aA
1929 m. gegužės 6 d. prie Valstybės teatro sodelio Laisvės alėjoje, Kaune, sustojo tarnybinis ministro pirmininko Augustino Voldemaro limuzinas. Teatro rūmuose vyko po Vakarų Europą su koncertine turnė keliavusio Maskvos kvarteto koncertas. Jame turėjo dalyvauti ir aukščiausieji Lietuvos Respublikos pareigūnai – prezidentas Antanas Smetona ir ministras pirmininkas A. Voldemaras.
Augustinas Voldemaras
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Tačiau prezidentas į renginį neatvyko, o premjeras vėlavo. Valstybės teatro sodelis jau buvo tuščias, o koncertas – prasidėjęs, kai iš limuzino išlipo ministras pirmininkas su žmona Matilda, sūnėnu Lulu, savo adjutantais kapitonu Pranu Gudynu ir kapitonu Leonu Virbicku.

„Dingusių draugų“ šūviai

„Kai jau buvome netoli teatro, – savo atsiminimuose pasakoja A. Voldemaras, – pasigirdo šūviai. Atsigręžęs pamačiau, kad mus lydėjęs lakūnas (P. Gudynas – V. V.) nugriuvo, žmona griebė griūvantį devynerių metų sūnėną, o mano adjutantas peršautais plaučiais vejasi teroristus. Peršovė žmonos paltą ir suknelę dviejose vietose prie pat širdies. Kulka nuslydo per odą jos net neįdrėskusi. Aš vienas likau nepaliestas, galbūt todėl, kad man skirta kulka įstrigo revolveryje – taip vėliau buvo nustatyta.“

Aviacijos kapitonas P. Gudynas (1900–1929) buvo nušautas vietoje. Sužeistas kapitonas L. Virbickas nesėkmingai bandė pasivyti teroristus. A. Voldemaras nedelsdamas iškvietė „atitinkamus valdžios organus“, kad šie imtųsi priemonių ir sugautų teroristus. Tačiau, kaip liudija pasikėsinimą patyręs ministras pirmininkas, pasirodė, kad vidaus reikalų ministras jau padėjo jiems pabėgti. Užuot sulaikęs publiką teatre, kol take bus kruopščiai ištirti pėdsakai, jis pasiskubino išleisti ją į sodelį, todėl visi pėdsakai dingo. „Kitą dieną gavau paštu du anoniminius laiškus, kurių viename buvo parašyta, kad pasikėsinimo gijos eina į prezidentūrą, o kitame – kad teroristai pasislėpė kieme, kur gyveno Smetonos artimiausias patikėtinis ir giminaitis Tūbelis.“

Tik atsitiktinumas padėjo areštuoti vieną jų. Ir, beje, tą, kuris pasikėsinime atliko daugiau statisto, ne vykdytojo vaidmenį. Netrukus po atentato jis netyčia susižeidė granata, paplūdęs kraujais atėjo pagalbos į eigulio trobelę Kaišiadorių girininkijoje, Lietuvos ir Lenkijos demarkacinės linijos pašonėje, kur kurį laiką slapstėsi teroristinio akto vykdytojai. Atsargus ir apdairus miškininkas nedelsdamas iškvietė policiją.

Pasirodė, tai būta Universiteto Technikos fakulteto studento Aleksandro Vosyliaus. Jis buvo apkaltintas, kad su kitais nenustatytais asmenimis kėsinosi į ministrą pirmininką A. Voldemarą ir prezidentą A. Smetoną. Mat palei kelią į teatro sodelį buvo rasta dar ir bomba, turėjusi sprogti pravažiuojant prezidento automobiliui. Kadangi prezidentas į teatrą neatvyko, pasikėsinimo išvengė, tačiau kaltinimas A. Vosyliui už ketinimą nužudyti ir prezidentą liko. Karo lauko teismo jis buvo nuteistas mirties bausme sušaudant.

