Su DELFI mergina kalbėjosi tiesiogiai iš Amano, Jordanijos sostinės. Jau dvejus metus čia savanoriaujanti K. Kaghdo dar prieš pradėdama pokalbį pripažino, kad visą dieną praleido dirbdama su pabėgėliais, o mūsų pašnekesio pabaigoje išgirdau arabiškai kalbančio vaikino balsą, kviečiantį ją ateiti. Laisvo laiko ji turi nedaug.
Nepaisant to, sklandžiai lietuviškai kalbanti mergina ne tik sutiko papasakoti, kaip jautėsi gyvendama Lietuvoje, kur praleido kone dešimtmetį, pasidalinti savo darbo su pabėgėliais subtilybėmis, bet ir paatviravo, kodėl pabėgėliai taip veržiasi į Europą bei kodėl lietuviams jų bijoti reikėtų mažiausiai.
„Visa ši pabėgėlių tema yra labai įvairiapusė – nėra tik juoda ir balta. Kai kalbame apie pabėgėlius, turime suprasti, kad tai nėra kažkokia neaiškių žmonių masė. Tai – individai. Lygiai taip kaip Lietuvoje yra individų, kurie yra linkę meluoti, apgaudinėti, nedirbti ar išnaudoti, taip ir tarp pabėgėlių yra tokių žmonių. Tačiau tarp jų taip pat yra tokių, kurie turi ambicijų, svajonių, yra linkę tobulėti ir paprasčiausiai nori gerai gyventi. Tai yra visų mūsų teisė“, – įsitikinusi ji.
Kalbą išmoko per metus
„Man buvo trylika, kai mes persikraustėme į Lietuvą. Nors mano mama yra lenkė, ji augo Lietuvoje. Abu mano tėvai buvo kategoriški – jei gyvensiu Lietuvoje, turėsiu eiti į lietuvių mokyklą. Jie galvojo, kad taip man bus paprasčiau integruotis ir greičiau perprasiu lietuvių kultūrą. Tuo metu aš kalbėjau ir rusiškai, ir lenkiškai. Jie mane galėjo leisti į tautinių mažumų mokyklą, tačiau nusprendė, kad iš pradžių mokysiuosi prancūzų mokykloje. Sirijoje taip pat lankiau mokyklą, kurioje prancūzų kalba buvo dėstoma sustiprintai, tad tai, kad mokėjau ir šią kalbą, paskatino juos priimti tokį sprendimą“, – savo pasakojimą pradėjo mergina.
Nors šiuo metu gausu įvairių programų, kurios padeda užsieniečiams pritapti lietuviškose mokyklose, prieš 15 metų visą šį darbą reikėjo nudirbti mokytojams.
„Prancūzų mokykloje dirbusi mokytoja buvo sukūrusi programą, kaip užsieniečius greitai išmokyti lietuvių kalbos, ją su manimi ir išbandė, nes lietuviškai visiškai nekalbėjau. Po metų šioje mokykloje perėjau į lietuvišką. Taip pamažu kalbą ir išmokau“, – pripažino K. Kaghdo.
Lietuvą vadina namais
Anuomet, jai dar būnant paaugle, tėvų sprendimą suprasti buvo sunku, bet dabar K. Kaghdo jiems jaučiasi dėkinga.
„Dabar Lietuva man yra namai. Kai sakau: „Važiuoju namo“, važiuoju į Lietuvą. Ir tai yra nuostabu. Kai dar buvau paauglė, atrodė, kad visas pasaulis nori man blogo, kad mano tėvai sugalvojo labai blogą planą, galvojau, kad kažkuriuo metu jie persigalvos. Tačiau kai supratau, kad taip nebus, įvyko kažkoks lūžis ir prisiverčiau mokytis“, – pripažino ji.
Tiesa, sunkumų merginai nepavyko išvengti. Prancūzų mokykloje ją supo tolerantiška aplinka, tačiau lietuviškoje švietimo įstaigoje kilo nemažai problemų.
