Tačiau tėvo smūgių luošinta moteris sugebėjo apsiginti, kada prieš ją ranką pakėlė pirmas vyras – D. Mangirdienė iškart kreipėsi į policiją ir su sutuoktiniu nutraukė ryšius. Dar vaikystėje ji sau davė pažadą, kad niekas nenuskriaus jos ir vaikų.
Šiandien antroje santuokoje tris vaikus auginanti ir gyvenimu besidžiaugianti salono „Butique Privilege“ savininkė A. Mangirdienė sako, kad apie smurtą šeimoje negalima tylėti ir ragina moteris nekentėti.
– Ką atsimenate iš vaikystės?
– Ilgą laiką nieko neprisimenu. Žinau teoriškai, kad turėjau būti, tarkime, pradinukė, žinau, kad pas vaikus būna prisiminimų apie mylimiausią žaislą. Gerų momenų mano atmintyje nedaug.
Augau Vilniuje, Žemuosiuose Paneriuose, kur ir dabar žmonės vaikšto per kanalizacijos vamzdį. Tai mano vamzdis, per kurį eidavau į mokyklą, iš mokyklos. Ten yra šulinys, iš kurio, būdama vaikas, nešiojau vandenį. Mane tėvas bausdavo, jei atnešdavau pusę kibiro, o ne pilnesnį – sakydavo, kvaila, turėsi eiti vėl.
– Kiek suprantu, jūsų tėvas buvo visiškas despotas.
– Galima taip sakyti. Jis sirgo sunkia liga, kuri buvo banguota – su paūmėjimais ir palengvėjimais. Jam buvo diagnozuota didybės manija, šizofrenija, jis save vaizdavo kaip talentingą, rašė eilėraščius, mes visi buvome niekas, jis – super. Jam šuntavo širdį, po to jis gavo trečią neįgalumo grupę, pradėjo vengti sunkių fizinių darbų ir apkraudavo mus, vaikus. Mane, mergaitę, taip pat.
Jis turėjo beprotiškų idėjų – pavyzdžiui, darže nukasti tam tikrą plotą žemės. Aš, būdama 10-11 metų, kartu su ketveriais metais vyresniu broliu, turėjau tą žemę iškasti. Nes tėvas taip sugalvojo. Su pūslėmis ant rankų, su paprastom lopetom, žemės vežiojimu karučiu. Mes turėjome tą vykdyti saulei kepinant, kartais nevalgę. Nes tėvas sugalvodavo, pavyzdžiui, valgyti duoti tada, kai iš darbo grįš mama. Jei prinoko agurkėliai, pasiskini ir pavalgai jų. Būdavo, kaimynai pavaišindavo, nes matydavo, kada nuo ryto iki pavakarių vis kasame žemę.
– Kiek truko jūsų košmaras?
– Tai teko kęsti iki 13 su puse, kada su mama išsikraustėme į Fabijoniškėse gautą butą. Ir paskui dar maždaug metus laiko tėvas bandė su mumis gyventi bute, bet, ačiū Dievui, grįžo atgal į namą. Bet jau jaučiau, kad esu drąsesnė, ypatingai, kada atsikraustėme į butą ir aplinkui buvo daugiau žmonių.
Iki tol buvau gana atribota – išeini į kiemą, o šalia tik keli namai per tam tikrą atstumą, jei kviesi pagalbą, gali niekas ir neišgirsti. Mieste jausdavausi saugiau – jei išeisiu į balkoną ir šūktelsiu, bent jau kažkas atkreips dėmesį.
Abejoju, ar sveikas žmogus jaustų malonumą kankindamas, mušdamas. Sveikas žmogus myli vaikus, rūpinasi jais, sveikas tėtis, mama padarys viską, kad vaikui būtų gerai.
– Kaip jus bausdavo?
– Egzistavo ir psichologinės bausmės. Tėvas jausdavo malonumą, kada jo bijodavome. Jis ištempdavo procesą sakydamas, kad gausi vakare. Ką gausi? Nežinai, ar su diržu, ar su lygintuvo laidu, ar per rankas, ar per užpakalį, ar per nugarą.
Dėl įtampos, būdama 12-os, jaučiau stiprius skrandžio skausmus ir bijodavau tėvams prisipažinti, kad kažkur skauda – už tai sulaukdavai bausmių. Lygiai taip, lūžus rankai, savaitę vaikščiojau ir slėpiau tempdama rankovę, kad nesimatytų mėlynės.
