Tradiciškai žiemos pabaigos ir pavasario sandūroje pristatomas viešas Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas retai kada pasižymi dideliu optimizmu, o Rusija beveik visada atvirai įvardijama kaip didžiausia grėsmė.
2014-aisiais, kai pasirodė pirmasis Grėsmių vertinimas (populiariai vadinamas ataskaita), Rusija dažniau minėta tik tarp eilučių, išskyrus jos žvalgybos tarnybas, kai tiesioginiai „agresyvūs veiksmus ar net karinė invazija“ Ukrainoje buvo vertinama tik kaip galimybė.
Šiandien jokių dvejonių ar bandymų vynioti žodžių į vatą, žinoma, nėra: bendras Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas pernelyg nesiskiria nuo kitų regiono valstybių žvalgybos tarnybų vertinimų – apie augančią Rusijos kaip tikėtino tiesioginio grėsmės šaltinio tikimybę vidutiniu laikotarpiu kalbama atvirai, garsiai, kartais įvardijant ir daugiau detalių.
Grėsmė savaime dar neleidžia pateikti lengvų ir aiškių atsakymų į svarbiausius klausimus: ar ir kada, tarp kurių viešojoje erdvėje neretai dedamas lygybės ženklas, tarsi tai būtų neišvengiama ir dabar vien tik tiksėtų laikrodis. Ar Rusija išties pasiryžusi karui su NATO, kuriai priklauso ir Lietuva? Jei taip – kada Kremlius bus tam pasirengęs?
Kol kas esame pilkosios zonos etape
Bandant atsakyti į šiuos klausimus Grėsmių vertinime analizuojami keli pjūviai, pasitelkus žvalgybos tarnybų mėgstamas ir šįkart išplėstas „vertinimo tikimybių ir laiko perspektyvų reikšmes“.
Mažiau nei 5 proc. – labai mažai tikėtina, 10–25 proc. – mažai tikėtina, 30–45 proc. – neatmestina, 55–70 proc. – tikėtina ir 75–90 proc. – labai tikėtina ir daugiau nei 95 proc. – beveik neatmestina.
Pirma, konstatuojamas, regis, akivaizdus dalykas: „Rusijos valdantysis režimas, labai tikėtina, mano, kad santykiai su Vakarais yra tarp karo ir taikos.“
Tai reiškia pilkąją zoną, anksčiau populiariai vadinta hibridinių operacijų erdve, kurioje Kremlius pasitelkia ne vien įprastas spaudimo priemones, bet ir imasi smurtinių veiksmų prieš jo interesų neatitinkančias valstybes.
„Vykdydama diversijas, Rusija, beveik neabejotina, siekia padidinti Vakarų visuomenių nepasitikėjimą institucijomis ir priversti politikus mažinti paramą Ukrainai“, – teigiama dokumente.
Tai reiškia, kad nuo 2014-ųjų Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje pradžios Kremliaus siekis pavergti Ukrainą nepasikeitė. Net jei Rusijai nepavyko „3 dienų specialioji operacija“, kuri tęsiasi daugiau nei trejus metus, tikslas nesikeičia. Sąžininga taika, paliaubos – tik laikina iliuzija. Ukraina, Kremliaus akimis, turi būti sunaikinta.
O visi, kas tam trukdo, privalės anksčiau ar vėliau su tuo susitaikyti arba bus pasekmių. Jeigu su JAV pavyks susitarti – o apie šias derybas dokumente nėra nė žodžio, nes pats dokumentas pradėtas rengti dar pernai, kai nebuvo aiškus nei būsimosios JAV administracijos greitis, nei tikslūs ketinimai, tai tos šalys, kurios ir toliau aktyviai rems Ukrainą, sulauks pernai vykdytų Rusijos diversijų eskalacijos.
Ir nors VSD ir AOTD konstatuoja, kad „diplomatinė karo Ukrainoje baigtis, žiūrint iš artimiausios perspektyvos, mažai tikėtina“, jei vis dėlto įvyktų priešingai, yra tikimybė, kad Ukrainą ir toliau remsiančios Europos šalys patirs didesnę, agresyvesnę Kremliaus nekonvencinių kinetinių atakų bangą.
„Tarptautinis spaudimas nekeičia Rusijos pozicijos, o jos stiprėjanti sąjunga su Iranu ir Šiaurės Korėja rodo, kad konfrontuodama su Vakarais Rusija nesibodės jokių sąjungininkų ir jokių priemonių“, – įspėjama dokumente.
Jei ne šiuo metu, tai kada?