Papasakojo, kaip sekėsi lietuvių mokykloje
„Pirmaisiais metais Lietuvoje jaučiausi labai nestabiliai, nors su šeima nebuvome jokie pabėgėliai, tiesiog grįžome į mamos gimtinę, kur mūsų laukė jos giminaičiai, tėtis čia gavo darbą. Sunku įsivaizduoti, kaip Lietuvoje galėtų jaustis vaikas pabėgėlis, kuris iš viso nežino, kokia tai šalis, kurio niekas neklausė, ar jis čia nori būti.
Bet, grįžtant prie mano istorijos, su didžiausiomis problemomis susidūriau antraisiais mokymosi metais. Visų pirma, atsidūriau mokykloje, kur yra daug vaikų. Prancūzų mokyklėlėje jų buvo pakankamai mažai ir jie buvo atviresni, iš multikultūrinės aplinkos. Savo ruožtu lietuviškoje mokykloje, reikia pripažinti, naujokui yra nelengva. Dar sunkiau jei jis – „kažkoks neaiškus“, užsienietis. Vaikai būna žiaurūs ir jiems labai lengva rasti, prie ko prikibti.
Tarkime, aš buvau įpratusi visko klausti. Taip elgdavausi ir jei išgirsdavau neaiškų žodį per biologijos ar geografijos pamokas, bet mokytojai ne kartą mane dėl to išjuokė, pavyzdžiui, liepė nešiotis žodynėlį. Toks mokytojų elgesys padeda ir mokiniams rasti pretekstų patyčioms“, – sakė K. Kaghdo.
Tiesa, draugų mokykloje jai vis dėl to pavyko susirasti, ryšius su jais ji palaiko ir dabar.
„Nors ir buvo sunku, labai greitai Lietuvoje pasijaučiau nebe užsienietė. Pastebėjau, kad daugumai lietuvių prireikia daugiau laiko tam, kad jie taptų draugais, bet kai jais tampa, draugais būna labai ilgam laikui. Kai atsiranda žmogiškasis ryšys, jis yra labai tvirtas“, – pastebėjo mergina.
Kuo skiriasi mokykla Sirijoje ir Lietuvoje?
Iki kelionės į Lietuvą ji gyveno Sirijoje, kur lankė arabišką mokyklą. Pakeitus mokymo įstaigą, ją, visų pirma, labai nustebino paprastas dalykas – tai, kad mokyklos Lietuvoje nėra aptvertos.
„Vis sakydavau draugams: „Neįsivaizduojate, kokie esate laimingi“. O kalbant rimčiau, esu labai dėkinga tėvams, kad atvažiavome į Lietuvą, nes manau, kad pasilikusi Sirijoje būčiau netekusi labai daug galimybių tobulėti kaip žmogus. Sirija – šalis, kur diktatoriaus režimas veikia 40 metų. Priprasti prie galiojančios tvarkos jie yra ruošiami nuo mažų dienų. Nors tuomet mano mokykla buvo laikyta progresyvesne, buvo pusiau privati, bet jaučiau diktatorišką auklėjimą. Iš tiesų situacija Sirijoje labai primena sovietmetį Lietuvoje ir kitose šalyse.
Pavyzdžiui, vaikai mokomi būti lojaliais prezidentui, režimui, ideologijai. Dalykus jiems siūloma tiesiog įsiminti, jie nėra skatinami galvoti kritiškai. Vietos kūrybiškumui – labai mažai. Palyginus su lietuviška mokykla, esanti Sirijoje man atrodo labai pilka. Lietuvoje pamokos buvo laisvesnės, galėjo vykti diskusijos, galėjai turėti savo nuomonę, per literatūros pamokas skaitydavome ir lietuviškus, ir pasaulinės literatūros kūrinius. Lietuvoje suteikiama galimybė nuo pat mažumės aprėpti daugiau, vaikai nėra spraudžiami į rėmus. Tuo metu Sirijoje taip yra, dėl to tas režimas taip ilgai ir gyvuoja“, – mano K. Kaghdo.
Sirijoje žmonės įsibaiminę: minčių nereiškia toliau namų durų
Kalbėdama apie Siriją prieš 15 metų, ji tikina, kad ryškiausi jos vaikystės prisiminimai susiję su išgąsčiu.
