aA
Vadinamąjį Tauragės pučą – jau trečią per mažiau nei metus bandymą atlikti perversmą 1927 m. rugsėjo 9 d. – Antano Smetonos autoritarinis režimas, pats į valdžią atėjęs būtent per perversmą, įvertino kaip „ypač pavojingą“. Tyrimą vykdanti speciali tarpžinybinė komisija įtariamuosius gaudė greitai ir baudė griežtai.
Antanas Smetona
© LRS

Sukilėliams – mirtini spąstai

Arvydo Anušausko ir Gražinos Sviderskytės duomenimis, Tauragėje ir kitur provincijoje buvo suimta beveik pusketvirto šimto žmonių, tarp jų – ir niekuo dėtų piliečių. Į Tauragę buvo atvykęs pats saugumo tarnybos šefas Jonas Budrys. Daugiau nei pusė suimtųjų nedelsiant buvo perduota karo lauko teismui. Net 22 Tauragės sukilėliai nuteisti sušaudyti, dar 22 – kalėti iki gyvos galvos, aštuoni gavo 15–20 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Jau po savaitės Tauragėje buvo sušaudyti aštuoni žmonės. Užsienyje kilus nepasitenkinimui dėl represijų, vyriausybė mirties bausmių vykdymą sustabdė.

Tokia nepaprasta skuba ir beatodairiškas griežtumas juo labiau atrodo įtartini žinant, kad pagrindinės Tauragės pučo figūros taip ir liko teisingumo rankos nepaliestos. Kaip jau minėjome antroje straipsnio dalyje, svarbiausi maištininkų vadai – socialdemokratų veikėjai Jeronimas Plečkaitis, Juozas Paplauskas ir Juozas Kedys – sėkmingai perėjo sieną ir pasislėpė Lenkijoje. Tiesa, vienas perversmo organizatorių ir sukilimo vadovų Povilas Mikulskis – taip pat socialdemokratas, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys (1924–1927), III Seimo (1926) atstovas, geležinkelininkų profesinės sąjungos veikėjas – sukilimui jau išsikvėpus buvo nukautas rugsėjo 10 d., policijai „mėginant jį sulaikyti“. O štai jo pavaduotojas Feliksas Saltonas, pagrobęs 200 tūkst. litų ir 3 tūkst. dolerių iš Lietuvos banko Tauragės skyriaus, iš balos išlipo, galima sakyti, sausas, ir dingo iš visuomenės akiračio. „Respublikos gynimo komiteto vardu“ pareikalavęs grynųjų neva „ginklams pirkti“, žūtbūtinai veikiantis plėšikas tokią dramatišką akimirką kažkodėl nusprendė tenkintis palyginti kuklia suma, nors bankas skyriuje tuo metu turėjo 1,5 mln. litų...

F. Saltonas su dalimi pagrobtų pinigų, kitą dalį jau spėjęs perduoti P. Mikulskiui, įkliuvo latvių pasieniečiams, mėgindamas nelegaliai pereiti sieną. Lietuvos teisėsauga didelio džiaugsmo dėl šio kaimynų „laimikio“ neparodė – traukti atsakomybėn vieno didžiausių šio nusikaltimo vykdytojų nesiskubino. „Prie suimtųjų sukilėlių trūksta tik Saltono, Majaus ir dar kelių asmenų, kuriuos tuo tarpu ponas Budrys nenori areštuoti ir siųsti Tauragėn“, – rugsėjo 16-ąją, praėjus savaitei po sukilimo, Kaunui raportavo ką tik pareigų eiti stojęs naujasis Tauragės komendantas.

Sukilėlių vardu banką apiplėšęs F. Saltonas, pasak A. Anušausko ir G. Sviderskytės, vėliau kvotose nebuvo vadinamas net aktyviu maištininku: esą jis apskritai nedalyvavo rengiant sukilimą. Tyrinėtojai daro prielaidą, kad F. Saltonas veikiausiai buvęs provokatorius, o banke gauta suma – iš anksto jam pažadėtas atlygis.

