Žurnalistė Indrė Makaraitytė iki šiol atsimena prieš 13 metų darytą interviu, kurio metu tuometis Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Arvydas Pocius drebančiomis rankomis jai į rankinę pylė saldainius.
Indrė Makaraitytė
© DELFI / Domantas Pipas

Kodėl drebėjo saugumo vadas? I. Makaraitytė buvo pirmoji, paskelbusi, kad A. Pocius ir tuometis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis priklauso KGB rezervui. Už tai žurnalistė sulaukė pasmerkimo ir saugumiečių sekimo. Aukščiausi valstybės vadovai įžvelgė provokacijas prieš Lietuvą.

Šią istoriją I. Makaraitytė vėl prisiminė po to, kai A. Valionis neseniai pasirodžiusioje knygoje „Politikos sūpuoklės. Diplomatijos arena ir užkulisiai“ pateikia savą įvykių versiją. Žurnalistės manymu, A. Valionis knygoje meluoja, mat apie jo buvimą KGB rezervistų sąrašuose nežinojo šalies vadovai, be to, ši informacija nuslėpta nuo visuomenės.

– Buvęs užsienio reikalų ministras A. Valionis parašė knygą, kurią pavadinote savigyros kampanija. Kokias mintis sukėlė šios knygos pasirodymas ir A. Valionio pareiškimai?

– Įdomiausia knygos dalis man buvo ta, kurią žinojau – KGB rezervo skandalas. Faktas, apie kurį parašė „Atgimimas“ – kad ir jis, ir tuometinis VSD vadovas Arvydas Pocius buvo KGB rezervo sąraše, taigi KGB dalimi.

A. Valionis su manimi apie tai niekada nekalbėjo – tik patvirtino patį faktą telefonu. Jo versiją pirmą kartą perskaičiau knygoje ir tai mane, švelniai tariant, nustebino: viskas suplakta ir dalis informacijos neatitinka tiesos. Taip, kaip pateikiamas KGB rezervistų paviešinimas, mano manymu, yra melas.

– Ne kartą sakėte, kad 2005 m., „Atgimimui“ parašius apie A. Valionio ir VSD A. Pociaus priklausymą KGB rezervui, patyrėte spaudimą, smerkimą, siekį, kad straipsnis nepasirodytų. Kaip viskas vyko?

– Štai A. Valionio oficialioje biografijoje nei tada, nei dabar nėra nė žodžio apie KGB rezervą, o „Vikipedijoje“, po oficialiosios dalies, yra tokia iškalbinga eilutė: „2004 m. paskelbta apie tai, jog A. Valionis buvo KGB atsargos karininkas. 2005 m. sudaryta Seimo komisija ištyrė jo veiklą ir išvadose pareiškė, jog šie duomenys visą laiką buvo vieši, su jais galėjo susipažinti visi norintys ir nėra duomenų, kad jis vykdė kokius nors KGB pavedimus ar buvo įsipareigojęs juos vykdyti ateityje. Komisija nusprendė, jog A. Valionio ministro pareigų ėjimas nekelia grėsmės nacionalinio saugumo interesams“.

Savo knygoje A. Valionis taip pat aiškina, kad jo pavardė KGB rezervistų sąraše tarsi tebuvo formalumas, esą visi viską žinojo.

Tai štai ir Komisijos tyrimo išvadų dalis, ir A. Valionio versija yra melas. Melas todėl, kad KGB rezervistų sąrašas ir KGB rezervistų bylos jokiu būdu nebuvo vieša informacija. Gal formaliai tai buvo vieša, bet su šia informacija susipažinti neleista.

Indrė Makaraitytė
Indrė Makaraitytė
© DELFI / Domantas Pipas

Man niekas tos medžiagos neatnešė, skirtingai, nei platinamos versijos, kad tai man galėjo nutekinti VSD, kuomet institucijos viduje vyko didžiulė kova. Aš tą dalyką sužinojau netikėtai, atsitiktiniame susitikime būrelyje žmonių, kada pradėjome kalbėti apie tuomet jau paaiškėjusį Seimo vicepirmininko Alfredo Pekeliūno buvimą rezerve. Nuskambėjo mintis, kad yra duomenų apie A. Valionį ir A. Pocių, kad esą yra bylos, ir kad tą reikia patikrinti.