„Man labai patiko, kad Sirijoje puikiai sugyvena įvairių religijų ir nuomonių atstovai. Žmonės ten labai šilti, puoselėja gražius santykius tarp šeimų, kaimynų. Yra labai daug šilumos ir tai gali jausti. Sirai man visuomet siejosi su tauta, kuri mėgsta gyvenimą, linksmintis, moka džiaugtis.
Tačiau, kita vertus, gerai prisimenu, kad mūsų namuose gyveno įvairių ideologijų ir mentalitetų žmonės. Mano tėtis ir dėdė visuomet domėjosi politika, senelis taip pat buvo aktyvus visuomenės veikėjas. Močiutė buvo labai religinga, dėdė – ateistas. Užaugau labai mišrioje aplinkoje, todėl artimoje aplinkoje nebuvau įsprausta į konservatyvaus mąstymo rėmus. Tačiau man nuolat buvo kartojama, kad tai, ką išgirdau namuose, ir turi likti namuose. Jei kas prasitardavo, mokykloje imdavo diskutuoti, iš karto būdavo iškviečiami jo tėvai. Aiškiai prisimenu žmonių baimę. Jie visuomet būdavo išsigandę. Kartais – iki paranojinio lygmens, nes, pavyzdžiui, asmenys, kurie kalbėdavo ne tai, ką reikia, tiesiog dingdavo. Net buvusio prezidento vardą žmonės tardavo pašnibždomis – baimė buvo absurdiško lygio. Tarkime, net kai buvo pranešta, kad mirė Sadamas Huseinas, labai daug žmonių galvojo, kad tai yra konspiracija, kad jis dar yra gyvas, nes tiesiog negali numirti.
Manau, ir lietuviams tokie dalykai nėra svetimi. Sirija visuomet turėjo labai artimus santykius su Sovietų Sąjunga tiek kariniame, tiek ideologiniame lygmenyje, švietimo srityje. Pavyzdžiui, studentams iš Sirijos buvo suteikiamos stipendijos, kad jie galėtų vykti į Sovietų Sąjungą studijuoti. Dėl to atsirado labai daug mišrių šeimų. Ir mano mama su tėčiu nebūtų susipažinę, jei jie nebūtų važiavę mokytis į Sankt Peterburgą“, – pasakojo ji.
Stebėdama pabėgėlius jaučiasi sutrikusi
K. Kaghdo pripažino labai nustebusi, kai išgirdo apie Arabų pavasarį – revoliucijas, kilusias arabų šalyse. Ji prasitarė nesitikėjusi, kad to krašto žmonės gali pasielgti taip ryžtingai.
„Vadinasi, žmonės negalėjo pakęsti to skurdo, diskriminacijos, oligarchijos ir priespaudos. Neteisybės jausmas, kuris kasdien tuos žmones taip spaudė, tiesiog sprogo. Man buvo gražu tai stebėti, nors nebūtinai patinka situacija, prie ko tai privedė“, – atviravo mergina.
Dabar stebėdama į Europą plūstančius pabėgėlius ji sakosi besijaučianti sutrikusi.
„Iš vienos pusės, jau dvejus metus Jordanijoje dirbu su pabėgėliais ir matau, kokia situacija yra Jordanijoje, Libane, Egipte, Irake – nestabiliose valstybėse, kur visuomenė dar nebuvo pasiruošusi susitvarkyti su savo problemomis, o dar atvažiavo žmonės iš kitur. Iš kitos pusės, visi mes esame žmonės, turime padėti tiems, kurie papuolė į bėdą, nors tai nebūtinai bus lengva“, – mano K. Kaghdo.
Dirbti neleidžia, o iš ko mokėti paramas, nėra
Kaip keičiasi šalys, priimančios pabėgėlius, aiškiausiai ji gali papasakoti pasitelkdama Jordanijos pavyzdį. Nors ši šalis yra bene stabiliausia iš visų arabų šalių, problemų išvengti nepavyko.
Pavyzdžiui, į šalį įleisti pabėgėliai sukėlė didelę konkurenciją patiems jordaniečiams. Išsigąsta, kad jie atims darbus, nes dirbti sutikdavo už mažesnę algą. Dėl to buvo priimtas sprendimas, kad pabėgėliai Jordanijoje negali dirbti. Pirmus du kartus pagautas dirbantis asmuo yra kelioms dienoms patupdomas į kalėjimą, o po trečio karto išsiunčiamas atgal į Siriją.
