Dabar ji skaudžiai moka už klaidas, iš naujo kuria gyvenimą jau Lietuvoje ir svajoja apkabinti ar bent jau nuotraukoje išvysti savo berniuką.
Inga neslepia, kad dar būdama paauglė ėjo dirbti pas ūkininkus, rinko laukuose akmenis, padėjo dirbti kitus sunkius darbus už nedidelį atlygį. Tuomet ji gyveno su mama, broliais ir seserimis. Trūko pinigų, šeima nebuvo stipri finansiškai, jų nesaistė ir artimi ryšiai. Pašnekovė neslepia, kad augo kaip „gatvės vaikai“, kurie gyvena šia diena, tad atsidūrė vaikų globos namuose.
„Būdama vaikų namuose sužinojau, kad turiu tetą, susiradau ją, ėmėme bendrauti. Nebuvau paklusnus vaikas, bet ji vis tiek mane, paauglę, pasiėmė į savo šeimą. Auklėjo, stengėsi dėl manęs, labai daug padėjo. Įstojau mokytis į profesinę mokyklą, tačiau išgirdusi apie galimybę užsidirbti užsienyje užsispyriau, kad reikia pinigų. Mečiau mokslus ir išvykau dirbti, nors teta prieštaravo. Dabar man gėda, kad jos nepaklausiau“, – neslepia Inga.
Kelionė į Angliją Ingai nepadėjo išsikapstyti iš vargingo gyvenimo. Nešiojo drabužių siuntas prie namų, tačiau padoriai mokėti nelegaliai dirbantiems žmonėms niekas nebuvo linkęs. Užteko maistui, tačiau susitaupyti pinigų nepavyko. Ten Inga susipažino su vyriškiu, po kurio laiko ėmė lauktis kūdikio.
„Jau nedirbau, nes laukiausi, tad pinigų dar labiau trūko. Draugas turėjo darbą, jam teko mus išlaikyti, tačiau į namus pinigų mažai parnešdavo. Tikrai buvo sunku, o dar mažylis gimė neišnešiotas, gerokai anksčiau laiko. Laimė, kad išgyveno, nes nuėjus iki ligoninės ten davė skausmą malšinančių vaistų ir liepė grįžti namo. Kai mane po kelių valandų atvežė su greitąja, gana greit pagimdžiau. Vaikelio man iškart neatidavė, o paskui pasakė, kad jam ras globėjus. Pinigų vis trūko, sūnelio neatidavė, klimpau į depresiją. Tuomet draugas pasiūlė narkotikų, kad nuotaika kiek pagerėtų. Pabandžiau vieną kartą, paskui dar ir dar. Dabar suprantu, kad to daryti nereikėjo“, – pasakoja Inga.
Dabar jauna moteris nevartoja ir laukiasi dar vieno kūdikio, tačiau labai ilgisi ir sūnaus. O jo neteko, nes policija išsiaiškino, kad draugas turėjo problemų su narkotikais, patikrino ir ją. Testai parodė, kad moteris taip pat vartojusi. Nors ji darė viską, ką liepė, iškart pradėjo gydytis, išsivalė, tačiau po kurio laiko ją deportavo, nes Anglijoje taip ir neįsitvirtino, o apie porą metų kartais matomą vaiką (laikini globėjai padėdavo susitikti) moteriai liepė pamiršti.
Inga grįžo į niekur, negalėjo prisiregistruoti, tad darbo biržoje jos nepriėmė. Teko prisiminti tai, ką darė dar paauglystėje: ėjo ieškoti darbo pas ūkininkus, kurie skelbia, kad maitina ir apgyvendina darbuotojus.
„Darbas nelegalus, nes niekas nenori įdarbinti net laikinai. Lietuvoje susipažinau su vaikinu, pradėjome draugauti, kartu važiavome dirbti pas ūkininkus, kartu su Rolandu ieškojome, kaip pragyventi. Ėmiau lauktis antro mažylio, kiek žinau, mergaitės, tačiau žmonės, pas kuriuos dirbome, nekreipė dėmesio, kad laukiuosi. Net būdama septintą mėnesį nėščia sulaukiau priekaištų, kad per lėtai sukuosi. Darbdavys vis sakė, kad išmes, kol tikrai teko atsisveikinti“, – savo gyvenimo detales atskleidžia Inga.