Tai štai ir Komisijos tyrimo išvadų dalis, ir A. Valionio versija yra melas. Melas todėl, kad KGB rezervistų sąrašas ir KGB rezervistų bylos jokiu būdu nebuvo vieša informacija. Gal formaliai tai buvo vieša, bet su šia informacija susipažinti neleista.

Kitą dieną aš nuėjau į darbą, pasitariau su kolegomis. Tai iš tikro buvo šokiruojanti informacija – žinia, kad du svarbiausi valstybės pareigūnai yra buvę KGB rezervo sąraše, nėra kasdienė. Jų bylos buvo Ypatingajame archyve, tais laikais dar buvo faksas, parašiau archyvo direktoriaus vardu prašymą leisti susipažinti su bylomis ir išsiunčiau.

Labai gerai prisimenu tą momentą – aš tik išsiunčiau faksą, pasisukinėjau redakcijoje, ir iškart sulaukiau skambučio iš VSD. Geriausiu atveju buvo praėję 10 minučių. Paprašė susitikti. Susitikau su pažįstamu, jis pasakė žinantis, kad aš kažką žinau. Pasakiau, kad yra tokių iš kojų verčiančių dalykų apie A. Pocių ir A. Valionį ir kad aš informaciją turiu patikrinti.

Tačiau niekas niekada nesuteikė galimybių su bylomis susipažinti, nieko neatsakė, Ypatingojo archyvo vadovas apskritai su manimi nekalbėjo. Paskambinus paaiškino, kad tokios galimybės nėra. Tad apie kokį viešumą kalbame? KGB rezervistų bylos nebuvo vieša informacija. Ši informacija buvo slepiama nuo visuomenės.

– Kokie buvo tolesni jūsų žingsniai?

– Tada pradėjau tyrimą. Pirmiausia skambinau A. Valioniui. Jis patvirtina, kad rezerve buvo, bet nesureikšmina ir pasako, kad daugiau ta tema nekalbės. Anot jo, visi, kam reikia, buvo informuoti. A. Pocius su manimi visiškai nekalbėjo. Jo pavaduotojas Darius Jurgelevičius organizavo mano susitikimą su A. Pociumi, tačiau pats A. Pocius nenorėjo susitikti.

Informaciją pradėjau tikrinti prieš Kalėdas, straipsnis pasirodė po Naujųjų, sausio 5 d. Dvi savaites dirbau ir laukiau, kol su manimi galės kalbėtis A. Pocius, tačiau nei jis kalbėjo, nei kiti politikai atviravo. Skambinau Artūrui Paulauskui – jis buvo valdančiosios koalicijos narys, socialliberalų, kurie ir delegavo A. Valionį į užsienio reikalų ministrus, partijos vadovas. Sutapimas arba ne, bet ir A. Pocius VSD vadovu paskirtas A. Paulausko, kai A. Paulauskas laikinai ėjo prezidento pareigas. Jis taip pat iš pradžių sakė, kad nežinojo nieko apie KGB rezervą, tada lyg ir susimėtė, pareiškė, kad kažką girdėjęs apie kažkokius popierius. Visus apklausėme ir „Atgimime“ surašėme.

Įdomiausia dalis buvo ta, kad per dvi savaites man paskambino mažiausi penki kolegos žurnalistai, tarp jų buvo ir Vladas Laučius, ir Audrius Matonis, ir Andrius Navickas, kurie man sakė: „Indre, mums skambino iš VSD, prašė perduoti, kad nerašytum straipsnio, nes padarysi Lietuvai labai blogai“. Jie net nežinojo, ką aš turiu ir rašau. Atsakiau, kad tikrinu informaciją ir kol kas viskas pasitvirtina.

Galiausiai po Naujųjų iš atostogų grįžo D. Jurgelevičius, sužinojo, kad A. Pocius su manimi nekalbėjo ir paklausė, ar dar jį pakalbinčiau. Pasakiau, kad straipsnis su visu „Atgimimo“ laikraščiu jau spaustuvėje, bet galėsiu pakalbinti ir straipsnį publikuoti DELFI, su kuriuo bendradarbiavome.

Tik tada, kai suprato, kad straipsnis tikrai bus, A. Pocius išdrįso kalbėti.

– Kaip vyko interviu su A. Pociumi?

– Susitikimas buvo fantasmagoriškas. Atėjau vakare, apsupę saugumiečiai mane lydėjo pas A. Pocių, sėdėjome prie stalo, šnekėjomės, jis papasakojo savo versiją. Mano diktofonas dar buvo juostinis, garsas traškėjo, visą laiką galvojau, ar pokalbis įsirašo.