Kada turėjau problemų su skrandžiu, pamenu, dvi paras nemiegojau – iš skausmo negalėjau užmigti. Neįsivaizduoju, kaip atrodžiau, nes kada mane kaimynė pamatė visą išbalusią, pajuodusiais paakiais, paklausė, kas man yra, pasiūlė arbatos, o aš čia pat išgertą arbatą išvėmiau – net nespėjau išbėgti į lauką. Kaimynė suprato, kad man tikrai labai blogai ir pakalbėjo su mama.
Mane nuvedė į polikliniką, o poliklinikoje greitoji išvežė į ligoninę. Pasiklausiau prie durų, ką gydytoja sako mano mamai – „aš nežinau, kaip gyvenote, bet pas vaiką tokiame amžiuje skrandyje jau randai, viskas – nerviniu pagrindu“. Dvylikapirštės uždegimas, skrandžio sienelių uždegimas, krūva uždegimų, kurie sukelti dėl nervinės įtampos.
Žinau, mama labai laukė, kada pagaliau gausime butą, kada pagaliau išvažiuosime, vis prašė pakentėti, nes nėra kur dėtis, nėra išeities turint tris vaikus. Tačiau tas pakentėjimas kainavo labai daug sveikatos.
Džiaugiuosi, kad neturiu kompleksų, galiu apie tai šnekėti, nemažai žmonių man rašo, kad patyrė kažką panašaus, bet bijo prasitarti, nenori prisiminti – jiems gėda. Būdamas vaikas, žinai viena – tu negali nieko pakeisti. Aš įsivaizduoju, kaip Matukas bandė – jis kalbėjo, pasisakė darželyje, tai jau yra drąsu, tu supranti, kad rizikuoji, nes jei nepavyks, namie gausi dar stipriau.
Mane stebina pareigūnų, institucijų abejingumas – toks jausmas, kad ten ne žmonės, o robotai.
– Ar, Jūsų atveju, niekas negalėjo pamatyti kančios? O mokykla?
– Galbūt tais laikais, apie 1980 m., nelabai lįsdavo į šeimų reikalus. Tai būdavo traktuojama kaip šeimos problema. Aš bijodavau apie tai kažkam prasitarti, pasakyti, nes žinojau turinti grįžti į tuos pačius namus. Aš neturėjau giminaičių, pas kuriuos galėčiau pabėgti, aš žinojau, kad ir kaimynai bijo mano tėvo. Mūsų apylinkėje tai buvo vienintelis žmogus, kuris, augindamas triušius, galėdavo nudirti jiems kailį. Jam kaimynai atnešdavo nuo mažens augintus gyvus triušiukus – daugiau nė vienam vyrui nekildavo ranka savo zuikį užmušti.
Jis, nepaisant širdies problemų ir turėto invalidumo, buvo fiziškai stiprus. Jis buvo aukštas, plačių pečių, kiti, žinodami jo ūmų būdą, bijojo, kad gali ką nors padaryti. Jis yra mušęs ne tik mus, vaikus – kartą yra užpuolęs ir mano mamą, ir pavydo scenų būdavo. Jis tiesiog žinojo, kad aplinkiniai bailiai ir niekas nepasipriešins.
Kada mano vyresnis brolis pradėjo lankyti sporto būrelius, boksą ir vis labiau stiprėti, nebūti toks nuolankus, tėvas jį išvarė iš namų. Jam buvo 17, tėvas jį išleido į mokyklos diskoteką liepęs grįžti griežtai iki tam tikros valandos. Nusistatęs žadintuvą, tėvas demonstratyviai užrakino duris lygiai tą valandą, ir mano brolis, pavėlavęs minutę ar dvi, grįžęs stukseno į langus prašydamas atrakinti.
Tėvas neleido mamai durų atrakinti. Jis iš principo laikėsi savo nuostatos ir pasakė, kad jei jis neklauso, nėra jo sūnus ir nenori daugiau matyti. Mama surado pažįstamus, pas kuriuos brolį apgyvendino, ten lankė. Mažai tą prisimenu – manau, mano būsena smegenyse blokavo šią informaciją. Aš verkdavau ir laukdavau, kada pagaliau atsikratysime šio despoto, kada bus galima gyventi kaip normaliems žmonėms.
– Ar išsikrausčius į butą, tėvas jus paleido?
