Į šią konferenciją buvo pakviesta ir Šiaurės šalių žmogaus teisių komiteto prezidentė Ruby Harrold-Claesson. Šioje konferencijoje ji kalbėjo taip, kad klausant baimė kaustė ir tuos, kurie klausėsi, ir tuos, kurie vėliau jos pasisakymus skaitė spaudoje. Susidarė įspūdis, kad iš pažiūros civilizuotoje Šiaurės šalyje užtenka vaikui į rankas įduoti šiukšlių maišą, kurio šis nenori išnešti, ir tėvui bus iškelta baudžiamoji byla. „Tačiau vaikai neįvertina, kas jų laukia toliau. Jie atsiduria globos namuose, kuriuose kartais yra išnaudojami fiziškai ir seksualiai“ - teigė ponia Ruby Harrold-Claesson.
Švedijos įstatymuose teigiama, kad tėvai turi gerbti savo vaikus ir niekur nepasakyta, kad vaikai turi klausyti savo tėvų. „Susidarė situacija, kai vaikai pradėjo mušti savo tėvus, įžeidinėti juos visokiais žodžiais, o tėvai negali prieš juos imtis jokių veiksmų“, - teigė R. Harrold-Claesson. Pasak jos, tėvai atsidūrė „po šluota“, o vaikai siautėja.
Negi situacija Švedijoje iš tiesų tokia grėsminga? Juk ši šalis nuolat atsiduria tarp pirmaujančių pasaulyje vertinant vaiko gerovę, vaikų laimės jausmą ir savijautą. Apie švedų vaikus, visuomenės požiūrį į vaikų auklėjimą bei kitus rūpimus klausimus kalbėjomės su ponu Ulriku Lindgrenu, Švedijos vaikų ir pagyvenusių žmonių reikalų ministrės Maria Larsson patarėju.
– Konferencijos metu Ruby Harrold-Claesson teigė, kad „Švedijos artimiausi kaimynai danai nekenčia švedų vaikų dėl jų nekontroliuojamo elgesio, nenori, kad jie atvažiuotų atostogų“. Kokie tie švedų vaikai iš tiesų yra?
– Švedų vaikai yra tokie pat kaip visi vaikai. Žinoma, egzistuoja kultūriniai skirtumai. Dėl mažiau autoritariškos visuomenės nei daugelyje šalių, galbūt mūsų šeimose auga daugiau “Pepių Ilgakojinių”? Taip pat dėl šiaurietiškų alkoholio vartojimo ypatybių švedų jaunuoliai turi prastą reputaciją kai kuriuose turistų mėgstamuose regionuose. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį stebime labai ryškų alkoholio vartojimo kritimą jaunimo tarpe.
Svarbi sąlyga Švedijos vaikų gerovei yra tai, kad namuose jie mažiau mušami. Vaikų, gimusių apie 1990-uosius, apklausos parodė, kad jie patyrė daug mažiau ir daug silpnesnius pliaukštelėjimus nei patirdavo vaikai, gimę dešimčia metų anksčiau. Pokalbiai su tėvais, vykdyti 1980, 2000 ir 2006 atskleidė, kad sunkesnių fizinių bausmių taikymas (smūgiai kumščiu ar naudojant priemones, pvz., diržą) tapo itin retas. Tai reiškia, kad smurtinių bausmių, keliančių rimto sužalojimo grėsmę vaikui, ženkliai sumažėjo.
Tarptautinės apklausos rodo, kad mūsų kūdikių mirtingumas ypač žemas, sveikatos apsauga itin aukšto lygio, ekonominės sąlygos labai geros, turime daugybę resursų švietimui ir daugybę galimybių gauti aukštąjį išsilavinimą bei darbą, tiek Švedijoje, tiek tarptautinėje rinkoje.
– Ruby Harrold-Claesson teigia, kad „užtenka kartą suduoti vaikui, kad jis būtų atskirtas nuo tėvų ir patalpintas į globos namus”. Ar galite papasakoti, kas vyksta nuo to momento, kai tarnyboms pranešama apie incidentą?
