Praėjusio trečiadienio popietę, kai Ukrainoje toliau kaito situacija ir vis daugėjo ženklų apie galimą atvirą karinį konfliktą su Rusija, atokiame Overnė regione, centrinėje Prancūzijoje kai kuriems gyventojams susidomėjimą galėjo sukelti ypač žemai, maždaug keliasdešimties metrų aukštyje skraidantys naikintuvai „Rafale“.

Nukreipę fotoobjektyvus ir užfiksavę dešimtis naikintuvų, akylesni stebėtojai būtų įsitikinę, kad „Rafale“ buvo ginkluoti ne tik įprastomis priešlėktuvinėmis, bet ir gerokai didesnėmis, daugiau nei 5 metrų ilgio baltos spalvos raketomis.

Na o jau žinantys, kad tai ne šiaip eilinė raketa, o ASMP – Prancūzijos strateginio arsenalo dalis, nešanti 300 kilotonų galios branduolinę galvutę, galėjo ir sunerimti – kas vyksta, negi kažkas dar blogesnio įvyko šiame beprotiškame pasaulyje? Išties, naikintuvai su branduoliniais užtaisais Prancūzijoje skraido ne kasdien. Jei tiksliau – keturis kartus per metus, kai rengiamos strateginės pratybos „Poker“, skirtos patikrinti vieno iš dviejų Prancūzijos branduolinių pajėgumų parengtį.

Naikintuvas Rafale su raketa ASMP

Anksčiau į šias pratybas nebuvo kreipiama daug dėmesio, nes jos būdavo rengiamos naktį, o šiemet „Poker“ pirmą kartą vyko dienos metu – dėl koronaviruso sumažėjęs civilinės aviacijos aktyvumas leido prancūzams išbandyti dešimtis orlaivių – nuo vieni kitus besivaikančių naikintuvų „Rafale“, „Mirage 2000“ iki žvalgybinių, kuro papildymo ir oro erdvės kontrolės orlaivių.

Taip šalies centrinėje dalyje imituotas juodžiausias scenarijus: prezidentui priėmus sprendimą Prancūzija, vienintelė tokia šalis ES, gali griebtis kraštutinės priemonės – suduoti branduolinį smūgį. Ir nors Prancūzija tuo niekam negrasina, jau 6 dešimtmečius Paryžius pasilieka sau tokią galimybę atskirai nuo NATO priimti sprendimą, galintį pražudyti milijonus žmonių. Kiekvienas naujas Prancūzijos prezidentas tradiciškai ir simboliškai patvirtina branduolinio atgrasymo svarbą:
šalis privalo išlaikyti politinį, techninį ir operacinį patikimumą, kalbant apie branduolinius ginklus.

Tiesa, prancūzams tai yra labiau atgrasymo bei pasaulinės galios statuso simbolis. Su prezidentu Emmanueliu Macronu lyderiaujančia Europos šalimi pasišovusi būti ir strateginės autonomijos idėją peršanti Prancūzija neslepia ambicijų mažinti JAV įtaką žemyne ir savais branduoliniais ginklais daryti tai, ką šiuo metu daro amerikiečiai – sukurti prancūzišką atgrasymo skėtį Europai.

E. Macronas povandeniniame laive Le Terrible

Tačiau net viena ištikimiausių Prancūzijos rėmėjų – Vokietija lieka skeptiška, o po rugsėjį vyksiančių Bundestago rinkimų padėtis gali dar labiau komplikuotis.

Nepaisant diplomatinių mandagybių, kaip ir prancūzai, taip ir vokiečiai neslepia vis stipresnių antiamerikietiškų nuotaikų. Bet porinkiminė situacija Vokietijoje gali sujaukti ne tik prancūzų planus ar dvišalį Vokietijos ir Prancūzijos bendradarbiavimą, bet ir įstumti JAV bei kitus sąjungininkus į delikačią situaciją. Ji gali sukelti ne tik problemų, bet ir galimybių.

Po rinkimų laukia didelis sukrėtimas?

