Vairuotojai stodavo nestabdomi

„Eidavau į universitetą Vilniaus centre iš Bukčių – po pusantros valandos į kiekvieną pusę. Pamenu, reikėdavo pereiti mišką. Autobusai važiuodavo labai retai, nepavykdavo prisiderinti prie jų grafiko, greičiau nueidavau pėsčiomis. Būdavo dienų, kai visai nevažiuodavo“, – 20 metų senumo įvykius prisiminė vilnietė Inga.

Pasak jos, tuomet buvo apėmusi nepaprastai pakili būsena: „Atrodo, tokį kelią eidama turėdavau pykti, bet skrisdavau lyg ant sparnų, jaučiausi oriai. Nebuvo klausimo, kaip reikės gyventi per blokadą. Na, nevažiuoja tai nevažiuoja, nueisiu pati į universitetą, o blokada kada nors pasibaigs. Visur kalbėta tik apie ją. Negi sėdėsi užsidaręs namie? Tai ir vaikščiojo visi pėsčiomis. Mašinų pravažiuodavo viena kita. Jų vairuotojai iš kažkur gaudavo benzino, stabdomi, o kartais ir patys mielai sustodavo. Jei tikdavo kryptis, prašydavome bent gabaliuką pamėtėti. Buvo justi solidarumas. Tada iškeldavai ranką ir buvai tikras, kad sustos, o dabar pabandyk... Kai pažiūriu, kas dabar vyksta, apima nostalgija aniems laikams.“

Prasidėjus blokadai ėmė strigti dujas ir mazutą naudojančių gamyklų darbas, trūkstant benzino degalinėse nusidriekė kilometrinės eilės automobilių, o parduotuvių lentynose trūko būtiniausių prekių – maisto, elektros lempučių, skalbimo miltelių, net muilo.

Atžyma automobilio techniniame pase primena, kad blokados metu buvo leidžiama pirkti ribotą kuro kiekį, S.Kudarausko nuotr.

„Būdavo, kad miesto merei skambina gyventoja paklausti, kodėl parduotuvėje nėra sūrio. O tuometis vicemeras Egidijus Žukauskas netgi lipo ant stalo, išsuko savo kabinete lemputę ir atidavė pas jį į priėmimą atėjusiai moteriai. Lietuva į nepriklausomybę atėjo visiškai tuščiom parduotuvėmis“, – neseniai pasakojo Gema Umbrasienė, netrukus po Kovo 11-osios išrinkta Panevėžio mere.

Jos nuomone, blokados tikslas buvo sukelti visuomenėje nepasitenkinimą laisvę atnešusiu politiniu lūžiu. Politikai juokaudavo, kaip su savo laisve, šitaip susiklosčius aplinkybėms, pasielgtų patogiai gyventi įpratusios valstybės. „Buvo minčių, kad jau kitą dieną bus geriau, bet darėsi dar blogiau. Apie jokį patogų gyvenimą nebuvo galima kalbėti, kai net pačių elementariausių dalykų buvo galima nusipirkti tik laiku atėjus į parduotuvę ir atstovėjus eilę. Net nebeliko jokių garantijų dėl energetinių išteklių.“

Signatarės Vidmantės Jasukaitytės žodžiais, tik tobula tarptautinė diplomatija lėmė, jog Lietuva išvengė karo. Iš jos rastų liudijimų matyti, kad SSRS laukė tinkamos progos jėga užimti jau nepriklausomą šalį, pakeisti jos ir strateginių pramonės objektų vadovus ir visiškai perimti į savo rankas šalies valdymą.

Infliacija buvo net keturženklė

„Pirmiausiai tai buvo ūkio griūtis, kadangi iš esmės pasikeitė sąlygos ir žaliavų kainos, ir rinkos. Taigi mūsų ekonomika labai smarkiai krito, liko tik maždaug pusė to, kas buvo anksčiau", – prieš porą metų DELFI apie blokadą pasakojo dabar jau miręs signataras, ekonomistas Eduardas Vilkas. Anot jo, per blokadą pasisekdavo, jei važiuodamas nuo Vilniaus iki Kauno sutinkdavai vieną-du automobilius.

