Prisipažino nenusimaną
Bet tai buvo retorika. Geresnio politinės padėties tarptautinėje arenoje bei šalies viduje suvokimo ir atitinkamų valstybės veiksmų, rengiantis neišvengiamai artėjančiai pasaulinei krizei, akivaizdžiai stigo. Visą autoritarinio režimo energiją sugėrė rūpinimasis, kaip apsaugoti turimas valdančiųjų pozicijas bei privilegijas ir pažaboti vidaus opoziciją.
1934 m. birželio 18 d., vadinasi, vos dešimt dienų praėjus po nepavykusio birželio 7-osios perversmo bandymo, vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika (1887–1941) slaptu įsakymu Valstybės saugumo departamento direktoriui ir apskričių viršininkams pareikalavo „imtis kuo griežčiausių priemonių prieš piktų gandų skleidėjus ir išsišokėlius, kurie niekino valdžios autoritetą“. Sulaikytų asmenų kvotas buvo įsakyta perduoti karo komendantams su prašymais kaltininkus nubausti kuo griežčiau.
„Analizuodamas birželio įvykius ir ieškodamas gilesnių jų priežasčių, – atsiminimuose rašo gen. Stasys Raštikis (1896–1985), paskirtas į Lietuvos kariuomenės vado pareigas iškart po nesėkmingo gen. Petro Kubiliūno (1894–1946) pučo, – padariau išvadą, kad tų priežasčių buvo ne tik kariuomenėje, bet ir už jos ribų, net kai kuriose aukštose politinėse instancijose.“
Tai patvirtino jau patys pirmieji generolo žingsniai, pradėjus eiti naujas pareigas. Jie leido pajusti, kuo ribojasi A. Smetonos vyriausybės valstybinės išminties ištekliai. Kai S. Raštikis kreipėsi į krašto apsaugos ministrą ir prezidentą prašydamas nurodyti jam ir konkretizuoti, „kokiomis sąlygomis ir kokie uždaviniai“ keliami kariuomenei ir naujajam jos vadui, gen. Petras Šniukšta (1877–1952), tuometis krašto apsaugos ministras, jam tiesiai atsakė, kad jis „nenusimanąs apie tokius reikalus ir todėl nenorįs niekų kalbėti“. Iš prezidento S. Raštikis irgi sulaukęs „tik labai bendro pobūdžio atsakymo, be jokių konkretesnių išvadų. Todėl buvau priverstas pats galvoti taip, kaip mokėjau ir išmaniau.“
S.Raštikio nepriklausomybės užtikrinimo programa
Krašto apsaugos ministrui gen. S. Raštikis pateikė ilgą raportą, kuriame išdėstė savo samprotavimus, kuo turėtų būti grindžiamas Lietuvos valstybės saugumas. Jokiu būdu ne viena kariuomene. Maža valstybė, gyvuojanti didelių valstybių pašonėje, negali naiviai viltis, kad viena kariuomenė ją apsaugotų nuo galimų pavojų. Tokios valstybės saugumo pagrindas, pasak S. Raštikio, tegali būti jos „didelis kultūringumas, labai stiprus ir vieningas susicementavimas viduje, įskaitant ir savo ginkluotąsias pajėgas, draugiški ir geri santykiai su visais kaimynais ir nuoširdžių bei stiprių draugų turėjimas pasaulyje“. Laviravimo politika, t. y. vienu metu prisišliejimas prie vieno stipresnio kaimyno, kitu – prie kito, kariuomenės vado supratimu, „negali duoti pastovaus saugumo“. Lygiai kaip ir sąjunga su viena stipria kaimyne, ypač jeigu ta kaimynė dar ir „nenuoširdi ir turi paslėptų pretenzijų mažosios valstybės atžvilgiu“.
„Ar yra saugu pyktis su stipriomis valstybėmis, esančiomis čia pat pašonėje, ir remtis prieš jas kitais stipruoliais, bet esančiais gan toli?“ – retoriškai klausė naujasis Lietuvos kariuomenės vadas ir čia pat pats atsakė į politinius klausimus, į kuriuos politikai neįstengė rasti atsakymo.