Tai, kad Vokietijoje po rugsėjį vyksiančių rinkimų galima tikėtis ypač reikšmingų pokyčių kalbama jau kurį laiką. Kanclerė Angela Merkel šaliai vadovauja nuo 2005-ųjų, o jos ilgą laiką vestos centro dešinės Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) tebėra valdančiosios koalicijos stuburas.

Tačiau pastarųjų metų rinkimai, ypač kovo mėnesį vykę regioniniai rinkimai Badeno-Viurtembergo ir Reino krašto-Pfalco federalinėse žemėse, kur CDU patyrė triuškinančius pralaimėjimus sukėlė dar daugiau abejonių dėl centro dešinės koalicijos ateities.

Kurį laiką neįsivaizduojama laikyta „Kenijos koalicija“ – pagal partijų spalvas (juoda CDU, raudona – socdemų ir žalia – Žaliųjų) Socialdemokratų, CDU ir savo politinius raumenis auginančiųjų bei vis labiau populiarėjančių Žaliųjų partijos porinkiminės valdžios dalybos dabar jau atrodo realus scenarijus.

Dėl paprastos priežasties: prastėjantys CDU reitingai bei pasirodymai rinkimuose, neišvengiamas Angelos Merkel pasitraukimas iš politikos pradės riboti manevro laisvę. Ir jei vokiečiai per pirmąją pandemijos bangą dar palankiai žiūrėjo į A. Merkel pastangas suvaldyti krizę, tai dabar nuo karantino ir kitų suvaržymų pavargę vokiečiai akivaizdžiai trokšta permainų, o nepasitenkinimas aiškiai juntamas tiek gatvėse, tiek atsiliepia reitinguose. Jei tokia populiarumo smukimo kreivė bus dar nepalankesnė po rinkimų rugsėjį, Vokietijos dešinieji bus priversti svarstyti radikalesnius kompromisus, ne tik kaip įprastai Didžiojoje koalicijoje dalintis valdžią su socdemais.

Angela Merkel, Emmanuelis Macronas, Vladimiras Putinas

Juo labiau, kad įmanomi tiek raudona-raudona-žalia koalicija, kurioje be socdemų ir žaliųjų, jei pasisektų rinkimuose, prisijungtų ir kraštutinės kairės Die Linke. Bet net ir geriausio scenarijaus atveju CDU, tikėtina, nepavyks išvengti koalicijos su Žaliųjų partija.

Šios politinės dėlionės gali atrodyti tik kintančių procesų valdžioje dalis, kurios įtaką tarptautinei politikai sunku išmatuoti. Tačiau iš tikrųjų viskas yra gerokai komplikuočiau: į valdžią Vokietijoje žengiant žaliesiems galima tikėtis ypač reikšmingų lūžių Vokietijos Užsienio, saugumo ir gynybos politikoje, kas neišvengiamai atsilieptų tiek transatlantiniams santykiams, tiek bendradarbiavimui su Prancūzija, tiek, galimai, su Rusija ir, neišvengiamai, Lietuvai.

Netikėtai palankaus vėjo gūsis

„Vokietija – viskas įmanoma“, – taip skamba Vokeitijos žaliųjų programos juodraštis. Ir toks simboliškas pavadinimas yra išties iškalbingas. Ne tik nusenusiems hipiams, 9-ojo dešimtmečio protestuotojams ir ekologija susirūpinusiems kairuoliams, bet ir naujai, puikiai išsilavinusiai, klimato kaitos, socialines ir kitas XXI a. problemas norinčiai spręsti vokiečių kartai atstovaujanti partija neslepia ambicijų neatpažįstamai transformuoti Vokietiją.

Sykį žalieji tai jau bandė koalicijoje su socdemais – 1998-2005 metais. Tada žalieji buvo jaunesnieji koalicijos partneriai ir susipyko tarpusavyje, kai reikėjo balsuoti dėl Vokietijos karinio dalyvavimo Kosovo kampanijoje bei dėl karių siuntimo į Afganistaną.

Kartoti panašių klaidų ir taip prarasti rinkėjų pasitikėjimą žalieji dabar jau nelinkę, juo labiau, kad partijos populiarumas yra tris kartus didesnis, nei prieš du dešimtmečius. Vis dėlto didžiausi iššūkiai laukia būtent Užsienio ir Saugumo politikos srityse, o taip pat su CDU nuosekliais siekiais nesuderinamu požiūriu į Nord Stream dujotiekį.

