aA
Valdonė Meylan, Šveicarijoje gyvenanti jau devyniolika metų, mane pasitinka tarp kalnų didingai stovinčiame trijų aukštų name. Gyvenimo džiaugsmu spinduliuojanti lietuvė, daugeliui Šveicarijoje pažįstama kaip visada besišypsanti ir geros nuotaikos moteris, veikli lietuvių bendruomenės Šveicarijoje narė, aktyvi lietuviškos kultūros skleidėja Valio kantone (prancūziškoje Šveicarijos dalyje), mielai aprodo savąjį rojaus kampelį.
© Asmeninins albumas

O vaizdai tikrai įspūdingi. Nuo saulės tviskantys snieguoti kalnai, kaip paveiksle ant kalnų viršūnių kabantys debesėliai. Tikri laimės kūdikiai, gyvenantys rojuje. Jie tai jau tikrai neturi kuo skųstis, gyvenimas jiems tik ir žeria malonumus bei turtus – juk taip dažniausiai galvojame apie žmones, gyvenančius Šveicarijoje.

„Pusantrų metų kovojau su perdegimu, bandžiau išsikapstyti, grįžti atgal į gyvenimą“, – man pasakys lietuvė ir aš žinau, kad nepaisant pro visus jos namų langus matomų rojaus vaizdų, pokalbis nebus lengvas.

Beje, šiandien namuose ir Valdonės dukra, dešimtmetė Aurelija. Guvi mergaitė, niekuo nesiskirianti nuo bendraamžių, šiek tiek sirguliuoja, todėl mama jai leido likti namuose. Ar ji neišsigąsta tokių dukters susirgimų, klausiu aš, o pašnekovė tik žaviai nusijuokia. Neatrodo, kad praeities šmėklos ją gąsdintų.

„Net ir tuomet, kai vos suskubome nuvežti dukrą į ligoninę, kur išgirdome diagnozę – vėžys, nesileidome į savigraužą „kodėl mums“, nepuolėme į paniką – kaip čia dabar bus, ar viskas bus gerai, ar bus blogai. Tiesiog koncentravomės į patį faktą, į tai, kad štai turime tokią diagnozę, dabar bus gydymas ir viskas. Jokių kapstymųsi, jokių savęs gailėjimųsi. Dievas duoda pagal pečių stiprumą, tai, matyt, tie mano pečiai labai stiprūs“, – juokiasi Valdonė Meylan ir atrodo, lyg ji pasakotų apie didžiausius gyvenimo malonumus, o ne apie dukters ligą, šeimą savo gniaužtuose laikiusią net septynerius metus.

Gydytojai tik pernai jiems pranešė taip ilgai lauktą žinią, jog mergaitė sveika, liga pasitraukė ir nebegrįš.

Dukters liga truko septynerius metus

„Tris ketvirtadalius dukters gyvenimo trukusi liga smarkiai pakeitė mūsų visų gyvenimus. Juk ne šiaip sakoma, kad žmogaus gyvenimas sudarytas iš pasikartojančių septynerių metų ciklų, o mes kaip šeima ir išgyvenome tokį, turbūt sunkiausią septynerių metų ciklą“, – dar pridurs Valdonė.

Prie dukters ligos per visą pokalbį mes grįšime tik tiek, kiek tai bus reikalinga paaiškinti iš to sekusiems veiksmams ar problemoms – šis sunkus gyvenimo lapas Valdonės šeimoje jau užverstas, jie, kaip sako Valdonė, ne iš tų, kurie „įsivažiuoja ir savanoriškai visam gyvenimui lieka mirtini ligoniai“, o ir jos pačios aplinkoje nebeliko negatyvių žmonių, kurie problemų ieško ten, kur jų nėra.

„Jie natūraliai atkrito“, – sako Valdonė. – Nebegaliu su tokiais bendrauti, man nebeįdomu. Aš noriu padėti tiems, kuriems mano pagalbos reikia, tiems, kurie iš prigimties yra optimistai ir tiesiog šiuo metu atsidūrę sunkioje situacijoje, gal net dugne, o ne tiems, kuriems tiesiog gera „pasirgti“, nes žino, kad tokiu būdu jie gaus dėmesio. Be to, senuosius keitė nauji draugai, būtent tokie, kurie palaikė, padėjo.“

Šveicarijos rojaus kampelyje gyvenančios lietuvės istorijoje – ir sunki dukters liga, ir bjaurus darbdavio šantažas
© Asmeninins albumas


Kelerius metus ištisas savaites leidusi ligoninėje su dukra, iš jos trumpam ištrūkdavus lietuvė įprato pasikliauti tik savimi – kolegoms šveicarams nelabai ir galėdavo pasipasakoti savo bėdas.