Mįslinga ir Antano Majaus asmenybė. Įsakymas pradėti sukilimą buvo išspausdintas atsišaukimuose, šie išklijuoti viešose vietose „kapitono Majaus“ vardu. Jis buvo atsargos karininkas, už dalyvavimą tų pačių metų pavasarį irgi nepavykusiame vadinamajame Pajaujo perversme ištremtas į kaimą. Tačiau Tauragėje jis nebuvo net pasirodęs. Policijai vėliau aiškino apie sukilimą nieko nežinojęs: su giminėmis esą kūlęs javus ir labai nustebęs, kai išgirdo per radiją pranešimą, kad už jo sugavimą paskirta 6 tūkst. litų premija. „Tikėtina, – rašo A. Anušauskas ir G. Sviderskytė, – kad Majus tyčia nusišalino nuo sukilimo, nes dirbo saugumo ar žvalgybos tarnyboms.“ Sukilėliams, pasak knygos autorių, buvo paspęsti mirtini spąstai.

Pertvarkė, „kad būtų žinoma viskas“

Tai netiesiogiai patvirtina ir keista tarpžinybinės komisijos bausmių politika. Tauragės komendantas, sukilimo išvakarėse reikalavęs palikti mieste daugiau kareivių ir geriau apginkluoti policiją, „už nesugebėjimą pasipriešinti“ valdžios buvo suimtas ir įkalintas. O štai Tauragės politinės policijos valdininkas Juozas Šavinis, kuris, anot istorikų, „nebuvo naujokas konspiraciniuose žaidimuose“, dėl tikro ar tariamo bejėgiškumo tapo lengvu sukilėlių „grobiu“, buvo jų internuotas, bet iš komisijos tesusilaukė griežto papeikimo. Be to, neaptinkama net ir žinių, kad ši palyginti švelni nuobauda tiesioginių viršininkų pareigūnui būtų buvusi paskirta. A. Anušauskas su G. Sviderskyte kelia retorinį klausimą: galbūt Šavinio „aplaidumas buvo tyčinis ir dėl to nebaustinas“?

Toliau jie rašo: „Vyriausybė su maištininkais žaidė kaip katė su pele, saugumo tarnybos dirbo puikiai ir beveik visada turėdavo reikiamos informacijos. O maištininkai, užuot nuvertę ar bent susilpninę autoritarinį režimą, jį tik sustiprino. Dėl to būtų galima spėti, kad Lietuvos saugumo tarnybos bent jau prisidėjo prie to, kad organizuotas sukilimas kiltų kaip chaotiškos riaušės. Veikiausiai pareigūnai tyčia leido sukilėliams siautėti Tauragėje, kad būtų diskredituotos opozicinės politinės jėgos – valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai. Tokiu būdu valdžios kova su opozicija buvo ne tik palengvinta, bet ir pateisinta.“

„Tikėtina, – atkreipia dėmesį knygos „XX amžiaus slaptieji archyvai“ autoriai, – kad Budrys, turėdamas žinių apie rengiamą sukilimą, įvykdė slaptą operaciją jam sužlugdyti ir po to „dangstė“ savo agentus – banką apiplėšusį Saltoną, nusišalinusį vadeivą Majų ir pasyvųjį Tauragės politinės policijos valdininką Šavinį.“

Politinės Tauragės pučo pasekmės vienareikšmiškai buvo naudingos tautininkams. Vidaus reikalų ministras ragino spaudoje įvykius pateikti ne tik kaip politinį banditizmą, bet ir kaip smerktiną valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų organizacijų iniciatyvą. Slaptame įsakyme ministras pabrėžė: „Apskričių viršininkams aš daviau pilną galimybę pertvarkyti policijos aparatą, parinkti tarnautojus, pavedžiau jų žinion kriminalinę ir politinę policijas, reikalavau sutvarkyti padėtį apskrityje taip, kad jiems būtų žinoma viskas, kas darosi valsčiuje, seniūnijoje, kaime.“

