Per 58 proc. rinkėjų balsų surinkęs P. Pavelas naujuoju Čekijos prezidentu bus prisaikdintas kovo 9 dieną. Išskirtiniame interviu Delfi išrinktasis valstybės vadovas papasakojo apie iššūkius, su kuriais susidūrė kovoje dėl prezidento kėdės, apžvelgė visuomenės nuotaikas Vakarų Europoje, įvertino NATO paramą Ukrainai ir pasakė, kaip vertina kalbas apie raudonąsias linijas, turint galvoje Ukrainai tiekiamą modernią ginkluotę.

– Pradėkime nuo rinkimų kampanijos jūsų šalyje. Kaip vertinate debatus, konkurencinę kovą su buvusiu Čekijos ministru pirmininku Andrejumi Babišu? Kas kėlė daugiausia iššūkių?

– Manau, kad daugiausia iššūkių kėlė tai, jog jis dažnai iškraipo faktus, o kartais – netgi meluoja. Matyt, tiki tais melais ir netiksliais faktais, o tai bet kuriuos debatus padaro itin sudėtingus. Kaip žmogui, įpratusiam vadovautis tik faktais ir argumentais, kurie jais paremti, sunku diskutuoti su tuo, kam visa tai nesvarbu.

– A. Babišo frazė apie Baltijos šalių gynybą sulaukė didelio atgarsio viešojoje erdvėje. Po to jis patikslino savo mintį, bet ar tokia pozicija gali būti siejama su daugumos Čekijos visuomenės nuomone? Gal čekai panašiai galvotų apie Lietuvą ir jos gynybą karo atveju?

– Kartais politiniuose debatuose galima išgirsti argumentų, kurie neskirti bendrai visuomenei, o tik specifinei, išskirtinei rinkėjų grupei. Aš suprantu, kad ta frazė buvo skirta tiesiog jo kampanijai. Andrejus Babišas gana dažnai žaidė su sentimentais ir emocijomis – jo kampanijoje buvo naudojamos karo baimės, socialinio karo poveikio emocijos. Kai A. Babišas koncentruodavosi į įsibaiminusius rinkėjus, jis naudodavo būtent tokius argumentus, kurie, jo manymu, paveiktų šiuos žmones.

Vis dėlto, kai jis susidūrė su realybe ir gana dideliu visuomenės nepritarimu jo mintims, susijusioms su mūsų įsipareigojimais kolektyvinei gynybai, labai greit pakeitė poziciją. Šis pasisakymas padarė žalos, bet jis tikrai nereiškia, kad toks yra čekų visuomenės požiūris. Nėra jokių abejonių, o tai akcentavo tiek mūsų Vyriausybė, tiek aš pats, kad Čekija laikosi savo įsipareigojimų sąjungininkams ir solidarumo principų. Esu pasiryžęs dar kartą patikinti mūsų sąjungininkus – Lenkiją ir Baltijos šalis, – kad mūsų valstybės pozicija šiuo klausimu tikrai nesikeičia.
Šis pasisakymas padarė žalos, bet jis tikrai nereiškia, kad toks yra čekų visuomenės požiūris. Nėra jokių abejonių, o tai akcentavo tiek mūsų Vyriausybė, tiek aš pats, kad Čekija laikosi savo įsipareigojimų sąjungininkams ir solidarumo principų. Esu pasiryžęs dar kartą patikinti mūsų sąjungininkus – Lenkiją ir Baltijos šalis, – kad mūsų valstybės pozicija šiuo klausimu tikrai nesikeičia.

– Vokietijos lyderiai, priimdami įvairius sprendimus, remiasi savo gyventojų nuotaikomis, – apie 40 proc. nepalaiko sprendimų maksimaliai įsitraukti į paramą Ukrainai. Kaip manote, ar Vokietija yra išimtis, ar labiau Vakarų Europos realybės atspindys?