Taigi, tai dar nereiškia tiesioginės karinės konfrontacijos, tik tą nepaskelbtą karą pilkojoje zonoje, kur nėra aišku, ar suveiks numatyti Lietuvos ir kitų NATO šalių algoritmai tuo atveju, jei Rusija peržengs ribą, t. y. jei diversijų metus bus žmonių aukų. Kaip ir kas į tai reaguos – neaišku, nes tai jau ne žvalgybų, bet politikų, sprendimų priėmėjų atsakomybės klausimas.
Kita vertus, bet kokia tiesioginė karinė konfrontacija su NATO šalimis, o ir Ukraina, kol karas su šia šalimi dar nesibaigė, reikalauja ir pareikalautų didelių išteklių. Jų Rusija, anot VSD ir AOTD, turi, bent jau tęsti karą prieš Ukrainą ne vienus metus.
„Nors konfliktas iš Rusijos reikalauja milžiniškų išlaidų, žiūrint iš artimos perspektyvos, ji ne tik išliks pajėgi užtikrinti panašų karo finansavimo lygį, bet, tikėtina, ir jį didinti“, – konstatuojama dokumente ir priduriama, kad kasmet augančios karinės išlaidos 2025 m. sieks mažiausiai 13,5 trln. rublių (apie 130 mlrd. eurų) ir sudarys apie 6,3 proc. šalies BVP. Ir tai – tik konservatyvūs paskaičiavimai, neįtraukiant visų su karu susijusių išlaidų (socialinių, ekonomikos pajungimo karui, švietimo ir t. t.).
Realios karinės išlaidos gali siekti dar bent keliais proc. daugiau. Bet kuriuo atveju „tai bus didžiausias Rusijos karinis biudžetas nuo Sovietų Sąjungos žlugimo ir beveik keturis kartus didesnis nei 2021 m. – prieš Maskvai pradedant plataus masto invaziją į Ukrainą“.
Ir nors pripažįstama, kad didelės karinės išlaidos neigiamai veikia Rusijos ekonomiką, kelia įtampų, visiška šalies kontrole įtikėjęs Rusijos režimas, o ir karui pritarianti visuomenė tolesnį karą esą dar gali pakelti ir todėl tai neverčia Kremliaus keisti savo užsienio ir saugumo politikos.
Dar daugiau – nepaisant visų nuostolių (žmogiškųjų ir materialinių) Rusija toliau stiprina savo karinius pajėgumus, skiria daug dėmesio ir resursų karo pramonės plėtrai bei siekia įgyvendinti ambicingą karinę reformą.
Jos esmė – ne tik didesnė šalies armija, kuri turėtų siekti 1,5 mln. žmonių (iki to trūksta kelių šimtų tūkstančių karių), bet ir pajėgesnės valdymo, vadovavimo struktūros, daugiau naujos karinės technikos, ginkluotės priemonių. Visa tai, turint omenyje įsitikinimą pergale prieš Ukrainą, vargu ar gali būti skirta kam nors kitam, nei ilgalaikei konfrontacijai su NATO – savo pagrindine priešininke.
Tai, kad dalis NATO valstybių, ypač Baltijos šalys, o ir buvusios Varšuvos pakto narės, pavyzdžiui, Lenkija, buvo ir tebėra Rusijos taikinyje, esą išduoda ir 2021-aisiais skambėję Kremliaus reikalavimai atitraukti Aljanso pajėgas į rytus nuo 1997 m. NATO sienų. Šie reikalavimai, tikėtina, nedingo. Kaip ir Rusijos retorika, nukreipta prieš NATO.
Pažymima, kad nors Vakarų sankcijos neigiamai veikia Rusijos karo pramonę – dėl jų ilgėja reikalingų komponentų tiekimo grandinės, didėja karinės produkcijos kainos ir mažėja kokybė, pagaminamų artilerijos šaudmenų, raketų ir kitų pagrindinių amunicijos kategorijų kiekis kasmet auga.
Amunicijos ir naujos karinės technikos gamyba svarbi ne tik dėl vykstančio karo, bet ir siekiant atkurti ginkluotės ir amunicijos rezervus, kurių prireiktų kariniam konfliktui su NATO.
Taigi, akivaizdu ne tik tai, kad tolesnis Rusijos karinės galios augimas tiesiogiai priklausys nuo karo Ukrainoje eigos, bet ir tai, kad sumažėjus poreikiams fronte, pavyzdžiui, pasirašius paliaubas arba taikos susitarimą, „Rusija galėtų sparčiau formuoti naujus karinius dalinius ir didinti ginkluotės bei amunicijos rezervus.“
Tad jei karinė galia auginama toliau, jei ketinimai – beveik neslepiami, o Kremliaus ryžtas, galia ir palaikymas yra laikomi duotybe, tai minėtas lygybės ženklas tarp ar ir kada atrodo logiškas. Ir atsakymas VSD ir AOTD dokumente tam tikra prasme pateiktas.
