aA
Dar visai neseniai, renkant naująjį Lietuvos Respublikos Prezidentą, kandidatams buvo uždavinėjami klausimai, kur jie pageidautų reziduoti tapę valstybės vadovais. Pasirinkimų buvo įvairių: vieni teigė, jog norėtų ir toliau gyventi savo namuose, kiti – keltis į Prezidento rezidenciją Turniškėse.
Istorinė prezidentūra
Istorinė prezidentūra
© Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Čia žodį tarė Vadovybės apsaugos departamentas, konstatavęs, kad privatūs namai – labai nesaugus pasirinkimas. O štai prieš šimtmetį, išrinkus pirmąjį Lietuvos valstybės Prezidentą, padėtis buvo visai kitokia. 1919 m. balandžio 4 d. Kaune, įvykus pirmiesiems valstybės vadovo rinkimams, apskritai surasti vietą prezidentūrai tapo tikru iššūkiu. Laikinąją sostinę buvo ištikusi butų krizė, be to, dalis reprezentatyvesnių pastatų vis dar buvo užimta Vokietijos okupacinės valdžios. Prezidentas A. Smetona šešis mėnesius glaudėsi vienaaukščiame namelyje Laisvės alėjos pradžioje.

Rugsėjį, pagaliau atsilaisvinus pastatui, kuriame anksčiau buvo carinės Rusijos Kauno gubernatoriaus rūmai, vėliau Vokietijos okupacinės valdžios būstinė, persikėlė į erdvesnę rezidenciją. Tačiau ir čia susidurta su daugybe problemų. Teko skolintis baldus, rūmus kasmet remontuoti, o pastatą apžiūrėję ekspertai konstatuodavo išvadas, jog rūmuose vis tiek jaučiamas „sunkus oras ir pelėsių kvapas“.

Antanas Smetona
Antanas Smetona
© Istorinė nuotrauka

Įdomūs Prezidento rūmų kaimynai

Atsikėlęs į rūmus Prezidentas paveldėjo įdomius kaimynus. Tik per gatvę nuo prezidentūros 1920–1927 metais posėdžiavo Lietuvos Respublikos Seimai (dabar čia veikia Kauno Maironio universitetinė gimnazija). Atrodo, kad Seimas buvo vienas geresnių Prezidento kaimynų.

Praėjus pro Prezidentūros sodelio kampą buvo patenkama į dabartinę Nemuno gatvę, kurioje taip pat „puoselėtos senos tradicijos“. Tai buvo bene nuodėmingiausia Kauno vieta, pagarsėjusi kaip raudonųjų žibintų arba nuodėmių gatvė.
Justina Minelgaitė-Plentienė

O štai šalia jo, aikštėje, kaip rašė to meto spauda, buvo „gyviausia judėjimo atžvilgiu vieta Kaune, nuolatinis virdulys, kuriame be pertraukos virte verda įvairiausios smulkios ir stambesnės machinacijos ir apdūmimai“. Ten veikė turgus, dar vadintas senąja rinka. Turgavietėje rinkosi gan įvairi publika: nuo stambių vagišių, besistengiančių pigiai prakišti vogtas prekes, iki naivių, savo produkciją pardavinėjančių kaimo žmogelių. Turgaus pakraščiais stūksojo eilės būdelių, padengtų drobe, skarda ar senomis durimis, o išgirsti triukšmą, sukeltą vežimų dundėjimų ir prekybininkų šūkavimo, buvo galima iš tolo, kaip ir užuosti prekybininkų arklių mėšlo kvapą.