Vyriausybės atstovai visą dešimtmetį žaidė „plečkaitininkų korta“, per spaudą nuosekliai formuodami viešąją nuomonę, esą ši grupė kelia didžiulę grėsmę Lietuvos valstybingumui. Tačiau atverti istoriniai archyvai liudija, kad šios grupės veikla buvo tiek Lenkijos, tiek Lietuvos slaptųjų tarnybų dėmesio ir manipuliacijų objektas, kiekviena šalis savaip stengėsi jį panaudoti savo reikmėms. Lenkijos karinė žvalgyba ir karo atašė Rygoje dar 1927 m. gruodį gavo tokį savo agento pranešimą: „Kas dėl Plečkaičio ir jo grupės, tai Plečkaitis, kaip komunistuojantis asmuo, nėra gerbiamas lietuvių socialdemokratų, ką jau kalbėti apie inteligentus ir valstiečius, kurie greičiau sveikintų lenkų ulonus, negu žmones iš Plečkaičio grupės.“

Vis dėlto ne tai įdomiausia visoje šioje byloje. 1939 m. Vilnių grąžinus Lietuvai, su kitais šio krašto gyventojais Lietuvoje atsidūrė ir būrys plečkaitininkų. Būtų buvę natūralu, jei šalies vyriausybė juos būtų pasitikusi su antrankiais. Tačiau įvyko priešingai. J. Paplauską, vieną iš plečkaitininkų lyderių, Smetonos valdžia įvertino – skyrė 2 tūkst. dolerių premiją.

„Jei nebūtų buvę nežinomų jo nuopelnų Lietuvai, Kaune jam būtų garantuota kalėjimo kamera. Tačiau apie paskutinius plečkaitininkų veiklos metus kol kas nerasta duomenų nei Lenkijoje, nei Lietuvoje“, – rašo A. Anušauskas ir G. Sviderskytė.

Lietuvą pavertė tėvonija

Pirmoje straipsnio dalyje esame rašę, kad ilgainiui slaptoji policija nebesitenkino žiniomis, „kas darosi valsčiuje, seniūnijoje, kaime“. Ji ėmė aktyviai skverbtis ir į kariuomenę, bandydama užverbuoti karininkus ir sekti valdančiajam režimui, jos nuomone, per mažai lojalius kariškius. Kariuomenės vadas generolas Petras Kubiliūnas bandė tam pasipriešinti.

„Žygio tikslas buvo pranešti Smetonai apie esamą Lietuvoj nepakenčiamą padėtį, – vėliau tardytojams prisipažins vienas 1934 m. birželio 7 d. nesėkmingo perversmo dalyvių aviacijos kapitonas Ignas Vylius. – Šnipinėjimas karininkų tarpe nuteikė taip, kad ilgiau to viso pakęsti nebuvo galima.“

Atsargos generolas Kazys Ladyga privačiame laiške prezidentui Antanui Smetonai išrėžė tiesiai: šalies kariuomenė yra „bereikšmė ir prireikus neparodytų jokios jėgos, tik ištižimą“. Nuo pat pirmojo perversmo ji, anot generolo, įvelta į politines kovas ir darosi vis mažiau patikima; būtina skubiai imtis priemonių tautai ir valstybei apsaugoti.

Tačiau grįžkime prie Augustino Voldemaro, buvusio ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro, ištremto į Platelius, gavusio namų areštą netrukus po to, kai tik buvo pašalintas iš pareigų 1929 m. rugsėjį. Tremtis tegalėjo trukti metus, todėl neišsprendė klausimo, kaip izoliuoti vieną stipriausių ir atkakliausių A. Smetonos oponentų. „Galutiniam sprendimui, – rašo atsiminimuose A. Voldemaras, – buvo numatyta tokia išeitis: rugpjūtį inscenizuotas pasikėsinimas prieš vidaus reikalų ministrą, daugelis areštuota, pradėtas teisminis tyrimas ir 1931 metų vasarį aš patrauktas atsakomybėn už sukilimo rengimą.“

Teismo procesas vis dėlto parodė, kad jokio pasikėsinimo nebūta. Kai kurie dokumentai tiesiog diskreditavo bylą: arešto orderiai buvo pasirašyti dar prieš „pasikėsinimą“, dėl kurio pateikti įtarimai. Byla buvo perduota karo teismui, šis atmetė kaltinimą, neva buvo rengtas ginkluotas sukilimas. A. Voldemaras išteisintas.