„Šiuo metu Rusijos galimybės naudoti karinę jėgą prieš NATO valstybes yra labai ribotos, nes didžioji dalis konvencinių pajėgumų skiriama karui prieš Ukrainą“, – teigiama vienoje pastraipoje ir antrinama, kad „žiūrint iš vidutinės perspektyvos, tikėtina, jog Rusijai nepavyks sukurti pajėgumų, reikalingų plataus masto konvenciniam karui prieš NATO“. Tai reiškia 3–5 metų perspektyvą.
Tačiau kartu pažymima, kad „Rusija gali išvystyti karinius pajėgumus, kurių pakaktų pradėti ribotus karinius veiksmus prieš vieną ar kelias NATO valstybes“.
Ši teorija, kad Rusija būtų pajėgi ir suinteresuota „išbandyti savo karinę galią prieš vieną ar kelias NATO valstybes“, viešojoje erdvėje minima dažnai, o ir sulaukia nemažai kritikos.
Kritikai pažymės, kad pradėti karą prieš vieną NATO narę iš esmės reiškia karą prieš visą Aljansą, o tam nėra pasiruošusi, nes tektų kariauti ne siaurame ruože kur nors ties Narva ar Suvalkų koridoriumi, bet patirti visą NATO galią, Aljanso gynybos planų įgyvendinimo pasekmes.
Juk Rusija yra girdėjusi apie 5-ąjį Vašingtono sutarties straipsnį, tiesa? Problema yra ne tik ta, kad pastaruoju metu kilo daug abejonių dėl paties Vašingtono laikysenos, bet ir dėl to, kad patys sąjungininkai, kurie kiekviena proga viešai ir privačiai deklaruoja vienybę, pasiryžimą ginti vieni kitus agresijos atveju, pripažįsta – be JAV galimybės yra gerokai mažesnės.
Dar daugiau – net ir įspėta visų NATO sąjungininkių, tarp jų ir JAV, Rusija jau turi patirties nepaisyti įspėjimų. Kitaip sakant, net jei Ukrainai negaliojo NATO saugumo garantijos 2022-ųjų vasarį, iš NATO šalių netrūko labai aiškių žinučių, kurios turėjo veikti kaip atgrasymas. Bet nesuveikė.
Rusija apsiskaičiavo, manydama, kad gali greitai išspręsti reikalus ir niekas nespės nieko padaryti. Tad kas gali garantuotai pasakyti, kad Kremlius nepakartos tokios įvykių eigos ir dar kartą „prieš vieną ar kelias NATO valstybes“?
„Tai gali skatinti Rusijos vadovybę panaudoti karinę jėgą klaidingai įvertinus situaciją ir tikintis, kad NATO negebės laiku reaguoti, o Rusijai pavyks konfliktą lokalizuoti ir greitai pasiekti norimų rezultatų“, – įspėjama dokumente.
Reikšmingesnis Baltarusijos vaidmuo
Pažymima, kad svarbiausi veiksniai, atgrasantys Rusiją nuo karinio konflikto mūsų regione, yra Baltijos šalių gynybos stiprinimas ir rytiniame NATO flange dislokuoti sąjungininkų pajėgumai.
Tai esą didina potencialaus karinio konflikto kainą Rusijai ir mažina tikimybę, kad toks konfliktas būtų lokalizuotas ir nesulauktų plataus Aljanso įsitraukimo.
Šiuo metu stiprinami Baltijos šalių, Lenkijos pajėgumai pranoksta tuos konvencinius pajėgumus, kuriuos Rusija turi prie minėtų NATO valstybių sienų. Pavyzdžiui, pabrėžiama, kad Rusijos karinė grupuotė Kaliningrade laikinai susilpnėjo. Tiesa, įspėjama, kad ji išlieka pajėgi vykdyti kad ir ribotas užduotis.
Karui Ukrainoje nutrūkus Rusija gali tęsti savo planą stiprinti Kaliningrado grupuotę nuo korpuso iki armijos dydžio vieneto su keliomis divizijomis. Lietuvai tai dar nėra mirtina problema, turint omenyje Lenkijos galią ir galimus planus Kaliningrade karo atveju. Bet yra ir kita kryptis.
Ši kryptis buvo ir tebėra žinoma, o Lietuvoje vertinta ir tebevertinama kaip vienas galimų Rusijos operacinių veiksmų šaltinių – Baltarusija.
Aliaksandras Lukašenka, kurį Kremlius išgelbėjo po 2020-ųjų protestų, tapo ne šiaip visiška marionete, suteikusia „savo“ šalį kaip placdarmą karui prieš Ukrainą 2022-ųjų vasarį. Tai yra paklusniai Kremliaus nurodymus vykdantis ir, tikėtina, toliau vykdyti pasiryžęs režimas.