Situaciją po Nepriklausomybės atkūrimo jis pavadino siaubinga: „1991 m. žiemą apskritai pragyvenome be šilto vandens ir beveik nešildydami nieko, nes neturėjome už ką pirkti dujų ir naftos", – prisiminė E. Vilkas. Tačiau būtiniausių maisto produktų esą netrūko, kurį laiką buvo dalijami maisto talonai. Didesnė problema kilo, kai prekių radosi, tačiau žmonės neturėjo už ką jų pirkti.

1990-aisiais vienam namų ūkio nariui teko 153 rubliai piniginių išlaidų. Statistikos departamento duomenimis, 1992 m. realus darbo užmokestis buvo 61,9 proc. didesnis nei buvo pirmaisiais Nepriklausomybės metais, tačiau tikslių skaičių nėra. 1991 m. geriausios jautienos kilogramas kainavo 8,7 rublio, virtos dešros – 7,75 rublio, sviesto – 9,11 rubllio, 10 kiaušinių – 3,63 rubllio, o degtinės butelis – 43,52 rublio. Gruodį metinė infliacija buvo 382,7 proc., kitąmet pasiekė ir 1162,6 proc., o dar po metų krito iki 188,7 proc. Bendrasis vidaus produktas 1990 m. Lietuvoje sudarė 134 mln. Lt arba po 36 Lt kiekvienam šalies gyventojui.

Istorikas: Lietuva vis tiek būtų tapusi nepriklausoma

Vilniaus universiteto docento Algirdo Jakubčionio žodžiais, SSRS nepripažino Kovo 11-osios akto, todėl, nematydama kitų galimybių užtverti kelią į Nepriklausomybę, paskelbė ekonominę blokadą. „Buvo blokuojama tai, kas strategiškai reikšminga, – dujos, nafta. Norėta priversti pajusti Lietuvą, kad ji neišgyvens, parodyti, kaip gali būti blogai“, – DELFI sakė jis.

Lietuva sutiko su formuluote, kad prasidėjus deryboms su SSRS dėl pasitraukimo bus suspenduotas tam tikrų įstatymų, išplaukiančių iš Kovo 11-osios Akto, galiojimas, bet ne pats Nepriklausomybės paskelbimas. Kadangi derybos neprasidėjo, nieko nereikėjo suspenduoti. „Maskvai to užteko ir tuo viskas užsibaigė, buvo atnaujintas žaliavų tiekimas. Toliau nereikalavo, kad Nepriklausomybės paskelbimas būtų atšauktas“, – pasakojo A. Jakubčionis.

Pasak jo, Kovo 11-osios Akto galiojimo iš principo nebuvo galima sustabdyti: „O jei žiūrėtume į tolesnę perspektyvą, SSRS vis tiek suiro ir vienaip ar kitaip Lietuva būtų tapusi nepriklausoma. Tiesa, pagrindinės Europos valstybės, ypač Prancūzija, siūlė Lietuvai atsiliepti į SSRS siūlymus ir pageidavimus. Jos kliedėjo „gorbamanija“, buvo įsitikusios, kad SSRS eina demokratėjimo kryptimi.“

K. Prunskienė sau parašytų 9

Pirmosios premjerės Kazimiros Prunskienės vadovautai Vyriausybei teko nemaža atsakomybė – reikėjo formuoti valstybės institucijas, perimti reikalų kontrolę, ypač ekonomikos srityje, atlaikyti pustrečio mėnesio trukusią ekonominę blokadą. „Tai buvo Maskvos centrinės valdžios bausmė Lietuvai už tai, kad ji paskelbė nepriklausomybę. Mes suradome būdų, kaip didžiąja dalimi aprūpinti Lietuvos poreikius ir Lietuva nesužlugo, o per metus praktiškai atstatėme praradimus ir ekonomika dėl to ne taip labai ir nukentėjo“, – minint šios Vyriausybės 20-metį neseniai teigė K. Prunskienė. Ji sakė, kad savo komandai už darbą dabar rašytų 9.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Jono Čičinsko nuomone, toks pažymys būtų pernelyg geras, nes Lietuvoje visas vyko ne taip puikiai, kaip Lenkijoje. Vis tik jis skirtų gerą balą, nes Vyriausybė neblogai tvarkėsi blokados metu: „Aš parašyčiau nemažai – tarp 7 ir 8, nes man patiko jų darbas blokados metais, tikrai sukosi labai neblogai. Blokada pagal sumanymą turėjo prismaugti ekonomiką, bet nepavyko. Vis tik labai pagirčiau ministrą Algį Dobrovolską, kuris tvarkė socialinę pusę – pašalpas ir kitą socialinę paramą, nes tame perversme viso šito labai reikėjo.“