Žalieji šį bendrą Vokietijos ir Rusijos projektą vadina žalingu klimatui ir grasina jį sustabdyti vos patekę į valdžią. O naujas krizės Ukrainoje paaštrėjimas tik dar labiau stiprina žaliųjų poziciją ir didina spaudimą dabartiniams Vokietijos valdantiesiems.

„Visiškai nesvarbu, ar Kremlius nori patraukti frontą ir išbandyti Bideną. Svarbu tai, kad Rusjos karinės pajėgos eskaluoja situaciją kaimyninės šalies teritorijoje. Jei Merkel ir Macronas greitai neparems Ukrainos, tai ne tik bus nukreipta prieš ir taip jau kelis sykius sulaužytą tarptautinę teisę, bet ir susilpnins derybines pozicijas Normandijos formate. Federalinė vyriausybė turi veikti dabar“, – ragino įtakingas žaliųjų politikas Omidas Nouripouras, atsakingas už Užsienio politiką ir pridūrė, kad pirmiausiai reikia imtis būtent Nord Stream 2 dujotiekio.

Nord stream 2

„Visa kita tebūtų kvietimas Rusijai tęsti agresyvų kursą“, – pareiškė O. Nouripouras. Tokie pareiškimai gali skambėti kaip gaivaus vėjo gūsis Vokietijos politikoje, kurioje sugeba derėti tiek kritikos ir sankcijų Rusijai išlaikymas, parama Ukrainai, tiek „su politika niekaip nesusiję“ ekonominiai santykiai su Rusija, kuriuos labiausiai simbolizuoja būtent Nord Stream.

Tačiau toks vėjo gūsis gali būti apgaulingas ir nušluoti dešimtmečius kurtos saugumo architektūros dalis. Žalieji nė kiek neslepia, kad jų šaknys – 8-ojo dešimtmečio antibranduoliniame judėjime: audringais protestais vokiečiai tuomet siekė visiško branduolinių ginklų draudimo šalies teritorijoje, kur buvo dislokuoti šimtai, jei ne tūkstaničiai tokių ginklų: per pusę padalintoje Vokietijoje iš vienos pusės savus branduolinius ginklus Vakaruose laikė amerikiečiai ir britai, o iš kitos – Rytų Vokietiją okupavę sovietai, nors žaliųjų judėjimas aktyviai veikė tik Vakarų Vokietijoje.

Savitas požiūris į Europos saugumą

Šaltasis karas jau, regis, seniai praeitis, o Vokietija suvienyta. Tačiau tiek branduolinio nusiginklavimo klausimai, tiek pačių branduolinių ginklų vaidmuo Vokietijos, o ir visos NATO saugumo kontekste išlieka aktualūs: būtent Vokietija yra viena NATO branduolinio dalijimosi programos narė, savo teritorijoje sauganti keliasdešimt JAV branduolinių bombų B-61.

Sertifikuoti vokiečių orlaiviai ir jų pilotai su JAV prezidento leidimu ir Vokietijos vyriausybės pritarimu ypatingos krizės atveju galėtų panaudoti šias bombas, kurių sporgimo galia siekia nuo kelių iki kelių šimtų kilotonų. Vokietijos žalieji nenori matyti nei vokiečių, besinaudojančių tokiais ginklais, nei pačių bombų Vokietijos teritorijoje – antibranduolinė tematika yra užkoduota Žaliųjų partijos politiniame DNR ir tai nieko nestebina. Net pripažindami, kad branduolinių ginklų išgabenimas iš Vokietijos yra sudėtingas ir ilgalaikis siekis, žalieji jį vertina kaip principinį.

O tai reikštų, kad valdžioje atsidūrę žalieji gali pareikalauti amerikiečių branduolinių ginklų išgabenimo. Panašių siūlymų jau būta ir anksčiau, tačiau pastarieji 4 metai, per kuriuos santykius su Europa, ypač su Berlynu gerokai sugadino Donaldas Trumpas tik sustiprino – galbūt negrįžtamai – antiamerikietiškas nuotaikas Vokietijoje.