– Po paskutinio jo apsilankymo mūsų bute Fabijoniškėse, jam net buvo uždrausta prie mūsų artintis. Jis, pusmetį pagyvenęs atskirai, padavė į teismą prašymą dėl skyrybų ir turto padalijimo. Jis nusprendė, kad mūsų šeima, mama su trimis vaikais, per daug gerai gyvename, jį nuskriaudėme palikdami namą ir patys gavę butą, bet teismas įvertino, kad jis nesirūpina vaikais nei pinigine, nei kita prasme. Jam paskyrė mokėti alimentus, atėmė pusę namo, pusę žemės sklypo. Jis norėjo nuskriausti mus, tačiau nusiskriaudė pats, dėl to atėjo, smaugė mamą ir iš buto išsinešė, ką galėjo panešti – iš stalčių viską vertė ir dėjo į savo atsineštus maišus, nurovė užuolaidas su karnizais, elgėsi neadekvačiai.
Po šito įvykio buvo liudytojų, nes iki tol žmonės daug ką matė, bet oficialiai bijojo liudyti. Tiesiog sakė viską matantys, viską suprantantys, tačiau bijojo, kad po mėnesio gydymo ateis ir keršydamas papjaus. Tėvas sakydavo, kad psichas ne jis, o visi aplinkiniai. Jis save laikė protingiausiu ir Jėzum Kristum. Jo namai buvo pilni asmeninių nuotraukų su auromis, karūnomis. Jis save dievino.
– Koks buvo jūsų mamos vaidmuo?
– Mama yra labai minkštas, taikus žmogus. Mama daugiau įkalbinės, apeis situaciją, nukreips dėmesį. Ji bandydavo mus apginti, o ją atstumdavo, ji, atsitrenkusi į sieną, gulėdavo ir verkdavo, kol mus lupdavo.
Aš manau, ji buvo auka, kuri papuolė į tėvo įtaką. Tėvas buvo stiprus manipuliatorius, turėjo įtaigos dovaną. Manau, ji buvo labai priklausoma ir kada tekėjo nežinojo, kad jis turi diagnozę. Jai niekas nesakė ir neperspėjo.
Tuo metu mano mama dar turėjo vilčių, kad tėvą pagydys – ji ėjo pas gydytojus, šie išrašinėjo tėvui skirtus vaistus, mama vaistus maišydavo į arbatą. Mes žinojome, kuris arbatos puodelis paliktas tėčiui. Mes žinojome, kad pavasarį ir rudenį būna paūmėjimų. Aš stengiausi išgyventi, saugojau save, neskubėjau namo, vilkinau laiką, kad grįžčiau mamai esant namie, nes tada saugiau. Ypatingai tada, kai iš tėvo pusės atsirado seksualinio priekabiavimo.
– Ar kalbėdavote su mama dėl tėvo, gal siūlėte gyventi atskirai?
– Galbūt tai kalbėjau, kai buvau labai maža. Kaip atsakymą girdėdavau tik „pakentėkim, pakentėkim“. O paaugusi jau nemačiau prasmės apie tai kalbėti. Mačiau prasmę tik saugoti pačiai save, nerizikuoti, būti kuo mažiau šalia tėvo, kuo mažiau būti situacijose, kada jis man galėtų kažką padaryti. Nes tikrai jaučiau nuolatinę įtampą, nerimą.
Net tada, kai tėvas jau negyveno su mumis, ilgą laiką dar sapnuodavau košmarus. Kiekvieną naktį nuo jo bėgau – per miškus, per laukus. Pabudusi suprasdavau, kad tai sapnas. Užmigdavau, o tada – vėl tas pats. Vieną kartą suvokdama, kad tai sapnas, prisiverčiau sustoti, pažiūrėti jam į akis ir pasakyti, kad jo nebijau. Ir man pavyko – sapnai baigėsi, jaučiausi vis drąsesnė. Kartą, po keleto metų, netikėtai jį sutikau viešajame transporte: perbėgo šiurpas, pirma mintis buvo iškart lipti stotelėje, tik nebūti šalia jo, bet nuraminau save ir nuvažiavau ten, kur man reikia. Supratau, kad tėvas manęs net neatpažino.
– Koks tėvo likimas?
– Prieš mirtį jis palikimą – pusę namo, kuriame užaugau – paliko svetimam žmogui. Dar bandėme protestuoti testamentą, prašėme teismo jį anuliuoti, apeliuodami, kad taip sunkiai sergantis žmogus negali suprasti, ką daro. Bet, pasirodo, pomirtinė psichiatrinė ekspertizė buvo tokia, kad jei žmogus sugebėjo gyventi vienas, panašu, kad galėjo savim pasirūpinti ir suvokti savo veiksmus.