Lietuvai privalu vykdyti tokią užsienio politiką, kad šalies nepriklausomybė ir jos saugumas rūpėtų visoms didelėms Lietuvą supančioms valstybėms. Privalu siekti gauti visų didžiųjų kaimynų garantijas, kad jos laiduos Lietuvos nepriklausomybę. Jokiu būdu nesipykti tuo pačiu metu su visais dideliais kaimynais – vokiečiais, lenkais, rusais. Siekti karinės sąjungos su Latvija ir Estija, jei pavyktų – su Suomija ir Švedija. Jei vienas didelis kaimynas pultų, būtinai privalu būtų turėti tikrą parama iš kito didelio kaimyno. Ginkluotas konfliktas iš karto su dviem kaimynais arba ir su vienu dideliu, likus vieniems sau ir izoliuotiems, būtų aiški katastrofa. Kariuomenė turėtų būti paruošta taip, kad išsilaikytų bent dvi savaites. Veikiančios kariuomenės užnugario saugumas ir pagalba iš šalies turėtų būti iš anksto garantuoti. Didesnės ar mažesnės teritorijos dalies ar net ir visos šalies teritorijos laikinas praradimas, išsaugojus savo vyriausybę ir kariuomenę, neturėtų bauginti, nes tai, pasak S. Raštikio, „būtų pateisinama dideliam tikslui pasiekti“.
Apie kariuomenės būklę, kurią, 1934 m. vasarą pradėjęs jai vadovauti, rado, generolas rašo: „Trūko ir ginklų, ir šaudmenų. Trūko priešlėktuvinės artilerijos, šarvuočių, tankų, prieštankinių pabūklų, minosvaidžių ir kitų ginklų. Lengvoji lauko artilerija turėjo įvairiausius senus rusiškus, angliškus, vokiškus ir prancūziškus pabūklus, kuriuos reikėjo suvienodinti ir kuriems trūko sviedinių. Šaudmenų būklė buvo tiesiog tragiška. Daug senų šaudmenų, išsilikusių dar iš pirmojo didžiojo karo laikų, buvo pasenę ir šaudant nesprogdavo. Kai kurie mūsų artilerijos pabūklai 1934 metais turėjo šaudmenų tik šešioms šaudymo valandoms! Ar galima su tokia artilerija išeiti į kautynes? Su tiek sviedinių galima tik taikos metu truputį pažaisti ir nieko daugiau. Be ginklų ir šaudmenų, trūko dar daug įvairios karo technikos, intendantūros ir kitokio karinio turto.“
S. Raštikis pateikė detalųjį planą ir parengė septynerių metų programą, kurią įgyvendinus Lietuvos kariuomenė būtų daugiau ar mažiau pasirengusi vykdyti savo pareigas. Raporto pabaigoje generolas pažymėjo, kad ligi šiol „daug kas gėrėdavosi tik kariuomenės paradais, nepažvelgdami giliau, kiek toji kariuomenė buvo tinkama tikriems modernaus karo uždaviniams vykdyti“. Valstybės gynimo reikalas, rašė jis, nėra monopolis, pavestas vieniems kariams. Tai visos tautos ir pirmiausia jos vyriausybės pareiga. Viena kariuomenė niekada savo krašto neapgins. Jį turinti ginti šalies vadovybė, pasitelkusi išmintingą vidaus ir užsienio politiką.
Smelkė artėjančios katastrofos nuojautos
Tokios politinės išminties, kokią demonstravo kariuomenės vadas, aukščiausioje Lietuvos politinėje vadovybėje kaip tik ir trūko. A. Voldemaras tvirtina, kad A. Smetona pirmiausia buvo susirūpinęs savo asmeniniu saugumu ir nepaprastai bijojo, kad „jei atsiras bent koks būrys, nors ir neginkluotas, kuris atvirai pakels prieš jį sukilimo vėliavą, kariuomenė ir policija be kovos pereis į sukilusiųjų pusę ir jis, Smetona, pateks į jų nelaisvę“.