Praėjus pro Prezidentūros sodelio kampą buvo patenkama į dabartinę Nemuno gatvę, kurioje taip pat „puoselėtos senos tradicijos“. Tai buvo bene nuodėmingiausia Kauno vieta, pagarsėjusi kaip raudonųjų žibintų arba nuodėmių gatvė. 1925 metais amžininkai rašė: „Įvairūs nuotykių ieškotojai, bepasiai, kokainistai ir kokainu prekiautojai, nusikaltėliai randa čia sau prieglobstį; kiekvieną naktį šioje gatvėje vyksta tikri mūšiai ir girdisi mušamųjų riksmas. Reta naktis praeina be apšaudymo.“

Nesibaigiantys rūmų remontai

Problemų kėlė ne tik kaimynai, bet ir pačių rūmų įrengimas. Per Nepriklausomybės dvidešimtmetį rūmuose buvo padaryta ne viena ekspertinė pastatų apžiūra, kurioje konstatuota, kad kai kuriuose kambariuose juntamas „pelėsių kvapas ir sunkus oras“, „koridoriai netinkami, neestetiški ir nehigieniški“, „Prezidento vonios kambaryje per šalta, nes nėra tinkamo šildymo, sienos per plonos, todėl kondensuojasi garai“.

Nors kone kasmet Prezidento rūmuose sukosi remontų karuselė, įvairios gydytojų ir architektų komisijos po apžiūros vis tiek nuspręsdavo, jog „Pono prezidento privačios patalpos yra visai netinkamos gyventi, ypač turint galvoje pono Prezidento ir ponios sveikatą“, „Ponas Prezidentas turėtų neatidėliodamas persikelti į higieniškesnį butą“, „viešųjų reikalų patalpos dėl ankštumo irgi netinka prezidentūrai“. Ketvirtajame dešimtmetyje kasmet rūmų „taisymui“ buvo skiriama nuo 4 tūkst. iki 28 tūkst. litų, bet žinoma, kad kartais planuojant darbus sumos išaugdavo ir iki 60 tūkst. litų.

Sprendžiant rūmų apstatymo problemą, buvo išmėginti įvairūs būdai. Pirmiausia taisyti seni baldai, imtasi ir baldų skolinimosi.
Justina Minelgaitė-Plentienė

Už šiuos pinigus XIX amžiaus viduryje statytame pastate reikėjo atlikti nemažai pertvarkymų. Čia buvo įrengti ilgi koridoriai, kuriuos reikėjo perdaryti į kambarius, krosninį šildymą pakeisti centrinio šildymo sistema, įrengti naują vandentiekį ir kanalizaciją. Tai ir buvo daroma. Apie 1922 metus į didžiąją dalį rūmų komplekso buvo įvesta elektra, įrengta vonia, vaterklozetas. Kanalizacija buvo vietinė su keliomis duobėmis, o „išeinamosios vietos“ 1921 metais valytos už 1 500 auksinų kas mėnesį. Nuotekas išveždavo privati gurguolė, išvietės taip pat buvo balinamos kalkėmis.

Naujų rūmų projektai: su turkiška pirtimi, koplyčia ir slėptuvėmis

Dėl nemažų investicijų į prezidentūros remontus, taip pat gan ankštų erdvių, kilo ne viena diskusija apie naujus prezidento rūmus. Pirmasis konkretus naujų Prezidento rūmų statymo planas buvo sudarytas 1923 metais. Naująją Prezidento rezidenciją turėjo sudaryti rūmai, kanceliarija ir vienas butas (su bokštu, šalia rūmų galo) bei fligelis, kuriame numatyta įrengti tarnautojų butus, garažą, sandėlius. Tai turėjo kainuoti 4 306 000 litų. Tačiau Vyriausybė šį projektą atmetė.

1939 metais buvo paskelbtas didelis tarptautinis konkursas rūmams suprojektuoti ant Parodos kalno, kur dabar stovi Kauno apskrities viešoji biblioteka. Prezidento rūmuose planuotos gerokai didesnes erdvės, kuriose tilptų virš 1000 svečių, būtų 250 kvadratinių metrų šokių salė, atskiri kambariai VIP svečiams arba, kaip tuomet rašyta, „valstybės galvoms“, bibliotekos, netgi turkiška pirtis, koplyčia su zakristija, biliardo kambarys. Neužmiršta ir sporto zona, kurioje planuotos aikštės tenisui, kroketui, „krepšiasviedžiui“, čiuožykla. Be to, prašyta suprojektuoti apie dešimt slėptuvių. Tačiau 1940 metų birželio 15-ąją SSRS okupavus Lietuvos Respubliką netrukus sugriuvo ir svajonės apie naujus rūmus.

