Dabar turės būti formuojama koalicinė. „Ko galima tikėtis iš šių rinkimų rezultatų?” – „Laisvoji banga” pasiteiravo filosofo ir politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus.
– Tai sudėtingas klausimas. Manau, kad svarbiausias dalykas – didelis smūgis R. T. Erdogano partijai. Ji nuolat laimėdavo daugumą, o šį kartą surinko tik 41 proc. balsų. Erdoganas tikėjosi gauti parlamentarinę daugumą, kad surinktų du trečdalius mandatų ir galėtų pakeisti konstituciją. Jis siekė sukurti prezidentinę respubliką, panašią į Prancūzijos, kur prezidento galios gerokai didesnės nei premjero. Šiuo metu Turkijos prezidento pareigos labiau reprezentacinės. Erdoganas tikėjosi didelės pergalės, o pergyveno didžiausią pralaimėjimą. Ir manau, kad dabartinė Turkijos politikos slinktis komplikuosis. Kitos trys partijos, kurios perkopė 10 proc. barjerą ir pateko į seimą, pareiškė, kad nebendradarbiaus su Erdogano partija. Tad gali būti formuojama arba mažumos vyriausybė, arba vėl bus šaukiami išankstiniai rinkimai. Aš manau, kad Erdohanas gali bandyti lošti antikurdiška korta: „Štai, žiūrėkite, išrinkote kurdus, sakaldote šalies vienybę”...
– Turkijos pastangos įstoti į ES irgi yra įstrigusios. Atrodo, kad nei viena pusė pastaruoju metu aktyvesnių veiksmų nesiėmė. Kokios perspektyvos šia prasme? Kokių nuostatų laikosi opozicinės Erdogano kursui partijos?
– Manau, kad problema čia ne Turkijos, o Europos Sąjungos. Pakankamai šalių pasisakė, kad jos nepritars Turkijos narystei ES, kad ji labiau Azijos šalis, ne Europos šalis. Tai musulmoniška, ne krikščioniška šalis ir t.t. Rimtos derybos nevyksta jau kokius penkerius metus. Manau, kad šiuo atžvilgiu padėtis labai aiški: net kai ES buvo nusiteikusi plėstis, ji nepalankiai žiūrėjo į Turkijos kandidatūrą. Dabar, kai ES atsargiai vertina bet kurių naujų narių priėmimą, kad staiga atgaivintų Turkijos kandidatūros klausimą, sunkiai įsivaizduoju.
– Žiniasklaidoje būta pranešimų, kad Erdogano vyriausybė bandė slapta teikti paramą Sirijos islamistų kovotojams, nors prezidentas tai neigia. Koks Turkijos vaidmuo šiame konfliktiškame regione? Turkijos sienos ribojasi su Sirija, Iraku, Iranu...
– Turkija čia yra labai svarbus žaidėjas. Pastaruoju metu, po Erdogano atėjimo į valdžią, ji yra pasukusi sąvarankiškos politikos keliu. Reikia prisiminti, kad kai vyko invazija į Iraką, Turkija neleido – ir, manau, pasielgė protingai – Amerikai veržtis į Iraką per jos teritoriją. Kadaise Turkija buvo itin gera Izraelio kaimyninė partnerė. Dabar santykiai labai įtempti. Ypač nuo tada, kai Izraelio kariai tarptautiniuose vandenyse užpuolė į Gazą plaukiantį aktyvistų laivą ir nužudė devynis žmones. Antra vertus, dera pažymėti svarbų momentą. Erdoganas yra pamaldus musulmonas. Ligi šiol Turkijos prezidentai buvo labiau pasauliečiai. Dabartinis prezidentas labai aktyviai rėmė musulmonų bendriją. Palaikė promusulmonišką Egipto prezidentą Mursį, kuris dabar nuverstas, o santykiai su Egiptu irgi įtempti. Dėl sanktykių su Sirija, esama kaltinimų, kad neužtikrinamas Turkijos sienų saugumas, leidžiama džihadistams keliauti į Siriją. Po kurio laiko, spaudžiant Vakarams, Erdoganas vis dėlto leido kurdų kovotojams pereiti kurdų teritoriją ir apginti apsuptą Kabani miestą. Manau, kad jis tikrai nepalaiko džihadistų, bet nėra įsitraukęs į kovas su islamistais taip, kaip to norėtų Vakarai. Turkai atsako: mes turim 2 mln. sirų pabėgėlių, nešam pakankamai didelę naštą.
– Į Turkijos parlamentą pirmąsyk pateko Kurdų liaudies demokratinė partija. Kurdai turi apie 40 mln. gyventojų, didžioji dalis gyvena Turkijoje, taip pat – Sirijoje, Irake, Irane. Bet kurdai neturi valstybės. Kiek Turkija stabili politiškai šia prasme?
– Manau, kad pakankamai stabili. Kurdai sudaro gal 15-20 proc. gyventojų. Jie koncentruotai gyvena Turkijos pietryčiuose. Tačiau turkai nusiteikę ganėtinai nacionalistiškai, ilgą laiką kovojo su kurdų suikilėliais. Reikalui esant, jie galėtų numalšinti tuos sukilėlius, jeigu staiga kurdai atnaujintų karinius veiksmus. Manau, kad to tikrai nedarys. Šia prasme, manau, kad destabilizacijos pavojus yra minimalus. Kurdai yra bandę kovoti karinėmis priemonėmis ir pamatė, kad tai brangiai kainuoja. Ir šis rinkiminis laimėjimas reiškia, kad pirmą kartą parlamente jie turės tikros įtakos. Nemanau, kad jie neapgalvotais veiksmais imtųsi žingsnių, kurie privestų prie tos įtakos praradimo.