„Šiame nusikalstamame darbe mano tik tiek tėra kaltės, kad prigulėjau prie teroristų organizacijos turėdamas tikslą nuversti esamą dabartinę vyriausybę ir buvau pasiryžęs tik vien prieš Ministerio Pirmininko gyvybę, bet jokiu būdu ne prieš Jūsų Ekscelenciją, p. Prezidente“, – malonės prašyme rašė A. Vosylius. Jis tvirtino neprigulėjęs prie „maksimalistų bei plečkaitininkų grupių, kaip šiandieną Teismas savo sprendimu pripažino, bet tik prigulėjau ir tą įvykdyti buvau pasiryžęs vien dėl to, kad iki šiol nebuvo manoma sušaukti seimo. Įvykio momente į Ministerį pirmininką aš nebuvau paleidęs nė vieno šūvio, nes jis buvo apsuptas pašalinių asmenų, kurių kraujo pralieti nenorėjau, o tie šūviai buvo kaip tik tų dviejų dingusių mano draugų.“

„Respektabilūs“ veikėjai

Nuteistasis prašė mirties bausmę pakeisti kalėjimu. Ant prašymo uždėta rezoliucija: „Atmesti. A. Smetona. 23-V-29“. Pasak Kasparo Pociaus, tame pačiame lape įrašyta: „Malonės prašymas atmestas, yra man paskelbta 1929 m. gegužės 24 d. 1 val. 42 min.“ Pasirašė A. Vosylius. Mirties bausmė įvykdyta 1929 m. gegužės 24 d. 2 val. 24 min. Kauno VI forto rajone.

Stebina įvykių proceso sparta: gegužės 6 d. – pasikėsinimas, gegužės 24 d. – vienam sąmokslo dalyvių jau įvykdoma mirties bausmė. Vadinasi, nusikaltimui išaiškinti, ištirti, nuosprendžiui priimti ir egzekucijai įvykdyti nereikia nė trijų savaičių! Stulbinantis politinės vadovybės ir teisėsaugos struktūrų pasitikėjimas savo teisumu! O gal tai pastanga skubiai likviduoti į teisėsaugos rankas atsitiktinai pakliuvusį pavojingą liudytoją?

A. Voldemaras tvirtina, kad A. Vosylius ne tik teisme kategoriškai neigė sąmokslininkų siekį nužudyti prezidentą. Net ir vykdant mirties nuosprendį jis pakartotinai neigė kėsinęsis į A. Smetonos gyvybę...

A. Voldemaras sovietų Butyrkų kalėjime Maskvoje žuvo anksčiau (1942) negu išryškėjo kitų dviejų sąmokslininkų ir teroristų socialiniai portretai bei jų biografiniai vingiai. Anuomet tai buvo taip pat studentai teisininkai Andrius Bulota ir Martynas Gudelis, vėliau „respektabilūs“, vienas – sovietinės Lietuvos, kitas – ir išeivijos veikėjas.

Trūko ištikimybės įrodymų

A. Bulota (1907–1974) tapo iškiliu teisininku okupuotoje Lietuvoje: buvo teisės mokslų kandidatas, docentas, Vilniaus V. Kapsuko universiteto Valstybinės teisės katedros vedėjas. Kaip teigia Vilius Kaminskas, magistrinio darbo „Andriaus Bulotos ir Martyno Gudelio žurnalistinės kūrybos bruožai“ autorius (2006, VDU), Tarybų Lietuvos teisininkus keletą dešimtmečių rengė žmogžudys ir politinis teroristas. Tai nuo jo rankos krito nekaltas jaunas žmogus – kapitonas P. Gudynas. Apie tą kruviną darbą – pasikėsinimą į prof. A. Voldemarą – komunistinis režimas 1977 m. išleido A. Bulotos autobiografinę apysaką „Limuzinas Nr. 4“. Joje su enkavedistų šaltakraujiškumu ir net tam tikra samdomo žudiko bravūra pasakojama apie aną tamsų darbą.

Nepražuvo ir M. Gudelis (1906–1993). Pabėgęs iš Lietuvos, rašė korespondencijas kairiųjų dienraščiui „Lietuvos žinios“ iš Berlyno, Paryžiaus, Barselonos (čia dirbo Ispanijos anarchistų štabe). Dalyvavo pilietiniame kare (kaip ir A. Bulota) respublikonų pusėje, 1941 m. atsidūręs JAV dirbo Čikagos socialistų laikraštyje „Naujienos“. Tapo išeivijos „rašytoju, žurnalistu, vertėju“.

