„Pradžia visada labai panaši – siaurinamos ribos. Siaurinamos asmeninės erdvės ribos ir labai dažnai mūsų klientės tik pas mus išgirsta, kad ne tu esi kalta dėl to, kas atsitiko. Kodėl moteris tyli? Todėl, kad, pavyzdžiui, ateina klientė, o jos mama, jo mama, jo sesuo ir jis pats vienu balsu panašiais žodžiais aiškina, kad tu darei ne taip, tu buvai ne tokia, buvai prasta žmona, prasta mama ir todėl buvai baudžiama“, - diskusijoje apie smurtą šeimose kalbėjo Kauno moterų draugijos pirmininkė Daiva Baranauskienė.
„Jeigu pastebite, kad staiga vieną rytą, jūs neva nebemokate kalbėti, pradedate nemokėti rengtis, jūsų blynai pasidaro neskanūs, tai tie spąstai jums jau paspęsti. Todėl klauskite tiesiai to žmogaus, kodėl jis taip kalba, kodėl jis pradėjo kitaip bendrauti negu prieš dieną ar savaitę. Jūs spąstus jau turite“, - pridūrė ir Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensiono direktorė Nijolė Dirsienė.
Pusė Panevėžio pataisos namų kalinių nužudė smurtautojus?
Diskusija apie smurtą šeimose buvo surengta „Skalvijos“ kino centre, kuriame vykstant festivaliui „Ad hoc: nepatogus kinas“ žiūrovams parodytas filmas apie smurtą patyrusias moteris, kurios neapsikentusios nužudė savo vyrus ar partnerius bei už tai sėdi kalėjime. Filmo herojų istorijos panašios: jos ilgus metus kentė sutuoktinių smūgius, pažeminimą, prievartavimus, nuolat stengėsi jiems įtikti, atsisakė draugų ir savo pomėgių, kentė baimę dėl savo ir vaikų gyvybės, tačiau vieną dieną nebeatlaikė įtampos ir nužudė savo skriaudėjus.
Nevyriausybininkų duomenimis, Lietuvoje kas trečia moteris patiria smurtą šeimoje, praėjusiais metais 26 moterys neatlaikiusios smūgių mirė. Socialdemokratų parlamentaras Algirdas Sysas pripažino tik neseniai sužinojęs, kad už tvoros gyvenusi jo kaimynė taip pat kentė sutuoktinio smurtą.
„Pernai turėjau kaimynę, kuri gyveno šalia, ir niekados nebūčiau pagalvojęs, kad jos namuose smurtaujama, jai irgi teko apsilankyti Vaiko ir motinos pensione“, - pasakojo politikas. Jo teigimu, apie smurtą taip arti savo namų jis sužinojo ne iš pačios aukos, o iš jos draugės.
„Esu keletą kartą buvus Panevėžio moterų pataisos darbų namuose, tai ten sėdi kažkur apie pusę moterų, kurios yra nužudžiusios vyrus, nužudžiusios smurtautojus“, - pasakojo N. Dirsienė.
Pasak jos, geriausias patarimas smurtą patiriančioms moterims yra nebijoti kalbėti ir ieškoti pagalbos – pas draugus, ligoninėje, policijoje, pas socialinius darbuotojus ir visur, kur tik įmanoma.
Smurtautojai bando izoliuoti aukas
Pasak N. Dirsienės, realybėje, kaip ir filme „Nuodėmė tylėti“, moterys paprastai daro vieną ir tą pačią klaidą – jos tyli, tačiau taip yra todėl, kad smurtautojas izoliuoja auką: stengiasi atriboti nuo draugų, grasina papasakoti smulkius nusižengimus mamai ar tėvui, liepia grįžti iškart po darbo namo.
„Filme tos moterys, kur kalbėjo, pragyveno santuokoje dvidešimt ketverius ir daugiau metų, tačiau jos bijojo kažkam pasipasakoti, nes buvo izoliuotos. Negali paskambinti draugei, po darbo turi būtinai parbėgti į namus. Jeigu negrįši, tave gali skaudiai nubausti. Tau reikia perspėti, paprašyti, kad leistų, nes jis nori tik „gero“. Ir jeigu tu pabandai išsivaduoti, jis pajungs artimiausią aplinką, sužinos tavo mama, kad tu kartais netvarkinga, kad kartais naktimis kažkur bastaisi, nenori su juo „tvarkingai“ gyventi“, - pasakojo N. Dirsienė.