Jis mirė prieš ketverius metus. Kiek žinau, jis prieš mirtį save laikė ekstrasensu, ezoterinių mokslu daktaru, gydė žmones, daug žmonių jį prisimena kaip labai protingą. Jis mintinai mokėjo nemažai informacijos, perskaitęs ezoterinių dalykų, galėjo su savo įtaigos dovana auditoriją suvaldyti.
– Kaip nutiko, kad pirmoje santuokoje patyrėte smurtą?
– Aš mamos situaciją dalinai lyginu su savo situacija, kada ištekėjau ir mano pirmas vyras su manimi elgėsi kaip su princese, karaliene, labai aukštindavo, kol nesusitvarkė su užgriuvusia ekonomine krize, atsakomybe. Jis pradėjo gerti ir man užteko drąsos pripažinti sau, kad suklydau, kad neprivalau būti su šiuo žmogumi, neprivalau laukti, kada jam praeis, kada supras, pasitaisys.
Sumušta buvau vieną kartą, iš karto kreipiausi į pareigūnus, nors buvęs mano vyras pats yra policininkas. Dėl to policijos nekviečiau į namus – pabijojau, kad atvažiuos kursiokas ir susitars. Pasidariau abdukciją, viską užfiksavau, pareiškimas buvo parašytas, bet suteikiau šansą – žmogus pripažino klydęs, stipriai nesusivaldęs. Jis pripažino pasiekęs dugną, nuo kurio atsispirdamas kils tik į viršų, sakė supratęs, kad savo rankomis beveik sužlugdė šeimą. Bet po kelių mėnesių sulaukiau žodinio grasinimo – „jei ne tavo pareiškimas, kaip dėčiau tau“. Taip supratau, kad nėra vilčių ir žmogus ne kažin ką suprato.
– Jūsų atvejis netipinis – dažnai smurtą šeimoje patyrę vaikai vėliau tai patiria savo santuokoje, o jūs po pirmo smurto išpuolio iš karto kreipėtės į policiją.
– Būdamas vaikas aš sau pažadėjau, kad savo išsirinkto vyro nedievinsiu, negarbinsiu, neieškosiu jam pateisinimų, jei pakels ranką. Vyrui pasakojau apie savo vaikystę ir sakiau: „nesvarbu, kad aš tave myliu, bet jeigu tu pakelsi ranką prieš mane, prieš vaiką, palauk nebus“. Mano „palauk“ jau baigėsi seniai seniai.
Galbūt dėl to jis ilgai tvardėsi, jeigu ir būdavo momentų, kada supykdavo, kada buvo išgėręs, porą kartų yra mane nestipriai pastūmęs, bet mačiau, kad valdėsi. O vieną dieną nesusivaldė. Nemanau, kad jis manė, kad nesikreipsiu į policiją. Nes aš savo vaikystės pažadą daviau ir puikiai atsimenu – niekas nenuskriaus mano vaikų ir manęs. Todėl ir dabar negaliu praeiti matydama, kada penki berniukai muša vieną. Taip negalima. To mokau ir tris savo sūnus, kurie nuolat mušasi, kažko nepasidalina. Mokau kalbėtis, aiškintis santykius ne kumščiais, kad jei tave pastūmė, nereiškia, kad turi irgi pastumti, mokau atsiprašyti ir suprasti, kodėl atsiprašoma.
– Ar patyrusi vyro smurtą, sulaukėte pagalbos?
– Mane sumušė naktį. Nemiegojau, laukiau iki ryto, kada, drebėdama, pasimetusi, su kūdikiu ant rankų, nuvykau abdukcijos. Manęs paklausė, ar esu užsirašiusi. Aš nesupratau klausimo. Dar bandžiau juokauti, kad jei būčiau žinojusi iš anksto, būčiau užsiregistravusi prieš pusmetį. O jie beširdiškai pradėjo sakyti, kad gali užrašyti po savaitės, po dviejų. Tačiau eilėje laukusi moteris mane užleido – sakė, jai nesvarbu, ji gali palaukti kitos dienos. Taip papuoliau.
Su pareiškimu policijoje buvo taip pat. Nenorėjo iš manęs priimti – esą kam reikia, vis tiek susitaikysite. Aš aiškinau, kad tai turi būti užfiksuota – negaliu savęs kitaip apginto, tik kreipdamasi pas jus. Žinojau, kad tai bus svarbu, jei šis įvykis pasikartos.