Arvydas Pocius
Arvydas Pocius
© DELFI

A. Pocius buvo toks susijaudinęs, drebėjo jo rankos, man išeinant, jis iš ant stalo stovėjusios lėkštės traukė saldainius ir drebančiomis rankomis krovė į rankinuką – sakė, kad šeimai. Žiūriu į jo drebančias rankas, kaip į rankinuką grūda saldainius, ir galvoju: jeigu tu, žmogau, taip bijai šios informacijos... Iki šiol prisimenu šią mintį. Aš buvau jauna sąžiningai viską tikrinusi mergina, jeigu tu bijai manęs, kaip tu apskritai bijojai ir viską darei? Tai buvo pažeisto ir pažeidžiamo žmogaus būsena. Galvojau, kaip šitaip gali būti. Manau, tie žmonės buvo reikalingi pažeidžiami – turbūt tam, kad būtų valdomi, nebūtinai iš užsienio, o savo aplinkos. Juos bet kada bet kas galėjo sužlugdyti.

– Jūs ir šiandien sakote nustebusi, kad aukščiausi šalies vadovai į tokius postus paskyrė tokius pažeidžiamus pareigūnus. Sakote, kad KGB rezervistus gynė ir prezidentas Valdas Adamkus. Kokia buvo politinio elito reakcija?

– Kitą dieną, kai pasirodė straipsnis, visiems buvo šokas. Buvau pakeliui į Šiaulius, negalvojau apie reakcijas, šnekėjausi su kolegomis, staiga pasižiūriu į savo mobilų telefoną, o jame – 50 praleistų skambučių. Tikrai kilo didžiulis ažiotažas.
Ir prezidentas, ir visi politikai atvirai sakė, kad tokios informacijos skelbimas – vos ne Rusijos ataka, provokacija prieš Lietuvą. Man skambino ir klausė, iš kur gavau informaciją. Tada pradėjo mane sekti – su kuo bendrauju, iš kur galėjau gauti. Žinau, kad bendravo su mano aplinka. Aš tikrai mačiau, kad mane ir mano artimuosius stebi.

– Taigi svarbiausia saugumui buvo žinoti, iš kur jūs sužinojote apie rezervistus?

– Taip, svarbiausia buvo, iš kur sužinojau ir kuri VSD grupuotė galėjo nutekinti šią informaciją. Bet klausimas apie patį KGB rezervą buvo atsakytas vėliau.

Taigi teiginiai, kad ši informacija buvo vieša, absoliuti nesąmonė. Jei tai būtų buvę vieša, nebūtų kilęs tos ažiotažas. Galiausiai ir V. Adamkus prisipažino nežinojęs, A Paulauskas sakė nežinojęs, tik vėliau teigė kažką šiek tiek girdėjęs. Būrys asmenų, tiesiogiai atsakingą už šių žmonių paskyrimą, šio fakto nežinojo.

– Kas, jūsų nuomone, į aukštus postus stūmė KGB rezervistus?

– Nežinau užkulisių, esu girdėjusi tik kalbų. O juk tokiomis aplinkybėmis kalbama taip pat tai, kas naudinga. Galima logiškai svarstyti, kas tuomet turėjo daugiausiai įtakos ir kurio balso buvo paisoma. Tuomet vis dar vienu įtakingiausių strategų buvo laikomas diplomatas Albinas Januška. Ar A. Paulauskas, kuris buvo tarsi jungtis tarp A. Valionio ir A. Pociaus paskyrimų, buvo tiek savarankiškas, kad šiuos du veikėjus būtų galima vadinti jo kadrais? Reikia prisiminti, koks tai buvo laikotarpis – itin neramus, itin nestabilus. Ką tik buvo pasibaigusi Rolando Pakso apkalta, jis buvo nušalintas nuo pareigų.

– Tačiau ir dabar, kai prisiminėte 13 metų senumo istoriją, jus feisbuke kritikuoja. Štai istorikas Alvydas Nikžentaitis prisimena gynęs rezervistus – esą reikia žinoti, kokią funkciją tuomet rezervistai realiai vykdė, taip pat apie žmones spręsti reikia ne pagal jų slystelėjimus, o pagal realius darbus.

