Tai esą patirti teko priešgaisrinių sistemų įmonėje „Fire experts“ dirbusiam Sauliui (tikroji tapatybė redakcijai žinoma). Anot jo, tas pats savininkas dalinai vadovauja ir gaisrinės saugos inžinerinei kompanijai.

Savo ruožtu kompanijos vadovas Andrius Lukošius DELFI sakė, kad skaitydamas išsakytus teiginius tiesiog smagiai pasijuokė.

„Apie 95 proc. pateiktų faktų neatitinka tikrovės, kas menkina įvardytų juridinių asmenų reputaciją. Panašu, kreipsimės į teismą dėl žalos atlyginimo. Jūsų pašnekovas turėtų gauti trečią ieškinį“, – paprašytas pasidalinti komentaru, tenurodė jis.

Tik gavęs sutartį pamatė, ko iš tiesų prašoma

„Buvau pakviestas į darbo pokalbį, Andrius rinko komandą. Jo požiūris yra toks, kad į šią sritį turi ateiti tik gaisrinės saugos specialistai, kurie atitinkamą specialybę įgijo Vilniaus Gedimino technikos universitete, nes, jo nuomone, jie labiau susipažinę su šiuo darbu. Sąlygos tada buvo gana geros. Be to, dirbai pagal specialybę, o dar tęsėsi krizė, tad pasiūla nebuvo didelė“, – pasakojo Saulius.

Tiesa, dar tuomet jis išgirdo ir perspėjimą, kad įmonė turi parengusi nekonkuravimo sutartį, kurioje nurodyta, kad, dirbdamas šioje kompanijoje, negali konkuruoti su šia įmone teikdamas paslaugas kitiems konkurentams ar užsiimdamas papildoma apmokama veikla pats.

„Kai jau suderinau visas sąlygas ir man įteikė darbo, nekonkuravimo sutartis, pamačiau, kad ten dar yra daugiau įdomesnių punktų. Pavyzdžiui, jei išeini iš įmonės, visus metus negali dirbti pas bet kuriuos konkurentus, užsiimti ta veikla, o darbdavys tau moka 200 litų (apie 57 eurus) per mėnesį. Jei tu konkuruoji su juo, tau reikia išmokėti išmoką, siekiančią 3 metų jo išmokų dydį (apie 2 tūkst. eurų). Ši sąlyga galioja, jei pats išeisi. Jei atleistų, išmoka buvo numatyta didesnė. Aišku, tada tai atrodė juokinga: „Kur aš daugiau eisiu dirbti, atsirado tokia vieta, postas, kaip gerai“, – prisiminė pašnekovas.

Nevengė kreiptis į teismą

Savo ruožtu siūlytas atlyginimas tuomet esą išskaidytas į pastoviąją ir kintamąją dalis, pastaroji siekė nuo 100 (apie 33 eurų) iki 2 tūkst. litų (575 eurų) kas mėnesį.

„Bazė buvo 1600 litų (apie 460 eurų), 200 litų (apie 57 eurus) vadovas mokėjo už nekonkuravimą, taip pat galėjai užsidirbti tam tikrą priedą – kuo daugiau darbų, tuo daugiau uždirbdavai. Tas priedas ir procentas niekur nefigūravo – tarkime, sutartyse, buvo žodinis. Nutiko taip, kad kasmet ta sistema ir priedo mokėjimo principais keitėsi į blogesnę pusę darbuotojui“, – atskleidė Saulius.

Tuomet jis tikino supratęs, kad pateko į spąstus – blogėja finansinės sąlygos, norėtum išeiti, bet negali, nes esi pasirašęs nekonkuravimo sutartį.

„Buvo pora darbuotojų, kurie išėjo, manydami, kad kur ir kaip jis sužinos, bet jis visada žinojo, kur kas išeina. Tuomet prasidėdavo laiškai, raginimai sumokėti pažadėtą sumą, kai kurie darbuotojai buvo paduoti į teismą“, – sakė Saulius.