Reikia turėti stiprybės kreiptis iš karto. Štai daug kas Oksaną (Oksaną Pikul – DELFI) smerkė – esą tik sugriebė. O ką, reikėjo palaukti, kol trenks? Kiek reikia laukti? Smerkti moterį už tai, kad pakvietė policiją, kai ją sugriebė? Aš tai galiu pateikti kaip pavyzdį, kad reikia laukti, kol būsi tampoma ar smaugiama.
Būna, moterys su pasididžiavimu pareiškia, „Oi, man ir dantis buvo išmušę“. Tu visiška auka ir dar tuo džiaugiesi.
– Ar, įvykus Matuko tragedijai, atpažinote save? Juk ir jus galėjo ištikti Matuko likimas.
– Aš, būdama mama, ypatingai galvojau apie jo mamą. Tuo metu, kada patėvis skriaudė, pirmas klausimas – kur buvo mama. Paskui skaičiau, kad jie abu kartu vartojo narkotikus. Aš suprantu, kad apdujusi galva veikia kažkaip kitaip, galbūt ji nesuvokė viso to rimtumo, nes, kaip skaičiau, ji ir pati turėtas mėlynes maskavo. Gal ir ji buvo patyrusi smurtą, pripratusi, kad reikia pakentėti. Manau, ji buvo silpnas žmogus, dėl to pati negalėjo padėti nei sau, nei vaikui.
Kaip aš sakau, geriau 10 kartų iškviesti policiją be reikalo, negu neiškviesti tada, kada yra reikalas. Svarbu įsikišti. Jeigu matai, kad kaimynai barasi, gal ne pačiam reikia aiškinti, bet galima iškviesti policiją – tegul jie apramina. Reikia padėti žmonėms apsiginti, jeigu jie patys negali to padaryti.
Dėl Matuko skaudu. Tačiau jis jau nebekenčia. Baisiausia yra kentėti ir nematyti prošvaisčių. Kada tu mažas, supranti, kad iki suaugusio dar labai toli, o pasislėpti neturi kur ir turi egzistuoti, kur kyla grėsmės.
Aš išgyvenau, pabėgau, susitvarkiau su savimi, aš žinau, kad padariau viską, ką galėjau. Ir džiaugiuosi, kad nenužudžiau tėvo, nes tokių minčių tikrai dažnai kildavo. Būdavo minčių eiti miegoti su peiliu po pagalve, naktį prabusti, nužudyti ir apsimesti, kad tai buvo sapnas.
–Ką pasakytumėt šeimoms, kurios šiuo metu išgyvena panašias problemas?
– Geriau laiku sustoti ir amputuoti pirštą negu laukti, kol supus visa ranka. Visų pirma, reikia kalbėtis, nes kai kuriems, ypatingai vyrams, atrodo, kad jie elgiasi normaliai – nieko blogo nedaro. Sako, mano tėvas taip darė, aš taip darau ir viskas tvarkoje. O žmona tyli ir nuolat pateisina.
Neieškokit pateisinimų. Pateisinti galbūt galima vieną kartą, kada žmogus pripažįsta klydęs, padauginęs alkoholio, nieko neprisimena, tačiau nuoširdžiai gailisi ir daro išvadas. Jeigu išvadų nedaro – viskas, taškas, greičiau keiskite gyvenimus, nes gyvenimas eina. Kai pasensi, atsigręši, ką sau pasakysi – kad reikėjo kentėti, prašyti, kad vaikai pakentėtų? O dabar vaikai gal netgi nesisveikina su pakentėti prašiusiais tėvais, vengia vežti anūkus, su tėvais neturi kontakto.
– Kaip jums pavyko išgyti? Daug žmonių jūsų vietoje būtų likę sutraumuoti visam gyvenimui.
– Visų pirma, nereikia bijoti šios temos, nereikia gėdytis. Gėda turi būti tam, kuris mušė. Tėvų nepasirenkame – tai duotasis tavo giminaitis, bet tu neprivalai jo mylėti ir gerbti, jeigu jis tavo meilės ir pagarbos nenusipelnęs. Nereikia savęs versti bendrauti su smurtaujančiais, reikia juos kuo greičiau braukti iš savo gyvenimo, save ir savo šeimą saugoti nuo tokių.