Galbūt tai ir buvo viena priežasčių, kodėl jis taip neatlaidžiai persekiojo ir stengėsi žūtbūt izoliuoti savo svarbiausią ir turbūt pajėgiausią politinį oponentą A. Voldemarą. Tačiau net ir uždaręs jį į kalėjimą prezidentas nesijautė ramus. Netrukus po 1938 m. lenkų ultimatumo, kurį Lietuva bejėgiškai priėmė, nors Lietuvos žvalgyba, kaip liudija Bronius Aušrotas, vyriausybei raportavo, jog lenkai nėra sutelkę puolimui būtino karinio potencialo, grasindami „blefuoja ir lošia pokerį“, A. Smetonos režimo pasiuntiniai apsilankė pas A. Voldemarą kalėjime. Baimindamiesi jo politinio vaidmens nepalankiai susiklosčius aplinkybėms pasiūlė sandorį: laisvę mainais už jo sutikimą išvykti iš Lietuvos į užsienį. Metams pragyvenimui buvo pažadėta po tūkstantį litų per mėnesį. Tačiau iškelta ir sąlyga: užsienio spaudoje nieko nerašyti apie Lietuvą, o išvykti iš šalies iš karto po to, kai tik gaus dokumentus, nė trumpam nesustojant Kaune.
A. Voldemaras, nusprendęs, kad tai, matyt, vis dėlto geriau negu drėgna kamera ir kietas gultas, sąlygas priėmė ir su žmona išvyko į Prancūziją. Apsigyveno mažame, vos 1 200 gyventojų turėjusiame, Kurselio miestelyje, Normandijos pajūryje.
Tuo metu Lietuvą jau smelkė artėjančios katastrofos nuojautos. Tai ypač dramatiškai suvokė Kazys Pakštas (1893–1960), geografijos profesorius, išsilavinimą įgijęs JAV ir Vakarų Europoje, daug keliavęs, daug matęs, turėjęs išskirtinę geopolitinę nuojautą, gebėjimą suvokti reiškinių ir įvykių esmę. Jis rašė: „Turėdamas galvoje pavojingą Lietuvos geografinę padėtį ir žinodamas didžiųjų kaimynų apetitą, niekuomet nemaniau, kad mūsų nepriklausomybė bus ilgai toleruojama. Todėl ir kalbėdavau studentijai, o protarpiais ir vyriausybės nariams, kad reikia darbų programą tvarkyti, atsižvelgiant į naujo karo artėjančią tikrenybę. Man aišku buvo, kad viena iš dviejų valstybių okupuos Lietuvą. O kadangi tie abu kaimynai turi totalitarinius režimus, tai Lietuvos žmonių ir turtų naikinimas bus vykdomas negirdėtu žiaurumu. Ne tik [kaimiečiai] bus apvogti, dar didesniu įnirtimu bus naikinami dvasiniai turtai ir bus stengiamasi užmušti kiekvieną lietuvių dvasios ir kūrybos spindulėlį.“
Grigas Valančius (1906–1978), ekonomikos mokslų daktaras, buvęs Lietuvos konsulas Austrijoje, Klaipėdos gubernatūros patarėjas, Lietuvos prekybos instituto profesorius, liudija apie prof. K. Pakšto apsilankymą pas prezidentą A. Smetoną 1938 m. pabaigoje: „Ateina baisios audros, įsakyk pasiruošti evakuacijai viso to, kas įmanoma laikinai užsienin perkelti. Laivai turi būti pasiruošę pilnu kroviniu išplaukti į vakarų uostus. Reikia išvežti lituanistines bibliotekas, archyvus, aukso bei svetimų valiutų atsargas, apskritai visą vertingą tautos inventorių. Taip pat siūlė parinkti būrį lituanistikos stipendininkų lydėti krovinį, sutelktiną kuriame nors Vakarų universitete, idant nenutrūktų lituanistikos darbai. Negana to, K. Pakštas įspėjo, kad toks ‘pasitraukimas’ gali užtrukti ilgesnį laiką, gal net kelias dešimtis metų. Bet Smetonos reakcija buvo labai pasyvi: ‘Gal kaip nors išvengsime viso šito.’ O jo sekretorius kun. Bielskus pašaipiai įsiterpė: ‘Negąsdink taip stipriai mūsų! Atrodo, daug atneši nereikalingo bailumo!’ – ‘Užliūliuota ramybėje šventa Lietuva!’ – išeidamas pagalvojęs K. Pakštas.“
Riedėjo į policinę valdymo formą
Tuo „blogu pranašu“ netikėjo ne tik politikai, bet ir įtakingi finansininkai. Antai Juozas Vailokaitis (1880–1953), vienas Ūkio banko vadovų ir vienas turtingiausių prieškario Lietuvos žmonių, K. Pakštui sakė: „Jei žinočiau, kad Tavo šiurpi pranašystė išsipildys, tai duočiau tau vieną milijoną“ (lietuviškai akcijai Vakaruose remti). Bet jis netikėjo, nedavė. Visas brolių Vailokaičių įmones, visą turtą, netgi butą okupantai nacionalizavo, J. Vailokaičiui paliko vos vieną kambarį, bet po poros savaičių ir tą patį atėmė. 1941 m. birželio 14 d. dar ir suėmė jį bei ištrėmė į Altajaus kraštą.