Tačiau pilietinių teisių buvęs vienas valstybės vadovų vis tiek neatgavo. Išteisinus pakeista tik tremties vieta – vietoj Platelių jis buvo išsiųstas į Zarasus. Policija, kaip ir anksčiau, kontroliavo kiekvieną žingsnį. A. Voldemaras rašo: „Kai byla dėl ginkluoto sukilimo rengimo ir jo pradžios (pasikėsinimo į Rusteiką) žlugo, man teko dar apie penketą kartų stoti prieš teismą dėl įvairių kaltinimų, tačiau teismas mane vis išteisindavo. Tai truko iki 1933 metų.“

Respublikos prezidentas A. Smetona, pasak A. Voldemaro, palengva „pavertė Lietuvą savo tėvonija, o jos piliečius – savo baudžiauninkais, su kuriais jis galėjo elgtis kaip jam patinka, nesilaikydamas jokių įstatymų, net tų, kuriuos patys išleido. <...> Todėl nekeista, kad visi norėjo arba nuversti Smetoną, arba bent sušvelninti jo režimą.“

Netiesiogiai tai pripažįsta ir generolas Stasys Raštikis, Lietuvos kariuomenės vadas 1934–1940 metais. Pirmame savo atsiminimų „Kovose dėl Lietuvos“ tome jis rašo, kad A. Smetona Lietuvos visuomenėje ir kariuomenėje turėjo „gan didelę opoziciją, ypač vėliausiais nepriklausomybės metais. <...> Didelė tautos dauguma nesutiko su Smetonos politine linija, ypač su jo vidaus reikalų politika, ir buvo priešinga jam“.

Priežasčių buvo daug, tačiau bene labiausiai opoziciją skatino socialiniai veiksniai: buvimas valdžioje arba prie valdžios tapo turtų šaltiniu.

Pratrūko pelnymosi aistra

Lietuvoje turtingų žmonių, pasak A. Voldemaro, nebuvo. Patys turtingiausi – tai lenkų dvarininkai, namų savininkai, fabrikantai. Į juos lygiavosi kai kurie žydai ar jų įmonės. Žydų rankose buvo sukaupta beveik visa prekyba. Lietuviai beveik išskirtinai buvo valstiečiai, tai ir apibūdina jų ekonominę padėtį. Iš valstiečių kilusi lietuvių inteligentija negalėjo būti net pasiturinti: caro laikais pasilikę Lietuvoje išsilavinę žmonės eidavo antraeiles laisvųjų profesijų pareigas, o už šalies ribų tegalėjo pakliūti į valstybinę tarnybą.

Nepriklausomoje Lietuvoje tų inteligentų padėtis pasikeitė, atsirado galimybė turėti savo rankose valdžią. „Pasipelnymo aistra nesulaikomai pratrūko nuo pat nepriklausomos Lietuvos pradžios, – tvirtina A. Voldemaras, pirmasis Lietuvos ministras pirmininkas. – Valstybinės monopolijos ir rangos tapo didžiausiais turtėjimo tamsiais keliais šaltiniais. Man, būnant valdžioje, teko iš arti susidurti su tais tamsiais veikėjais. Tuo metu jie buvo labai stipri jėga, į kurią reikėjo rimtai atsižvelgti. Mano motyvuotos rezoliucijos, kad reikia tokius veikėjus patraukti atsakomybėn, likdavo gulėti Teisingumo ministerijoje, nes Smetona slapta nuo manęs įsakydavo bylų nekelti.“

Prancūzijos konsulas Anri išvykdamas iš Lietuvos pasakojo A. Voldemarui, kad per vieną Finansų ministerijos departamento direktorių ministro pirmininko Juozo Tūbelio žmonai perdavęs stambų kyšį iš tabako tresto, norinčio Lietuvoje tapti monopoliniu. Monopolijos trestas negavo, todėl konsului teko padėti nemaža pastangų, kol iš J. Tūbelio atgavo pinigus. Tokio pobūdžio „ūkininkavimas“ ir buvo ta priežastis, kodėl visa grupė asmenų – dalis aukštų politikų ir su jais artimus ryšius palaikančių asmenų – per labai trumpą laiką nepaprastai praturtėjo.

