Lietuvos premjeras Andrius Kubilius kviečia tautą ir ekspertus susitelkti dar vienam proveržiui gerovės link. Daugelis iki šiol rengtų strategijų, vizijų ir ateities scenarijų taip ir liko neįgyvendintos svajonės. Ar pagaliau nors vienas strateginis sumanymas virs realybe?
Kovo pradžioje premjero A. Kubiliaus iniciatyva buvo įsteigta Valstybės pažangos taryba, kuri turėtų parengti ilgalaikės šalies pažangos strategiją „Lietuva 2030“. Šią tarybą sudaro Vyriausybės nariai, prezidentės patarėjai, taip pat 16 verslo, akademinės visuomenės narių, švietimo bei meno atstovų. Pažangos tarybos pirmininkas A. Kubilius planuoja, kad per šiuos metus tarybos nariai susitars dėl naujos strategijos projekto.
A. Kubiliaus potraukis į gražias vadinamojo proveržio strategijas ir scenarijus nėra naujas. Vienas pirmųjų jo ir bendraminčių (tuo metu šioje grupėje veikė dabartinis energetikos ministras Arvydas Sekmokas, dabartinis parlamentaras Kęstutis Masiulis ir kiti) parengtų Lietuvos ateities scenarijų dar 2002 m. laimėjo Atviros Lietuvos fondo prizą konkurse „Lietuvos ateities scenarijai. 2010–2020 metai“.
Ar A. Kubiliaus 2002 m. aptarti iššūkiai valstybei ir jų sprendimo būdai pasitvirtino? Ar Vyriausybei ėmę vadovauti konservatoriai nepamiršo savo proveržio siekių, kuriuos skelbė konkurso laureatai?
Į šviesų rytojų
Lietuva vis dar užstrigusi vaikiškų svajonių smėlio dėžėje. Vienas svajonių oro pilis keičia kitos net nepabandžius įgyvendinti pradinio sumanymo. Iki šiol sukurta daugiau nei 250 įvairių vizijų, strategijų ir strateginio planavimo dokumentų. Didžioji jų dalis ministerijose ir departamentuose „kepama“ tik todėl, kad to reikalauja formalios taisyklės. Nestebina, kad apie daugumą vizijų ir strategijų Lietuvos visuomenė nėra nė girdėjusi. Galbūt tai ir į gera, nes didžioji tų dokumentų dalis laikytina arba nerealioms utopijoms, arba biurokratinių tauškalų kratiniais.
A. Kubiliaus ir jo bendraminčių prieš daugiau nei aštuonerius metus parengtas Lietuvos ateities scenarijus2010–2020 metams yra puikus politinių svajonių pavyzdys, kupinas gražių frazių ir optimizmo. Vienas tuometinių burtažodžių buvo „žinių ekonomika“. Pozityvios Lietuvos raidos scenarijuose buvo skelbiamas tikėjimas, kad įvyks reikšmingas proveržis informacinių technologijų srityje ir tai taps svarbiausiu augančios Lietuvos gerovės šaltiniu. Šiandien, kai registruotas nedarbas viršija 15 proc. (gegužės mėnesio Darbo biržos duomenimis), šypseną kelia A. Kubiliaus prognozė: „Iki 2010 m. nedarbas sumažės iki 5–7 nuošimčių, daugiausia dėl proveržio aukštųjų technologijų srityje.“
2010-ųjų Valstybės pažangos strategijoje taip pat mėgaujamasi gražiais žodžiais. Šiuokart vietoje žinių ekonomikos pirmuosiuose pažangos tarybos posėdžiuose linksniuotas „sumanios ekonomikos“ burtažodis. Ar naujasis terminas į Pažangos tarybą susirinkusiems šamanams padės sukelti gerovės proveržį?
Žodis nevirto kūnu
Žvelgiant į prieš aštuonerius metus sukurtą A. Kubiliaus scenarijų reikia sutikti, kad jis buvo vertas apdovanojimo. Nors projektas parengtas vadovaujantis daugiau intuicija, o ne išmanymu, kas sudaro gero scenarijaus stuburą, bendra dokumento logika yra aiški ir suprantama. Autoriai gana tiksliai nurodė dvi svarbiausias varomąsias jėgas, turinčias lemti Lietuvos pažangą: išorinės aplinkos kaitą ir Lietuvos valdymo bei administracinių gebėjimų pokyčius.