K. Pakštas prisimena: „Karininkams pasakydavau, kad mūsų kariuomenė nepriklausomybės negins, nes jai tokios progos net nebus. Ketindavo karštesnieji mane nušauti už tą ereziją. Bet nežinau, ką jie manė vėliau, kai nė vienas šūvis nebuvo priešui paleistas.“
O šūvis nebuvo paleistas ne tik dėl to, kad didieji kaimynai susimokė prieš silpnesnes valstybes. Nėra ko stebėtis, kad prieškario Lietuva savo galingiesiems kaimynams nė iš tolo negalėjo prilygti geografiniais parametrais, materialiniais ištekliais, ekonominiu potencialu, žmoniškaisiais ištekliais. Jei galima šiandien dėl ko apgailestauti, tai tik dėl to, kad politinės išminties aukščiausioji šalies vadovybė parodė taip pat nuostabiai mažai.
Gen. S. Raštikiui atsidūrus kariuomenės vadovybėje, prezidentas A. Smetona iš pradžių juo buvo labai patenkintas. Kai 1934 m. generolas pristatė kariuomenės problemas ir savo programą, kaip pašalinti visas tas negeroves, bei paprašė prezidento paramos kariuomenės vado planui vykdyti, valstybės galva pasakė: „Iki šiol dar niekas nebuvo man taip aiškiai išdėstęs kariuomenės reikalų ir jos trūkumų.“
Tačiau ilgainiui prezidento ir kariuomenės vado santykiai pradėjo šlyti. A. Smetonai, anot S. Raštikio, „pradėjo nepatikti augąs kariuomenės vado populiarumas ir autoritetas. Ypač nepatiko todėl, kad Respublikos prezidento autoritetas tuo pačiu laiku pradėjo mažėti. Mažėjant moraliniam autoritetui, valdantieji, norėdami išsilaikyti valdžioje, vis daugiau griebėsi policinių priemonių, ir režimas vis riedėjo į policinę valdymo formą, o tai juk anksčiau ar vėliau turėjo nuvesti į vienokią ar kitokią revoliuciją.“
„Reikia bausti, reikia rauti tai!“
Kokio „politinio kalibro“ asmenybė vadovavo Lietuvai lemtingomis Antrojo pasaulinio karo išvakarių dienomis, parodo nedidelis 1938 m. lapkričio 23 d. epizodas. Tą dieną Vytauto Didžiojo karo muziejaus salėje buvo iškilmingai minima Lietuvos kariuomenės įsteigimo 20 metų sukaktis. „Dalyvavo labai daug svečių iš Kauno ir iš provincijos, – prisimena gen. S. Raštikis. – Buvo ir visi vyriausybės nariai. Po Respublikos prezidento kalbos teko ir man kalbėti. Savo kalboje aš, be kitko, kariuomenės vardu padėkojau pirmajam ir tuometiniam respublikos prezidentui Smetonai už jo nuopelnus kariuomenei. Po to padėkojau ir buvusiems kitiems Lietuvos Respublikos prezidentams, kaip buvusiems vyriausiems ginkluotų pajėgų vadams tame dvidešimtmetyje. Smetona labai supyko, kad aš drįsau jo akivaizdoje paminėti kitus Respublikos prezidentus.“
Dar labiau A. Smetona įpyko, kai 1939 m. gegužės 7 d., gen. S. Raštikiui išvykstant oficialaus vizito į Varšuvą, dienraštis „XX amžius“ išspausdino straipsnį „Vadą palydint“. Mat vadu tegalėjo būti laikomas Respublikos prezidentas, o S. Raštikis buvo tik kariuomenės vadas...
1939 m. pabaigoje Respublikos prezidentas, pasak S. Raštikio, „tapo dar nervingesnis ir jautresnis. Jei tik pasakydavau, kad kas nors yra kuo nors nepatenkintas, susilaukdavau griežto ir pikto reagavimo: „Reikia bausti, reikia rauti tai!“ Apie kokias nors kitas priemones jis jau nekalbėdavo. Buvo likusios tik policinės priemonės.
