Anot profesoriaus, didžiausią baimę jam kelia V. Putino vadovavimo sistemos tobulumas, kuriam jokios įtakos nedaro opozicionieriai, ir situacijos klaidumas – galbūt ES šalys nesugeba suprasti, kad su Rusijos lyderio veiklos metodais kovoja netinkamai?
Du dalykai, kurie T. Venclovai kelia baimę
„Pirma, Estijos filosofas Reinas Raudas yra pastebėjęs, kad gal nevertėtų didžiuotis tuo, kad mes esame 20-21a. žmonės – žmogaus teisės, teritorijų neliečiamybė, atvira politika, negalima meluoti – ir vadinti V. Putiną 19 a. žmogumi dėl to, kad šių vertybių svarbos jis nesupranta. R. Raudas iškėlė idėją, kad galbūt yra atvirkščiai. Kas, jei mes galvojame klaidingai, o šis amžius yra visai kitoks – melagingas, pragmatiškas? Ši mintis mane gąsdina, nors šiuo pastebėjimu 100 proc. ir netikiu.
Antra, daug kas turbūt yra skaitęs George'o Orwello romaną „1984-ieji”, kur autorius vaizduoja totalitarinę visuomenę. Ją sudaro 4 ministerijos, pavadintos atspindint labai tipiškąG. Orwello humorą: „Gausos“ – užsiima žemės ūkiu, „Taikos“ – karu, „Tiesos“ – propaganda, „Meilės“ – saugumu. Tos ministerijos laiko visuomenę taip sugniaužusios, kad praktiškai nieko padaryti negalima. Ir bene visas romanas yra skirtas įrodyti, kad būna situacijų, kai nieko padaryti negali – svarbiausias herojus labai katastrofiškai pralaimi.
Sovietų Sąjunga buvo labai orveliška, bet užtekdavo ir vieno asmens, kad ji sudrebėtų. Jis pralauždavo kiautą ir visas tas melo, prievartos audinys pradėdavo irti. Žinoma, tie žmonės kartais nukentėdavo labai smarkiai, bet, kai jie kažką pasakydavo, jų žodžiai padarydavo didelį poveikį. Disidentų tinklas buvo mažas, gal koks 100 žmonių, bet buvo šimtai tūkstančių, kurie jų veiklai prijautė ir su kiekvienu gestu jų skaičius tik didėjo. Kaip žinome, galų gale viska sistema suiro.
Tai štai dabar V. Putinas yra kažkas baisesnio. Jo režimas nėra toks baisus kaip buvęs Josifo Stalino laikais, nešaudoma milijonai žmonių, jie nėra masiškai įkalinami, nėra milžiniško gulago – ne. Ir net gali reikšti opozicinę nuomonę. Bet tai faktiškai neturi poveikio. Tai mane irgi gąsdina, nors protingi žmonės sako, kad su tokiomis išvadomis dar palaukčiau“, – patikino T. Venclova.
Pataria nebijoti ir nepulti į paniką
Ar Lietuva pajėgi su tuo kovoti? Profesorius sako, kad taip, tačiau reikia atidžiai pasirinkti kovos būdus.
Pamenu, kai rusų disidentinis žurnalistas parašė, kad Putinas gali numesti branduolinę bombą ant vienos iš Baltijos šalių sostinių, man per nugarą nuėjo šiurpas. Tuomet pagalvojau, Ryga ir Talinas – perpus rusiški miestai, tad ant jų gal ir nenumes, bet Vilniuje gyvenančių rusų procentas pakankamai nedidelis – kas, jei numes?
Bet į tai man buvo atsakyta, kad, Putinui tikri rusų interesai nerūpi ir kad jo nesustabdytų tai, kad pusę miesto sudaro rusai, jei jis iš viso išdrįstų tą bombą numesti. Bet, manau, kad neišdrįstų. Kodėl? Viena iš priežasčių – Pentagonas turi galimybių tas bombas sustabdyti joms dar nenukritus. Dažnai kartoju, kad esu istorinis optimistas. Ką tai reiškia? Optimistai sako, kad viskas bus gerai, istoriniai optimistai – kad viskas bus gerai, bet aš to nesulauksiu“, – šmaikštavo T. Venclova.
Rusų mintys teikia vilčių
Jis sakė manantis, kad tikimybė, kad V. Putinas išdrįs pulti Baltijos šalis, yra labai maža, tad dėl to nemiegoti naktimis neverta.