Jis pats gal ir eilinį sykį siekia legitimizacijos, mainydamas politinius kalinius į A. Lukašenkos, kaip faktinio vadovo įteisinimą, bet problema ta, kad Baltarusija išliks artimiausia Rusijos sąjungininkė ir strateginio pasirinkimo nekeis. Ką tai reiškia?
„Labai tikėtina, kad Lietuva, žiūrint iš artimos perspektyvos, sulauks Baltarusijos veiksmų, nesuderinamų su tarptautine teise ir tariamu taikios valstybės įvaizdžiu – grasinimų, šantažo, įtakos veiklos“, – įspėja Lietuvos žvalgybos tarnybos. Iš A. Lukašenkos jau yra sulaukusi tokių „dovanėlių“ – nuo migrantų krizės pasienyje iki „Ryanair“ lėktuvo užgrobimo.
Nuolatiniai A. Lukašenkos grasinimai Lietuvai ir Lenkijai gali kartotis ateityje, o tai gali lemti ir dar nematytų provokacijų – tokių, kokių pirmiausia pageidaus Rusija, besinaudojanti Baltarusijos oro erdve ir jau dabar kelianti grėsmę kaimyninėms NATO valstybėms.
VSD ir AOTD primena, kad nuo 2024 m. liepos per Baltarusijos oro erdvę į Ukrainą Rusija leidžia bepiločius orlaivius „Geran-2“ („Shahed-136“). Dalis bepiločių kerta Baltarusijos oro erdvę ir skrenda į Ukrainą, kiti – iš Rusijos įskridę į Ukrainos oro erdvę, skrenda į Baltarusiją ir vėl grįžta į Ukrainą.
Vis dėlto pavieniai bepiločiai nukrypsta nuo maršruto ir kelia grėsmę su Baltarusija besiribojančioms NATO valstybėms. 2024 m. rugsėjo 7 d., per- skridęs Baltarusiją, Rusijos „Geran-2“ („Shahed-136“) nukrito Latvijos teritorijoje. Taigi, kol kas tai tik dronai.
Ir nors Rusijos sausumos padalinių Baltarusijos teritorijoje šiuo metu nėra, jų dar gali atsirasti tiek per numatomas pratybas „Zapad“, tiek kitais formatais – laikinais ar nuolatiniais ateityje.
Ir tai nenuostabu, nes Kremliaus skėtį užsitikrinusi Baltarusija ne tik remia Rusijos užsienio politikos iniciatyvas, bet ir koreguoja savo strateginius dokumentus, kad jie atitiktų Rusijos tarptautinio saugumo interesus. Vienas pavyzdžių – 2024 m. pavasarį atnaujinta Baltarusijos karinė doktrina.
Skirtingai nei 2016 m. išleistas dokumentas, naujoji doktrina atvirai priešiška Vakarams. Dar blogiau, kad pagal tai Baltarusijos režimas adaptuoja ne tik dokumentus, bet ir realius veiksmus.
Tai, kas nepaminėta ataskaitoje, bet jau kurį laiką yra akivaizdu, susiję su Baltarusijos karinių pajėgų stiprinimu.
Ir nors prieš Rusijos invazijos į Ukrainą pradžią Baltarusijos kariuomenė atrodė gana apgailėtinai – su pasenusia ginkluote, technika, mažu gynybos biudžetu, kuris tesiekė 500 mln. Eur 2021 metais, o karo metu Baltarusija dar ir turėjo atsisveikinti su dalimi technikos, ginkluotės, amunicijos, – visa tai iškeliavo į Rusiją, dabar vaizdas pasikeitęs.
Baltarusijos gynybos biudžetas šiandien yra daugiau nei tris kartus didesnis, nei 2021 m., tai leidžia stiprinti visą kariuomenę, įsigyjant naujos technikos, ginkluotės, tegu ir ribotais kiekiais.
Bet svarbiausia yra Rusijos krauju išmokos pamokos: pertvarkyta šalies mobilizacinė sistema, kovinis rengimas, kuris vyksta ir Rusijoje, stengiantis imituoti realias sąlygas, šalies daliniuose sparčiai diegiami bepiločių orlaivių pajėgumai, o visos šios priemonė stiprina Baltarusijos gebėjimus kariauti, tegu kaip ir Rusiją remiančios šalies, antrojo ešelono, bet gebančios susitvarkyti su užduotimis. Kitaip sakant, iš formalaus vasalo A. Lukašenkos režimas tampa jėga, į kurią tiesioginės grėsmės atveju reikės atsižvelgti vertinant rimčiau pačios Baltarusijos pajėgas.