo, kad giltinė nuolatos yra tarp žmonių, tačiau sveikieji jos esą nemato.

„Giltinės buvimą išduoda keisti garsai ar neįprasti reiškiniai. Prieš namiškio mirtį artimieji girdi duris trinksint, mato „duris atsidarant bei užsidarant“, tačiau neišvysta nieko, kas pro jas įeitų į vidų. Tikima, jog tai giltinė vaikščioja po trobą ir trenkia durimis“, – aiškina R. Racėnaitė.

Anot etnografės, nesvarbu, kokiu pavidalu mirtis vaizduojama vienuose ar kituose pasakojimuose, visais atvejais giltinė priskiriama svetimųjų kategorijai. Kitaip tariant, buvo manoma, kad ši būtybė priklauso kitam pasauliui, kuris buvo laikomas „pavojingu ir kenksmingu“ žmogui.

„Tame pasaulyje lokalizuojamos mitinės esybės yra apdovanotos demoniškais, žmogaus aplinkai nebūdingais požymiais ir ypatumais“, – rusų mokslininką A. Toporkovą cituoja R. Racėnaitė.

Tikėjo, kad artėjančią Mirtį galima pajusti: vardino jos siunčiamus ženklus artimiesiems ir pranašiškus sapnus
© Fotolia nuotr.

Su dantimis gimusį vaiką laikė ne šio pasaulio atstovu

Kad giltinei buvo priskiriami atgrasūs ir neįprasti bruožai, rodo iki šiol išlikę posakiai. Kaip pavyzdį baltų religijos ir mitologijos tyrinėtoja pateikia neįprastą liesumą ir primena posakį „kūda kaip giltinė“, nenormalią kūno spalvą („balta kaip smertis“), šaltumą („sušalęs kaip giltinė“).

„<...> neįprasta ir giltinės šypsena ar per daug atsikišę dantys („Išsišiepė kaip devynios giltinės“). <...> Tiek slavų, tiek lietuvių tikėjimuose su dantimis gimęs vaikas laikomas nenormaliu ir jam priskiriami kenkėjiški ar net ypač destruktyvūs žmonių atžvilgiu veiksmai. Tokį vaiką vadindavo „čiornaknyzniku“ ir tikėdavo, kad po mirties jis grįžta į namus ir vaidenasi arba „miręs ėda visas savo drapanas, o pakol jis suėda, tai žmonės miršta ten tam kaime, kur jis gim“, – surinktą medžiagą knygoje cituoja mokslininkė.

Kadangi įprastai vaikai su dantimis negimsta, toks įvykis kaimo žmonėms atrodė ir neįprastas, ir baugus. Jie manė, kad jei kūdikis gimsta su vėliau, jau augant atsirandančiais bruožais, reiškia, jis artimesnis ne žmonėms, o „anapusiniam pasauliui“.

Tikėjo, kad artėjančią Mirtį galima pajusti: vardino jos siunčiamus ženklus artimiesiems ir pranašiškus sapnus
© AP/Scanpix

Nenormaliu anksčiau buvo laikomas ir per ilgas gyvenimas. „Būta įsitikinimo, kad labai seni žmonės gyvena ne savo, o jaunų, per anksti mirusių žmonių metus“, – įžvalgomis knygoje dalinasi R. Racėnaitė ir priduria, kad negatyviai per ilgas gyvenimas vertinamas ir bulgarų kultūroje.

„Ten užfiksuotas paprotys, kai seni žmonės sau keldavo simbolinius šermenis ir patys save apraudodavo specialiomis raudomis, tikėdamiesi greičiau prisišaukti mirtį“, – rašo mokslininkė.

Tikėjo, kad mirtis įspėja iš anksto

Kad senyvo amžiaus žmonės ruošdavosi mirčiai, rodo ir įvairūs tautosakos kūriniai, ir kai kur iki šiol išlikusi, tačiau sparčiai nykstanti tradicija pasisiūti sau įkapes. Kaip teigia etnologė, iki XX a. pradžios būta ir papročio ligotam ar senam žmogui iš anksto įsigyti karstą, o tada pasikviesti kaimynus ir išgerti alaus – „aplaistyt grabą“.