Kelios, beje, įdomios detalės. Po pasikėsinimo apie tris savaites slapstęsi Kaišiadorių urėdijos miškuose, A. Bulota ir M. Gudelis perėjo Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos liniją ir atsidūrė okupuotame Vilniaus krašte. Paskui išvyko į Čekoslovakiją, vėliau – į Austriją, kur legaliai apsigyveno. A. Bulota mokėsi Vienos aukštojoje ekonomikos ir komercijos mokykloje.

Kas padėjo teroristams įveikti budriai saugotą Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos liniją, nelegaliai pereiti Lenkijos ir Čekoslovakijos sieną, pakliūti į Austriją ir ten legalizuotis? Ir kokiomis lėšomis jie išsilaikė užsienyje penkerius metus? Net studijavo aukštojoje mokykloje! Istorija apie tai kol kas nutyli.

Žinoma tik tai, kad 1934 m. lapkričio 6 d. A. Bulota iš Vienos nusiuntė laišką į Maskvą Lietuvos komunistų partijos atstovybei prie Kominterno. „Vienintelis kraštas, kur tikiuosi rasti prieglaudą, tėra Sovietų Rusija“, – rašė jis savo laiške Z. Angariečiui ir prašė, kad Sovietų Sąjungoje jam būtų leista tęsti mokslą. Leidimo atvykti į stalininę totalitarizmo citadelę A. Bulota negavo, tačiau Austrijos komunistų padedamas išvyko į Ispaniją įrodyti savo ištikimybės komunistų internacionalui...

Palaikė dramatinę gaidą

Bet grįžkime į 1929-uosius, pasikėsinimo dienas, ir dar sykį atsiverskime A. Voldemaro „Pastabas saulėlydžio valandą“: „Daugiau kaip savaitei praėjus po pasikėsinimo, Smetona man pareiškė norįs oficialiai pasikviesti pietų visą [ministrų] kabinetą. Anksčiau jis niekad nerengdavo pietų kabinetui. Tai buvo naujiena. Aišku, aš negalėjau tokio kvietimo atsisakyti, tik paprašiau palaukti, kol pasikėsinimo aukoms pavojus bus praėjęs.“

Pietūs prezidentūroje, pasak A. Voldemaro, įvyko apie gegužės 20 dieną. Jis valgęs labai mažai, išgėręs truputį vyno ir mineralinio vandens. Naktį, apie 24 val., pasijutęs blogai – pajutęs smarkius skrandžio skausmus. Nedelsdamas ėmęsis skrandžio plovimo procedūros, tačiau skausmas nepraėjęs. Ryte iškviestas gydytojas norėjęs ištirti buvusį skrandžio turinį, tačiau politikas naudojęsis tualetu, tad padaryti to jau nebuvo galima.

A. Voldemaras tęsia: „Ir vėl tuoj pat pasklido atkaklūs gandai, kad prezidentūroje mane nunuodijo. Praktiškai tai galėjo būti lengvai padaryta, nes kiekvieno vieta prie stalo iš anksto žinoma, todėl nesunkiai galima įberti į lėkštes ar stiklines nuodų. Bet koks kaltinimas gali būti įrodytas tik padarius suvalgyto maisto analizę.

Sirgau beveik savaitę ir nepasveikęs išėjau į darbą.

Sirgdamas galėjau atidžiai apmąstyti susidariusią padėtį. Ji buvo tokia, kad ilgiau likti valdžioje su Smetona tapo neįmanoma. Visi faktai, kurie man buvo žinomi, vertė įtarinėti, kad Smetona – pasikėsinimų kvėpėjas. Tokiu atveju jis stengsis manimi atsikratyti, kad aš nesužinočiau jo vaidmens pasikėsinimuose ir nesurinkčiau reikiamų įrodymų.“

Čia dar kartą tenka prisiminti A. Vosylių ir jo pareiškimą teismo pirmininkui Braziulevičiui po to, kai 1929 m. gegužės 15 d. jam buvo perskaitytas krašto apsaugos ministro įsakymas kaltinamasis aktas. Paklausus teisiamojo, ar jis prisipažįsta esąs kaltas, įskaitant ir dalyvavimą vadinamojoje „plečkaitininkų“ organizacijoje, A. Vosylius pareiškė, kad prie plečkaitininkų neprigulėjo ir nemanė priklausyti, kad valstybės prezidento nužudyti nenorėjo, o jo, A. Vosyliaus, išmestos granatos sprogti negalėjo, nes buvo neužtaisytos. Į A. Voldemarą jis nešaudė ir granatos į jį nemetė, kaip buvo pasikėsintojų susitarta, nes nenorėjo nekaltų aukų, kadangi buvo pašalinių žmonių.