Įvedė papildomas sutartis: buvai materialiai atsakingas net už kėdę, ant kurios sėdi

Anot jo, kai 2014 m. iš įmonės išėjo daug gerų ir pelningų darbuotojų, sąlygos kitiems šiek tiek pagerėjo, tačiau įvesta esą konfidencialumo sutartis – kelerius metus išėjęs iš darbo negali naudotis klientais, duomenų baze ir kita informacija, kurią sukaupei.

Po to darbuotojų esą paprašyta pasirašyti ir visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kuri nurodė, kad turi pranešti, jei tavo darbo metu įmonei priklausantys daiktai buvo sulaužyti, pradingo ir pan. Taip pat neva buvo nurodyta, kad darbuotojas yra visiškai atsakingas už savo darbo vietai priklausančius daiktus – pavyzdžiui, net kėdę ar spausdintuvą.

„Andrius laikėsi nuomonės, kad įmonė yra šeima, turime dalintis viskuo ir, jei kompiuteris, tarkime, skirtas vaikui, tai būtent vaikas už jį ir atsakingas. Bandė kažkas ginčytis, bet buvo labai sunku tai ištverti morališkai, psichologiškai, nes tai – toks žmogus, kuris mokėjo „paspausti“. Pavyzdžiui, vis kviesdavo pas save, skirdavo papildomus darbus, užduotis, priekabiai stebėdavo, kaip jas vykdai“, – dėstė Saulius.

Be to, aiškino jis, užduotį, kad sutartis pasirašytų visi darbuotojai, įvykdyti pavesta personalo vadovei. To nepadarius esą pagrasinta traktuoti tai kaip darbo nevykdymą, žadėta skirti papeikimą, kuris gali tapti pagrindu atleidimui.

Maža to, vienam sutarties nepasirašiusiam darbuotojui esą maždaug savaitę vėlavo atlyginimas, nors jis visuomet mokėtas laiku. Savo ruožtu kitas kolega neva nukentėjo, kai nepranešė vadovui apie tai, kad darbinis automobilis buvo kiek pažeistas po kelionių į objektus statybų sektoriuje.

Ėmė sekti, kur ir kada važiuoji, prie lifto laukdavo su sąsiuvinuku

Tačiau tai – dar smulkmė, palyginus su tuo, ką darbuotojams, tikino pašnekovas, teko ištverti vėliau. Pagrįsdamas savo sprendimą tuo, kad viena darbuotoja dirbo objekte be sutarties, visose įmonei priklausančiose transporto priemonėse vadovas neva nurodė įtaisyti GPS įrangą, kad bet kada galėtų stebėti, kur jos yra ir kur buvo.

„Žinau, kad, tarkime, siuntų tarnybose tai yra normalu, tačiau tą jis naudojo ne dėl saugumo, o sau. Būdavo, kad pavėluoji į darbą, atvyksti 8:10 val., įsijungi kompiuterį ir iš karto ateina laiškas: „Užbėk“. Atėjus vadovas imdavo aiškinti matantis, kad šiandien į darbą atvykai vėliau, nors baksnodavai, kad spūstyse stovėjai. Jam tai buvo šventa.

Pavyzdžiui, jei vieno mėnesio rodikliai būdavo blogi, jis turėjo tradiciją kitą mėnesį iš ryto su sąsiuvinuku stovėti prie lifto ir žymėti, kas vėluoja. Jei pavėluodavai 2-3 kartus, tą savaitę jis nubraukdavo vieną darbo valandą“, – pasakojo Saulius.

Anot jo, vadovas ilgainiui ėmė darbuotojus terorizuoti tiek, kad darbe turėdavai taupyti net kavą, arbatą ir cukrų.

„Jis išskaičiuodavo tai iš minėto priedo – apskaičiuodavo, kiek išleido, ir padalindavo iš žmonių skaičiaus. Tas priedas buvo žaidimas, su kuriuo galėta daryti, ką nori, nes jis niekur nefigūravo“, – kalbėjo Saulius.

Už 10 min. vėlavimą – piniginė bauda, keisti dalykai ėmė dėtis ir kompiuteriuose

Be to, tikino jis, taikytos ir finansinės baudos, jei darbuotojai nespėdavo darbų užbaigti laiku.