Tyrinėdama lietuvių tautosaką R. Racėnaitė pastebėjo, kad kai kuriose analizuotuose pasakose įasmeninta mirtis pažada, jog apie savo atėjimą įspės. „Tai susiję su plačiu kompleksu tikėjimų, kad mirties artėjimą iš tiesų praneša įvairūs girdimi ar aplinkoje stebimi reiškiniai. Deja, dažniausiai šie ženklai perprantami tik po įvykusios mirties“, – apie anksčiau vyravusį tikėjimą pasakoja knygos autorė.

Tikėjo, kad artėjančią Mirtį galima pajusti: vardino jos siunčiamus ženklus artimiesiems ir pranašiškus sapnus
© Shutterstock

Pasak etnologės, iš išlikusių žmonių liudijimų matyti, jog apie artėjančią mirtį galėdavo pranešti ir sapnai. Savo knygoje R. Racėnaitė pasakoja moters atvejį, kai ši susapnavo, jog mirtis atėjo jos „nukirsti“.

„Kaip dabar atsimenu. Papelcus buvo. Aš sapnuoju, kad ineisiu kamaron saldės, o ty moteris stovi. (...) Ir ji sako, aš dar tavi nukirsiu... O aš jų už plaukų ir kaip ėmiau daužyc. Rėkiu, kad mano vaikai maži, tėvai seni. Smercis sako: matau, ka tavį nepaimsiu... važiuoju kitur“, – asmeninę moters patirtį cituoja mitologijos tyrinėtoja. R. Racėnaitė atkreipia dėmesį, kad iš tiesų buvo tikima, jog mirtis net ir pasirodžiusi gali atsitraukti, leisdama atlikti „prigimtinius įsipareigojimus“.

Per sapnus pasireiškianti nuojauta – ne iš piršto laužta

Psichoanalitikė, Tarptautinės analitinės psichologijos asociacijos narė Elona Lovčikienė tikina, kad savo praktikoje jai taip dažnai tenka dirbti su sapnais. Pasak specialistės, artėjant mirčiai sapnuose iš tiesų gali pasirodyti tam tikri gyvenimo pabaigą reiškiantys motyvai. Ji primena šveicarų psichiatro psichologo Karlo Jungo atvejį.

„Paskutiniame Karlo Gustavo Jungo papasakotame sapne pasirodė didžiulis apvalus akmuo su užrašu: „Tai bus tavo visybiškumo ir vienovės ženklas“. Sapnuotojui tapo visiškai aišku, jog gyvenimas išsipildė ir baigėsi, ir po kelių dienų jis mirė, būdamas 86 metų amžiaus.

Sakome, kad sapnus siunčia pagrindinis savasties archetipas ir juose simboline forma pasirodo mūsų gelminiai išgyvenimai. Juk pasąmonė registruoja daug daugiau informacijos, susijusios su mūsų kūno ir sielos būklėmis, tad nenuostabu, kad per ją pasirodo mūsų gelminės nuojautos. Numatanti sapnų funkcija yra paliudyta seniai ir daugybę kartų, tai tebevyksta ir šiomis dienomis“, – įžvalgomis dalinasi psichoterapeutė.

Gana aiškiai per sapnus aplankančią mirties nuojautą E. Lovčikienė teigia pastebėjusi tuomet, kai tyrinėjo Lietuvos partizanų ir juos rėmusiųjų sapnus.