Kartais smurtautojai pasiekia tokį subtilumo lygį, kad, pavyzdžiui, patys atveža aukas konsultuotis dėl smurto šeimoje ir klausosi už durų, kas kalbama. Apie tokį atvejį pasakojo Kauno moterų draugijos pirmininkė D. Baranauskienė.
„Mano patirtyje yra buvę, kad smurtautojas pats atvežė konsultuotis moterį, nežinau, kaip ten jie susitarė, bet atvežė. Mes kalbėjome kabinete, kuris skirtas konsultavimui, o jis klausėsi už durų. Kaip kolegė pakomentavo, atrodė, kad tos ausys tiesiasi durų link, tiesiasi ir klausosi, ką ten ji šneka. Bet vis dėl to skyrybos įvyko. To ir reikia, tik baisu, kad skyrybų atveju smurtas paaštrėja ir kartais būna pati tragiškiausia baigtis“, - teigė D. Baranauskienė.
Pasak jos, aukai galiausiai apsisprendus skirtis ir palikti smurtautoją šis paprastai jaučiasi praradęs galias, tad imasi nužudymo: „Kai moteris griežtai pasako, pakeičia užraktus, išsiskiria, išeina, išsiveda vaikus, tada kontrolė sprūsta iš rankų ir jis jaučiasi įvarytas į kampą, tada gali būti blogiausia baigtis“.
D. Baranauskienė priminė vieną atvejį Trakų rajone, kai besiskirianti moteris kreipėsi pagalbos į policiją, tačiau pareigūnas tiesiog pasakė, kad nužudymu grasinama daug kam, tad sargo prie kiekvienos potencialios aukos nepastatysi. Moteris buvo nužudyta, o vyras dar nerastas.
„Jeigu tai moteris, kuri tuo metu bando nutraukti smurtinius santykius, ko gero, sargą reikia statyti, nes tai labai pavojinga situacija“,- svarstė Kauno moterų draugijos pirmininkė.
Reikia keisti patriarchalinius tautos įpročius
Liberalų sąjūdžio parlamentarė Dalia Kuodytė diskusijoje teigė, kad smurtas šeimoje gali būti iš tiesų įveiktas tik sulaužius gelžbetoninius patriarchalinius tautos įpročius bei įveikus tokias nuostatas, kaip kad „Muša, vadinasi, myli“ arba „Prisiekei prie altoriaus, tai nešk savo kryžių“
„Visuomenės spaudimas čia yra be galo svarbus. Bet kad visuomenė pradėtų spausti, matyt, turėtų būti sulaužyti tie patriarchaliniai stereotipai, kad prie altoriaus prisiekei mylėti ir gerbti, tai ir nešk savo kryželį. Arba – muša, tai gal myli“, - teigė D. Kuodytė.
Jos nuomone, netgi konservatorių priimta, bet Konstitucijai prieštaraujanti Valstybinė šeimos politikos koncepcija, apibrėžusi, kas yra šeima, taip pat buvo grindžiama patriarchalinėmis nuostatomis.
Mykolo Romerio universiteto lektorė Laima Vaigė savo ruožtu aiškino, jog valstybė turėtų atidžiai įvertinti šios srities poreikius, nes kartais išeina taip, kad, pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerija atidaro tinklapį bukstipri.lt, bet Vilniaus moterų namai nebegali teikti pagalbos telefonu, nes neturi finansavimo.
Ji taip pat pritarė D. Kuodytei dėl patriarchalinių nuostatų laužymo. Pasak L. Vaigės, informacija, kad bausmė už smurtą yra neišvengiama, nėra prevencija. Prevencija yra pasirinkimo galimybių suteikimas tiek aukai, tiek smurtautojui – ypač tai aktualu tais atvejais, kai smurtas kartojasi iš kartos į kartą ir žmonės nebežino, kaip kitaip gali elgtis.