T. Venclova kritiškai vertina ir pateikiamus statistinius duomenis, kad bene 85 proc. rusų pritaria V. Putino idėjoms. Jis pasakojo neseniai, vizito į Rusiją metu, daug bendravęs su vietiniais ir to visiškai nepastebėjęs. T. Venclova įtarė, kad sociologų gauti rezultatai gerokai skiriasi nuo realybės, nes rusai yra įsibaiminę, jie tiesiog bijojo atvirai pasakyti savo nuomonę.
Tiesa, T. Venclova pastebėjo, kad gali būti tiesa, kad V. Putino kaip politiko reitingas gerokai išaugo, kai jis prijungė prie Rusijos naujas teritorijas.
„Aš visuomet sakau, jei Dalia Grybauskaitė prijungtų prie Lietuvos Tilžę ir Tolminkiemį (miestai Kaliningrado srityje – DELFI), tai aš labai aukštai ją įvertinčiau. Jos reitingas, bent mano akyse, labai pakiltų. V. Putinas prijungė Krymą ir jo reitingas natūraliai pakilo, nes lygiai taip pat rusai, kaip ir lietuviai, turi tautinio plėtimosi ir stiprėjimo sindromą, kuris ne visuomet reikalingas ir pateisinamas“, – sakė profesorius.
Aptarė geopolitinę situaciją
Pristatydamas pašnekovą L. Donskis priminė, kad T. Venclova yra daug rašęs apie Lietuvą, Rusiją, Europą, šių kraštų ateitį. Anot jo, T. Venclova daug ką prognozavo pranašiškai tiksliai.
Tačiau jis spėjo, kad net T. Venclovai buvo sunku numatyti, kad išsisklaidžius euforijai po Berlyno sienos griuvimo ateis neramūs laikai. Su tuo sutiko ir pats T. Venclova.
Rusija pasuko pavojingu keliu
Paklaustas, kodėl, jo manymu, šiuo metu stebime lūžį istorijoje, T. Venclova sakė, kad išsipildė mintys, kuriomis jis netikėjo.
„Man atrodė, kad tos pranašystės, kurių Lietuvoje nestigo ir niekada nestinga, kad Rusija yra amžinas priešas, kad rusai mums dar parodys, iš kur kojos dygsta, kad Rusija – pasiutusi meška, su kuria jokiu būdu niekuomet ir niekur negalima rasti bendros kalbos, atrodė pajuokos objektas. Tačiau pasirodė, kad tai buvo teisybė. Labai norėčiau, kad būtų atvirkščiai, bet Rusija tikrai pasuko labai pavojingu tradiciniu keliu. Labai liūdna ir pavojinga. Galėčiau apibūdinti situaciją taip – būna, kad klausant patefono plokštelę adata vėl peršoka ir prasideda senoji melodija“, – sakė T. Venclova.
Komentuodamas situaciją kaimyninėse šalyse – Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Graikijoje, kur iš aukščiausių šalies pareigūnų aiškiai girdimas pritarimas V. Putino veiksmams, profesorius sakė nesitikintis, kad ši pozicija taps vieninga Europos pozicija.
Ką parodė apsisprendimas dalyvauti gegužės 9-osios minėjime?
„V. Putino tendencija grįžti prie tradicinių nacionalistinių modelių labai atitinka Vengrijos pirmininko Viktoro Orbano tendenciją. Deja, čia tarp kraštutinių dešiniųjų ir V. Putino atsiranda daug bendrų momentų. To kažkaip nesijaučia Lietuvoje. Čia pasakyti: „Aš esu už V. Putiną“ yra praktiškai neįmanoma. Vengrijoje, Prancūzijoje – Marine Le Pen, kuri yra nusiteikusi priešiškai ES atžvilgiu, griežtai nusistačiusi prieš imigrantus, prieš multikultūralizmą, globalizaciją ir bene viską, kaip ir mūsų dešinieji, kaip ir velioniai Algridas Patackas ar Romualdas Ozolas, faktiškai tai yra ta pati ideologija, linija, įmanoma. Tai yra vienas iš pavyzdžių, kad nacionalizmas su kitu nacionalizmu dažnai randa bendrą kalbą. Bet, manau, kad tai Europos nepražudys, kad bus rasta pakankamai jėgų kalbėti vienu balsu“, – sakė jis.