Welt am Sontag straipsnis apie branduolinius ginklus

Pernai JAV jau buvo iškėlusi idėją perdislokuoti branduolinius ginklus į Lenkiją – ir nors tai kol kas net nėra rimti svarstymai, mat toks sprendimas būtų nemenkas ekonominis, geopolitinis ir saugumo iššūkis tiek amerikiečiams, tiek lenkams, tiek vokiečiams, o ir rusams, pati idėja niekada nebuvo ir visiškai atmesta. Bet koks NATO ir ypač JAV strateginio atgrasymo pajėgumo priartėjimas prie Lietuvos sienų Vilniuje, tikėtina būtų sutiktas palankiai, kaip bendro regioninio saugumo stiprinimo dalis. Lietuvoje tokiai ginkluotei atsirasti nėra nei poreikio, nei infrastruktūrinės, nei teisinės bazės.

Kol kas Joe Bidenas ir jo administracija laikosi nuoseklios politikos, stengdamiesi nesupykdyti europiečių, tačiau branduolinio nusiginklavimo ar bent jau branduolinių ginklų mažinimo klausimai, regis, gali turėti palankių įvertinimų būtent Vokietijoje, ypač žaliųjų rėmėjų gretose. Bet besikeičianti saugumo padėtis Europoje gali pakeisti tokius JAV planus – Pentagono signalai, kad Pietryčių Azijoje gali būti dislokuotos iš sausumos paleidžiamos vidutinio nuotolio raketos, kurias anksčiau draudė pernai žlugusi vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis (INF) jau sulaukė Kremliaus dėmesio – esą amerikiečiai tegu nė nebando tokių raketų dislokuoti Europoje.

Kita vertus, JAV, o ir dabartinė Vokietijos valdžia puikiai supranta, kad būtent branduoliniai ginklai išlaiko galių pusiausvyrą Europoje, mat tai kartu yra ir NATO branduolinio atgrasymo dalis.

Iš Vokietijos išgabenus šiuos ginklus tikėtina, kad panašių pageidavimų būtų sulaukta ir iš Nyderlandų, Belgijos bei Italijos, kur dar likę virš 100 branduolinių bombų B-61. Tai taptų šoku NATO, kuris yra branduolinis Aljansas.

Vis dėlto Vokietijos žalieji saugumą supranta ne tiek per NATO, kiek per Europos vienybę – ne per 2% gynybai, ką žalieji vadina nesąmone, o per „ES saugumo sąjungą“. Iš pirmo žvilgsnio tokios idėjas sutampa su Prancūzijos peršama Strateginės autonomijos idėja, pagal kurią europiečiai turėtų imti iniciatyvą į savo rankas, mažiau priklausyti nuo JAV karine bei ekonomine prasmėmis, iš esmės kurti savo bendras karines pajėgas.

Ir nors iki „Europos armijos“ dar toli, o ir tokio pavadinimo oficialiai purtosi tiek vokiečiai, tiek prancūzai, bendri kariniai projektai – jokia naujiena. Pavyzdžiui, naujosios NATO daugiašalio bataliono rotacijos pamaina Lietuvoje – 414-asis tankų batalionas, kuriame išvien veikia vokiečių ir olandų kariai. O bendra Vokietijos ir Prancūzijos brigada veikia nuo 1989-ųjų.

Galas bendram projektui išeis į naudą?

Tačiau būtent Vokietijos žaliųjų politiniai įsipareigojimai prieš rinkėjus gali pakirsti svarbiausią ateities projektą – FCAS arba Ateities oro mūšio sistemą – 6-os kartos naikintuvą, kurį kuria Prancūzija ir Vokietija ir kuris turėjo sustiprinti Europos galingųjų vienybę bei tapti Europos strateginės autonomijos bene ryškiausiu pavyzdžiu, karinės galios simboliu. Vietoje nesutarimai dėl šio projekto tarp prancūzų ir vokiečių tik gilėja, o Žaliųjų partija jį gali net ir palaidoti.