A. Voldemaras tvirtina sužinojęs apie vokiečių „sudarytą sąrašą, kuriame buvo nurodyta lietuviškų firmų ir asmenų kredito galimybės. Pasirodė, kad pagal turtą pirmą vietą užima Glemža – „Pienocentro“ vadovas. Trečioje vietoje buvo įrašytas Tūbelis. Pats turtingiausias iš lietuvių nepriklausomos Lietuvos susikūrimo metais – Vailokaitis – nukrito į 19 vietą. Sąraše yra ir žydų pirklių bei firmų. Pasirodo, lietuviai pralenkė net žydus. <...> Iš laisvųjų profesijų kai kurie advokatai pasistatė namus ar pirko dvarus. <...> Ne visi praturtėjusieji buvo Smetonos šalininkai. Daugelis jų laikėsi nuošaliai nuo politikos arba net buvo opozicijoje. Bet režimas buvo jiems naudingas kitu atžvilgiu. Atsirado daug įnirtingų administracinių ir teisinių bylų. Už jas advokatai gaudavo kur kas didesnį honorarą“.

Oponentams rengė daug staigmenų

1933 m. pavasarį A. Voldemaras Prancūzijoje išleido knygą „Lietuva ir jos problemos“. Nors knyga parašyta prancūzų kalba ir Lietuvoje buvo prieinama tik labai ribotam skaitytojų skaičiui, vyriausybinė spauda sutiko ją nepaprastai priešiškai. Prasidėjo nauja kampanija prieš A. Voldemarą: esą jis – germanofilas. „Į šmeižtus man atsakyti neleisdavo. Jei aš traukdavau šmeižikus į teismą, tai teismas gaudavo nurodymą nieko neveikti. Yra mano skundų, kurie iki šiol niekieno nė karto nenagrinėti“, – prisimena garsusis Zarasų tremtinys.

Lietuvoje vis didėjant socialinei įtampai ir visuomenės sluoksnių nepasitenkinimui A. Smetonos autoritariniu režimu, tuo pat metu sparčiai komplikavosi ir tarptautiniai santykiai. 1934 m. vasario 18 d. A. Smetonos dekretu buvo priimtas Tautai ir valstybei saugoti įstatymas. Juo vadovaudamasi Lietuvos saugumo policija 1934 m. vasarį ir kovą surengė masinius Klaipėdos krašto vokietininkų areštus, suėmė ir lyderius Ernstą Neumanną ir Theodorą von Sassą. Iš viso atsakomybėn patraukti 142 asmenys, ir tai labai komplikavo Lietuvos ir Vokietijos santykius.

A. Voldemaras tuo metu parašė minėtąjį įstatymą ir tuometę politinę situaciją nagrinėjantį straipsnį pavadinimu „Lemtingu keliu“. Straipsnį laikraštis perdavė cenzoriui. Cenzorius, pasak A. Voldemaro, „lyg ir norėjo jį praleisti, išbraukęs kai kurias vietas, bet paskui išbraukė visą straipsnį“. Mat prieš cenzoriui priimant galutinį sprendimą, tekstą suskubo perskaityti pats prezidentas A. Smetona. Tačiau reikalas tuo nesibaigė. A. Voldemaras buvo areštuotas, o prokuratūra iškėlė jam dar vieną baudžiamąją bylą.

Kadangi rašyti straipsnius ir teikti juos cenzoriui net ir pagal to meto įstatymus nebuvo laikoma nusikaltimu, saugumo policija perdavė A. Voldemaro straipsnio kopiją į vieną nedidelį vokiečių laikraštį. Pastarasis jį tučtuojau ir paskelbė. „Tada mane jau apkaltino, kad aš parašiau ir išspausdinau straipsnį vokiečių laikraštyje. Aš lengvai įrodžiau, kad straipsnis parašytas lietuviškai lietuviškam laikraščiui, kuris jį pateikė cenzūrai, o dėl straipsnio pasirodymo vokiečių laikraštyje nurodžiau net slaptosios policijos agentą, jį ten atidavusį“, – prisimena A. Voldemaras.