Tokiose nuotaikose pribrendo pašalinimas manęs iš kariuomenės vado vietos, paleidimas į atsargą ir paskyrimas d[ivizijos] gen. V. Vitkausko (1890–1965) Lietuvos kariuomenės vadu.“
Vyriausybės oficiozas „Lietuvos aidas“ metų pabaigoje viename numeryje niekinamai parašė apie „kažkokį generolą“, neminėdamas jo pavardės. Tačiau visiems buvo aišku, kad tautininkai taip norėjo įžeisti kariuomenės vadą S. Raštikį ir įspėti, kad virš jo galvos jau tvenkiasi „juodi debesys“. Ministras pirmininkas Antanas Merkys (1887–1955), taip pat tautininkas, pradėjo asmeniškai ignoruoti gen. S. Raštikį. A. Merkys siekė apskritai panaikinti kariuomenės vado pareigas ir pats asmeniškai perimti vadovavimą krašto apsaugos ministerijai. S. Raštikis tam priešinosi. Besitvenkianti įtampa tarp politinės vadovybės ir kariuomenės vado turėjo išsivežti kažkokia atomazga.
Laikė save genialiu politiku
Naujųjų 1940 m. proga kariuomenės vadas parašė straipsnį į karininkų žurnalą „Kardas“. Pasak paties S. Raštikio, panašių straipsnių ir anksčiau jis buvo rašęs, tačiau jų politinė valdžia beveik nepastebėdavo. Šį kartą buvo kitaip. Po to, kai nuolatiniams prenumeratoriams skirta tiražo dalis buvo išsiuntinėta, Kauno policija gavo įsakymą konfiskuoti kioskuose buvusius žurnalo numerius ir sulaikyti redakcijoje likusius egzempliorius. Buvo politinė sensacija: karininkų žurnalas konfiskuotas už kariuomenės vado parašytą straipsnį!
Daugiau žeminamas kariuomenės vadas nesileido. Tokioje politinėje atmosferoje tolesnis darbas vis tiek nebebuvo įmanomas. Gen. S. Raštikis atsistatydino. Atsistatydino pats, parašęs raportą ir įteikęs jį krašto apsaugos ministrui.
„Valdžia ir tautininkai rimtai susirūpino, kad aš nepradėčiau prieš juos veikti, –atsiminimuose rašo buvęs Lietuvos kariuomenės vadas. – Mano butas buvo apstatytas politinės policijos šnipais, mano privati korespondencija, telefoniniai pasikalbėjimai buvo griežtai cenzūruojami. Daug iš provincijos man siųstų laiškų ir telegramų buvo sulaikyta ir nepateko į mano rankas.
Pasijutau tikrai kaip kalinys ar politinis nusikaltėlis. Bet kentėjau. Mano žmona, matydama tokį manęs niekinimą ir būdama Respublikos prezidento A. Smetonos giminaitė, nuėjo pas jį, kaip pas savo dėdę, pasiskųsti. Prezidentas priėmė ją labai šaltai, ir visas pasikalbėjimas baigėsi Respublikos prezidento mestu man atviru kaltinimu: „Tavo vyras bolševikas!“
Niekas taip ryškiai neparodo A. Smetonos režimo veido, kaip šie absurdiški prezidento žodžiai, tiek daug pasakantys pirmiausia apie patį valstybės vadovą. Šie žodžiai leidžia manyti, kad A. Voldemaras daug neperdėjo charakterizuodamas prezidento asmenį. Apie A. Smetoną jis taip rašė: „Išsilavinęs ir apsiskaitęs. Labai uždaro būdo. Jis pats man prisipažino, kad niekas nežino jo slapčiausių siekių. Didelis savimyla ir garbėtroška. Jis sakė, kad nori būti „Lietuvos Musoliniu“. <...> Pagrindiniai charakterio bruožai – slėpiningumas, apsimetinėjimas ir bevališkumas. Smetona norėjo sužavėti visus, kurie prie jo prisiartino, todėl kiekvienam kalbėjo tai, kas anam buvo malonu, ir dosniai žarstė visokiausius pažadus, kurių dažniausiai nesilaikė. Už viską, kas buvo daroma jo liepimu ir nurodymu, nesėkmės atveju kaltę suversdavo kitiems. Smetona buvo įsitikinęs, kad galų gale jam pavyks visus pergudrauti ir apgauti. Save laikė genialiu politiku.“
Paskyrimas apibūdino ir Saugumą
Ir kokia likimo ironija! Tam „genialiajam“ politikui buvo lemta savo paties rankomis pašalinti iš pareigų (ir pašalinti – valstybei lemtingą akimirką!) išmintingą, kvalifikuotą, garbingą, savo kraštui didžiai įsipareigojusį kariuomenės vadą, o į jo vietą paskirti tikrą bolševiką – Vincą Vitkauską. Tai daug pasako ne tik apie politinės išminties išteklius aukščiausiame valstybės ešalone, bet ir apie tuometį Lietuvos saugumą, kuris buvo, be abejo, tik prezidento kaprizų ir užgaidų įrankis.
