„Tai kartojasi iš kartos į kartą: mes, kaip tauta, ne tik kad nukraujavome vyrais, bet ir išmokome, kad moteris turi būti stipri ir turi tvarkytis viena. Iš kur tuomet išmokti tėvo ir vyro vaidmens? Ir tai nėra pavienis atvejis, tai yra ištisų kartų patirtis“, - Seime vykusioje konferencijoje sakė ministro patarėja.
Lietuviai kovėsi už laisvę, bet palikdavo vienišas žmonas
Kalbėdama socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja pabrėžė, kad skirtingose šalyse tėvo vaidmenys šeimoje skiriasi, nes tai apibrėžia skirtinga valstybių ir tautų istorija, skirtingi socialiniai įpročiai bei įgūdžiai ir netapačios tradicijos.
Lietuvoje, anot jos, tėvo vaidmens sampratą suformavo tragiška valstybės istorija: 1795 m. padalijus Abiejų Tautų Respubliką lietuviškoji jos teritorijos dalis pateko į carinės Rusijos priespaudą, vėliau sekė 1830-1831 m. bei 1863-1864 m. sukilimai, palietė Pirmasis pasaulinis karas, po kurio iškovota nepriklausomybė, dar vėliau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, šalį kamavo vokiečių ir sovietų okupacijos, trėmimai, partizaninis karas.
Per visus šiuos įvykius Lietuva neteko labai daug vyrų, o tai kėlė socialines problemas, kurios persikėlė iš vienų kartų į kitas. Kaip pasakojo R. Jurkuvienė, kokybiniuose tyrimuose kartais pasitelkiamas biografinis tyrimas, kuriuo siekiama atskleisti tipišką kokio nors proceso pavyzdį. Pavyzdžiui, vienas iš 1863-1864 m. sukilimo prieš carinę Rusiją vadų Zigmantas Sierakauskas būdamas ketverių neteko tėvo, kuris žuvo per 1830-1831 m. sukilimą.
„Jam grėsė, kad jis bus atiduotas į kadetų mokyklą per prievartą, atimtas iš namų ir atiduotas į kadetų mokyklą. Tada jo auklė, kuri buvo 1794 m. sukilėlio žmona, paaukojo visus savo šeimos turtus ir išpirko jį iš tokios dalios. Praėjo 30 metų ir jis tapo sukilimo lyderiu“, - pasakojo R. Jurkuvienė.
„Paliko vėl nėščią žmoną ir atsisveikindamas su ja pasakė: Apkabink mane labai stipriai, kad kai mano kaklą lies virvė, prisiminčiau tą apkabinimą“. Šitas žmogus parodė, kas vyksta mūsų šalyje, ką reiškia būti okupuotiems daugybę metų. Kas trisdešimt metų suauga nauja karta, kuri išeina kautis už laisvę, žūsta dauguma vyrų, palieka nėščią arba su vaiku mamą, kuri gilioje depresijoje augina savo vaiką“, - tęsė ministro patarėja.
R. Jurkuvienė sako, kad būtent įvairūs sukilimai, represijos bei okupacijos lėmė vyrų žūtį bei paliko daugybę nepilnų šeimų, kuriose visus kampus laikė tik moterys. Dėl šios priežasties, anot jos, moterys mūsų šalyje išmoko viskuo rūpintis vienos, tad tėvas šeimoje net ir dabar suvokiamas kaip tiesiog nevisiškai būtinas priedas.
„Įsivaizduokite, žuvus vyrui pati moteris yra depresijoje ir ji dar globoja savo vaiką. Ji yra kartu tėvas ir motina. Ji turi atlikti abudu vaidmenis, ji yra labai stipri, bet labai depresiška. Neleidžia vaikui jokios iniciatyvos, viską daro, kad apsaugotų vaiką nuo rizikos. Vyrų, kaip matome, žūdavo, visada daugiau, negu moterų: pirmais okupacijos metais per metus buvo represuota virš 6 tūkst. vyrų. Buvo paliestos ir moterys, bet tai kartojasi iš kartos į kartą ir mes, kaip tauta, ne tik kad nukraujavome vyrais, bet ir išmokome, kad moteris turi būti stipri ir turi tvarkytis viena. Iš kur tuomet išmokti tėvo ir vyro vaidmens?“ - pasakojo R. Jurkuvienė.
Anot ministro patarėjos, tai suformavo depresiškus vyrus, kurie reaguodami į gyvenimo sunkumus neretai pasirenka savižudybę arba agresiją nukreipia į kitus ir tampa smurtautojais.
Pasak R. Jurkuvienės, viena mama negali atlikti visų vaidmenų, kurie ypač naudingi augantiems berniukams ir mergaitėms. Pavyzdžiui, ji ne visuomet gali būti stiprus ramstis vaikui, nes dažnai pagalbos reikia jai pačiai, viena mama taip pat ne visada moka suteikti saugumą ir padrąsinti, išmokyti apgalvotai rizikuoti, prisiimti atsakomybę, pažinti ribas.
Ministro patarėja teigia, jog berniukas iš nepilnų šeimų itin sunku išmokti vyro vaidmens, nes jie nuolat yra apsupti moterų – namie, darželyje, mokykloje, universitete. Dėl šios priežasties jie neišmoksta pagarbaus požiūrio į moteris, nes nemato, kaip vyrai turi su jomis elgtis.
„Kai berniukas ištisai yra moteriškoje aplinkoje, jis nori išsivaduoti iš tos hiperglobos, nori atsistoti ant savo kojų, jis pradeda neiti moteris, neigti pagarbų požiūrį į moterį ir mamą, tame tarpe. Išmokti šito dalyko geriausiai galima iš tėvo“, - svarstė R. Jurkuvienė.