Anot K. Kaghdo, tokia sistema – labai žalinga.
Gyvena baisiomis sąlygomis
„Gali deportuoti tik tėvą, nes jis dirbo, ir palikti jo žmoną su vaikais gyventi Jordanijoje. Dar svarbu suprasti, kad nė vienas iš pabėgėlių, kurie atvažiavo į kaimynines valstybes, nesitikėjo, kad viskas taip ilgai tęsis – kad revoliucija taps ginkluota ir kils pilietinis karas. Kalbėjau su tais, kurie čia yra, jie pastebi, kad viskas eina tik blogyn. Tarptautinės organizacijos iš pradžių galėjo teikti bent kažkokią paramą – maisto ar finansinę, tačiau prieš beveik pusantrų metų jos pripažino nebeišgalinčios suteikti net maisto produktų. Aš pažįstu šeimas, kurios ryžius valgo visą mėnesį. Jei taip gyveni pusantrų metų, jautiesi visiškai beviltiškai ir, aišku, pradedi galvoti apie bėgimą kažkur, dažniausiai net nesvarbu, kur“, – kodėl žmonės bėga iš Sirijos ir aplink esančių juos globoti galinčių šalių, pasakojo K. Kaghdo.
Ji taip pat pasidalijo savo įžvalgomis, kad Jordanija gauna daug pinigų iš tarptautinių organizacijų dėl to, kad periodiškai priima pabėgėlius. Anksčiau – palestiniečius, irakiečius, dabar – sirus, jemeniečius.
„Problema ta, kad Jordanija pasiimdavo tas pajamas, bet maža dalis jų atitekdavo pabėgėliams ir jų poreikiams patenkinti. Pavyzdžiui, kai kuriose pabėgėlių stovyklose iki šiol nėra nei elektros, nei vandens, jie miega mažose metalinėse būdelėse 7-iese. Sunku suvokti, kokiomis sąlygomis jie gyvena ir kiek yra higienos problemų, ligų, jau nekalbu apie antraeilius dalykus. Galiausiai nutinka taip, kad tie žmonės nebegali pakęsti gyvenimo čia, todėl bėga lauk. Visoje šioje maišatyje yra ir korupcijos, ir atsainumo, ir ignoravimo, visko“, – pripažino ji.
Nesupranta, kodėl taip jaudinamasi dėl tokio mažo žmonių skaičiaus
Be to, pridūrė ji, Jordanijoje jau yra daugiau nei milijonas pabėgėlių. Jau dvejus metus siena tarp šios šalies ir Sirijos yra oficialiai uždaryta.
„Todėl man pasidaro juokinga, kai Lietuvoje kyla milžiniška diskusija apie tūkstantį žmonių, kurių, kalbant apie visuomeninį mąstą, mes net nepamatysime gatvėse. Tai – juokingas skaičius. Be to, ne paslaptis, kad daugelis žmonių, kilusių iš arabų kraštų, net nežino, kur yra Lietuva. Gali būti, kad jie keliaus į kitas Europos šalis.
Kita vertus, aš visiškai suprantu, kai Lietuvoje ar kitose valstybėse pabėgėlių bijoma. Taip yra todėl, kad labai dažnai net nesidomima, kas vyksta pasaulyje. Yra mažai žmonių, kurie domisi pasauliu, daugeliui jų rūpi paprasti žemiški dalykai. Ir tai tikrai nereiškia, kad laikau juos idiotais, tačiau dabar visuomenė yra tokia. Galvojama, kad pabėgėliai – kažkokie monstrai, kurie atims iš jų darbą. Nesakau, kad tai – teisinga, tačiau suprantama , nes žmonės tiesiog nežino, kaip yra iš tiesų, ir viską mato iš pernelyg siauros perspektyvos, kad suprastų šios problemos kompleksiškumą“, – mano ji.
Kodėl pabėgėliai veržiasi į Europą?
Anot K. Kaghdo, šalių sienos, dalijamasis teritorijomis – antraeilis dalykas, nes, visų pirma, visi esame žmonės, tad ir svarbiausia turėtų būti žmogiškumas.