„Visi įstrigę ties savomis šveicariškomis „bėdomis“: tai žiūrėk vienas nervinasi, nes buvo įstigęs spūstyje, kito vėl panašios bėdos, trečia skundžiasi, kaip ji pavargusi, nors šalia kaip tikras zombis po savaitės neišlendant iš ligoninės sėdžiu aš. Taip ir atitolau nuo daugumos, tuo laikotarpiu nelabai ir buvo kas manęs išklausytų. Išmokau nueiti prie upės, ten manęs geriau „išklausydavo“, taip pat atradau, kad geriausias draugas sau gali būti tik tu pats“, – nuo pašnekovės lūpų nedingsta šypsena ir protarpiais labai sunku patikėti, jog mes kalbame apie ypač sunkią jos dukters ligą – kraujo vėžį.

„O juk tuo metu mes dar ir namą pradėjome statytis“, – priduria pašnekovė, pačių statydintame name gyvenanti jau septynerius metus, panašu, jog skaičius septyni ištikimai lydi Meylan šeimos gyvenimą.

Net ir tuomet, kai vos suskubome nuvežti dukrą į ligoninę, kur išgirdome diagnozę – vėžys, nesileidome į savigraužą „kodėl mums“, nepuolėme į paniką – kaip čia dabar bus, ar viskas bus gerai, ar bus blogai. Tiesiog koncentravomės į patį faktą, į tai, kad štai turime tokią diagnozę, dabar bus gydymas ir viskas.
V. Meylan


Dukters liga išmokė išsigryninti gyvenime svarbius dalykus

„Iki dukters ligos mes buvome tarsi šiek tiek pasimetę gyvenime, pasimetę visokiose detalėse“, – sako iš Utenos kilusi KTU viešojo administravimo magistro studijas baigusi moteris.

„Visą laiką buvome „užsisukę“ dėl kažkokių smulkmenų, streso darbe, planavome, kiek uždirbsime, kaip leisime tai, ką uždirbsime. Dabar viso to nebeliko. Išsigryninome viską, kas mums visiems, mūsų šeimai svarbu. Išsigryninome ir tarpusavio santykius su vyru, esame artimesni, nei ankščiau“, – pasakoja Valdonė, o nuo veido nedingsta šypsena. Atrodytų, jog šiai jaunai moteriai gyvenimas buvo dosnus pačių gražiausių dovanų, o ne sunkiausių išbandymų.

Gyvenimo siųsti išbandymai moterį išmokė gyventi kitaip, lengviau, nesileidžiant į giliausius svarstymus.

„Matydama problemą aš dabar visada jau matau ir jos sprendimą“, – sako V. Meylan, – jei tau gyvenimas davė kažkokią situaciją, reiškia taip ir turėjo būti. Dabar jau mes tiesiog žiūrime, ko iš bet kokios situacijos galime išmokti, ką geriausio su ja galime padaryti, o ne dejuoti, kad visiškai viskas beviltiška.“

„Juk taip dažniausiai ir būna, atrodo, kad viskas visai blogai, nėra jokios vilties, o staiga žiūrėk ima, ir atsidaro durys į ten, kur tau reikia“, – drąsiai kalba moteris, sunkiausių išbandymų patyrusi ne tik šeimoje, bet ir profesiniame gyvenime.

Šveicarijos rojaus kampelyje gyvenančios lietuvės istorijoje – ir sunki dukters liga, ir bjaurus darbdavio šantažas
© Asmeninins albumas


Darbą renkasi intuityviai

„Išmokau net ir darbo skelbimus atsirinkti intuityviai, dukters liga ir visos su ja susijusios pasekmės mane to išmokė“, – apie savo profesinį gyvenimą pasakoja Valdonė Meylan.

Dviejų vaikų motina pastaruoju metu dirba įvairiuose projektuose, kuriuos renkasi ne tik pagal siūlomą atlyginimą, bet visų pirma – klausydama savo intuicijos.