– Mes su gerbiamu istoriku padiskutavome ir draugiškai likę ties savo nuomonėmis išsiskyrėme. Aš tikrai neketinu nieko smerkti, nes sovietmečiu dar buvau vaikas ir apskritai ne mūsų valioje ką nors teisti. Klausimas šiuo atveju yra toks: kodėl KGB rezervas paliktas už liustracijos ribų, kodėl KGB rezervo karininkai nepateko į sąrašą, buvo nei paviešinti, nei nepaviešinti? Turbūt čia nėra A. Pociaus ir A. Valionio problema, kad jie buvo taip „pakabinti“. Tačiau kartu sakyti, kad priklausymas KGB rezervui yra nereikšmingas formalumas, irgi negalima.

Aš nesu istorikė, bet istorikai atliko nemažai tyrimų ir jais galima remtis. Tai štai nors rezervistai nevykdė tiesioginių KGB funkcijų, jų skaičius buvo ribotas. Istorikas Arvydas Anušauskas cituoja iš Rygos archyvo gautus dokumentus apie KGB rezervo formavimą – kad būtum įtrauktas, reikėjo asmeninio sutikimo. Kai dabar žiūri į rezervistų sąrašą, jis tikrai atviras ir visiems prieinamas, prie kiekvienos pavardės prirašytas laipsnis. A. Valionis negali sakyti nieko nežinojęs, kaip jis pateko į KGB rezervą – jis dalyvavo mokymuose Minske ir netgi gavo kapitono laipsnį. Kaip, jei nieko nežinojo, jis gavo kapitono laipsnį? A. Pocius į KGB rezervą buvo įrašytas 1989 m.

Aš nesu istorikė, bet istorikai atliko nemažai tyrimų ir jais galima remtis. Tai štai nors rezervistai nevykdė tiesioginių KGB funkcijų, jų skaičius buvo ribotas. Istorikas Arvydas Anušauskas cituoja iš Rygos archyvo gautus dokumentus apie KGB rezervo formavimą – kad būtum įtrauktas, reikėjo asmeninio sutikimo.

Rezervistų sąrašas nebuvo masinis, kaip komjaunimo organizacijos ar komunistų partijos, kad galėtumei lengva ranka nurašyti, kad visi taip darė. Taip, KGB rezervistai nevykdė užduočių – nespėjo, nes buvo skirti karui arba ypatingai X dienai. KGB nespėjo jų aktyvuoti.

Kita vertus, istorikai pripažįsta, kad tai rodė jų lojalumą Sovietų Sąjungai. Jiems priklausymas KGB rezervui galėjo padėti daryti karjerą.

– Kada baigėsi jūsų sekimas?

– Įtampa truko netrumpai. A. Valionis dabar rašo, kad konservatoriai jį puolė – konservatoriai kaip tik jį palaikė, pradėjo valstybininkų skandalą po amžiną atilsį Vytauto Pociūno žūties. Kai tik kilo KGB rezervistų skandalas, labai daug kas palaikė A. Valionį su A. Pociumi. Prisimenu puikiai, kad tik vienas kitas politikas pasisakydavo aštriau. Poziciją, kad tai reikia viešinti, labiausiai gynė žurnalistai. Juk ir žiniasklaida buvo visai kitokia dar tuomet. DELFI ir Bernardinai.lt ypač palaikė.

Šiuo atveju kalbame apie tai, kad paslaptys kenkia patiems žmonėms. Jeigu tai iš tikro buvo tik formalumas, tą formalumą reikėjo parodyti ir paviešinti, o žmonėms leisti patiems nuspręsti, ar jiems tinka partijos, kurioms dirba žmonės, kurie buvo lygiai taip pat lojaliai atsidavę Sovietų sąjungai, kaip dabar – Lietuvai. Pagaliau, jei nenori, kad tavo biografijos visi faktai taptų vieši, turbūt renkiesi kitokias pareigas, kitokius darbus.

– Ar bandėte atsakyti į klausimą, kodėl A. Valionis išstojo dabar? Gal tai bandymas sugrįžti į politiką, o gal ruošiamasi prezidento rinkimams?