Įdomu tai, kad konservatoriai gana tiksliai prognozavo, kaip artimiausią dešimtmetį keisis tarptautinė aplinka, nors pervertino jos įtaką Lietuvos pažangai. Antai kaip labiausiai tikėtiną Rusijos raidos scenarijų autoriai įvardijo stiprėjančias autoritarines ir nacionalistines tendencijas, spaudos laisvės suvaržymus ir potencialius konfliktus su šalimis kaimynėmis. Scenarijuje galima aptikti ir pranašišką frazę: „Kartais konfliktai įgis ir atvirai ginkluotą, karinį pobūdį, pavyzdžiui, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje.“
Vis dėlto labiausiai tikėtinuose Rusijos raidos spėjimuose yra ir nemažai svajojimo.
Po 2010 metų skelbiamas dar vienas ūkio krizių ir autoritarinio režimo išvargintos Rusijos byrėjimas, šį kartą atskylant Karaliaučiaus kraštui, Sibirui, Prieškaukazei ir Baltarusijai. Tarp kitų spėjimų „pro šalį“ galima paminėti gana pesimistinę prognozę, kad Lietuva į ES įstos tik 2005–2007 metais, o Baltijos regione „įsitvirtins ir stambiausi Vokietijos bankai, kurie atims didelę rinkos dalį iš švedų kapitalo bankų“.
Lietuvos vidaus procesai – didžiausia scenarijaus nesėkmė. Autoriai išdėstė dvi galimas Lietuvos raidos versijas. Labiausiai tikėtina, anot jų, pozityvi versija, pagal kurią „po to, kai 2004 m. politinės sistemos raida pasieks „krizės“ dugną, prasidės visuomenės brandos ir politinės kultūros konsolidacija“. Sunku spręsti, ar šiuo metu Lietuvoje stebimas politinės sistemos ir kultūros grimzdimas jau pasiekė „dugną“, bet tikrai akivaizdu, kad konservatorių futuristai buvo per daug optimistiški.
Tarsi pasityčiojimas iš dabartinės situacijos skamba optimistinio scenarijaus frazė: „Apie 2010 metus, vis pastebimiau kylant gyventojų gerovei ir atsirandant veiksmingesnio valstybės veikimo požymių bei į visuomeninį veikimą, rinkimus ir politiką ateinant po Nepriklausomybės atkūrimo subrendusiai kartai, politinėje kultūroje atsiranda daugiau tarpusavio pasitikėjimo ir stabilumo ženklų.“
Svajingai į ateitį žiūrėta ir demografijos atžvilgiu: „Kylant gyvenimo lygiui bei galimybėms rasti gerai apmokamą darbą Lietuvoje, po 2007 m. gyventojų skaičius dėl emigracijos nustos mažėjęs. (...) Šeimų kūrimas bei vaikų auginimas šeimose bus skatinamas mažesniais fizinių asmenų pajamų mokesčiais.“
Kai kurios scenarijuje aprašytos sritys panašėja į knygoje „Dvylika kėdžių“ aprašytų Vasiukų lygio fantazijas. Antai konservatorių prognozuotojai ne tik skelbė, kad „apie 2005 m. bus įgyvendintas projektas, kuris užtikrins Lietuvos ir Lenkijos energetinių sistemų sujungimą“, bet ir laukė, kad „apie 2006–2008 metus Lietuva taps vienu stipriausių Europoje biotechnologinių tyrimų bei šios srities pramonės branduolių. (...) Po 2010 metų į Lietuvoje sukurtus žinių ekonomikos branduolius su savo sukauptomis žiniomis bei kapitalu ims grįžti per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį į užsienį išvykę lietuviai. Lietuva taps patrauklia vieta ir Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos universitetus baigusiems studentams“.
Kone tiksliai pasitvirtino „pesimistinio“ ir, autorių teigimu, „mažai tikėtino“ scenarijaus perspėjimai, kad „Lietuva nesugebės susidoroti su globalizacijos ir žinių ekonomikos kūrimo iššūkiais, todėl jos ūkyje vyraus aukštos kvalifikacijos nereikalaujanti gamyba. 2010 m. nedarbas sieks apie 20 nuošimčių. (...) apie 2010 m. pradės aiškėti, kad biudžeto išlaidos gerokai viršija pajamas, o valstybė artėja prie bankroto“. Lyg ir labai įžvalgu.
Tačiau šį pesimistinį scenarijų konservatoriai kūrė remdamiesi grėsmingomis prielaidomis, kad Lietuva neįstos į ES net 2006 m., nuo 2004 m. vyraus politinis nestabilumas, o po 2007 m. pirmalaikių rinkimų į valdžią ateis populistinė „Tautos fronto“ partija.
Kad „politinės sistemos stabilizavimas“ ar 2006 m. suformuota „vaivorykštės“ koalicija bei dešiniųjų pergalė 2008 m. rinkimuose gali įgyvendinti ne pozityvų, o negatyvų scenarijų, konservatoriškų vizijų kūrėjai, matyt, negalėjo susapnuoti net baisiausiame košmare.