Anot socialdemokrato Broniaus Genzelio, blokada turėjo poveikį ne tik ekonominiam šalies gyvenimui. „Lietuvos valstybingumo išvakarėse visus buvo užvaldžiusi valstybės atkūrimo idėja. Vadovautasi principu: pirma pastatykime namą, o paskui galvosime, kaip jį įrengti. Įgyvendinus šį tikslą, susikirto žmonių interesai (čia ir nuosavybės grąžinimas, postų dalybos), – prieš penketą metų rašė jis. – Beje, daugelis sąjūdininkų, laimėjusių rinkimus, neturėjo administracinio darbo patirties, o naujų išmanančių administratorių nebuvo. Ministrais tapdavo arba asmenys, neturintys jokios patirties, arba senosios nomenklatūros veikėjai. Pirmoji Vyriausybė buvo sudaryta iš ankstesnės valdžios žmonių. Į juos dauguma Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatų žiūrėjo su nepasitikėjimu. Konfliktas buvo užprogramuotas. Jį padidino ekonominė blokada, pakirtusi teisinius ir moralinius valstybingumo pamatus. Tuomet susidarė prielaidos šešėlinei ekonomikai išvešėti, net Vyriausybė buvo priversta remtis asmenimis, artimais kriminaliniam pasauliui, nes tik jie galėjo aprūpinti Lietuvą būtinais resursais.“

Sureagavo ultimatumu ir blokada

1990 m. vasarį išrinkta AT jau antrą pirmosios sesijos dieną, kovo 11-ąją, atkūrė Lietuvos nepriklausomybę. Parlamentarai netrukus kreipėsi į SSRS vadovą Michailą Gorbačiovą su oficialiu pasiūlymu „pradėti derybas dėl sureguliavimo visų klausimų, susijusių su įvykusiu nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu”.

Prieš keletą metų konferencijoje „1991-ųjų sausis-rugsėjis: nuo SSRS agresijos iki tarptautinio pripažinimo“ skaitytame pranešime tuometis ir dabartinis Seimo vicepirmininkas, signataras Česlovas Stankevičius prisiminė, kad Maskva sureagavo ultimatumais ir karinės jėgos demonstravimu. Kai Vilnius nepriėmė SSRS prezidento M. Gorbačiovo ir Ministrų tarybos pirmininko Nikolajaus Ryžkovo balandžio 14 d. ultimatumo per dvi savaites „atkurti padėtį” iki kovo 10-osios, prasidėjo Lietuvos ekonominė blokada.

Pirmąją jos dieną, balandžio 18-ąją, AT priėmė nutarimą, kuriame patvirtino ištikimybę Kovo 11-osios Aktui ir pasiūlė SSRS pradėti politines konsultacijas su Lietuvos įgaliotąja delegacija dėl derybų. AT sutiko, jei jos prasidėtų, iki gegužės 1 d. nepriimti naujų įstatymų. Tačiau Kremlius tęsė blokadą ir laikėsi savo reikalavimo dėl Nepriklausomybės.

Prancūzijos prezidentas Francois Mirterand'as ir Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis balandžio 26 d. bendru laišku faktiniam Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui rekomendavo „tam tikram laikui sulaikyti parlamento priimto sprendimo poveikį”, nes tai palengvintų dialogo su Maskva pradžią. Anot Č. Stankevičiaus, jie siūlė pristabdyti tik sprendimo poveikį, o ne patį sprendimą, ir tai padaryti tokiu būdu, kad nenukentėtų Kovo 11-osios Akto vertė, siūlymas buvo panašus į AT nutarimą. „Tačiau buvo ir svarbus skirtumas: dviejų valstybių vadovai siūlė „sustabdyti poveikį“ kaip sąlygą dialogui pradėti, o Lietuva sutiko „sustabdyti poveikį“ deryboms tarp dviejų valstybių prasidėjus“, – pažymėjo parlamentaras.

Gegužės 16-ąją V. Landsbergis ir K. Prunskienė pasirašė pareiškimą, kad „Lietuva pasirengusi svarstyti klausimą paskelbti pereinamąjį laikotarpį, per kurį būtų visiškai įgyvendinta nepriklausomybė”. Kitą dieną Vyriausybės vadovė šį pareiškimą Maskvoje įteikė M. Gorbačiovui ir N. Ryžkovui. SSRS vadovo pareiškimas netenkino – jis pareikalavo priimti nutarimą sustabdyti Nepriklausomybės Akto galiojimą. Tokią poziciją K. Prunskienė įvertino kaip atsitraukimą nuo ankstesnio reikalavimo jį visai panaikinti.

