aA
„Po trisdešimties metų dabartinė Lietuvos visuomenė man kelia labai didelį susirūpinimą. (...) Mąstantis žmogus šiandien negali nekelti klausimų, kas atsitiko, kodėl taip yra, kodėl tarp žmonių tiek pykčio, susipriešinimo, gerumo stoka“, – taip apie Lietuvos, netrukus švęsiančios laisvės 30-metį, visuomenę kalba katalikų bažnyčios kardinolas Sigitas Tamkevičius. Apie tai, ko jis pasigenda šiuolaikinėje Lietuvoje ir kokių pokyčių tikisi – pokalbis „DELFI Dėmesio centre“.

Pastarąjį kartą, kai kalbėjome, jau žinojote, kad esate skiriamas kardinolu, bet dar nebuvo įvykę visi įvykiai. Ar tai pakeitė jūsų gyvenimą?

– Nedaug pakeitė. Gal šiek tiek pradžioje išbalansavo, nes pasidariau visiems reikalingas, įdomus, plėšomas į visas puses, bet turėjau viltį, kad visa tai nubanguos ir kažkiek grįš į buvusias vėžes. Žinoma, kai kas pasikeitė – atsakomybės jausmas dar didesnis, labiau reikia pasverti, ką kalbi, ką darai. Bet iš esmės manau, kad koks buvau, toks ir likau.

Ar tai kažkaip pakeitė žmonių santykius su jumis?

– Mano santykis su žmonėmis nepasikeitė. Iš žmonių pusės tikrai jaučiu daugiau dėmesio – einu Laisvės alėja ar Vilniaus gatve, vienas nusišypso, kitas pasveikina, nori kartu truputį paeiti ir šiek tiek pakalbėti. Be abejo, dėmesio yra dvigubai daugiau, nei buvo anksčiau.

Esate ketvirtas lietuvis kardinolas naujaisiais laikais. Ar tas statusas daro kažkokį spaudimą jūsų veiksmams, lemia jūsų apsisprendimus?

– Manau, kad mano apsisprendimus labiausiai lemia ta pasaulėžiūra, kurią esu susiformavęs nuo jaunystės, su kuria ėjau kunigystės ir lagerio keliais. Susiformavusi pasaulėžiūra yra esminis dalykas. O vyskupo ar kardinolo tarnystė yra priedas, bet negali iš esmės pakeisti žmogaus. Jei jis buvo atsakingas prieš Dievą, žmones, toks ir išliks. Gal tai šiek tiek verčia stabtelti ir susimąstyti, ką kalbi, ką darai. Bet iš esmės niekas nepasikeitė.

Artėja šv. Kalėdos, ir taip pat netrukus minėsime laisvės trisdešimtmetį, Lietuvos Respublikos atkūrimą. Jei galėtumėte atsitraukti ir pasižiūrėti į valstybę, visuomenę, kokia ji jums atrodo, minėdama trisdešimtuosius laisvės metus? Kaip galėtumėte apibūdinti nueitą kelią ir rezultatą, kurį matote?

– Penkiabalėje sistemoje penketu neįvertinčiau už nueitą kelią. Esame daug ką pasiekę, bet dabartinė visuomenės padėtis kelia didelį susirūpinimą, nes aiškiai matosi, kad vertybės kažkur pasitraukę į šalį, žmonėse daug veidmainystės, melo. Manau, labai didelė bėda, kad visi susikoncentravę į pinigus, karjerą – manau, dėl to visuomenė tam tikru požiūriu degraduoja. Po trisdešimties metų dabartinė Lietuvos visuomenė man kelia labai didelį susirūpinimą. Juolab, kad matome tokius akivaizdžius faktus: demografija siaubinga. Mąstantis žmogus šiandien negali nekelti klausimų, kas atsitiko, kodėl taip yra, kodėl tarp žmonių tiek pykčio, susipriešinimo, gerumo stoka. Žinoma, pavienių faktų yra daug ir labai gražių – aš matau labai gražaus jaunimo, yra gražių šeimų, tikrai yra žmonių, kurie serga dėl Lietuvos, jiems aukščiausia vertybė nėra tik gerbūvis. Bet tokių nėra dauguma. Norėtųsi, kad kokie du trečdaliai Lietuvos žmonių taip šviesiai, viltingai žiūrėtų į ateitį ir turėtų gerus moralinius pagrindus. To pasigendu.

Jūs sakote, reikėtų klausti, kas atsitiko. Kas atsitiko?

– Man atrodo, kad priežastys gali būti kelios. Viena – mes per daug dėmesio kreipiame tik į pinigus, gerą gyvenimą. Apie tai kalba visi – politikai, žiniasklaida. Tai tapo didžiausiomis vertybėmis. Tuomet blogai. Kai žmonėse nelieka tikrų vertybių, žmogus pradeda degraduoti. Kita priežastis, manau – daugelis žmonių pradėjo mažiau vertinti tikėjimą. Ką matėme Nepriklausomybės pradžioje, net ir tai, ką matėme sovietmečiu – dabar padėtis yra tikrai prastesnė.

