Tautinis kostiumas – ne kiekvieno kišenei?

Kai kurios šalys – Norvegija, Nyderlandai, Estija – turi gilias tautinio kostiumo dėvėjimo tradicijas. Turėti pagal autentišką modelį pasiūtą nacionalinį drabužį – save gerbiančio piliečio pareiga.

Lietuvoje ne vienerius metus tautinius kostiumus buvo galima pamatyti tik liaudies dainų ir šokių ansamblių pasirodymuose. Susidomėjimas šiuo drabužiu atgimė tuomet, kai oficialių renginių metu vilkinti tautiniu drabužiu pasirodė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tačiau į lietuvių spintas tautinis rūbas lėtai skinasi kelią, mat norint jį įsigyti teks pakloti nuo 500 iki kelių tūkstančių litų.

Keliauja emigrantų lagaminuose

Kaip DELFI sakė Lietuvos liaudies kultūros centro Tautodailės poskyrio vyriausioji specialistė Danutė Keturakienė, kad būtina turėti tautinį kostiumą, nemažai lietuvių pajunta išvykę į užsienį.

„Vienai Norvegijoje studijuojančiai ir dirbančiai lietuvei teko padėti skubiai įsigyti tautinį kostiumą. Šioje šalyje yra gilios tautinio drabužio vilkėjimo tradicijos ir jeigu šventės metu, kai visa tauta puošiasi tautiniu kostiumu, pasirodysi be jo – liksi nesuprastas“, – sakė D. Keturakienė.

Pasak jos, todėl nemažai emigruojančių lietuvių savo lagaminuose vis dažniau atranda vietos ir tautiniam rūbui.

Puoštis tautiniu kostiumu dera valstybinių švenčių metu, tačiau lietuviai vis dažniau pageidauja juo vilkėti ir diplomų įteikimo ceremonijoje, drąsesni jį renkasi vestuvėms, krikštynoms ar Pirmosios Komunijos šventei.

Tačiau specialistai įspėja, kad renkantis tautinį kostiumą reikia ne tik išsiaiškinti, kokiam regionui kokios detalės ar raštai būdingi, bet ir rasti meistrus, kurie pagal visus reikalavimus išaus audinį ir pagal autentišką modelį pasiūs kostiumą. Antraip tautinis drabužis gali būti ne stilinga, o juokinga apranga.

Teks plačiai atverti piniginę

„Kokio regiono kostiumą įsigyti, reikėtų apsispręsti – ar pagal dabartinę gyvenamą vietą, arba pagal tai, iš kur kilę tėveliai“, – sakė D. Keturakienė ir kvietė Lietuvos liaudies kultūros centre ne tik susipažinti su visų penkių regionų tautinių rūbų kolekcija, bet ir pasikonsultuoti.

Tautinio kostiumo kaina priklauso nuo pasirinktos komplektacijos ir regiono – už jį teks pakloti 1200 – 1700 litų. Pagaminti šį drabužį gali užtrukti ir kelis mėnesius, ir netgi metus.

Pasak D. Keturakienės, taupant pinigus galima atsisakyti kai kurių kostiumo detalių, tačiau būtina išsiaiškinti konkretaus regiono tautinio rūbo subtilybes.

„Ištekėjusios moters tautinį kostiumą sudaro: marškiniai, liemenė, sijonas, pasijomis, prijuostė, juosta, galvos danga. Jeigu mergina netekėjusi, galvos danga nėra būtina, tiesiog susipina kasas. Siūdinantis žemaitišką kostiumą, juosta nėra būtina“, – kalbėjo Lietuvos liaudies kultūros centro specialistė.

Vyrišką kostiumą sudaro: sermėga arba surdutas, marškiniai, kelnės, auliniai batai, skrybėlė, kaklaskarė, juosta arba diržas. Anksčiau po sermėga liemenė nebuvo dėvima, ji vyrišką kostiumą papuošia XIX a. pabaigoje, kartu su miesto mada atkeliavusiu surdutu.

Pirkėjai – kolektyvai ir mokyklos

Kaip sakė bendrovės „Klaipėdos audiniai“ direktorė Rasuolė Šlajienė, tautiniais drabužiais labiau domisi ne pavieniai asmenys, o įvairūs kolektyvai, mokyklos. Didžiausio klientų srauto jie sulaukia metų pabaigoje, kai biudžetinėse organizacijose lieka nepanaudotų lėšų ir prieš dainų šventes.

„Dar visai neseniai pavieniai užsakovai sakydavo, kad nori lietuviško tautinio kostiumo, tuo tarpu kolektyvų vadovai tiksliai žino, kokio regiono tautinio drabužio nori. Jei užsisako užsienyje gyvenantys lietuviai, jie paprastai renkasi to krašto, iš kurio yra kilę“, – vardijo R. Šlajienė.

Populiariausi žemaičių regiono, Klaipėdos krašto tautiniai kostiumai, bet užsisako ir aukštaičiai, retkarčiais ir dzūkai.

Pasiūdinti kostiumą prireiks mažiausiai dviejų savaičių. Už moterišką tautinį rūbą teks sumokėti nuo 800 iki pusantro ar net dviejų tūkstančių litų. Paprasčiausias vyriškas kostiumas – liemenė, kelnės ir marškiniai – kainuos apie 500 litų. Jeigu norima ir sermėgos, skrybėlės, tuomet kaina šokteli iki 1200 litų.

„Pagrindinių kostiumo dalių – sijono, liemenės, prijuostės ir marškinių – neatsisakysi, tik galima išausti paprastesniais raštais. Gal galima juostos atsisakyti, mergaitės gali plaukus su kaspinėliais susipinti ar vainiką vietoj karūnos užsidėti“, – kaip sutaupyti siūdinantis tautinį kostiumą patarė R. Šlajienė.
 
Verslininkai entuziazmu netrykšta

Pasiūdinti tautinį kostiumą pagal autentišką modelį – nelengvas darbas. Todėl verslininkai nesipuola skatinti pirkėjų.

Kaip sakė bendrovės „Manovita” vadybininkas Vitalijus Mazuras, tautinius kostiumus vieno šalies universiteto kolektyvui jie siuvo prieš keletą metų, o pernai turėjo užsakymą iš projekto „Chorų karai“ dalyvių.

Tautinis kostiumas čia kainuoja nuo 600 iki pusantro tūkstančio litų.

„Kodėl nesiuvame daugiau tautinių kostiumų, nors norinčiųjų netrūksta? Jie neneša pelno, todėl niekas ir nenori siūti. Darbas sudėtingas, pasiūti vieną kostiumą užtrunka maždaug savaitę, reikia žiūrėti, kad jis atitiktų visus autentiško modelio reikalavimus“, – priežastis vardijo vadybininkas.

Tautiniai kostiumai atrado savo nišą ir drabužių nuomos versle. Išsinuomoti parai tautinį rūbą atsieis 70 – 80 litų, galima susikomplektuoti ir pigiau – už 60 litų ar dar mažiau. Kaip sakė salono „Tėja“ darbuotoja Sofija, dažniausiai klientai kostiumus užsisako iš anksto – prieš keletą savaičių.

Tiesa, tautiniai kostiumai nėra graibstomi, todėl norimą tautinį rūbą nuomos salone galima rasti ir likus dienai ar dviem iki renginio ar šventės.