Lenkų politikai pasmerkė Sovietų Sąjungos taikomas griežtas priemones, kurios žlugo, tačiau 14 beginklių protestuotojų buvo nušauti ar sutraiškyti tankų, šimtai suluošinta ar sužeista.
Praėjus dvidešimčiai metų, šių tragiškų įvykių minėjimo ceremonijoje Lenkijai atstovavo tik žemesnio rango pareigūnų delegacija, kuri apie atvykimą pranešė labai vėlai.
Lenkų kantrybės taurė persipildė, teigė aukšto rango diplomatas, komentuodamas Lietuvos delsimą grąžinti lenkų prieškarinę nuosavybę, laužomus pažadus suteikti etninei lenkų mažumai kalbos teises, mėginimus sužlugdyti lenkiškas mokyklas ir netinkamą elgesį su lenkams priklausančia naftos perdirbimo įmone.
Lietuviai širsta ir jaučiasi persekiojami savo didesnės kaimynės. Jie nurodo, kad Lietuvoje, vienintelėje šalyje be Lenkijos, užtikrinamas ugdymas lenkų kalba nuo vaikystės iki pilnametystės. Latvijos elgesys su lenkų mažuma panašus. Be to, etniniai lietuviai taip pat turi problemų Lenkijoje. Tad kam kelti nereikalingą triukšmą?
Spėjama, kad nesantaiką įžiebė atitirpę Varšuvos ir Maskvos santykiai. Taip pat egzistuoja versija, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis turi asmeninių sąskaitų su Lietuva, nors jis tai ir neigia.
Tačiau asmeniniai santykiai iš tiesų turi įtakos. Praėjusiais metais Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė inicijavo įspūdingą audringą susitikimą su Lenkijos prezidentu Bronislawu Komorowskiu, sako šaltiniai, dalyvavę susitikime.
Tačiau abiejų šalių premjerai – Audrius Kubilius ir Donaldas Tuskas – sutaria puikiai, kitaip nei karingai nusiteikę užsienio reikalų ministrai. Tai gali būti dėl to, kad D. Tuskas priklauso kašubų mažumai, todėl labiau supranta, kokie rūpesčiai gali kankinti mažas etnines grupes.
Daugybė žmonių mano, kad nesutarimai peržengė ribas. Lenkijos laikraščiai sukritikavo sprendimą ignoruoti Lietuvos sausio 13-osios minėjimo ceremoniją. Amerika nori, kad abi šalys daugiau bendradarbiautų, ypač regioninėse karinėse pratybose, kurias planuojama surengti šiais ir ateinančiais metais. Estai ir latviai nerimauja, kad šie nesutarimai sutrukdys gerinti ryšius su pietryčių regionu kelių, geležinkelių ir energetikos srityje, todėl jų izoliacija nuo Europos nemažės.
Didžiausia problema yra skirtingas istorijos interpretavimas. Kiekviena šalis tvirtina, kad kita netinkamai elgėsi praeityje, tačiau pro pirštus žiūri į savo klaidas. Kai Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių (tuomet vadintą Wilno) 1920 m., visą tarpukario laikotarpį šalys jautė neapykantą viena kitai. Tai galiausiai tapo pragaištinga abiem.
Būgštaujama, kad istorija vėl gali pasikartoti.
Tačiau bėda ta, kad Lenkija gali sau leisti ignoruoti Lietuvą, o Lietuva ir kitos Baltijos šalys negali apsieiti be Lenkijos.