Bet čia – natūralus procesas: kai žmogus visą dėmesį sutelkia į materialius dalykus, dvasiniai dalykai lieka antrame plane. Čia neišrasime nieko naujo – turime dviejų tūkstančių metų Krikščionybės istoriją, ir ji labai aiškiai kalba: kai žmonėse yra labai aiškus tikėjimas, kai žmonės savo gyvenimą stato ant Dekalogo, viskas vienaip sprendžiasi. O kai to nelieka, kai kiekvienas žmogus turi teisę spręsti ir nėra objektyvių moralinių normų, tada jau blogai. Ir šiandien tai akivaizdžiai matome.

Dabar daug kalbama apie gerovės valstybę. Akivaizdu, kad jūs gerovės valstybę suprantate visai kitaip nei tie, kas daug apie tai kalba. Kaip jūs suprantate?

– Gerovės valstybė nėra tik daugybės pinigų turėjimas. Gerovės valstybė būtų tada, kai žmonės būtų sąžiningi, tiesūs, mylintys, aplink save skleidžiantys gėrį, matantys ne tik save, bet ir kitus. Net jei tuomet žmonės turėtų dvigubai mažiau pinigų, jaustųsi gerai. O kai yra susvetimėjimas, kiekvienas žvelgia tik į save, savo interesus, o kitas jam yra nulis, tuomet žmonės gali labai daug ką turėti, bet nesijaus laimingi. Gerovės valstybė yra tada, kai yra gera moralinė atmosfera. Tą atmosferą kuriame mes visi.

Kalbate apie susipriešinimą, susvetimėjimą, rūpinimąsi tik savimi. Bet tikiu, kad vis dar manote, jog Lietuva yra ta šalis, dėl kurios verta aukotis?

– Tikrai taip. Net jei padėtis būtų dar blogesnė, negalima būtų nuleisti rankų ir pasakyti, kad viskas baigta. Kai dabar paskaitau gerų žmonių protingų straipsnių, kurie teigia, kad jau viskas prarasta, mes jau esame dugne – iš tiesų nesame dugne. Turime dar labai daug gerų žmonių, kurie nori gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Aš juos sutinku. Tai – Carito žmonės, Maltos ordino žmonės. Ir tai yra ne dešimtys, ne šimtai – tūkstančiai gerų žmonių. Bet jie kažkokie tylūs. O garsiai kalba tie, kurie tų vertybių neturi.

Dėl to susidaro nuomonė, kad esame bevilčiai. Tokie nesame. Žinoma, staiga nepasikeisime. Lietuva staiga nepasikeis, ir 2020 m. staiga netaps kitokia. Bet į tą pusę turime eiti. Tie gerieji žmonės turėtų galbūt šiek tiek labiau būti matomi. Čia galėtų pasitarnauti ir žiniasklaida, ne tik LRT televizija, bet ir visos komercinės televizijos. Čia yra mūsų visų atsakomybė. Jei tik bažnyčia, kunigai kalbės – to per maža. Reikia, kad kartu vienu balsu pradėtume kalbėti ir žmonių mintis kreiptume į tai, kad būtume labiau gyvenantys dėl visų, ne tik dėl savęs.

Artėjantys metai yra paskelbti Jono Pauliaus II-ojo metais. Aišku, ir dėl to, kad yra jo gimimo šimtmetis. Bet kodėl tai svarbu? Ar yra didesnė žinia nei tik jubiliejus?

– Mums Jonas Paulius II-asis iš tiesų yra labai svarbus. Kai tik išrinko jį popiežiumi, garsiai pasakė, kad bus tylos bažnyčios balsas. Mes tada buvome ta tylos bažnyčia – okupuoti, prislėgti. Jau tada supratome, kad pasaulyje turime vieną svarbų asmenį, kuris ne tik mus prisimena, bet kuris už mus kalbės. Jonas Paulius II-asis buvo pirmasis popiežius, kuris mus aplankė. Ir tam pašventė ne vieną dieną – aplankė Vilnių, Kauną, Kryžių kalną, Šiluvą, buvo susitikimai su inteligentais, jaunimu, visa Lietuvos visuomene. Jis iš tiesų tuo apsilankymu Lietuvai labai labai daug paliko. Jis kvietė mus užmiršti praeitį ir žiūrėti į priekį.

Tai buvo visus vienijantis popiežius. Nes po okupacijos metų buvo išlikę daug susipriešinimo, buvo savi ir svetimi, buvo kolaborantai ir kurie kovojo už Lietuvą. Popiežius kvietė žiūrėti vieniems į kitus ir eiti į priekį. Manau, tas Jono Pauliaus II-ojo palikimas yra svarbus ir šiandien. Tikrai vertėtų tai, ką jis kalbėjo, ir šiandien atsiversti, skaityti ir permąstyti. Jo palikta žinia yra labai svarbi. Šiandien tos vienybės mums labai trūksta.

Grįžkime prie to, ką kalbėjote pradžioje – viena iš pagrindinių visuomenės problemų, jūsų nuomone, yra nutolimas nuo religijos. Nors sociologinės apklausos Lietuvoje liudija turbūt tą patį, ką ir Lenkijoje ar Italijoje – kiek žmonių išpažįsta religiją ir t.t., bet turbūt sutiksite, kad religingumo ar buvimo religinėje bendruomenėje aktyvumas yra visai skirtingas Lietuvoje ir kitose mano paminėtose šalyse? Nors sociologinės apklausos sako tą patį.