O vis dėlto nužudytas buvo būtent jis, be to, tiesiog paskubomis. Tikrieji žmogžudžiai ir pasikėsinimo vykdytojai laimingai perėjo valstybės sieną ir patikimai pasislėpė užsienyje. Šiandien jau žinoma, kad nei A. Vosylius, nei A. Bulota, nei M. Gudelis „plečkaitininkams“ nepriklausė, tačiau autoritarinio režimo cenzūros kontroliuojama ir slaptųjų tarnybų informacija „maitinama“ spauda, ypač valstybės laikraštis „Lietuvos aidas“, stengėsi palaikyti dramatinę grėsmės valstybei gaidą, kildinamą iš tikro ar tariamo „plečkaitininkų“ sąjūdžio.

Ir demokratijos turi ką slėpti

Kas buvo tie „plečkaitininkai“ ir ar jie buvo pavojingi valstybei? Istorikas Arvydas Anušauskas ir žurnalistė Gražina Sviderskytė, išleidęs knygą „XX amžiaus slaptieji archyvai“, teigia, kad vadinamoji „plečkaitiada“ tebėra vis dar „mažai tyrinėtas reiškinys“, o jos herojai tebėra mįslingi. Kas jie buvo – karšti patriotai, naivūs avantiūristai, valstybės priešai ar labiausiai ieškomi teroristai?

Žvelgiant į patį reiškinį jau XXI a. įvykių stebėtojo akimis nesunku pastebėti tam tikrų paralelių (esama, be abejo, ir reikšmingų skirtumų) su kita mįslinga organizacija, apie kurią dabar irgi daug kalbama ir plačiai rašoma, o jos vaidmuo itin sureikšmintas ir dramatizuotas, tačiau konkrečių ir įtikinamų duomenų apie jos mastą bei realiai, ne abstrakčiai, keliamą pavojų – mažoka. Turima galvoje tarptautinė teroristinė organizacija „Al-Qaeda“. Jos vadovas tarsi koks fantomas su gąsdinančiais pareiškimais periodiškai pasirodo televizorių ekranuose, internete, laikraščių puslapiuose, o pasaulio valstybių, taip pat ir galingiausių, slaptosios tarnybos, turėdamos šiuolaikines sekimo ir informacijos rinkimo priemones, štai jau antras dešimtmetis neįstengia išaiškinti ir sugauti pasaulį terorizuojančių nusikaltėlių. Neįstengia ar nenori?

Niekam ne paslaptis, kad „kovos su terorizmu“ priedanga neretai tėra patogi širma, uždengianti savanaudiškus tam tikrų grupių interesus ir abejotinos vertės priemones, kurių kitomis aplinkybėmis nebūtų galima ne tik taikyti, bet apie tai net ir garsiai prasitarti.

Štai dienraštis „The New York Times“ š. m. liepos 12 d. paskelbė, kad JAV centrinei žvalgybos valdybai (CŽV) tiesioginiu buvusio viceprezidento Dicko Cheney nurodymu buvo įsakyta neteikti Kongresui informacijos apie vieną slaptą kovos su terorizmu programą. Ir šią informaciją JAV specialioji tarnyba nuo savo tautos atstovų slėpė aštuonerius metus. Skandalas dėl CŽV darbo metodų kilo po to, kai Atstovų rūmų pirmininkė Nancy Pelosi š. m. gegužę apkaltino CŽV Kongreso dezinformavimu ir teigė, kad 2002-aisiais ši nuslėpė žinias apie terorizmu įtariamiems asmenims taikomus kankinimus.

Ir tai – valdžios ir slaptosios tarnybos sąveikos praktika demokratinėje valstybėje, kurioje veikia legali opozicija, laisva spauda, vyksta laisvi rinkimai...