– Yra ir daugiau Europos valstybių, kurių gyventojai įsibaiminę, dėl to laikosi švelnesnės pozicijos dėl Rusijos. Manau, mūsų užduotis – nuolat priminti, kad bet kokios nuolaidos agresoriui jį tik paskatintų. Rusijos ir Putino atžvilgiu mes neturime kito kelio, tik išlikti tvirti, vieningi, laikytis tarptautinės teisės principų, neleisti Rusijai net turėti minčių, kad jie gali kažką pasiekti savo agresyvia politika. Šito principo privalome laikytis, nes kitu atveju priversime Rusiją patikėti, jog ji gali laikytis tokio veikimo, ir susidursime su problemomis ateityje.

Vakar girdėjau Rusijos užsienio reikalų ministrą Lavrovą, kuris į klausimą „Kuri valstybė turėtų būti kita?“ be jokių dvejonių atsakė, kad Moldova. Tai turėtų mus paskatinti aiškiai suprasti, kad Rusija dar nepasimokė, – kad Rusija tęs savo agresyvią politiką, jei mes jai leisime tai daryti.

– Kaip apskritai vertinate nuotaikas Europoje dėl Ukrainos apginklavimo ir rytinio flango stiprinimo?

– Vienas dalykas yra Ukrainai suteikti visą reikiamą paramą, kuri reikalinga efektyviai gynybai. Manau, turime aprūpinti Ukrainą ne tik moderniais tankais, ilgojo nuotolio artilerija ir raketų sistemomis, bet galiausiai net ir naujais naikintuvais. To jiems reikia. Nėra kito kelio, tik užtikrinti, kad Rusija būtų nugalėta ukrainiečių žemėje, kaip tik suteikiant viską, ko Ukrainai reikia.

Kitas svarbus dalykas – tvirtai laikytis sankcijų Rusijai režimo: jokio atšaukimo, jokio apėjimo per trečiąsias šalis. Tam reikia koordinuotų pastangų, kurias turime užtikrinti visi kartu.

Andrejus Babišas

– Ar turite omenyje, kad Vakarai neturėtų galvoti apie jokias raudonąsias linijas, kalbant apie ginkluotę, tiekiamą Ukrainai?

– Vienas dalykas yra labai aiškus: NATO valstybės negali prisijungti prie Ukrainos kariaujant su Rusija – tai reikštų didelio masto karą tarp NATO ir Rusijos, ir akivaizdu, kad niekas tokio konflikto nenorėtų. Tačiau šiuo metu Rusija yra agresorė prieš suverenią valstybę – Ukrainą. Jei mes laikomės laisvo apsisprendimo, suverenumo ir sienų, kurios tarptautiškai pripažintos, vientisumo principų, turime remti Ukrainą, kad ji atsikovotų šias teises neperžengdama tarptautinių normų ribų. Dėl to neturėtume taikyti jokių ribų materialiai paramai, kuri skiriama Ukrainai. Ukraina negali laimėti be mūsų paramos, tad, jei mes laikomės nuomonės, kad teisingumas yra Ukrainos pusėje, tada turime remti ją visomis prieinamomis priemonėmis.

– Kaip žinote, Lietuva, Latvija ir Estija siekia didesnės Aljanso apsaugos. Jūs ilgai dirbote NATO. Kaip tai galėtų atrodyti? Ar Lietuva elgiasi teisingai spausdama Vokietiją?