Prokuratūrai kaltinimo teko atsisakyti, pasodinti A. Voldemaro į kalėjimą už straipsnį nebuvo galima, tačiau vyriausybinėje spaudoje kampanija prieš jį dėl tariamo bendradarbiavimo vokiečių spaudoje tęsėsi. „Netrukus paaiškėjo, kad Smetonos vyriausybė rengia man kitą siurprizą“, – rašo atsiminimuose įtakingiausias tuomečio prezidento politinis oponentas.

Sankcijų žadėjo netaikyti

Naktį iš 1934 m. birželio 6-osios į 7-ąją karo aviacija, šarvuočių rinktinė, husarų, 5-asis pėstininkų pulkai, dalis 2-ojo pėstininkų pulko buvo apginkluoti ir išvesti į Kauno gatves. Kariuomenė užėmė vyriausiąjį štabą, telefono ir telegrafo centrinę stotį, paštą, apsupo Vidaus reikalų ministeriją, Valstybės saugumo departamentą, policijos nuovadas, pastatė sargybinius prie tiltų. Pasak istoriko Gedimino Rudžio, buvo suimtas ir į vyriausiąjį štabą atvežtas Kauno miesto ir apskrities karo komendantas pulkininkas Pranas Saladžius; norėta suimti ir ministrą pirmininką J. Tūbelį, tačiau šis suskubo pasislėpti.

Svarbiausi įvykiai vis dėlto vyko prezidentūroje. A. Smetonai pavyko susisiekti su Karo mokyklos viršininku generolu Jonu Jackumi, šis ėmėsi energingai organizuoti prezidentūros rūmų gynimą. Jo žinioje buvo ne tik Karo mokyklos pajėgos, bet ir 3-iasis artilerijos pulkas, dalis 2-ojo pėstininkų pulko. Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininko ir prezidento jodinėjimo pramogų partnerio generolo P. Kubiliūno vadovaujamiems sukilėlių atstovams su reikalavimais atvykus į prezidentūrą, A. Smetona nesijautė bejėgis aplinkybių įkaitas. Žinodamas, koks užnugaryje išsirikiavusios jėgos potencialas, jis gerai suprato, kad maištininkų ėjimų skaičius irgi ribotas, o bandymas aklai siekti savo tikslų neišvengiamai baigsis kraujo praliejimu, gal net ir nemažu.

Todėl, kitaip nei prezidentas Kazys Grinius, 1926 m. gruodžio 17 d. užkluptas švenčiantis savo 60 metų sukaktuves ir visiškai nepasiruošęs panašiai įvykių eigai, A. Smetona jautėsi gana tvirtai ir atitinkamai atsakė į maištininkų reikalavimus. Abi pusės greitai įsitikino, kad kraują pralieti niekam nenaudinga, nes nei jo baigties, nei padarinių, sprendžiant iš akistaton stojusių kovinių dalių pajėgumo, nebuvo galima prognozuoti. Prezidento kabinete tą naktį vyko veikiau taktinė, pozicinė ir diplomatinė nervų kova, nei ultimatumų svarstymas.

Į sukilėlių reikalavimą paleisti J. Tūbelio ministrų kabinetą, o naują pavesti sudaryti A. Voldemarui A. Smetona atsakė, esą reformuoti vyriausybę yra numatęs ir pats, tačiau su A. Voldemaru dirbti nesutiksiąs, nes šis „Lietuvai esąs politinis banditas“. Nieko aiškaus nesutarta ir dėl naujai suformuluoto reikalavimo nutraukti voldemarininkų persekiojimą, leisti A. Voldemarui dėstyti universitete, krašto apsaugos ministru paskirti Kazį Škirpą, netaikyti jokių sankcijų pučo dalyviams.

