„Mūsų garbės reikalas iki 2018 m., kai bus minimas Valstybės atkūrimo šimtmetis, pastatyti paminklus J. Basanavičiui ir pirmajam prezidentui A. Smetonai“, - Žinių radijui sakė V. Būdienė.
Prezidentūros spaudos tarnyba pabrėžė, kad, „šalia dr. J. Basanavičiaus, A. Smetona buvo vienas aktyviausių, reikšmingiausių ir Lietuvos valstybės atkūrimui 1918-aisiais metais nusipelniusių asmenybių, Nepriklausomybės akto signataras ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos prezidentas“.
Prezidentūra pažymi, kad paminklas A. Smetonai yra įtrauktas į Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programą.
L. Donskis: deja, jis nebuvo demokratas
Tačiau filosofas, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto prorektorius Leonidas Donskis teigia abejojantis paminklo tikslingumu A. Smetonai, kuris 1926 m. į prezidento postą atėjo perversmo keliu.
Pasak pašnekovo, A. Smetona labiau atspindėjo ano meto Europos politinės kultūros trajektoriją, tuo metu šiandien Lietuva yra demokratinio pasaulio dalis.
„Jis nebuvo toks pavojingas autokratas ir autoritarinis lyderis kaip Francisco Franko Ispanijoje ar Antonio de Oliveira Salazaras Portugalijoje, bet demokratas jis nebuvo. Todėl dėti lygybės ženklo tarp kokio Tomašo Garrigue Masaryko Čekoslovakijoje ir A. Smetonos niekaip neišeina su pačiais geriausiai ketinimais. Dėl to turėčiau abejonių, manyčiau, kad tai diskusinis klausimas“, - sakė L. Donskis.
„Reikėtų rinktis simbolius, kurie bylotų apie gilesnę ištikimybę būtent demokratinei politikai. Bet gerbti A. Smetoną reikia: jis nebuvo ksenofobas, nebuvo antisemitas, jo požiūris į žydus, rusus, lenkus buvo pakankamai pažangus, suvokiant, kokie buvo laikai tuo metu“, - teigė pašnekovas.
Sovietai subsidijavo tautininkų spaudą
Vilniaus universiteto istorikas, profesorius Zenonas Butkus 1995 m. „Kultūros baruose“ paskelbė straipsnį apie tautininkų lyderių A. Smetonos, Augustino Voldemaro ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus ryšius su sovietų ambasada 1922-1926 m.
Istoriko straipsnis buvo grįstas Maskvos archyvuose rasta istorine medžiaga. Iš jos paaiškėjo, kad trijulė iš sovietų gavo finansinės paramos savo spaudai mainais į propaguojamą antilenkiškumą ir prosovietinę orientaciją.
Sovietų subsidijos buvo skiriamos savaitiniams „Tautos vairo“ ir „Lietuvio“ numeriams.
Kaip teigė Z. Butkus, su tautininkais sovietai ryšius užmezgė detaliai išanalizavę Lietuvos politinį spektrą. Sovietų vertinimu, krikščionys demokratai SSRS buvo pavojingiausi, nes orientavosi į Vakarus ir anksčiau ar vėliau būtų susitarę su Lenkija. Valstiečiai liaudininkai ir kiti centristai, jų nuomone, blaškėsi tarp prosovietinės ir vakarietiškos orientacijos, tuo tarpu tautininkai esą buvo nusprendę ryžtingai suartėti su Sovietų Sąjunga, tad juos ir imta remti.
„Tautos vairą" ir „Lietuvį" sovietų diplomatai laikė už trumpo pavadžio, teikdami kas savaitę po 50 JAV dolerių kiekvienam numeriui. Patikdavo numeris - duodavo, nepatikdavo - ne. Tiek A. Smetona, tiek A. Voldemaras savo straipsnius dažnai derindavo su SSRS pasiuntinybe, iš jos gaudavo ir reikiamos literatūros. 1926 m. spalio 1 d. A. Smetona pažadėjo SSRS pasiuntinybės pirmajam sekretoriui Davidui Skalovui (jis kartu buvo ir sovietų agentūros šefas Lietuvoje) artimiausiame „Lietuvio" numeryje sukritikuoti krikščionis demokratus už tai, kad jie priešinosi ką tik M. Sleževičiaus pasirašytos Maskvoje sutarties ratifikavimui Lietuvos Seime. Buvo sutarta tą priešinimąsi traktuoti kaip prolenkišką ar net Lenkijos inspiruotą krikščionių demokratų akciją", - po trejų metų nuo pirminio straipsnio paskelbimo rašė Z. Butkus.
Jis buvo ir nepriklausomybės duobkasys
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Šarūnas Liekis sako, kad paminklas „autoritarizmo apologetui, atėjusiam į valdžią karinio perversmo būdu, įneš daugiau susipriešinimo nei konsolidacijos demokratinėje Lietuvoje“.
„A. Smetona sunkiai dera prie demokratinės santvarkos ir jos principų. Paminklas jam, be abejonės, sulauktų kontroversiškų vertinimų ir lietuvių išeivijoje. Iki šiol jam niekas paminklo net penktajame dešimtmetyje JAV nepastatė“, - teigia Š. Liekis. Profesorius taip pat primena, kad „A. Smetona dėl visos eilės užsienio ir vidaus politikos sprendimų atliko ir nepriklausomybės duobkasio vaidmenį“.
Profesorius teigia, kad Vilniui apskritai trūksta paminklų istoriškumo ir tęstinumo. Čia galima rasti paminklų karaliui Mindaugui, didžiajam kunigaikščiui Gediminui, bet nė ženklo Vilniuje gyvenusių ir kūrusių mokslininkų, valdovų, karvedžių.
Sostinėje nerasime atminimo ženklų nei Petrui Skargai, nei Martynui Počobutui, Joachimui Leleveliui, neįamžinta daugybė Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų, nors galbūt jie to verti.
„Iki dabar nėra paminko Lietuvos Statutams, jis aktualizuotų Lietuvos civilizacinius skirtumus nuo Rytų barbarybės. Taip pat nėra paminklo 1794, 1831 ir 1863 m. sukilimams, kurių epicentre Vilnius buvo, ir jų dalyviams“, - sako Š. Liekis.