„Mes turime tuos pačius poreikius – norime būti laimingi, auginti laimingus vaikus, turėti žmoniškas gyvenimo sąlygas. Visų mūsų poreikiai yra vienodi, ar mes būtume iš Zimbabvės, ar iš Lietuvos. Tą kažkodėl mes labai lengvai pamirštame, nes gyvename labai neteisingoje sistemoje, kuri iš mūsų reikalauja būti našiais ekonomiškai. Todėl esame linkę galvoti apie savo kaip individo pranašumą, laimę, finansinį stabilumą ir visus kitus dalykus pamiršdami, kad yra ir kiti žmonės, kuriems reikia lygiai to paties. Mes gyvename tokioje santvarkoje, kuri tarsi nori, kad būtume egoistais. Tai taip jau nutiko, kad visi galvoja apie save“, – pastebėjo mergina.
Paklausta, kodėl daugelis pabėgėlių svajoja patekti į Europą, ji sakė mananti, kad tai susiklostė istoriškai.
„Tai yra susiję su Europos santykių su regionais istorija. Europa turėjo kolonijas visame regione. Kai tu ateini į teritoriją ir sakai: „Aš turiu daugiau pinigų, daugiau proto ir daugiau politinės galios, todėl noriu pasiimti tavo žemes ir tu turi dirbti man, tai aišku, kad aš, vėliau ir mano anūkai, ir proanūkiai galvos, kad Europa yra viskuo pranašesnė. Daug metų buvo dirbama dėl to, kad žmonės iš tų šalių paklustų europiečiams. Iš to ir kyla mąstymo būdas, kai žmonės galvoja, kad Europa yra viskuo pranašesnė, kad tai yra tvirtovė, kur jie viską gaus“, – mano mergina.
Ji sutinka, kad tai tikrai nėra neabejotina tiesa – Europoje taip pat klesti diskriminacija, nedarbas, bet paaiškinti tai žmogui iš skurdžios šalies yra nepaprastai sunku.
Požiūris pasikeitė
Tačiau K. Kaghdo sakė matanti, kad yra daug žmonių, kurie nenori, kad Europa jiems kažką suteiktų. Jie tiesiog nori turėti galimybę laimingai gyventi – patys dirbti ir užsidirbti.
„Jie nori turėti šeimą, išlaikyti save ir būti laikomi žmonėmis. Lygiai taip pat kaip kiekvienas lietuvis. Kur atsiranda skirtumai? Kadangi skiriasi mentalitetas, istorinės aplinkybės, kurios priverčia žmones mąstyti vienaip ar kitaip, atsiranda kultūrinių nesutarimų, kurie tarsi tampa svarbiausiu faktu. Populiaru sakyti: „Mes su tais žmonėmis nesutarsime, todėl nenorime jokių musulmonų, teroristų ir visokių keistų žmonių“. Bet kodėl? Jei mes teisingai elgsimės šioje krizėje, jei galvosime pirma apie žmogų, galime sugyventi visi kartu. Tik reikia atsikratyti paviršutinių diskusijų ir įsigilinti į žmogų, kuris atvažiuoja nelaikant jo teroristu ar parazitu iš prigimties“, – mano ji.
Pasak merginos, tarp pabėgėlių yra ir nemažai išsilavinusių žmonių, kurie buvo priversti išvažiuoti. Yra ir daug jaunuolių, kurie nori tęsti studijas.
Tiesa, visus juos vienija nesaugumo jausmas. K. Kaghdo pripažino, kad bendraujant su kai kuriais pabėgėliais prireikė nemažai laiko, kol jie išmoko ja pasitikėti.
„Per tą laiką, kol čia dirbu, turiu pripažinti, stebiu, kaip pabėgėlių požiūris į mus kaip į pinigų ar pagalbos maišus keičiasi. Kone visi vaikai šiuo metu lanko mokyklą, jų pažymiai gerėja, jie labiau pasitiki savimi. Anksčiau dalis šeimų, su kuriomis dirbu, galvojo, kad tik meluodamos gali gauti pagalbą, tačiau nuolat jiems kartojome: „Nereikia mums meluoti, žinome, kaip blogai gyvenate“. Pastebime, kad dabar požiūris pasikeitė“, – džiaugėsi ji.