Tardymo protokole cituojamas aviacijos majoras Jonas Pyragius liudija, kad A. Smetona žadėjęs, jog „už šio įvykio veiksmus iki šio momento jokių sankcijų nebus taikoma, jei šio įvykio dalyviai tuojau vyks namo“. Tad deryboms nepasisekus, kitų priemonių imtis nesiryždamas generolas P. Kubiliūnas paraginęs visus vykti namo, esą „viskas bus užmiršta ir nepatogu bus, jei atsikėlę gyventojai miesto gatvėse pamatys kariuomenę“.

Teisė už nebūtą sukilimą

Vis dėlto užmiršta neliko niekas. Įvykiams ištirti buvo sudaryta speciali tardymo komisija, o byla iškelta ir atsakingieji nubausti taip pat sparčiai, kaip ir Tauragės pučo ar pasikėsinimo į ministrą pirmininką A. Voldemarą dalyviai. Jau po mėnesio – liepos 9-ąją – prezidento paskirti nauji krašto apsaugos ministras ir vyriausiojo kariuomenės štabo viršininkas pasirašė nutarimą, skiriantį bausmes maišto dalyviams. Tačiau ir šį kartą bausmės išsiskyrė dėmesį traukiančiu „selektyvumu“: 22 iš 111 sukilime dalyvavusių karininkų buvo pažeminti į eilinius ir pašalinti iš kariuomenės, 46 – paleisti į atsargą nepažeminti, o kiti 32 karininkai, „kaipo vykdę savo viršininkų įsakymus ir nesuvokę įsakyto darbo kaltingumo“, palikti nenubausti.

Maišto vadų bylą sprendė karo lauko teismas. 1934 m. liepos 15 d. paskelbtas nuosprendis: P. Kubiliūnas, P. Bačkus ir Juozas Narakas nuteisti mirties bausme sušaudant. Buvusiems karininkams ir kariuomenės vadams padavus malonės prašymus mirties bausmės buvo pakeistos: P. Kubiliūnui skirtas sunkiųjų darbų kalėjimas iki gyvos galvos, P. Bačkui – 15, J. Narakui – 12 metų kalėjimo.

12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo skirta ir A. Voldemarui, kuris „Kubiliūno maišto“ dieną gyveno ištremtas Zarasuose, saugumo agentų sekamas ir policijos prižiūrimas. Sunku įsivaizduoti, kaip tokiomis sąlygomis žmogus, neturintis kitų ryšio su aplinkiniais priemonių, išskyrus pašto korespondenciją, kontroliuojamą slaptųjų tarnybų, galėtų organizuoti valstybės perversmą ar dalyvauti sukilime. To meto patirtį A. Voldemaras taip aprašo: „1934 metų birželio 7 dieną, 5 val. ryto, mane pažadino kažkokie nepažįstami kariškiai, kurie pareiškė, kad jiems įsakyta skubiai mane nugabenti į Kauną. Ginkluota policijos sargyba buvo savo vietoje, todėl man atrodė, kad viskas vyksta kaip įprasta. Mane įsodino į automobilį stebint policininkams, už miesto persodino į lėktuvą, ir 8 val. ryto buvau jau Kaune, pas lakūnus. Ten sužinojau, kad naktį sukilo kai kurie daliniai, jų delegaciją priėmė Smetona, žadėjo paskirti naują kabinetą ir nieko už pučą nepersekioti.

Klausinėdamas greitai sužinojau, jog pats pučas buvo organizuotas su Smetonos žinia, kad galėtų, viena, mane apkaltinti kariniu lėktuvu atskridus į Kauną, o antra, išsiaiškintų opozicinius elementus armijoje. Aš buvau atiduotas karo lauko teismui už dalyvavimą ginkluotame sukilime. Už sukilimą nieko kito, be manęs, neteisė. Aš klausiau teismą: kur tai girdėta, kad sukiltų vienas žmogus? Vienintelis kaltinimo liudytojas paliudijo, kad aš nekaltas, kad nei rengęs sukilimą, nei jame dalyvavęs. Vis dėlto man priteisė 12 metų kalėjimo. Po mėnesio tas pats Smetona pasirašė įstatymą, pagal kurį birželio 7-ąją nebuvo jokio ginkluoto sukilimo, o tik karinės disciplinos pažeidimas. Bet manęs iš kalėjimo neišleido.“