Perversmas – apgaulinga priedanga?

Įsivaizduokime 1929-ųjų Lietuvą, kurioje per visus A. Smetonos valdymo metus galiojo karo padėtis, kur buvo sustabdytas konstitucinių teisių ir laisvių galiojimas, paneigtos 1922 m. Konstitucijoje deklaruotos spaudos, žodžio, susirinkimų, organizacijų kūrimo ir kitos demokratinės piliečių laisvės. 1927 m. pavasarį paleidus Seimą, Lietuvoje devynerius metus nebuvo parlamento, krašte veikė karo cenzūra, karo teismai, šalis buvo valdoma prezidento dekretais.

Valdžia visiškai kontroliavo viešąją erdvę. Vyriausybė tvirtindavo redaktorius ir turėjo išankstinę cenzūros teisę, laikraščių ir žurnalų redakcijoms siuntinėjo savo straipsnius, kuriuos redakcijos būtinai privalėjo spausdinti, neturėjo teisės jų nei keisti, nei trumpinti. Straipsnį privalu buvo spausdinti nemokamai, tad režimas praktiškai monopolizavo visą spaudą, o spausdinimo išlaidas padengdavo privatūs leidėjai.

„Po gruodžio 17 d. buvo skelbiama, esą jei nebūtų dešinieji padarę perversmo, tai valdžią netrukus būtų užgrobę bolševikai. Jei tai būtų teisybė, jei būtų bent kokių įrodymų, tai aš ne tik pateisinčiau tą perversmą, bet ir būčiau dėkingas tiems, kurie jį įvykdė, – 1927 m. balandį Kauno tvirtovės VI forto požemiuose vykusio karo lauko teismo posėdyje, suteikus paskutinį žodį, kalbėjo vienas pagrindinių kaltinamųjų Seimo narys Juozas Pajaujis. – Tačiau aš gerai žinau, kad tokių įrodymų nėra, kad teiginys apie bolševikų sukilimo galimybę tėra vien apgaulinga priedanga ir manau, kad gruodžio 17 d. perversmas – Lietuvos valstybei padaryta piktenybė.“

Seimo narys ir kiti du pagrindiniai kaltinami karininkai buvo nuteisti sušaudyti. Teismui skaitant mirties nuosprendį, jie užgiedojo „Tautišką giesmę“. Teisėjai sumišo...

Mat, praėjus vos vienam mėnesiui po gruodžio perversmo – 1927 m. sausį – politinė policija gavusi žinių esą įsteigta slapta organizacija – Komitetas Lietuvos Respublikai ginti. Komitetas rengęs kontrperversmą. Tačiau šis tikras ar tariamas perversmas, pasak A. Anušausko ir G. Sviderskytės, buvo ne tik lengvai užgniaužtas, bet netgi išnaudotas tautininkų režimo labui. Pagrindiniu organizatoriumi pripažintas parlamentaras valstietis liaudininkas J. Pajaujis buvo suimtas be Seimo sutikimo, Seimo dauguma dėl to protestavo, nes negavo aiškių Seimo atstovo kaltę pagrindžiančių įrodymų, o prezidentas A. Smetona incidentą su parlamentu panaudojo kaip pretekstą paleisti Seimą ir sustiprinti savo politinę įtaką. Anot knygos „XX amžiaus slaptieji archyvai“ autorių, krašto apsaugos ministras dar labiau sugriežtino kontrolę kariuomenėje ir sudavė smūgį opozicijai, be jokio pagrindo apkaltindamas perversmo organizatorius ryšiais su komunistais ir net lenkų agentais.

Štai nuo čia ir prasideda mįslingoji „plečkaitiados“ istorija.

„Iešmininkais“ tapo „kraštiniai“

1927-ųjų rugsėjį Lietuvoje brendo jau trečiasis perversmas per nepilnus metus. Organizuoti sukilimą prieš tautininkus provincijoje bandė valdžios netekę ir iš Kauno ištremti radikalesni socialdemokratai: buvę Seimo nariai Juozas Paplauskas ir Juozas Kedys (veikė Alytaus apskrityje), aplink Vilkaviškį – garsusis Jeronimas Plečkaitis, taip pat socialdemokratas. Grupelės, pasivadinusios Respublikos, arba Konstitucijos gelbėjimo gynimo komitetais, pasak A. Anušausko ir G. Sviderskytės, veikė gana plačiai: policijos agentai prieš valstybę nukreiptą veiklą fiksavę Raseiniuose, Kėdainiuose, o ypač – Tauragėje.