„Iki mūsų dienų išlikusiuose sapnų pasakojimuose pabrėžiami būtent prasmingi sapnų ir po jų sekusių įvykių sutapimai. Didelė jų dalis susijusi būtent su žūtimis, o apie ją sapnuose praneša kviečianti mirusi mama, užpuolę vilkšuniai ar stribai, ir pan. Žinoma, kad partizanų atveju jiems nuolat teko gyventi užpuolimo ir grėsmės akivaizdoje, tad dalis sapnų atspindi jų kasdienę tikrovę, tačiau kai kurių sapnų sutapimas su įvykiais paliudytas labai įtikinamai“, – teigia specialistė.

Tikėjo, kad artėjančią Mirtį galima pajusti: vardino jos siunčiamus ženklus artimiesiems ir pranašiškus sapnus
© Vida Press

Mirtis tapo nebegraži

E. Lovčikienė pastebi, kad dabar žmonių santykis su artimojo mirtimi ir savo mirtingumu gerokai pasikeitęs. Pasak psichoterapeutės, dažnas bando ją paneigti, bėgti nuo minčių apie mirtį. Tuo tarpu, anksčiau, primena pašnekovė, mirčiai buvo ruošiamasi lyg šventei.

„Mirtis turėjo būti graži, tad suknelė išeiginė, bateliai ne popieriniais padais, o tikri, skarelė užrišta tam tikru būdu, plaukai sušukuoti. Jei pasiklausysime vyresnių moterų, palydinčių draugę prie jos karsto, ir dabar išgirsime aptariant, kokia ji graži ten guli – draugės liūdi, tačiau gėrisi. Buvo visiškai natūralu ir savaime suprantama kūną po mirties nuprausti ir aprengti namuose. Juk tai mylimo artimojo kūnas, šventas ir mielas net ir po mirties“, – kalba psichoterapeutė.

Paklausta, kas, jos nuomone, lėmė, tokius ryškius ir gana staigius pokyčius lietuvių gyvenime, specialistė svarsto, kad tai gali būti susiję su vartojimo kultūra. Be to, pastebi E. Lovčikienė, šiuolaikinėje visuomenėje emociniam ir dvasiniam gyvenimui skiriama vis mažiau dėmesio.

„Dabar mes mirtį išstūmėme iš namų kaip ir daugelį anksčiau vykdavusių namuose dalykų, kad ir gimdymą ar vestuves. Viena vertus, pernelyg prisirišome prie materijos ir malonumų, pametę suvokimą apie sielą, kuri buvo akivaizdi prigimtinės kultūros žmogui, tikinčiam, jog gyvenimas po mirties nesibaigia. Kita vertus, daugybė natūralių dalykų, tarp jų ir mirtis, mums nebėra graži ir nebėra šventa.

Atsirado techninis, mechaninis požiūris, susijęs su greita technologijų ir vartojimo kultūra, diktuojančia kitokius grožio standartus, kurioje reikia būti efektyviu ir sėkmingu, kad būtum kam nors įdomus. Nėra nei jėgų, nei laiko gilintis, o ir kokia iš to nauda? Matuojama vėlgi pinigais ir asmeniniu efektyvumu, o ne emocinio ir dvasinio gyvenimo kokybės matais“, – sako psichoanalitikė.

Tikėjo, kad artėjančią Mirtį galima pajusti: vardino jos siunčiamus ženklus artimiesiems ir pranašiškus sapnus
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Įtaką daro ir aplinkiniai

Dar vienas veiksnys, lemiantis, koks yra mūsų santykis su mirtimi, anot E. Lovčikienės, yra mus supanti aplinka, artimųjų rate vyraujantis požiūris į mirtį.

„Žinoma, kad santykis su mirtimi priklauso nuo šeimos ir supančios aplinkos, juk žmonės nuolat vieni kitus mėgdžioja ir užkrečia emocijomis, nuostatomis. Jei šeimoje mirties tema yra tabu, taip siunčiamas signalas, kad ji baisi ir pavojinga. Jei šeimos senieji žmonės nuolat gąsdina artimuosius savo išgąsčiu vos suskaudus galvą, nuolat „miršta“, tuomet ir artimieji gyvena nuolatiniu nerimu.