Skolinti baldai

Kol buvo svarstomos naujų rūmų idėjos, prezidentai daugiau nei dvidešimt vienerius metus rezidavo rūmuose tuometinėje Prezidento gatvėje Nr. 8. 1922 metais, kai Prezidentūroje dirbo Prezidentas A. Stulginskis, pagrindiniuose rūmuose be virtuvės, prieškambarių ir sandėliavimo patalpų, buvo dar 14 kambarių, iš kurių 8 – gyvenamosios patalpos. Be Prezidento šeimos buto, pagrindiniuose rūmuose buvo įrengta ir didelė priėmimų salė, valgomasis, prezidento darbo ir kanceliarijos viršininko kabinetai. Vėliau rūmuose reziduojant A. Smetonai, čia taip pat buvo budinčiojo karininko, adjutanto kabinetai, Prezidento dovanų muziejus ir kitos patalpos.

Vidiniame kieme bėgiojo Prezidento Antano Smetonos šeimos numylėtinis senbernaras Argus, o į pačius šeimos apartamentus buvo įsileidžiama kalytė Murka.
Justina Minelgaitė-Plentienė

Šiuose kambariuose reikėjo tinkamų baldų, o inventoriaus įsigijimas kėlė nemažų iššūkių. Sprendžiant rūmų apstatymo problemą, buvo išmėginti įvairūs būdai. Pirmiausia taisyti seni baldai, imtasi ir baldų skolinimosi. Apie 1921 metus Prezidentūroje kurį laiką gyveno Ministrų kabineto narys Ernestas Galvanauskas. Jis buvo atsivežęs ir savo baldus, kuriais buvo apstatyti raštinės kambariai. E. Galvanauskui išsikrausčius, jis išsivežė baldus, tad buvo numatyta pirkti naujus.

Baldų poreikis XX amžiaus 2–3 dešimtmečio sandūroje laikinojoje sostinėje buvo didžiulis. Pagalbos ranką tuo metu ištiesdavo prie Žemės ūkio ir Valstybės turtų ministerijos sudarytas Baldų skyrius, kuris skirstė sekvestruotus (gautus iš žmonių ar ankstesnės valdžios paliktus) baldus. Šia galimybe buvo priverstas pasinaudoti ir Prezidento pareigas ėjęs Steigiamojo Seimo pirmininkas A. Stulginskis. 1920 metais jam buvo suteikta „15 daiktų“, už kuriuos kas mėnesį reikėjo mokėti 29,10 auksinų. Atsiradus galimybei baldus ar kitus interjero akcentus pirkti, jų buvo ieškoma ir užsakinėjama iš užsienio per Lietuvos pasiuntinybes.

Istorinė prezidentūra
Istorinė prezidentūra
© Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Prezidento rūmų ūkis: nuo ožkų iki šuniukų

Prezidentūroje buvo ne tik darbo ir priėmimų patalpos, čia prezidentai ir gyveno su šeimomis, taip pat čia buvo įsikūrę prezidentūros tarnautojai, tad rūmuose vyko ir kasdienis gyvenimas. Prezidentūros sklype buvo įrengtas fligelis su butais darbuotojams bei kanceliarijos patalpomis, taip pat kasdienėms reikmėms skirti statiniai. Vėsių sąlygų reikalaujantiems maisto produktams vidiniame kieme buvo iškasta ledaunė, taip pat buvo įrengtas ir gėlių sandėlis, kuriame sandėliuotis gėlės prezidentūros želdynams, malkinė, garažas, skalbykla, pavėsinė poilsiui.