– NATO viduje vyksta platūs debatai dėl Rytų flango stiprinimo ir dėl tų priemonių, kurios buvo priimtos po Krymo okupacijos. Daug diskutuojama apie perėjimą nuo atgrasymo prie priešakinės gynybos, taip pat diskutuojama apie jau esamų pajėgų didinimo iki brigadų dydžių. Manau, visi šie klausimai bus diskusijų objektai iki NATO viršūnių susitikimo Vilniuje šią vasarą. Iki tol taip pat vyks svarbūs susitikimai gynybos ir užsienio reikalų ministrų, generalinių štabų viršininkų lygmeniu – jie aptars konkrečias priemonės, kurios po to bus pritaikytos ir patvirtintos viršūnių susitikime. Taigi, kelis ateinančius mėnesius bus intensyviai diskutuojama apie konkretumus, ir aš manau, kad mes sutarsime efektyvias priemones, kuriomis stiprinsime gynybą ne tik rytiniame flange, bet ir bendrai visame Aljanse.
Daug diskutuojama apie perėjimą nuo atgrasymo prie priešakinės gynybos, taip pat diskutuojama apie jau esamų pajėgų didinimo iki brigadų dydžių. Manau, visi šie klausimai bus diskusijų objektai iki NATO viršūnių susitikimo Vilniuje šią vasarą.

– Lenkijoje nukritus raketai, imta diskutuoti, kaip greitai NATO realiai reaguotų, jei būtų užpulta kuri nors rytinė Aljanso šalis. Kaip manote, kaip greitai būtų galima tikėtis perėjimo nuo konsultacijų prie veiksmų?

– NATO įrodė, kad gali dirbti itin efektyviai, kai yra spaudžiami, – daugybė dalykų, kurių negalėjome įsivaizduoti prieš dešimt metų, tapo realybe per trumpą laiką. Jei vertintume vien priešakines pajėgas, tai užtruko tik vienus metus nuo sprendimo iki fizinių pajėgų ant žemės atsiradimo – buvo itin greita reakcija. Kalbant apie priemones, kurios turėtų būti taikomos per daug trumpesnį laikotarpį, tai mes gerokai patobulinome procesus ir procedūras.

Kiekvienais metais pritaikoma krizių priemonių sistema – dėl to iš anksto sutarta politiniu lygmeniu, taigi, kalbant apie netikėtus įvykius, kurie nereikalauja politinių konsultacijų ar politinių sprendimų, mes turime mechanizmą, kuris gali reaguoti labai greitai. Ši sistema yra peržiūrima ir pritaikoma kasmet. Taigi, manau, esame teisingame kelyje, kad nebūtume užklupti netikėtai, ir procedūras nuolat tobuliname. Būtent tai aš ir matau, vertindamas paskutinių kelerių metų NATO efektyvumą.

Dainora Pankūnė

– Dažnai viešai yra minimas argumentas dėl situacijos neeskalavimo – baiminamasi, kad Rusija nesiimtų dar baisesnių karinių priemonių. Ką manote apie tokius argumentus?

– Rusijos strateginis mąstymas pasižymi principu „eskaluoti deeskalacijai“, jis taip pat yra ir dokumentuose. Rusija yra grasinusi didžiuliu rimtu kariniu atsaku, įskaitant branduolinio ginklo panaudojimą, ir tai naudojusi kaip įrankį eskaluoti iki tokio lygio, kad išgąsdintų bet kokį potencialų oponentą. Taip bandoma įgauti pranašumą, norint sumenkinti, sumažinti tas priemones, kurių ėmėsi oponentas. Aš manau, kad naudodamiesi visomis atsargumo priemonėmis, mes turėtume išlikti labai tvirti ir laikytis savo pozicijų.

Mes neturėtume išsigąsti Rusijos grasinimų, mes neturėtume leistis įstumiami į kampą, nes mes, NATO, esame galingiausia karinė organizacija pasaulyje – nesiekiame ir nenorime grasinti Rusijai, bet neleisime grasinti mums. Mes turime būti tvirti ir atviri ne eskaluojant situaciją, bet privalome labai aiškiai demonstruoti, kad neleisime trikdyti NATO šalių saugumo, kad neatsisakysime savo principų, kad laikysimės tarptautinės teisės normų, o grasinimai naudoti karinę jėgą mūsų neišgąsdins.

– Dėkojame už skirtą laiką.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (9)