Tuo pat metu trokštant didesnio Europos šalių įsitraukimo į saugumo reikalus, būtent minėtas FCAS projektas neatsitiktinai laikomas kliūtimi tokioms ambicijoms. Visų pirma tai nėra vien naujos kartos naikintuvas – tai yra sistemų sistemos dalis: būsimasis naikintuvas bus pusiau autonominis ir galės valdyti kovinių bepiločių orlaivių spiečių. Be to, manoma, kad šis naikintuvas galės gabenti branduolinį ginklą – po to, kai „Rafale“ baigs savo tarnybą maždaug 2040-siais, Prancūzija tikisi apginkluoti savo karines oro pajėgas (ir laivyno aviaciją) būtent tokiais FCAS sistemos orlaiviais.

Ir nors didžioji dalis Prancūzijos branduolinio atgrasymo sukoncentruota povandeniniuose laivuose, kurie gabena balistines raketas M51 su branduolinėmis galvutėmis, pratybos „Poker“ parodė, kad branduoliniai smūgiai iš oro sparnuotomis raketomis buvo ir bus Prancūzijos branduolinės doktrinos dalis. Prancūzijos aviacijos milžinas Dassault, kuris yra FCAS projekto iniciatorius, jau leido suprasti, kad vokiečiams pasitraukus, turi planą B – vystyti projektą savarankiškai, tačiau tuomet tikėtis prancūziško branduolinio skėčio būtų neverta.

Tuo metu vokiečiams branduolinio smūgio galimybė būtina tik kaip NATO branduolinio dalijimosi programos dalis – labiau teoriškai, nei praktiškai, tačiau praktinį gebėjimą Vokietijos karinės oro pajėgos nori išlaikyti, nes tai nelengvai įgyta kompetencija ir pats pajėgumas. Vokietija jau indikavo norinti išlaikyti šį pajėgumą: net ir po skandalo atsisakius amerikietiškų naikintuvų F-35, Vokietija vis tiek priėmė preliminarų sprendimą įsigyti kitus amerikietiškus naikintuvus F-18F „Superhornet“ ir elektroninės kovos „Growler“, kurie yra sertifikuojami gabenti branduolines bombas.

EA-18 Growler

Vokietijos žaliesiems abu šie kriterijai yra nereikalingi bei nesuderinami su jų pažiūromis: kovinius bepiločius orlaivius, kurie gali rengti antskrydžius žaliųjų rinkėjai laiko amoraliais ir nesutinka jų naudoti, ką jau kalbėti apie branduolinius ginklus.

Juk net jei Vokietijoje jau būta svarstymų dėl vokiškos branduolinio ginklo, nesiremiant amerikiečiais, vienintelė reali alternatyva yra būtent Prancūzija: ši šalis savo branduoliniu skėčiu Vokietiją siūlė saugoti 2008-siais ir 2019-siais, o E. Macronas tokią idėją pakartoji ir pernai, tačiau vokiečių žaliesiems branduolinis ginklas yra tabu tema, nesvarbu, kieno jis būtų – amerikiečių ar prancūzų.

Todėl bet kokia koalicija su CDU reikštų neišvengiamus kompromisus šiais dviem klausimais. Ar žalieji būtų linkę nusileisti ir dar kartą susipykti tarpusavyje, kaip tai buvo Kosovo ar Afganistano kampanijos atvejais? Ar silpstant A. Merkel dešiniesiems žalieji ims dominuoti būsimojoje koalicijoje ir neišvengiamai sustabdys Vokietijos finansavimą bei dalyvavimą FCAS programoje?

Šie klausimai kol kas dar be atsakymų, mat patys vokiečių politikai nelinkę atvirai svarstyti būsimosios valdžios vizijų. Viena dėl ko sutariama yra tai, kad žalieji neišvengiamai bus valdžioje, o tai pakeis Berlyno užsienio ir saugumo politiką. Paradoksalu, kad ji gali būti nepalanki tiek Prancūzijai, tiek JAV, tiek Rusijai – dėl skirtingų priežasčių, tačiau galiausiai tokių ambicijų pasekmės gali lemti reikšmingus postūmius Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europoje, kur Lietuva neslepia savų interesų dėl Nord Stream projekto stabdymo, didesnio JAV vaidmens savo regione bei skeptiško požiūrio į Prancūzijos brukamą Strateginės autonomijos iniciatyvą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (519)