Didžioji Lietuvos vizija
Į Lietuvos pažangos tarybą susirinkę išminčiai iki šių metų rudens turi parengti iki šiol neregėtą negirdėtą dokumentą, kuris tapsiąs žiburiu visoms kitoms politinėms strategijoms. Ši strategija, anot tarybos iniciatorių, neturi būti plati ir išsami, bet joje būtina nurodyti esmines Lietuvos raidos idėjas, kurios vėliau persmelktų visus kitus planus ir strategines programas. Tipinis „kubilizmas“, sprendžiant iš ankstesnių scenarijų, vizijų ir strategijų.
Pradiniuose strategijos „Lietuva 2030“ siūlymuose ir projektuose kalbama apie du svarbiausius ramsčius, kurie esą lems Lietuvos gerovę: kūrybingą pilietinę visuomenę ir sumaniąją ekonomiką. Teigiama, kad tik kurianti ir aktyvi visuomenė gali sau susikurti laimę ir gražią ateitį. Būtina mus visus, kurių tik 3 milijonai, paversti kūrybingomis asmenybėmis.
„Sumanioji ekonomika“ – tai naujas „sutvėrimas“, turintis rastis iš žinių ekonomikos ir duoti didelę ekonominę kapitalo grąžą kaip „prasmių ekonomika“. Kalbama apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje neužtenka sukurti produktą ar atrasti naują technologiją. Kad tai taptų paklausia preke ar paslauga, turi būti sukurta ir nauja prasmė ją įsigyti. Būtent todėl prekės ženklų, gyvenimo būdo populiarinimas ar net naujų socialinių judėjimų ir madų kūrimas esančios itin svarbios „sumaniosios“ ekonomikos dalys.
Tačiau turtingiausios ir pažangiausios pasaulio valstybės tokios kaip tik ir tapo todėl, kad jų visuomenės jau seniai yra pilietinės ir kūrybingos, o jų ekonomikos – „sumanios“. Po 10 metų gali atrodyti tiesiog juokinga, jei tai, kas šiuo metu pažangiame pasaulyje jau yra savaime suprantama ir net banalu, bus pateikiama kaip valstybės remiama ateities strategija. Valstybės pažangos tarybos narys ekonomistas profesorius Jonas Čičinskas taip pat atkreipia dėmesį, kad lietuviškuose strateginiuose dokumentuose egzistuoja nuolatinės diagnozės problema – mes gana tiksliai sugebame diagnozuoti, kokia situacija yra dabar, bet trūksta atsakymų, ką reikia daryti šiandien ir rytoj.
Įkvėpti tautą
Pažangos tarybos iniciatoriai ir nariai tikina, kad į naujosios vizijos kūrimą bus įtraukta visa Lietuvos visuomenė, o pažangos idėjų sklaida bus laikoma ypač svarbiu procesu. Daugeliu atvejų iki šiol didesnė dalis visuomenės neturėjo jokio supratimo, kokios fantazijos verda politikų ir valstybės strategų galvose. Būtent dėl to daugelis strategijų prapuldavo užmarštin kartu su besikeičiančiais ministrais, patarėjais ir jų įkurtomis ekspertų darbo grupėmis. Galbūt šį kartą A. Kubiliui pavyks pasiekti bent vieną tikslą – paskleisti ir įamžinti Lietuvos pažangos idėją taip, kad ji išgyventų ilgiau nei trapi dabartinė Vyriausybė?
Tai būtų paminklo vertas pasiekimas, tačiau entuziazmą temdo mažiausiai du dalykai. Pirma, jau pradiniai strategijos variantai liudija, kad vizija bus paremta intelektualams skirtais abstrakčiais terminais, tokiais kaip „sumanioji ekonomika“ ar „pilietinė visuomenė“. Vien apie pilietinę visuomenę kalbama jau daugiau nei dešimtmetį, bet jos kaip nebuvo, taip ir nėra. Filosofas Arvydas Šliogeris šį terminą apskritai linkęs mesti lauk. Antra, jei vizija bus siejama tik su A. Kubiliaus vardu, sunku bus įkvėpti tautą ja patikėti – didžioji visuomenės dalis šiuo metu neigiamai vertina Vyriausybę ir ypač jos vadovą.
Išimti Lietuvą?
Vizijų ir šviesaus rytojaus scenarijų apsėdimas visame pasaulyje tradiciškai labiau būdingas kairiesiems, o ne dešiniesiems. Lietuvoje kitaip: būtent konservatorių lyderis A. Kubilius ir jo aplinkos žmonės daugiausia kalba apie įvairius proveržius ir ateities scenarijus. Taip pat siūlo nacionalinius susitarimus, apie kuriuos netrukus visi pamiršta, ir „Rusijos sulaikymo strategijas“, kurias parašo, paskelbia spaudoje už nemažus pinigus, bet vėliau jų laikytis ir net jų prisiminti nė neketina.