Saugumiečiai skverbėsi į Lietuvos kariuomenę, verbavo karininkus, slapta klausėsi pašnekesių ir registravo, jų nuomone, A. Smetonai nepakankamai ištikimų karininkų pavardes. Ir viskas – perniek! Jie nesugebėjo suprasti, įvertinti ir perspėti prezidento apie lemtingą paskyrimą, kurį jis padarė likus jau tik keliems mėnesiams iki okupacijos.
O juk valsčiaus viršaičiui turėjo būti aišku, kad V. Vitkauskas buvo blogiausias pasirinkimas, kokį tik galėjo padaryti prezidentas. Nei generalinio štabo akademijos, nei šiaip jokio kito aukštojo karo mokslo jis nebuvo baigęs, nors kariuomenės vadovybėje tuo metu jau buvo pasižymėjusių karininkų, aukštuosius karo mokslus baigusių Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje. Karininkai, pasak S. Raštikio, V. Vitkausko nemėgo. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo tautininkų jis buvo pašalintas iš rikiuotės, laikomas valstiečių liaudininkų ideologijos žmogumi, nors buvo atsargus ir į politiką, pasak S. Raštikio, nesikišo. Dar daugiau. Per Nepriklausomybės karą jo brolis, apkaltintas komunistine veikla, karo lauko teismo sprendimu buvo nuteistas mirti ir sušaudytas. Tokie tragiški faktai negali nepaveikti žmogaus asmenybės, ir nepriklauso nuo to, kiek jie galėjo būti faktiškai ir teisiškai pagrįsti, o ką jau kalbėti apie moralinį veiksnį. „Man niekad nebuvo kilusi mintis laikyti d. gen. Vitkauską kandidatu į kariuomenės vadus“, – prisimena S. Raštikis. Jo paskyrimas, anot generolo, buvo „didelė staigmena ir sensacija visoje kariuomenėje“.
Tačiau tai, ką jis išgirdo nuvykęs atsisveikinimo vizito pas naująjį kariuomenės vadą V. Vitkauską, pranoko bet kokias sensacijas. S. Raštikis: „Vitkauskas pradėjo aiškinti, kad kol Lietuvai vadovausiąs Smetona ir jo tautininkai, tol Lietuvoje nebūsią nei tvarkos, nei ramybės, kad ir dėl mano pašalinimo iš kariuomenės esąs kaltas Smetona, kad jis prisidėsiąs prie to, kad Smetona būtų pašalintas, kad apie tai jis jau esąs pasitaręs su savo bendraminčiais, kad aš vėl turėsiąs grįžti į gal dar atsakingesnes pareigas kariuomenėje ar vyriausybėje, kad aš nepasitraukčiau visai į šalį, bet palaikyčiau su juo artimesnį ryšį ir t. t. <...> Buvau be galo nustebęs, kad prieš Respublikos prezidentą taip kalbėjo žmogus, kuriuo tas pats prezidentas taip labai pasitikėjo ir paskyrė į tokią svarbią ir atsakingą vietą kariuomenėje. Man net rodėsi, kad d. gen. Vitkauskas, taip kalbėdamas, gal norėjo išprovokuoti mane. Juk tokie jo sumanymai, tai jau buvo beveik išdavimas.“
Lemiamą akimirką „sunegalavo“...