Tačiau šis 1927 m. sukilimas, istorijoje žinomas „Tauragės pučo“ vardu, patyrė visišką fiasko. Buvo ne tik neparuoštas, pradėtas nekoordinuotai, per anksti, beveik stichiškai, bet ir kupinas blaiviu protu sunkiai paaiškinamų „atsitiktinumų“ ar net į provokacijas panašių epizodų.

„Sukilėliai jau vien dėl netikėtos skubos buvo pasmerkti pralaimėti, nes buvo per silpnai pasirengę. Bet tarsi kažkieno pastūmėti leidosi į beatodairišką avantiūrą, – tvirtina knygos „XX amžiaus slaptieji archyvai“ autoriai. – Galiausiai keisti kai kurių sukilimo vadeivų žygiai ir dingimai, gaivališka akcijos eiga ir paskui valdininkų vykdyta bausmių politika taip pat kelia įtarimų, kad būta žvalgybos įsikišimo. O kai kurie liudininkai atvirai teigia, kad šį sukilimą per savo agentus tyčia išprovokavo Lietuvos saugumo struktūros.“

Tačiau „Tauragės pučo“, kaip ir pasikėsinimo į A. Voldemarą, dėsningumas tas pats: pagrindiniai nusikaltimo organizatoriai – J. Plečkaitis, J. Paplauskas, J. Kedys ir kai kurie kiti – atsakomybės išvengė, suspėjo pasislėpti Lenkijoje, o „iešmininkais“ tapo antro ar trečio plano veikėjai, net visai atsitiktiniai žmonės, kuriems teko pažinti visą autoritarinio režimo rūstybę.

Bet apie tai – jau trečiojoje straipsnio dalyje.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Seimo narė Šakalienė sulaukė rimtų grasinimų: frakcija kreipiasi į prokuratūrą (358)

Kilus vaikų paėmimo skandalams socialiniuose tinkluose pradėjo virti diskusijos, kurių metu ne...

Paini vaiko istorija: berniuko patėvio ir darželio auklėtojų liudijimai skiriasi kardinaliai (76)

Viešumoje pasirodžius informacijai apie Kaune iš šeimos paimto ir į ją sugrąžinto vaiko...

Gabrielius Landsbergis apie dabartinę valdžios situaciją: tai yra sprogstamasis mišinys (530)

Ką darys tuščiomis kišenėmis likusi socialdemokratų darbo partija ir ar jie ketina kelti savo...

Maldeikienė: kainas tvarkysime sovietiniais metodais? Nesuveiks (47)

Jau daugelį metų skurdas pasaulyje naikinamas gerinant švietimo sistemą, tačiau Lietuva ketina...

Su tanklaiviu susidūrusi norvegų fregata nuskendo (311)

Norvegų fregata , kuri praėjusią savaitę Vakarų Norvegijos fjorde susidūrė su Maltos...

Žinomos Lietuvos moterys papasakojo, kokie kvepalai tapo jų vizitine kortele

Praėjusią savaitę prancūzų prekės ženklo „Molinard“ atstovai garsias Lietuvos moteris...

Hematologas papasakojo, kodėl žmonės suserga vėžiu ir kokie pirmieji šios ligos simptomai

Kasmet Lietuvoje diagnozuojama apie 15 000 onkologinių susirgimų , 10 proc. iš jų išgirsta...

Perspėjimas vykstantiems į Lenkiją: beveik mėnesiui bus atnaujinta sienų kontrolė (101)

Šengeno erdvei priklausanti Lenkija nuo lapkričio 22 d. laikinai atnaujins pasienio tikrinimus...

Brakonierių gaujos bando įbauginti: prireikia net policijos (4)

Gal kam ir atrodo keista, tačiau 2018 m. Lietuvoje, gamtosaugos sferoje, susijusioje su nelegalia...