„Sakyčiau, kad kiti prezidentai – menkystos. Milošas Zemanas buvo pranešęs, kad ketina važiuoti į Maskvos pergalės metines, ko dabar daryti tikrai negalima. Gerai, kad parlamentas ir vyriausybė jam to neleido daryti. Savo metu, gal kas atsimena, aš rašiau, kad tai daryti reikia, kadangi kitaip tu parodai, kad pergalė prieš Adolfą Hitlerį tau yra antraeilis dalykas. Tai yra negražu. Bet tai buvo seniai. Tada Rusija ir V. Putinas atrodė kitaip. Šiandien važiuoti su V. Putinu švęsti pergalės metinių yra neįmanoma nei morališkai, nei pragmatiškai, nei politiškai. Jokia prasme neįmanoma stovėti su juo tribūnoje ir stebėti ginklus, kurie dabar naudojami agresyviam karui prieš Ukrainą“, – mano T. Venclova.
Tiesa, jis sveikina Angelos Merkel sprendimą nedalyvauti minėjime, tačiau kitą dieną padėti gėles ant žuvusių rusų kareivių kapo. Anot T. Venclovos, tai yra gražu ir tauru.
Jis pastebėjo, kad bene vienintelis labiausiai V. Putiną sukrėtęs dalykas buvo Muamaro Gaddafi nužudymas.
„Sakoma, kad V. Putiną tai labai išgąsdino, kad po M. Gaddafi likimo jo smegenyse įvyko perversmas ir jis ryžosi keisti savo politiką. Juk vienu laikotarpiu tarsi buvo pojūtis, kad jis ryžtasi suartėti su Vakarais ir palaipsniui liberalizuoja savo politiką, tačiau viskas pasikeitė“, – patikino T. Venclova.
Ragino tapti civilizuota šalimi
Anksčiau T. Venclova, kalbėdamas apie lietuvius, yra sakęs, kad „Duok dieve, mums tapti kuklia, paprasta Europos šalimi“. Dabar jis pripažino, kad esame pakeliui į tai – tapimą normalia statistine Europos šalimi.
„Kas kartą atvažiuodamas į Lietuvą matau, kad mes esame vis arčiau civilizuoto Europos lygmens. Matau tai pažiūrėjęs į gatves, žmonių išvaizdą, restoranus... Bet kai paskaitai spaudą, interneto portalus, atrodo, kad tai vyksta gana lėtai. Mes Antano Smetonos laikais mes irgi ketinome virsti normalia civilizuota Europos valstybe, bet nespėjome, dėl ko faktiškai praradome nepriklausomybę ir po to įvyko žinomi ekscesai, kurių civilizuotoje valstybėje neturėtų ir negalėtų būti, bet dabar mes tikrai esame labiau prie to lygmens priartėję“, – pastebėjo jis.
Išvardijo dalykus, kurie patinka
Paklaustas apie tai, kokius teigiamus pokyčius Lietuvoje pastebi, profesorius džiaugėsi dėl kelių aspektų.
„Man patinka tai, kad lietuviai pasirodė daug praktiškesni, verslesni nei buvo galima tikėtis. Maniau, kad tai tauta, kurios atstovai – linkę sėdėti savo vienkiemiuose iš jų nekišdami nosies. Pasirodo, lietuviai yra miestiečiai, pragmatiški, veiklūs žmonės.
Man labai teigiamai atrodo ir tai, kad lietuviai yra tauta, masiškai atvira pasauliui. Manęs net negąsdina faktas, kad yra aktyviai emigruojama. Žydų tauta emigracijoje išbuvo 2000 metų ir nepražuvo, daugiau nei pusė airių yra emigravę, bet Airija nepražuvo, tad emigraciją manęs negąsdina. Priešingai – džiugu, kad lietuviai yra linkę keliauti, matyti pasaulį. Tai turi teigiamą poveikį Lietuvai.
Man patinka ir tai, kad Lietuvoje, nors ir bandoma kurstyti, ksenofobijos yra mažiau nei būtų galima tikėtis. Džiugina mane ir Lietuvos kultūrinis paveldas, kuris vis dėlto daugmaž saugomas ir restauruojamas, lietuvių kalba, nepaisant to, kad kalbininkai bando ją susinti, ji plėtojasi ir labai neblogai laikosi. Tai man patinka“, – atsisveikindamas sakė jis.