Pora nusprendė iš Druskininkų, kur dirbo, keliauti pas Ingos mamą – jauna moteris su ja šiek tiek bendravo, kai buvo priversta grįžti į Lietuvą. Autostopu pora patraukė į Šiaulių apylinkes. Pavežęs vyras buvo lyg likimo atsiųsta dovana.
Gargždų savanorių kuopos vadas kapitonas Gintautas Razma DELFI sakė, kad tiesiog taip sutapo, jog jis automobiliu važiavo vienas, o pamatęs porą sustojo jų pavežti. Išsikalbėjo važiuodami apie gyvenimą ir vyras nusprendė padėti jaunai porai.
„Darbo patirtis su žmonėmis labai padeda. Užtenka 5–10 minučių bendravimo ir supranti, ar žmogus nori kabintis į gyvenimą, ar ne. Negalėjau likti abejingas: jie laukia kūdikio, nori dirbti, tik ne viską patys žino, kaip daryti. Tiesiog negalėjau nepadėti“, – sakė G. Razma.
G. Razma Rolandui padėjo susitvarkyti asmens dokumentus, be kurių jis negalėjo ieškoti legalaus darbo, nors turi baldžiaus specialybę. Kapitono dėka jaunas vyras per porą savaičių jau darbavosi ir neslepia, kad jam labai patinka darbas su medžiu. Ir nors nebūtina dirbti šeštadieniais, jis vis tiek, kai tik galės, keliaus į darbą. Dėl savęs ir šeimos.
Tiesa, pora ne itin skubėjo pasakoti viešai apie savo gyvenimą. Jau pasirodžius kapitono žinutei gana uždarame socialinio tinklo rate, pora sulaukė įvairių reakcijų. Inga neslepia, kad kai kurios buvo itin skaudžios ir, nenorėdama skaudinti augančių seserų ir brolių, paprašė neviešinti jų poros nuotraukos. Kritikos sau Inga sako nebijanti ir puikiai supranta, kad iš nemokėjimo gyventi pridariusi klaidų, už kurias dabar moka.
Abu sako norintys dirbi ir kurti savo gerovę, tačiau be gerų žmonių pagalbos, kurie padėtų stotis ant kojų, išmokytų, ko jie nežino, sunku. Inga prisipažįsta tikrai nesitikėjusi tokio gyvenimo posūkio, dovanos, kad sutiktas visai svetimas žmogus juos supras ir nepaleis toliau plaukti pasroviui.
Visgi vieną norą jauna moteris turi – kada nors apkabinti savo sūnų, kuris liko užsienyje. Ji sako žinanti labai mažai, tik tiek, kad jis dar neįvaikintas, netrukus vyks vaiko tėvo svarstymas ir bus sprendžiama, ar berniukas gali augti su tėvu.
„Labai noriu pamatyti, apkabinti vaiką. Didžiausia svajonė – jį susigrąžinti, tačiau be teisinės pagalbos to negaliu padaryti, netgi nežinau, kur kreiptis ir ko prašyti. Net jei nutiktų taip, kad sūnų atiduotų auginti kitiems, labai noriu bent žinoti, kaip jam sekasi, pamatyti nuotraukų, koks jis. Ilgiuosi jo“, – Ingos akyse pasirodė ašaros.
Moteris neslepia, kad visiškai neišmano tarptautinės teisės, nėra finansiškai tiek stipri, tad net ir žinodama, kokį advokatą samdyti, neišgalėtų to padaryti. Tačiau neslepia, kad jau ima tikėti stebuklais, nepraranda vilties, kad jos svajonė apkabinti vaiką išsipildys.
Norintys ir galintys padėti jaunai moteriai išpildyti svajonę, rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pagalba“.