– Tai kraštutinis juodai baltas požiūris į Švedijos socialinių tarnybų ir teisinės sistemos darbą. Be abejo, yra skaudžių pavyzdžių, kai įtarus, kad vaikui gresia pavojus, buvo priimti netinkami sprendimai – tiek tais atvejais, kai buvo kišamasi per daug, tiek tais, kai imtasi per mažai priemonių. Tačiau bendrai paėmus, tiek vietinės socialinės tarnybos, tiek teisinė sistema profesionaliai ir atidžiai ištiria bei įvertina kiekvieną situaciją.
– Ruby Harrold-Claesson skelbia, kad „Švedijoje klesti vaikų globos namų pramonė” ir „vieno vaiko išlaikymo globos namuose kaina yra 1 milijonas Švedijos kronų per metus“. Ar galite pakomentuoti?
– Yra keletas variantų kaip globoti iš namų paimtą vaiką, taip pat turime keletą pagalbos teikimo namuose sistemų. Kai kurie iš vaikų globos variantų yra brangūs, kartais tiesiog dėl to, kad vietinė socialinė tarnyba pasirašo netinkamą kontraktą, o kartais dėl to, kad iš tiesų brangiai kainuoja suorganizuoti įvairiapusę kompetenciją turinčių specialistų pagalbą. Taip pat kai kada kaštai išauga, nes iš pradžių pasirenkama pigi, tačiau neefektyvi alternatyva, kurią tenka keisti, ir ilguoju laikotarpiu pagalba labai pabrangsta. Nepaisant to, mes manome, kad mūsų vaikai verti pačių didžiausių išlaidų, jei tik matome, kad jam teikiamos pagalbos rezultatas bus teigiamas.
– Ar galite papasakoti kaip vaiko teisių apsaugos tarnybos ir pareigūnai dirba su vaikais ir šeimomis jūsų šalyje?
– Įstatymų numatyta tvarka, vietinės socialinės ir sveikatos priežiūros tarnybos įpareigotos dirbti prevencinį darbą. Motinų priežiūra nėštumo periodu, vėliau vaiko ir motinos sveikatos priežiūra, dar vėliau privaloma sveikatos priežiūra mokykloje. Kiekviena bendruomenė turi vienokią ar kitokią tėvų paramos programą, daugelis vietinių bendruomenių steigia įvairius tėvų tinklus. Tėvai mūsų šalyje yra stipriausia nevyriausybinė organizacija ir galia.
Kai tėvai nepajėgia tinkamai vykdyti savo pareigų, pirmiausia vietinė socialinė tarnyba kreipiasi į artimus giminaičius, kad jie prisidėtų sprendžiant šeimos problemas. Jei to nepakanka – tuomet siūlomi įvairiausi pagalbos šeimai modeliai. Tik tuomet, jei išnaudojus visas galimybes, akivaizdu, kad situacija nepagerėjo, vietinė socialinė tarnyba gali siūlyti trumpesnį ar ilgesnį vaiko paėmimą iš namų. Kai kuriais atvejais vaikas paimamas abipusiu sutarimu, kartais – sprendimas privalomas.
Pastaraisiais metais buvo išvystyta didesnė priežiūros agentūra, kuri atidžiai kontroliuoja socialinių tarnybų darbą. Ji teikia periodines patikros ataskaitas.
– Kaip jūs manote, ar Švedijos visuomenė pasitiki savo tarnybomis?
– Taip, bendrai Švedijos visuomenė pasitiki socialinėmis tarnybomis. Tačiau pas mus vyksta nuolatinės – ir būtinos – diskusijos ar darome pakankamai, o kartais – ar nesikišame per daug.
– Kiek vaikų Švedijoje yra globojami?