„Jei turi atsiųsti kažkokį darbą, projektą, komercinį pasiūlymą 13 val., o atsiunti 13:10 val., tai mėnesio pabaigoje pamatai, kad iš priedo tau atskaičiuoti 200 litų (apie 57 eurai) – bauda už vėlavimą“, – nurodė pašnekovas.

Sauliaus teigimu, direktoriaus kontrolė tik augo. Pavyzdžiui, jis esą pasamdė IT specialistą, kuris, buvo nurodyta, rūpinsis kompiuteriais, spausdintuvais ir vidine verslo valdymo sistema. Tiesa, panašu, kad jo pareigos buvo kur kas platesnės.

„Pirmoji IT specialisto užduotis buvo tokia, kad vadovas matytų, kas darbo metu ką prie interneto veikia. Vėliau jis matė net tai, kada kokiame tinklalapyje apsilankei. Be to, buvo paprašyta užblokuoti „Facebook“, „Youtube“, visus naujienų ir darbo paieškos portalus, kur įmanoma patalpinti savo CV“, – pasakojo pašnekovas.

Anot jo, darbuotojai apie tai, kad bus sekami ir internete, nebuvo įspėti – IT specialistas tiesiog prieidavo ir paprašydavo kompiuterio, o vadovas vėliau laidydavo juokelius: „Per daug DELFI skaitai“ arba „Praėjusį mėnesį daugiausiai internete „sėdėjo“ tas, tas ir tas“.

„Mums kilo klausimas, ar tuomet, kai buvo paprašęs kompiuterių, kolega negalėjo išsisaugoti slaptažodžių. Pavyzdžiui, pora kolegų sakė gavę laiškus į savo asmeninio el. pašto paskyrą, kad kažkas bandė prie jos jungtis iš neįprastos vietos. Tuomet visi masiškai pasikeitėme slaptažodžius. Kadangi feisbuke panašūs pranešimai neatsiunčiami, sudėtinga sužinoti, ar nueita toliau“, – pripažino Saulius.

Tuomet dar galiojo senasis darbo kodeksas, kai darbdavys nebeturėjo teisės kontroliuoti darbuotojo darbo vietos, tad suskubta patvirtinti naujas vidines taisykles, kurios esą parengtos atgaline data.

Įtaria, kad galėjo būti klausoma privačių pokalbių

Tiesa, jei dėl įrangos darbuotojai iš pradžių dar girdėdavo juokelius, skyrių vadovų susirinkimuose dėdavosi kur kas įdomesni dalykai.

„Jam išsprūsdavo tokios ir panašios frazės kaip: „Kai aš pasiklausau, apie ką darbuotojai važiuodami į objektus šneka...“. Be to, viename kabinete, man atrodo, irgi buvo pokalbis apie kažką, o po maždaug dienos vadovas atėjo ir būtent apie tai pradėjo kalbėti, nors jis negalėjo to išgirsti. Dar vėliau pamatėme, kad jis darbo metu nuolat sėdi su ausinėmis ir kažko klausosi.

Taigi, jei norėdavome apie kažką galbūt jam nepatinkančio pasikalbėti, elgdavomės kaip kalėjime – naudodavome sutartinius žodžius, slengą. Be to, kartais tai dar būdavo naudinga, tyčia garsiai pasipiktindavome. Tarkime: „Va, negali savaitę cukraus nupirkti“. Žiūrėk, kitądien ir atsirasdavo“, – tikino Saulius.

Anot jo, vadovas nebuvo įmonės lyderis – tiesiog bosas, kuris liepdavo daryti ir nesigilindavo, kiek ir kada.

„Mes juokavome, kad mūsų vadovas – kaip KGB darbuotojas, kuris turi papkutę su visa tavo istorija. Kai aš jam pasakiau, kad noriu išeiti, jis man atsakė taip: „Turiu informacijos apie tave, tikrai taip paprastai nepaleisiu“, – tikino Saulius.

Dingo įmonės dvasia

Kadangi vadovas sėdėjo kabinete su stiklinėmis durimis, pašnekovas aiškino, kad vėliau jie ėmė sulaukti net komentarų, kad pernelyg dažnai rūko.