Man pavyko greičiau pasveikti, užgydyti žaizdas, nes teko lankyti psichoterapiją. Po vyro sumušimo man siūlė gydytis medikamentais, nes pradžioje net kalbėti negalėjau – verkiau ir verkiau, be servetėlių dėžutės negalėjau apsilankyti. Ateidavau su pusės metukų vaiku, tame pačiame kabinete žindydavau ir gaudavau patarimų, kaip geriau jaustis pačiai.
Nereikia pamiršti, kad visi jausmai natūralūs. Nereikia jų slopinti, reikia juos išgyventi. Pikta? Pyk, tik reikia mokėti pyktį valdyti ir iš savęs paleisti, negniaužti viduje. Galima sakyti, jau nebepykstu ant savo pirmojo vyro – man jo nuoširdžiai gaila. Žmogus turėjo visas galimybes būti laimingas, tačiau padarė viską, kad prarastų mylinčią žmoną, vaiką. Užjaučiu. Man sunkiausia pagalvoti, kad jis ir vėl gali sukurti šeimą bei pakartoti tą patį.
Dėl to prašau visų kitų moterų – nebijokite apie tai kalbėti. Nes jei jūs gražinsite situaciją, sakysite, kad truputį nesutapo charakteriai, nors pačios maskavote mėlynes, tai kitos moterys irgi galvos – gal vis dėlto nieko tas vyras, man tiks. O juk pačios gaus ir vėl bus tas pats.
– Kokius jausmus šiandien jaučiate tėvui?
– Kai mama sužinojo, kad tėvas ligoninėje, mama kviesdavo važiuoti aplankyti. Aš juokaudavau – „mama, tu nori, kad atjungčiau jam aparatus“? Aš jam linkėjau mirties. Ne dėl to, kad jis kankintųsi. Aš nenorėjau, kad šis žmogus gyventų ir skriaustų kitus.
Kada buvau 16-os, dirbau ir kolegos paklausdavo apie šeimą, dėl tėvo atsakydavau: „jeigu man duotų leidimą jį nušauti, aš tai padaryčiau“. Aš žinojau, kad man ranka nesudrebėtų. Tai yra vaikščiojantis smurtautojas, tu žinai, kad jis yra skriaudikas, skriaudžiantis vaikus ir žmoną. Jis man matant yra užkasęs ne vieną gyvą gyvūnėlį – jam atrodė, kad tai teisinga. Tai yra absoliučiai ne žmogus, o zombis, sugedęs robotas.
Daug ką mano frazės šiurpindavo. O aš sakydavau, jei man leistų, jei egzistuotų mirties bausmė, aš būčiau tas žmogus, kuris pasisiūlytų mirties bausmę įvykdyti. Aš jaučiausi, kad tą galiu ir tam turiu teisę. Už tai, kad atlaisvinau žemę nuo tokio despoto, būčiau sau pakabinusi medalį.
– Kodėl dabar drąsiai šia tema kalbate?
– Nes daug kam ši tema atrodo gėdinga, žmonės bijo apie tai kalbėti. Nenorėčiau, kad ši tema būtų tabu. Man nėra malonu apie tai kalbėti, bet apie tai negalime tylėti. Yra žmonių, kurie neseniai tai išgyveno. Jiems sunkiau. Žmonėms, kurie dabar tą išgyvena – nebijokite šios temos, nesigėdykite, darykite viską, kad jūsų ateitis būtų kuo šviesesnė. Jeigu jūs dabar nepadarysite, tai prarasite daug laiko. Kuo skubiau atlaisvinkite save, savo šeimas.
Kai kurios moterys sako, kad gyvena dėl vaikų. Aš negaliu pakęsti šito dalyko. Dėl vaikų reikia gyventi tada, kada vaikai laimingi. Kokia laimė vaikams matyti vienas kito nemylinčius tėvus? Būna, žmona žino, kad vyras seniai turi meilužę, tačiau nesiskiria. Ko jie moko vaikus? Kad taip gyventi normalu? Košmaras. Tėvai savo pavyzdžiu turi rodyti, kaip reikia gyventi, kovoti už savo laimę, už save.
Įkūrėme feisbuko grupę „Mes stiprios“. Žmogus dažnai nežino, ką gali, kur eiti, ką daryti. Kai kurios prašo vaikų parašyti – bijo, kad perskaitys vyras ar draugas, nes turi jos visus prisijungimus. Šioje grupėje vieni kitiems padedame.