Valstybės agonijos valandą išdavimas jau nebebuvo jokia naujiena. Pačiam prezidentui teko istorinė našta pirmiausia išduoti labiausiai jam atsidavusius ir uoliausiai tarnavusius pareigūnus – Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį ir vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą. Tai buvo pirmasis sovietų ultimatumo reikalavimų punktas. Nė mažiausio ryžto neparodžiusi vyriausybė ultimatumą priėmė be jokių išlygų.
Net nacių pareigūnui toks vyriausybės bevališkumas paliko slogų įspūdį. „Savo ministrą išduoti! Kam ir už ką?“ – pasipiktinęs ir su panieka kalbėjo Heinzas Greffe, Tilžės apygardos slaptosios policijos vadas ir pasienio policijos viršininkas, Rytprūsių Jägerhöhe kurorte prie Šventaičio ežero 1940 m. liepos pradžioje aplankęs savo šalį apleidusį ir čia laikinai prisiglaudusį Lietuvos prezidentą.
„Man sunegalavus, remdamasis Lietuvos Konstitucijos 71-uoju straipsniu, prašau Tamstą pavaduoti mane Respublikos Prezidento pareigose“, – tuojau po paskutinio vyriausybės posėdžio 1940 m. birželio 15-osios ankstų rytą parašė A. Smetona. Palikęs šį savo pavedimą neįtikėtiną pasyvumą krizės dienomis demonstravusiam ministrui pirmininkui A. Merkiui, pats su šeima ir nedidele palyda skubiai patraukė Kybartų kryptimi, valstybės sienos link. Sovietų kariuomenės dalys iš rytų jau plūdo Lietuvą ir judėjo Kauno link.
Priėmus ultimatumą, tik Lietuvos karinė žvalgyba – 2-asis skyrius – veikė visu pajėgumu. Žvalgybininkai sparčiai naikino savo archyvus. Kaip rašo Bronius Aušrotas (1909–1993), buvęs Lietuvos kariuomenės štabo 2-ojo skyriaus (žvalgyba ir kontržvalgyba) poskyrio viršininkas, 1937–1940 m. rinkęs žinias apie Lenkijos kariuomenę, o vėliau – sovietų Raudonąją armiją okupuotame Vilniaus krašte, tik birželio 15-ąją, pranešus viršininkams į Kauną, kad Žaliąjį tiltą per Nerį Vilniuje jau kontroliuoja sovietai, iš abiejų jo galų pastatę po tanką, atėjo skubus įsakymas: sudeginti viską, kas tik dega!.. Kad neliktų jokių įrodymų, jog 2-asis skyrius, pasak liudytojo, „rinko žinias apie sovietų dalinius Lietuvoje!“
„Neužmirština, – rašo B. Aušrotas, – kad nuo birželio 6 d. ligi 14 d. Lietuvos vyriausybė per savo kontroliuojamą žinių tarnybą tautą neįspėjo apie gresiančią katastrofą – okupaciją. Nebuvo jokio „bėdos atvejo plano“. <...> Net ir 2-ojo skyriaus filija Vilniuje nebuvo jos viršininkų iš Kauno painformuota, kas dėjosi paskutinėmis dienomis prieš okupaciją.“
„Pasipriešinimas turėjo būti nors pro-forma ir į tai Krašto apsaugos ministras Musteikis nurodinėjo, – atvykusiam į JAV prezidentui A. Smetonai 1941 m. spalio 17 d. laiške rašė Povilas Žadeikis (1887–1957), Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vašingtone, pasižymėjęs diplomatas, Lietuvos kariuomenės savanoris. – Nors Kauno įgula: Komendantūros kuopa, Karo mokykla ir vietos pulkai būtų išėję į gatvę ar bent Šauliai gatvėse pašaudę, kad svetimi diplomatai išgirstų. Bet nieko! Įspūdis toks, kad negarbingas vyriausybės nusistatymas buvo laikomas paslapty, ir kad net nebandyta priešintis, nors Prezidentas turėjo priešintis (pabraukta P. Žadeikio – V. V.), o ne pasitraukti (atsistatydinti). Prezidentas savo konstitucinę pareigą ir savo nusistatymo priešintis negalėjo pakeisti į laikinas atostogas ir formaliai palikti Lietuvos likimą svetimai okupacijai nesipriešinančiam Ministrui [pirmininkui] <...> Merkys, nesipriešinančios vyriausybės galva, pasirašo Prezidento atostogų aktą, pastarasis jį priima skaitydamas tai pasyviu pasipriešinimu. Tiek tik iš viso Prezidentas tegalėjęs! Kam tad tie konstitucinio įstatymo 1-as ir 135–139 posmai? Tas Prezidento ir Ministrų Tarybos pasidavimas be pasipriešinimo ir protesto yra tautinė nelaimė, kuri kenkia ir kenks išsilaisvinimo kovai: juo naudojosi bolševikai ir naudosis rusai, juo dabar naudojasi vokiečiai, juo naudosis ir lenkai. Tokia klaida neapseina be rimtų, jei ne lemiančių, pasekmių!“
Reformuoti politinius papročius
„Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, / O varge jo vieno tu pasigedai, / Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės – / Liko netesėti mūsų pažadai... / Vienų vienas žodis būt tave apgynęs, / Bet varge jo vieno tu pasigedai, / Nors visi žadėjom mirti už tėvynę – / Liko netesėti mūsų pažadai...“ – jau vėliau, nerasdamas sau vietos karo nusiaubtoje Europoje, raudojo poetas Jonas Aistis (1904–1973).