Prezidento rūmai Kaune daugiau nei dvidešimt vienerius metus buvę vienu iš didžiųjų politinės galios simbolių, juos įrenginėjant ir pritaikant valstybės vadovo rezidencijai kėlė nemažai iššūkių. Tačiau visuomenei tai buvo vienas ypatingiausių pastatų mieste.
Justina Minelgaitė-Plentienė

XX a. 3 dešimtmečio pradžioje vidiniame rūmų kieme buvo ir tvartai, kuriuose prezidento rūmų sargai laikė porą ožkų ir paršelių. Taip pat vidiniame kieme bėgiojo Prezidento Antano Smetonos šeimos numylėtinis senbernaras Argus, o į pačius šeimos apartamentus buvo įsileidžiama kalytė Murka. Smetonų šeima ne tik laikė augintinių, tačiau ponia Smetonienė rūmuose užsiėmė ir dar vienu savo pomėgiu: vidiniame kieme buvo pastatytas šiltnamis, kuriame ji mėgdavo padirbėti.

****

Taigi Prezidento rūmai Kaune daugiau nei dvidešimt vienerius metus buvę vienu iš didžiųjų politinės galios simbolių, juos įrenginėjant ir pritaikant valstybės vadovo rezidencijai kėlė nemažai iššūkių. Tačiau visuomenei tai buvo vienas ypatingiausių pastatų mieste. Kaip rašė amžininkai: „Užtenka vienos akimirkos, užtenka prisiminti, kur esi, kad pasijustum esąs pačiame visos valstybės organizmo centre“.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(27 žmonės įvertino)
4.1481

Top naujienos

Kremliaus kritikai: asmeninę Xi Jinpingo žinią gavęs Putinas akivaizdžiai išsidavė (1)

Kazachstano prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas neseniai pasižymėjo drąsiais pareiškimais,...

Užkalnis rado geriausius Benedikto kiaušinius Vilniuje (1)

Pradėkime nuo to, kad nekenčiu perdarytų Naujamiesčio pramoninių pastatų. Visų tų siaubingų,...

Rusijos įtūžio sulaukusi Lietuva iš NATO laukia lemtingų sprendimų: jei šito nepamatysime, tai bus skaudi nesėkmė visiems (1)

Nesiliaujantys Rusijos grasinimai dėl tranzito į Kaliningradą tik dar kartą įrodė, jog kitą...

Ašoklienė pranešė, kad šiemet vyresni žmonės bus kviečiami iškart skiepytis trimis vakcinomis

Specialistai pastebi pavojingą reiškinį: per pandemiją Lietuvoje sumažėjo skiepijimasis....

Dėl pagalbos ukrainiečiams skambina pavojaus varpais: rezervas, kuris buvo prikauptas, jau yra išsemtas

Perspėja dėl kritinio būsto poreikio ukrainiečiams karo pabėgėliams. Pasibaigė panaudos...

Anušauskas: Putinas pasiūlė Baltarusijai perduoti taktinių raketų kompleksus „Iskander-M“

Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigė, jog nuolat Vakarų valstybes...

Transliacija / Nuostabieji šunys. 2 serija

Borderkoliai Pietų Afrikos oro uoste stengiasi užkirsti kelią paukščių ir orlaivių...

Karas Ukrainoje. Rusija vėl užpuolė Kyjivą: sostinėje nugriaudėjo galingi sprogimai Maskva pateikė cinišką paaiškinimą

Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio įspėjimai, jog Rusiją įsiutins Ukrainai suteiktas...

Kruvino išpuolio Osle atomazga: areštuotas įtariamas islamistų teroristas

Po dviejų žmonių gyvybes nusinešusio šeštadienio išpuolio Oslo centre norvegų policija...

Delfi PliusPranas Šarpnickis

Beginkliam Skuodui „paimti“ sovietams prireikė net 50 valandų, arba Kaip Lietuvos miestelyje išdygo rusų kareivių kapinės

Daug visokių mūšių įvyko Skuodo apylinkėse, bet nė vienos tautos kariuomenės nelaidojo savo...