„Buvo tokių užduočių, kur baigiasi mano galios, jis, direktorius, turi įsijungti – tarkime, statybų srityje įprasta, kad vienas direktorius vyksta pas kitą direktorių ir derina klausimus, bet jis tiesiog dalindavo pastabas ir, jei kažko nepadarydavai, neišleisdavo atostogauti“, – nurodė pašnekovas.

Pajuokavus, kad, jei viskas, ką pasakojo, yra tiesa, greičiausiai jų vadovas tiesiog nerasdavo tam laiko, Saulius pripažino, kad tai greičiausiai tiesa.

„Ilgainiui dingo ir įmonės dvasia. Iš pradžių gimtadienius darbe švęsdavome – būdavo, kad 16 val. susirenkame tądien ir tortą su šampanu suvalgome, paskui ėmėme rinktis 17 val., o paskui iš viso to atsisakėme. Vadovui labai nepatiko, kad darbuotojai tarpusavyje daug bendrauja ir ne tik apie darbą. Po vieno Naujametinio vakarėlio jis personalo vadovei ir pasakė: „Man labai nepatiko, kad jie bendravo ne darbo reikalais“. Kartais, kai jam atrodė, kad kolegos per daug bendrauja tarpusavyje, jis pakeisdavo jų darbo vietas (kaip mokykloje – išsodindavo)“ , – nurodė jis.

Pasitraukė po kelių metų

Saulius tikino aptariamame darbe iš viso dirbęs kelis metus. Kai išėjo, sakė kurį laiką net nesupratęs, kas jį ten laikė – tiesiog vyravo atmosfera, kad taip turi būti. Be to, prisiminė jis, kolektyvas buvo labai draugiškas, vieningas, o ir alga visuomet darbuotojus pasiekdavo laiku.

„Anksčiau turėdavome net tokią tradiciją – jei vienas darbuotojas išeina, susirenka visi buvę darbuotojai penktadienio vakarą ir vos ne šventė. Naujas laisvas žmogus atsirado“, – juokėsi jis.

Pašnekovo teigimu, jis šį darbą paliko dėl to, kad tiesiog pavargo – ir nuo to, ką patirdavo, ir dėl kylančio krūvio.

„Dirbau vadovaujantį darbą ir dar išpildyti savo krepšelį turėjau. Kai pasakiau tai vadovui, klausiamas, kodėl noriu išeiti, atlyginimą jis pasiūlė pakelti 70 eurų. Vėliau ta suma vis kilo – pavyzdžiui, net 1,5 tūkst. eurų. Gal liktum ir dirbtum, nes sąlyga išpildyta, bet, kai matai, kas vyko anksčiau, žinai, kad būsi jam labai skolingas – aišku, ir vakarais dirbsi, ir savaitgaliais, tai sustabdė. Žinau, vienas darbuotojas buvo sutikęs su šia sąlyga, jam pakėlė atlyginimą, tačiau ištvėrė tik du mėnesius ir galiausiai vis tiek išėjo“, – tikino Saulius.

Nebedirba jau dvejus metus

Po to jis dirbo kitoje srityje, vėliau buvo pakviestas į gaisrinės saugos sritį, tačiau kitą darbo kryptį. Apariamame darbe jis nebedirba jau dvejus metus.

„Žaizda užgijo ir jau norisi pasipasakoti – gal kažkas perskaitys ir nenueis ten dirbti. Ne kartą teko girdėti pastabas: „Kodėl tu man nepasakei, kad ten taip yra?“. Tačiau kaip – it siaubo filmuose: „Bėk iš čia arba mirsi“? Na, atsiprašau, čia yra darbas“, – įžvalgomis dalijosi jis.

Sauliaus teigimu, šios įmonės buvo gana stiprios, tačiau šiuo metu neva išgyvena sudėtingą etapą – komanda pasikeitė, silpnėjo.

„Vadovo iki šiol kai kurie kolegos bijo, nes jis mėgsta teismus, turi daug įvairiausių sutarčių, tačiau, kaip buvo, užmiršta, laimė, kad baigėsi“, – atsiduso pašnekovas.