– Nežinau. Aš manau, kad tokie skandalai labai stipriai sukrečia asmeniškai. Ir karjeros perspektyvos vėliau buvo labai apribotos. Žmogiška norėti pasakyti tai, kaip pats matei tą situaciją. Ir galbūt galima suprasti, kodėl ji tokia pagražinta, švelniai tariant. Dar A. Valionis labai aukština ir reabilituoja A. Janušką, ir turbūt iš to reikia suprasti, kad būtent A. Januška buvo tuomet lemiantis balsas. Jo karjeros atveju – taip pat. Dabar A. Januška yra pasitraukęs, jis neteko įtakos keičiantis valdžiai, bet jis turi norą sugrįžti, nuogirdų yra, kad konsultuoja vieną iš galimų kandidatų į prezidentus. Tai galbūt A. Valionis visuomenei primena apie tai, kokio kalibro strategas buvo A. Januška ir kad jam pasitraukus esą užsienio politikos laukas nuskurdo. Ir gal tik sutampa taip, jog būsimus kandidatus į prezidentus labai vienija į bendrą bloką tai, kad kritikos taikiniu yra pasirinkta kadenciją bebaigianti Dalia Grybauskaitė.

Antanas Valionis
Antanas Valionis
© DELFI / Andrius Ufartas

Bet nežinau, ar šią A. Valionio knygą galima sieti su prezidento rinkimų kampanija. Man atrodo, žmogus ilgai tylėjo, pasakė daug dalykų, kuriuos norėjo pasakyti, bet negalėjo, kada buvo diplomatinėje tarnyboje. Dabar jis iš jos išėjo.

DELFI primena, kad A. Valiono karjeros aukštumos baigėsi 2011 m. Tuomet Lietuvos ambasadorius Latvijoje pasiprašė atšaukiamas iš pareigų. Tai nutiko po A. Valionio pareiškimo, kad Latvijos prezidento Valdžio Zatlero intencijos skelbti referendumą dėl Seimo paleidimo kvepia nelabai gražiai ir gali sustiprinti prorusiškas jėgas. Šis pareiškimas sukėlė diplomatinį skandalą.

2011-2017 m. jis Užsienio reikalų ministerijoje dirbo ambasadoriumi ypatingiems pavedimams.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Skvernelio žodis dėl Markausko: ministras traukiasi nuolat pildoma (81)

Premjeras Saulius Skvernelis pranešė, kad kaltinimų dėl šeimos ūkininkavimo aplinkybių...

Įspėja, kad naujas NT mokestis – tik pradžia: prisidengiant juo, siekiama visai kito tikslo (179)

Naujas mokestis turintiems daugiau nei vieną būstą gali išauginti nuomos kainas, sako...

Netrukus į Lietuvą sugrįš tikra kaitra: kokios tikėtis vasaros?  birželį ir rugpjūtį turėtų būti daugiau kritulių (25)

Klimatologai skaičiuoja, kad šis balandis lepino rekordiškai šiltomis dienomis. Ir nors pastaruoju...

„Olympiakos“ – ant prarajos krašto, bet ginklų nesudeda: tiki Spanouliu ir žada grąžinti seriją į Pirėjų (20)

Pirėjo „Olympiakos“ per pastaruosius šešerius metus keturis kartus žaidė Eurolygos finale ir...

Rudos laikai baigėsi: lietuviai tiesiog pamišo dėl kitos spalvos (9)

Lietuviai – pamišę dėl pilkos spalvos. Pasirodo, pilka spalva dominuoja tiek vidaus, tiek...

Mokslininkai nustatė, kad Uranas siaubingai dvokia

Uranas dvokia supuvusiais kiaušiniais. Taip juokauja mokslininkai ir perspėja, kad smarvė nėra...

Lietuvė tapo karališkojo kūdikio sutiktuvių liudininke: juokavome, kad gal jau galiu pretenduoti į krikšto mamas (6)

Pirmadienį, balandžio 23 d., visą pasaulį apskriejo džiugi žinia – princas Williamas ir jo...

Paaiškino planus dėl mokesčių dirbantiesiems trejiems metams į priekį jau dabar galima paskaičiuoti, kaip keisis atlyginimas (83)

Finansų ministerija planuoja užtikrinti, kad mokestiniai pakeitimai būtų aiškūs trejiems...

Lietuvos trispalvei – 100: kodėl geltona, žalia ir raudona? (7)

1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas iššaukė centrinės Vokietijos valdžios...

Dalinkitės savo namų nuotraukomis ir laimėkite „Ikea“ čekius (1)

Namai – vieta, kur net po pačios blogiausios dienos gera sugrįžti. Kiekvienas žmogus trokšta...