Šiandien jau niekas nebeatsakys į klausimą, ar tas „vienas kraujo lašas“ būtų Lietuvą „nuplovęs“, tačiau faktas lieka faktu: Lietuva negynė savo laisvės turėdama valstybę, atitinkamus išteklius, tam tikslui parengtą kariuomenę, organizaciją ir jos vadus, bet išėjo dėl nepriklausomybės kovoti, kai liko dezorganizuota, be išteklių ir be vadovybės. Ir be perspektyvų, žinoma.
Reguliari Lietuvos kariuomenė, paskelbus dalinę mobilizaciją, S. Raštikio skaičiavimų duomenimis, būtų galėjusi sudaryti apie 30 tūkst. geriau ar prasčiau parengtą karinį korpusą. Maždaug tiek vyrų, gal truputį mažiau, nepasirengusių partizaniniam karui, menkai ginkluotų, užspeistų miškeliuose, balose ir pelkėse, vis tiek buvo iššaudyta iki 1954 m. pabaigos NKVD dalinių ir stribų gaujų. Politinės vadovybės baimė kritiškomis valstybei valandomis prisiimti atsakomybę už tautos likimą lėmė ne vien tai, kad dar visą dešimtmetį po okupacijos nuginkluota ir dezorientuota tauta buvo brutaliai naikinama: žudoma, tremiama, apgrobinėjama, varoma iš namų. Šiandienos politinė realybė patvirtina P. Žadeikio įžvalgą – dalies pasaulio mes ir dabar negalime įtikinti, kad buvome okupuoti. Girdi, savo noru „įstojome“, pabuvome, nepatiko, „išstojome“... Kokios dar problemos?
O problemos, deja, ne vien tarptautinės. Ir gal net ne tarptautinės pirmiausia. Istorinę nepriklausomos Lietuvos dramą taikliai apibendrino Stasys Barzdukas (1906–1981), išeivijos lietuvių bendruomenės veikėjas, lituanistas, žurnalistas: „Nenorėčiau matyti būsimoje laisvoje Lietuvoje dviejų svarbiausių ir Lietuvai kenksmingiausių, mano manymu, dalykų: tokių partijų tarpusavio santykių, kokie buvo nepriklausomoje Lietuvoje, ir diktatūros. Kova už valdžią demokratinėse valstybėse yra suprantamas ir natūralus dalykas. Dėl jos kovojama visose demokratinėse valstybėse. Tačiau tos kovos metodai įvairuoja. Vienur jie švelnūs, beveik nepastebimi, kaip, pvz., Šveicarijoje, kitur gi kieti, beatodairiški, nepaisant, kokios bus pasekmės valstybei ir visuomenei. Pas mus, Lietuvoje, deja, buvo įsigalėjęs tas antrasis metodas. Jis neturėtų pasikartoti mūsų politiniame gyvenime. <...> Turėtų būti reformuoti ne visai laimingi ligšioliniai mūsų politiniai papročiai, aukštai iškelta politinė dorovė, pareigos bei atsakomybės jausmas, asmeniškas ir profesinis sąžiningumas, supratimas ir vertinimas bendrų pastoviųjų valstybės reikalų ir bendros viešosios gerovės.“