Ir atvirkščiai, jei močiutė ar senelis ramiai ruošiasi mirčiai, tvarkydami palikimą ir rūpindamiesi savo kapaviete, visa tai ramiai svarsto ir palikuonys. Kita vertus, laidojimo apeigas irgi vieni iš kitų išmokstame, nusižiūrime. Nuostabu, kaip greitai ir savaime prigyja mirusiojo deginimo paprotys – gal kad tik prieš kelis šimtus metų dar buvo gyvas Lietuvoje“, – apie vis dažnėjantį sprendimą mirusįjį kremuoti kalba psichoterapeutė.

Kita vertus, anot E. Lovčikienės, kremavimo įsigalėjimas taip pat gali būti susijęs su vengimu atsidurti akistatoje su mirtimi.

„Gal sudegintas mirusysis šių laikų žmogui gražesnis, nes išlieka vaizduotėje gyvas ir sveikas, ypač per atsisveikinimą peržiūrėjus daugybę jo nuotraukų. Pakitusi mirties estetika leidžia ją labiau prisijaukinti. Visgi svarbiausia yra gebėti kalbėtis tiek apie savo santykį su mirusiuoju, tiek apie santykį su savo mirtingumu“, – pabrėžia specialistė.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(107 žmonės įvertino)
4.0935

Top naujienos

Neurologas – apie tylias ir klastingas kraujotakos ligas: ne visi pastebi, kad kūnas prašo skubios pagalbos (15)

Gera kraujotakos sistema – gyvybiškai svarbi, dėl to ir sutrikimai, susiję su kraujotaka, gali...

Kinija grumiasi su virusu: miršta gydytojai, siunčiami karo medikai, įvažiavimus į epicentrą saugo pareigūnai JAV planuoja evakuoti diplomatus (78)

Skelbiama, kad nuo koronaviruso Kinijos Uhano mieste mirė minėtuoju virusu sergančius gydęs...

Carlas Bildtas apie Irano ir JAV susidūrimą: matau situaciją, kuri gali plėtotis ir tapti dideliu konfliktu (17)

Švedijos ministru pirmininku 1991 metais tapęs Carlas Bildtas teigia, kad Sausio 13-osios...

Po Indrę Stonkuvienę įžeidusių replikų prabilo ir apdovanojimų organizatoriai: nesuprato humoro? (32)

Po „ Žmonės 2020 “ netylant kalboms apie televizijos laidų vedėją ir socialinių tinklų...

Leonid Bershidsky

Didžiausia Putino staigmena: stipraus įpėdinio paieškos

„Švęsk kaip rusas, diskusijos pabaiga“ – taip dainuojama Robbio Williamso dainoje, kurios...

Privatūs darželiai tėvams kainuoja šimtus, o kiek uždirba pedagogai: sumos tikrai stebina (116)

Nuo kiek daugiau nei 500 iki beveik 3000 eurų – tokius atlyginimus neatskaičius mokesčių gauna...

Pareigūnas, išdrįsęs stoti prieš Pablo Escobarą: narkotikų prekeivius sustabdytų tik vienas dalykas (34)

Ar išdrįstumėte sekti žiauriausio visų laikų narkotikų prekeivio, nužudžiusio tūkstančius...

Infografikas. Kaip jūsų pensijų fondui sekėsi 2019 metais (29)

Praėjusiais metais antros pakopos pensijų fondai uždirbo rekordinę grąžą, visgi vieniems...

17 dalykų, kuriuos nedelsiant reikia pašalinti iš savo CV

Ne visuomet lengva nuspręsti, ką įtraukti į savo gyvenimo aprašymą ( CV ). Tačiau yra keli...

Daugelį nurausti priverčianti liga: pastebėję nedidelę kietą opelę jau galite registruotis pas gydytoją (10)

Jei pasakyti draugams ar kolegoms, kad susirgau gripu – vieni niekai, tai yra ligų, kurios nurausti...