– Tikrai taip. Šiandien labai akivaizdžiai matau, kad yra vieni katalikai, krikščionys, kurie save taip formaliai įvardija, bet faktiškai pas juos tikėjimo yra tiek nedaug, kad jis neveikia jų gyvenimo, jie gyvena kaip neturintys tikėjimo. Iš kitos pusės matau žmones su labai giliu tikėjimu, mane džiugina, kad tokių žmonių sutinku jaunimo tarpe. Tokie nuoseklūs, gilūs žmonės. Manau, žmonės dabartinėje kultūroje vieni išliks labai gilūs krikščionys, tikėjimas jų gyvenime bus labai didelė jėga, o kiti plauks paviršiumi.

Labai gaila, kad sąmoningų krikščionių katalikų nėra dauguma, jų yra mažesnioji dalis, ir tada jų įtaka visuomenėje yra mažesnė. Jokių staigių permainų nėra ir negali būti, bet manau, kad dabartiniams kunigams ir vyskupams yra labai didelė atsakomybė auginti žmonių tikėjimą, padėti tėvams – tikėjimas auga tėvų namuose. Jei vaikas negavo iš tėvų namų rimtų pagrindų, paskui jam yra sunku gyvenime juos susiformuoti. Labai didelis dėmesys turi būti skiriamas mūsų dabartinėms šeimoms – nuo jų priklausys ne tik bažnyčios, bet ir Lietuvos ateitis.

Jūsų eminencija, kas Lietuvoje turėtų vykti labiau ir smarkiau, kad tai stebėdamas sakytumėte: man daugmaž ramu dėl Lietuvos.

– Labai norėčiau, kad Lietuvoje būtų daugiau labai gerų kunigų. Per ilgą gyvenimą puikiai mačiau, kiek geras kunigas gali veikti savo aplinkos žmones.

Bet jų tikrai yra – šiemet su „Nacionaline ekspedicija" keliavome po Žemaitiją. Vienas įspūdingiausių dalykų, ką sutikome – kunigai.

– Jų tikrai yra, bet norėtųsi, kad jų būtų dar daugiau, kad būtų daugiau pašaukimų į kunigystę, nes jų šiuo metu yra per mažai. Labai norėčiau, kad mūsų šeimos būtų atsakingesnės. Jos pilnai neįvertina savo padėties. Šeima yra visa ko pamatas. Norėtųsi, kad mūsų šeimose būtų daugiau darnumo, kad jose būtų tikėjimas, kad šeimos nebūtų tik vienas vaikelis, bet kad jų būtų bent trys. Šitai matant būtų kur kas šviesiau akyse.


Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(22 žmonės įvertino)
3.9545

Top naujienos

Pateikė siūlymą – įvesti mokestį nerenovuotų namų gyventojams (260)

Daugiabučių namų modernizavimą galėtų paskatinti naujas mokestis, svarsto aplinkos viceministras...

Gyvai / Europos taurė: „Monaco“ su pasimėgavimu į miltus mala „Rytą“ (242)

Vilniaus „Ryto“ (2/1) krepšininkai trečiadienio vakarą Europos taurės Top-16 etapo B grupės...

Tomas Vaitelė

Kuo toliau – tuo liūdniau: kodėl „Grammius” šiemet susiglemžė depresuota paauglė (2)

Nuo 1985 metų muzika darėsi vis liūdnesnė. Tokias išvadas pateikė Kalifornijos universitete...

Atostogos privačiose salose prieinamos ne tik pasaulio įžymybėms: tai sau leidžia ir lietuviai (4)

Johnny Deppas privačią salą turi Bahamose , Leonardas DiCaprio – Belize, o Ricky Martinas –...

Ginekologė papasakojo, ką tenka pamatyti kabinete: tokiais momentais išties nusvyra rankos (67)

Gydytoja akušerė ginekologė Viktorija Ežerskienė sako, kad savo praktikoje turėjo keletą...

Užkalnis. Melagių ir apgavikų šaliai – tokia ir valdžia (297)

Žmonės gauna valdžią tokią, kokios nusipelnė, pasakyta šimtą tūkstančių kartų. Niekada tai...

Egipto viešbutyje su administracija barėsi 3 dienas – suviliota nuotraukų šeima gavo kitą realybę

Keliavome su šeima į Egiptą. Iš viešbučio, deja, parsivežėme ne pačius geriausius įspūdžius.

Naujosios Europos Centrinio Banko vadovės siekis – sužavėti vokiečius (1)

Nuo tos dienos, kai prieš tris mėnesius Christina Lagarde persikraustė į Frankfurtą, kaip Europos...

Moteris pateikė priežastį, kodėl nusprendė neturėti vaikų: tai patiks ne visiems (83)

Tikiuosi, kad žmonės, kurie kankinasi dėl plastiko pertekliaus ir priklausomybės nuo iškastinio...