– 2012 metų duomenys rodo, kad 29 600 vaikų auga globėjų šeimose, įskaitant tuos, kuriems buvo reikalinga tik laikina globa, ir tuos, kuriems reikalinga nuolatinė globa bei 24 valandų per parą priežiūra. Nuo 2008 metų šis skaičius stipriai išaugo, nes į Švediją atvyko daug nepilnamečių prieglobsčio prašytojų, kurie į šalį atkeliavo vieni – be tėvų.
– Kuo Švedijos požiūris į vaiko teisių apsaugą skiriasi nuo kitų šalių?
– Švedijai labai svarbu užtikrinti JT Vaiko teisių konvencijos reikalavimų laikymąsi. Neturiu tikslių tyrimų duomenų apie kitas pasaulio šalis, tačiau nuostatos dėl vaiko teisių yra vienodos visose Šiaurės šalyse.
– Švedijos tarnybų ir pareigūnų požiūris į imigrantų šeimas turi būti lygiai toks pat kaip į bet kurias kitas šeimas. Žinoma, jie pastebi kultūrinius skirtumus, pavyzdžiui kai kalbama apie pliaukštelėjimą ar antausį vaikui, tačiau smurto prieš vaikus tolerancija mūsų šalyje yra nulinė.
– Ar galima būtų teigti, kad vaikai dažniau paimami iš imigrantų šeimų? Ar renkate tokius duomenis?
– Deja, tokios statistikos mes neturime.
– Kaip apibūdintumėte vaikų ir suaugusiųjų bendravimą Švedijoje?
– Manau, kad dažniausiai tai atsipalaidavę ir kasdieniški, neformalūs santykiai. Dabartinė tėvų karta geriau įsisąmonina savo vaidmenį ir atsakomybę nei ankstesnė karta.
– Dėl kokių problemų vaikai skundžiasi dažniausiai?
– Švedijos vaiko teisių organizacija BRIS, kuri bendrauja su tūkstančiais vaikų elektroniniu paštu, internetinėmis pokalbių programomis bei telefonu, teigia, kad įprastai vyrauja penkios temos, dėl kurių ieškoma pagalbos – tai yra draugai, mokykla, įvairios baimės, patyčios ir nesutarimai šeimoje.
– Kokios Švedijos visuomenės nuostatos dėl fizinių bausmių?
– Švedai tampa vis mažiau ir mažiau pakantūs fizinėms bausmėms, tai lėmė vis retesnį jų taikymą – tai rodo tiek vaikų, tiek tėvų apklausos.
– Lietuvoje susiformavo stipri opozicija aktyvesniam valstybės institucijų vaidmeniui ginant asmens teises šeimoje. Lietuviai linkę nepasitikėti valdžia bei tarnybomis. Ar Švedijoje susidūrėte/susiduriate su panašiomis problemomis?
– Taip, yra daug baimės šeimose, kurios nemoka ir nenori rūpintis savo vaikais. Tačiau negalime į tokias baimes reaguoti nesiimdami priemonių, jei šeima nesirūpina vaikais. Turime laikytis atsargaus ir apdairaus požiūrio.
Pastaruoju metu mūsų šalyje ryškėja tendencija steigti šeimos centrus, kur dirba sveikatos ir socialinės priežiūros darbuotojai. Patirtis rodo, kad šie centrai padeda sukurti pozityvius santykius tarp šeimų ir tarnybų, nes šeimos suvokia, kad valstybė pirmiausia nori padėti.
Tėvai yra patys svarbiausi žmonės vaiko gyvenime. Tėvai turi itin svarbią pareigą: atsakingai rūpintis vaiku, nustatyti saugias ribas ir mylėti savo vaikus. Visi mes, esantys aplink šeimą – giminaičiai, draugai, mokytojai, socialinės tarnybos, policija ir kitos institucijos – visi turime teikti tėvams ir vaikams reikalingą pagalbą. Ir mes visi privalome turėti drąsos sureaguoti ir įsikišti, kai tėvai nesugeba tinkamai pasirūpinti savo vaikais. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija mus visus įpareigoja apsaugoti vaikus. Neapgindami vaiko Jūs ne apsaugote šeimą – Jūs išduodate ją.