„Per daug sunkios patirties nebeleidžia eiti prieš save, prieš savo nuojautą“, – sako pašnekovė.

„Dabar jau žinau, kad jei jau iš anksto, renkantis darbo pasiūlymą visas kūnas rėkia, kad bus negerai, tai ir bus negerai“, – savo patirtimi dalijasi Valdonė, su prieš tai buvusiu darbdaviu susitikusi teisme. – Gydytojas man tuomet sakė: stokis ir eik, tu jau nebe auka, tu nugalėtoja.“

Paprašau antros stiklinės vandens, pasistiprinu vaišinamu šokoladu, mat suprantu, man teko privilegija išklausyti ne šiaip istorijos, o tikros sėkmės istorijos, kuomet gyvenimo daužoma moteris ne tik nepalūžo, bet ir atsistojusi ant kojų, mielai patarimu ar išklausymu padeda kitiems.

„Taip, taip, po visko pati atsidūriau dugne, kūnas „atsijungė“, atsisakė, nebegalėjo daugiau“, – į mano nustebimą, apie kokį gydytoją ji šneka, atsako Valdonė.

Burnoutas, išsekimas, perdegimas. Kai kūnas pasako „ne“, o tu gali tik gulėti. Tuomet net ir laiptais užlipti iki miegamojo ar nueiti iki tualeto atrodo didžiausias iššūkis, nekalbant jau apie didesnius dalykus. Bet net ir tada juk turi pasirinkimą, kad ir koks menkas jis tau atrodytų. Gali verkti, gali apsispręsti toliau gyvenime jau nieko nebeveikti, gailėtis savęs arba gali tą laiką išnaudoti kitaip: skaityti, mokytis, ieškoti atsakymų apie save. Juk šiaip tokiems dalykams gi neturi laiko, lėki, bėgi, darbas, projektai, vaikai, namai, sukiesi savo rutinoj ir daugiau nieko nebematai“, – savo istorija dalinasi moteris.

Paklausta, tai kaipgi ji vis tik atsidūrė teisme su darbdaviu, moteris pasakoja apie kitokią, ne visiems matomą šveicariško verslo pusę.

Varlė, iš grietinėlės susiplakusi sviestą

„Mes įpratę, kad Šveicarijoje viskas tobula ir šviesu, nėra jokių problemų, viskas etiška ir gražu“, – apie savo darbo patirtis kalba Valdonė Meylan.

„Verslininkas Šveicarijoje yra kažkas panašaus į Dievą: jis čia yra pats švenčiausias, pats geriausias, verslui jam suteikiamos visos sąlygos, tu tik daryk! Jei, tarkim, verslininkas bankrutavo, jo čia niekas nekaltins, neieškos jo nesąžiningumo, o su džiaugsmu suteiks antrą, trečią šansą. Šveicarai linkę manyti, kad tau gal tiesiog nepasisekė, tu pasirašei „ne tokį“, nevykusį sandėrį, šioje šalyje vyrauja gal net kiek naivus požiūris į verslininkus apskritai, – sako moteris. – Verslininkas čia tarsi angelas su sparnais ir baltais rūbais – tai ir yra didžiausias skirtumas, lyginant verslą Lietuvoje ir Šveicarijoje. Lietuvoje, pati tą puikiausiai žinau, verslininkas tai tarsi koks velnias, iš anksto prilyginamas nusikaltėliui, kurį reikia nuolatos stebėti, kontroliuoti ir bausti.“

Gali verkti, gali apsispręsti toliau gyvenime jau nieko nebeveikti, gailėtis savęs arba gali tą laiką išnaudoti kitaip: skaityti, mokytis, ieškoti atsakymų apie save.
V. Meylan


Tačiau, anot pašnekovės, Šveicarija yra lygiai tokia pati šalis, kaip ir kitos, čia yra visokiausių žmonių, lygiai taip, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje. Tiesa, taisyklės sustyguotos čia geriau, čia mažiau korupcijos, viskas veikia labiau suderintai – ko norėti, juk kai kuriems įstatymams kone šimtas metų, o pati šalis beveik nemačiusi karų.

„Bet jei žmogus yra nesąžiningas, jis nesąžiningas bus ir Šveicarijoje. Šveicarijoje jam nesąžiningam būti gal net ir lengviau nei kitur. Juk niekas netiki, kad čia tokių gali būti“, – sako į teismą darbdavį padavusi moteris.