Maskva reikalavo atšaukti Kovo 11-osios Aktą

Blokadai spaudžiant, gegužės 23 d. priimtas naujas nutarimas: „Pristabdyti oficialių tarpvalstybinių derybų laikotarpiui tuos iš Lietuvos AT 1990 m. kovo 11-osios aktų kylančius jų realizavimo veiksmus ir sprendimus, kurie susiję su interesais, abiejų šalių apibrėžtais kaip derybų objektas”. Nutarimas turėjo įsigalioti tarpvalstybinėms deryboms prasidėjus. Vyriausybės atstovas Maskvoje Egidijus Bičkauskas savo atmintinėje parašė, jog įteikus nutarimą M. Gorbačiovui, šis pareiškė, kad toks nutarimas netenkina, tačiau jis „iš esmės neprieštarauja Lietuvos išstojimui iš SSRS“, tik dėl to reikalingos derybos, kurioms pradėti būtina sąlyga – Kovo 11-osios Akto sustabdymas.

1990 m. birželio 12 d. Rusijos liaudies deputatų suvažiavimas priėmė deklaraciją dėl valstybės suvereniteto. Po keturių dienų K. Prunskienė pasiūlė AT svarstyti nutarimo projektą, pagal kurį derybų su SSRS metu būtų paskelbtas laikinas Kovo 11-osios akto moratoriumas. Parlamente buvo parengtos alternatyvos: moratoriumą taikyti tik iš šio dokumento kylantiems veiksmams ir kad jis įsigaliotų tik pasirašius tarpvalstybinių derybų protokolą.

Birželio 26-ąją Kremliuje susitiko Lietuvos ir SSRS vadovai. Anot Seimo vicepirmininko, V. Landsbergis supažindino M. Gorbačiovą su rengiamo pareiškimo variantais ir išdėstė Lietuvos poziciją: „Jeigu mes verčiami priimti moratoriumą, ir SSRS galėtų ką nors sustabdyti, sakysime, 1940 m. SSRS nutarimą, besiremiantį vadinamojo Liaudies seimo „nutarimu”, kuris buvo akivaizdžiai neteisėtas. Tad ir atitinkamas SSRS aktas buvo neteisėtas. Jeigu SSRS dabar būtų sunku tą aktą pasmerkti ir paskelbti niekiniu, kaip kad buvo padaryta Molotovo-Ribbentropo pakto atžvilgiu, pariteto pagrindais jį būtų galima pristabdyti.”

M. Gorbačiovas pareiškimo variantus įvertino kaip nepriimtinus: „Tai atvers kelią viskam. Grįžimas į kovo 10 d. būtinas dviem-trims mėnesiams, kol mes rasime sprendimą ir pasirinksime būsimus ryšius. Gali tai būti konfederaciniai ar asociacijos ryšiai, kurie nevaržys jūsų suvereniteto, išskyrus tai, ką jūs perduosite Sąjungai. (…) Kai tik procesas prasidės, visi apribojimai (t.y. blokada) bus atšaukti. Tačiau pirmiausia – moratoriumas ir grįžimas į kovo 10 d. (...) Dabar reikia nepraleisti progos, kad jūs galėtumėte pateikti savo variantą sustabdę, bet neatšaukę akto. Mes tiesiog darome manevrą.”

Kitą dieną SSRS vadovybė pasiūlė kompromisą: Lietuva pristabdo Kovo 11-osios Akto galiojimą, o Maskva nereikalauja jo atšaukti. Birželio 29-ąją AT priėmė pareiškimą:, kuriuo, siekdama tarpvalstybinių derybų su SSRS, paskelbė nuo tokių derybų pradžios 100 dienų moratoriumą Aktui – „sustabdo iš jo kylančius teisinius veiksmus“. Čia pat įspėta, kad moratoriumas gali būti ne tik pratęstas, bet ir atšauktas, o deryboms nutrūkus ar AT negalint normaliai vykdyti valstybinės valdžios funkcijų, moratoriumas netektų galios. Netrukus – liepos 2 d. blokada buvo nutraukta, o spalį prasidėjo derybos.