Pasaulis įvykius Lietuvoje stebėjo įdėmiai ir darė atitinkamas išvadas. Vienas švedų diplomatas anuo metu rašė: „Jei Lietuva ir toliau kels Europai nerimą, vieną dieną pamatysime, kaip visi ramiai stebime šios valstybės išnykimą.“ Lenkijos centriniame kariniame archyve saugomas 1933 m. lenkų agento pranešimas, kuriame jis, be kita ko, atkreipia dėmesį: „Dabartinio režimo pastangos nuslopinti visuomenėje bet kokį domėjimąsi politika jau davė visiškai realių rezultatų ir dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie laikomi mąstančiais, nusimanančiais politikoje, skaitančiais laikraščius ir retsykiais keliančiais kokius nors visuomeninius ar net politinius klausimus, pavirto į apatiškus politiniams įvykiams kurčius, visiškai vienos idėjos persmelktus žmones: reikia tikėtis iš vadovybės, kuri, atseit, viską padarys.“

Kodėl internuotojo dalia ištiko ir S. Raštikį?

Generolą P. Kubiliūną, ėjusį vyriausiojo štabo viršininko arba kariuomenės vado pareigas, pakeitė generolas Stasys Raštikis. Kas atsitiko, kad ilgainiui ir generolo S. Raštikio butas, kaip jis rašo atsiminimuose, „buvo apstatytas politinės policijos šnipais“, o jo „privati korespondencija, telefoniniai pasikalbėjimai buvo griežtai cenzūruojami“?

Apie tai – ketvirtoje, paskutinėje straipsnio dalyje.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Juozaičio pranašystė: jei taip toliau, po 20 m. nebebus lietuvių kalbos ir tautos (1397)

„Niekada taip nebuvo, kad lietuvis taip ėstų lietuvį. Po bet kurio straipsnio tokių keiksmų...

Su Nekrošiumi dirbusios aktorės vos tramdo ašaras: taip netikėta, taip staiga (36)

Antradienio rytą Lietuvą žaibiškai apskriejo liūdna žinia – mirė garsus teatro režisierius...

Orai: laikysis lengvas šaltukas

Lapkritis persirita į paskutinį dešimtadienį ir, panašu, artėja prie jam būdingų orų.

Andrius Užkalnis: mano šuo maitinasi geriau negu visa tavo šeima (473)

Lietuviai, nacionalinio maisto gadintojai. Ar pastebėjote, kad lietuviai blogiausiai elgiasi su tuo...

Markauskas pardavė jį iš posto išvertusį ūkį: politika privertė daryti greitus sprendimus (24)

Per patį skandalo dėl neteisėtai ariamos žemės įkarštį tuometinis žemės ūkio ministras...

Tenerifėje atostogavęs lietuvis apie salai smogusią stichiją: sakė, kad tai – anomalija (27)

„Tai ne eilinis įvykis, nes anomalija ne bet ką vadina“, – taip savaitgalį šėlusią...

DELFI autoriai pagerbti Titanų statulėlėmis (22)

Antradienio vakarą į iškilmingą vakarą MO muziejuje rinkosi DELFI autoriai ir bičiuliai. Čia...

Antrame kėlinyje įvarčiais prapliupę serbai sutriuškino Lietuvos rinktinę (204)

Lietuvos futbolo rinktinė sužaidė geriausią pirmą kėlinį UEFA Tautų lygoje, tačiau antrajame...

Neuromokslininkas Bredesenas: norite nesusirgti Alzheimeriu – venkite pagrindinių ligos sukėlėjų (27)

„Holistic Primary Care“ redaktorius Erikas Goldmanas kalbasi su dr. Dale’u Bredesenu –...

„Žalgirį“ CSKA pasitiko netikėtai vėsiai, bet su komplimentais specialiai Krepšinis.lt iš Maskvos (3)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai antradienio vakarą surengė pirmąją treniruotę Maskvoje prieš...