Tiesa, didelės firmos akiplėšiškai apgaudinėti darbuotojų nelabai gali sau leisti, tačiau mažesnėse, kaip ir toje, kurioje dirbo V. Meylan, pasitaiko visko ir gana dažnai: „Ypač, jei tu esi moteris ir dar užsienietė. Be to, juk tu turi suspėti ir vaikais pasirūpinti, todėl į nesąžiningų verslininkų pinkles pakliūti tikrai nesunku.“

Aštuonis mėnesius atlyginimo nemokėjęs firmos savininkas V. Meylan šantažavo tuo, kad esą sergant dukrai jai buvo sudarytos visos sąlygos dirbti taip, kaip jai buvo patogiau: iš namų ar ligoninės. Ir, anot jo, moteris turėjo lanksčiau žiūrėti į jai nemokamą atlyginimą.

„O tu esi įkliuvęs į tą spiralę ir nežinai, kaip iš jos išeiti, – sako Valdonė. – Be to, net jei ir supranti, jog prieš tave yra vykdomas mobingas, tu tiesiog nenori ir negali tuo patikėti. Tu jau įpratai mąstyti kaip šveicaras: kad žmogus yra sąžiningas, kad žmogus yra geras, galiausiai, kad to tiesiog negali būti Šveicarijoje!“

„Visi žmonės bijo keistis, visi bijo permainų, – sako Valdonė. – Visi bijo to, ko nežino, to paties bijojau ir aš. Dabar, kai žvelgiu į buvusią situaciją, mane ima ir juokas, ir pyktis – kodėl tiek ilgai tempiau toje situacijoje ir leidausi valdoma baimės, o tuo pačiu ir buvusio viršininko. O tada aš jaučiausi jam skolinga už kažką, dabar, tiesą sakant net nebežinočiau už ką. Tačiau vaiko liga tave staiga paverčia labai trapiu, tokiu, kuriuo lengvai galima manipuliuoti. O buvęs viršininkas tą jautė ir tuo naudojosi.“

Man dar kartą perklausus, ar tikrai vartoti žodį „šantažavo“, V. Meylan drąsiai atsako: „Taip.“ Šveicarijoje neįprasta labai atvirai ar tiesiogiai įvardinti nemalonius dalykus, todėl žinau, jog turėjo būti peržengtos visos ribos, kad pašnekovė atvirai prabiltų apie šantažą.

„Jis visiškai užvaldė mane, – sako ji. – Ir jei ne vyras, aš gal nebūčiau pajėgus būtent taip užbaigti šios situacijos ir kovoti už savo teises. Tai jis man padėjo ir palaikė mane. O aš kaip ta varlė, įkritusi į grietinėlę – neskendau, o plakiau sviestą.“

Išėjusi iš darbo ir prasidėjus teisminiam procesui, jauna moteris pajuto visos buvusios situacijos pasekmes – dukters gydymas, įtampa darbe, problemos su darbdaviu staiga virto fizine negalia: „Aš nebegalėjau paeiti, tiesa, tas prasidėjo ne iškart, gal po mėnesio, jau išėjus iš darbo. Jėgų rasdavau tik tam, kad ryte suruoščiau vaikus į mokyklą, bet ir tai su didžiausiomis pastangomis. Kūnas tiesiog pasakė „stop“. Tik dėl vaikų prisiversdavau nors šiek tiek pajudėti.“

Situacija stabilizavosi tuomet, kai gydytojas nustatė aiškią diagnozę – perdegimas (burnout). „Man dar labai pasisekė, diagnozė buvo „tik“ perdegimas, be suicidinės depresijos. Sėkmingai baigęsis teismas, kurį aš laimėjau, ir buvo ilgojo kelio pradžia Nuo tada aš ir pradėjau lipti į kalną. Tiesa, tikrai nebuvo taip, jog iš dugno pakilau staiga, per dieną. Visas sveikimo procesas užtruko apie pusantrų metų; buvo visko, ir šiek palipimo į viršų, ir vėl kritimo žemyn. Bet atsirado žinojimas, kad tu gali.“

Šveicarijos rojaus kampelyje gyvenančios lietuvės istorijoje – ir sunki dukters liga, ir bjaurus darbdavio šantažas
© Asmeninins albumas