Britų sociologas Digby Andersonas, nagrinėjęs „naujosios politikos“ Jungtinėje Karalystėje reiškinį, madingą praėjusį dešimtmetį, atkreipė dėmesį į minėtą vizionierišką mąstymą, kurį, tiesa, jis siejo ne su konservatoriais, bet su „naująja kaire“ ir jos lyderiu Tony Blairu. Štai ką rašė britų sociologas: „Šioje naujoje pasakų šalyje Vyriausybė turi atlikti pramogų tiekėjos vaidmenį.
Ji vis skelbia iniciatyvas, kurių baigtis nei jai pačiai, nei apie jas greit pamirštantiems žmonėms nerūpi – jiems kur kas įdomesnė nauja kitos savaitės iniciatyva negu prieš tai skelbtos iniciatyvos rezultatai.“
A. Kubiliaus politinis mąstymas iš dalies atitinka šias D. Andersono įžvalgas. Ir nieko nuostabaus: dabartinis konservatorių lyderis prieš dešimtmetį žavėjosi T. Blairo politine stilistika.
Jos esmė – „žvelkime į ateitį, darykime, o ten bus matyti“. Dabar ta ateitis jau praeityje. Ir kuo ji geresnė už ankstesnę praeitį? Strategijos, šalies įvaizdžiai, scenarijai, narsūs žvilgsniai į ateitį, proveržiai – visa tai gražu, bet gyvenimas kaskart paneigia, kad tai tikra. Kaip ir sovietmečiu gyvenimas neigė kalbas apie brandų socializmą ir artėjantį komunizmą. Tikra gali būti tai, ką bando pasakyti valstybės vadovė Dalia Grybauskaitė: „Baikite pliurpti. Kur rezultatai?“
Tautą įkvėpti turinti vizija „Lietuva 2030“ per daug primena ankstesnes strategijomis ir vizijomis pavadintas fantazijas, kad ja būtų verta tikėti ir leistis įkvepiamiems. Prieš 11 metų anuometei A. Kubiliaus Vyriausybei artimas Romas Gudauskas sakė: „Įsivaizdavimas yra teisėtas valdymo įrankis“, turintis neva padidinti „tautos energingumą“, suteikti valdžiai „modernesnį tautos alternatyvų vertinimo būdą, perteikti krypties ir lemties jausmą ir, bendrai kalbant, išimti Lietuvą kaip valstybę iš dabartinės jos egzistavimo srities“. Žavus tekstas. O gal geriau palikime Lietuvą ten, kur ji yra, jos „egzistavimo srityje“, ir pasistenkime, neišėmę jos, išimti tik tai, kas bloga?
Komentaras
VU TSPMI direktorius Ramūnas Vilpišauskas:
„Praktika rodo, kad įvairaus tipo proveržiai yra greičiau retenybė ir juos patiria tik labai nedaugelis šalių. Sukrėtimai ar krizės taip pat retai suteikia sėkmingų reformų galimybę. Graikijos pavyzdys tik patvirtina, kad dažniausiai net neišvengiamos reformos sulaukia didelio pasipriešinimo ir jų rezultatai tampa neaiškūs.“
Globalizacija ir Lietuva: kur esame?
| KOF Globalizacijos indeksas |
| 2010 m. Lietuva buvo 33 iš 156 vertintų valstybių (prieš tai 31) |
| „Doing Business“ indeksas |
| 2010 m. Lietuva buvo 26 iš 183 vertintų valstybių (prieš tai 25) |
| „Heritage Foundation“ ir „Wall Street Journal“ ekonominės laisvės indeksas |
| 2010 m. Lietuva buvo 29 iš 179 vertintų valstybių (prieš tai 30) |
| Pasaulinis inovacijų indeksas |
| 2009 m. Lietuva buvo 40 iš 110 vertintų valstybių |
| „Transparency International“ korupcijos suvokimo indeksas |
| 2009 m. Lietuva buvo 52 iš 180 vertintų valstybių (prieš tai 58) |
| Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo indeksas |
| 2009–2010 m. Lietuva buvo 56 iš 133 vertintų valstybių (prieš tai 44) |
| „The Economist Intelligence Unit“ gyvenimo kokybės indeksas |
| 2005 m. Lietuva buvo 63 iš 111 vertintų valstybių |
| Pasaulio sveikatos organizacijos indeksas |
| 2000 m. Lietuva buvo 73 iš 190 vertintų valstybių |