Baigiant pokalbį, moters paklausiu, ar jai gėda. Mat, nors Šveicarija ir yra labai pažengusi psichinių ligų ir susirgimų integravimo į visuomenę srityje, diagnozė „depresija“ ar „perdegimas“ yra viena dažniausių darbo pasaulyje, tačiau ir depresija, ir išsekimas ar perdegimas vis dar yra kaip kokios vargšės giminaitės, kurių gėdijimąsi. Požiūris „tai ką, ar negali susiimti“ ar „gal tu tiesiog tingi ar apsimetinėji“ vis dar gajus ir čia, nepaisant to, kad abi šios diagnozės jau senokai nebėra tabu temos.

„O kodėl man turėtų būti gėda? Šia liga gali susirgti bet kas, o ypač linkusieji į perfekcionizmą. Tiesa, daugelis žmonių išties jaučia gėdą, mat jiems atrodo, kad jie „kažkaip leido“ tam ateiti. Bet perdegimas ateina ne nuo nieko neveikimo, o atvirkščiai, nuo per daug „užsiplėšimo“, per daug veikimo. Apskritai, toks žmogus turėtų savimi didžiuotis – jis pakilo, jis dabar net ir toliau nuėjęs, nei kad buvo iki ligos, jis sugebėjo atsispirti nuo dugno, naujai atrasti save, atrasti visas gyvenimo spalvas, taip, jis tegali savimi didžiuotis, o ne gėdytis!“, – sako V. Meylan.

„Ir nelaukite, kol kažkas jus stebuklingai išgydys. Ieškokite patys, ieškokite to ar tų, kurie jus palaikytų, kas jus išklausytų, su kuo jums būtų gerai šnekėtis. Šnekėkitės patys su savimi, ieškokite atsakymų. Ieškokite priežasčių ir keiskite. Keiskite tą savo situaciją, kuri jus iki to privedė, nesvarbu, kokia tai būtų situacija, darbinė ar šeimyninė. Nekeisdami nieko, jūs neturėsite jokių šansų ištrūkti iš visos jus žlugdančios spiralės.“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(51 žmogus įvertino)
4.1765

Top naujienos

Lietuvoje – lemtinga diena: renkame valstybės vadovą ir savo atstovus Europos Parlamente rinkimuose balsavęs Skvernelis: turiu savo planų; nuolat atnaujinama (862)

Sekmadienį, gegužės 26 d., Lietuva renka šalies Prezidentą ir 11 Europos Parlamento narių.

Turistų rojus Šiaurės Europoje slepia augančią grėsmę: turime priešą (58)

Šio ledinio turistų rojaus fasadas slepia augančią grėsmę, apie kurią dauguma turistų net...

Tokia vasara pajūryje bus paskutinė: apie naują draudimą daugelis jau buvo pamiršę (134)

Seimo narės Aušrinės Armonaitės socialiniuose tinkluose paskelbtas priminimas, kad kitais metais...

Lietuvės planuotos ir vos 6 tūkst. eurų kainavusios vestuvės sulaukė užsienio žiniasklaidos dėmesio (37)

Sandros Dainaravičienės planuotos vestuvės pateko į įžymaus užsienio naujienų portalo...

Vyrui sveikatos patikra dėl darbo pasirodė absurdiška: kam tai reikalinga? (4)

Norint įsidarbinti Lietuvoje , susidūriau su tokiu reikalu, kad manęs darbdavys paprašė...

Savaitgalį girtas linksmybes keitė smurtas: darbo netrūko ir policijai, ir medikams (12)

Savaitgalį policijos pareigūnams ir medikams darbo netrūko. Policijos departamentas praneša, kad...

Adamkus: noriu padėkoti kandidatams Alma Adamkienė balsavo namuose (34)

Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus padėkojo kandidatams į prezidentus už debatuose...

Artėjančios krizės pranašystės skatina nerimą: lietuviai vis labiau nuogąstauja galintys netekti darbo (7)

Kone 29 proc. dirbančių Lietuvos įmonėse baiminasi prarasti dabar turimą darbą, dar beveik 18...

Šimonytė yra nusimačiusi pirmuosius darbus, jei būtų išrinkta papildyta (411)

Sekmadienio rytą balsą prezidento rinkimuose atidavusi kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė...