aA
Prieš 75 metus – 1934-aisiais – precedento neturinčiu mastu buvo „atžymėtas“ Lietuvos prezidento Antano Smetonos 60-metis. Pasak Aleksandro Merkelio, A. Smetonos biografo ir buvusio jo asmeninio sekretoriaus, minėtos sukaktuvės savo apimtimi ir iškilmių gausumu bei įvairumu pralenkė visas ligi šiol bet kuriam žymiam asmeniui ruoštas iškilmes, gal net ir 1930 m. Vytautui Didžiajam.
Augustinas Voldemaras
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Mielos dovanos

Sudarytas valstybinis prezidento A. Smetonos 60 metų amžiaus sukaktuvių minėjimo Vyriausiasis komitetas (apskrityse ir provincijos vietovėse veikė jo padaliniai) „žymųjį sukaktuvininką“, A. Merkelio žodžiais, „norėjo pagerbti ne tik šauniomis iškilmėmis, kurioms, jo vadovaujama, iš anksto ruošėsi visa Lietuva, bet ir kuria reikšmingesne dovana, jam artima ir miela“.

Tam reikalui buvo pasamdytas poetas Kazys Binkis, „didis A. Smetonos gerbėjas“, parengęs „moksleiviams ir šiaip jaunuomenei“ 64 puslapių knygelę „Antanas Smetona 1874–1934. Šešių dešimčių metų sukaktuvėms paminėti“. Šios brošiūros buvo išspausdinta 300 000 egzempliorių ir tai buvo „pats didžiausias knygos tiražas, kuris yra buvęs kada nors Lietuvoje išspausdintas“.

Antroji to paties komiteto išleista brošiūra – „Valstybės Prezidento A. Smetonos šešių dešimčių metų amžiaus Jubiliejaus šventės Paskaitoms medžiaga“ – buvo 56 puslapių ir skirta paskaitininkams. Pirmasis leidinys, kaip teigia prezidento biografas, buvo „auklėjamojo“, o pastarasis – „propagandinio pobūdžio“.

Tačiau kur kas „reikšmingesnė“, prezidentui neabejotinai „artima ir miela“ dovana, kurią jis teikėsi priimti savo 60-mečio proga, buvo kita. Žinant A. Smetonos „didelę meilę savo tėviškei, ypač Lėno ežerui ir jį supančiai giriai“, buvo nutarta, pasak jo sekretoriaus, „nupirkti kiek galima didesnį žemės plotą prie Lėno ežero, kuriame jis galėtų įsirengti vasaros poilsiui gražų ir patogų ūkį“. Ta pačia proga kariuomenės A. Smetonai padovanotas trakėnų veislės žirgas tebuvo kuklus priedėlis prie minėtos „mielos“ dovanos...

Antraštės kalbėjo už save

A.Smetona gimęs 1874 m. rugpjūčio 10 d., tačiau pagrindinės sukaktuvių iškilmės buvo nukeltos į 1934 m. rugsėjo 8–9 d., siekiant sutapdinti jas su Tautos švente – Vytauto Didžiojo karūnos minėjimo diena.

Jubiliejaus šventė prasidėjo Kauno arkikatedroje bazilikoje iškilmingomis pamaldomis. Jose dalyvavo pats sukaktuvininkas su šeima, aukštoji Bažnytinė vadovybė, Ministrų kabinetas, kariuomenės vadovybė, užsienio diplomatai ir karininkai, įvairių organizacijų pasiuntiniai ir kt. Prezidentūroje A. Smetoną asmeniškai sveikino sukaktuves suorganizavęs Vyriausiasis komitetas, Bažnytinė vyresnybė, Ministrų kabinetas, diplomatai, visuomenės atstovai. Petro Vileišio aikštėje surengtas kariuomenės ir visuomeninių organizacijų paradas su 3 000 vėliavų. Valstybės teatre įvyko pagrindinis didžiųjų iškilmių aktas: pirmoje dalyje – sveikinimo kalbos, antroje – meninė dalis.

A. Smetonos garbei sukurtos ir atliktos dvi kantatos: Kazio Binkio „Užugirio pasaka“ (muzika Jurgio Karnavičiaus) ir Kazio Inčiūros „Kantata garbei kovotojų už Lietuvos laisvę“ (muzika Stasio Šimkaus). Sukaktuvių proga buvo parašyta daugiau kaip 15 prezidentą garbinančių eilėraščių, o vien tik 1934 m. apie A. Smetoną parašytų straipsnių sąrašas I. Kisino sudarytoje „Antano Smetonos bibliografijoje ir biobibliografijoje, 1874–1934“ užima 264 puslapius! Dalies jų vien pavadinimai kalba patys už save: „Neapsirikęs tautos pranašas“, „Antanas Smetona – lietuvių tautos garbė“, „Jaunosios kartos globėjas“, „Antanas Smetona – meno draugas“, „Mūsų tautos gyvybės versmė“...

Administraciniais ištekliais kurtas „meilės“, „ištikimybės“ ir „atsidavimo“ „tautos vadui“ propagandinis įvaizdis, tuo pat metu nevaržomai praktikuojant politinę korupciją, kai beveik diktatūrinius įgaliojimus turintį valstybės vadovą atvirai papirkinėja jo paties pasiskirti pareigūnai, gūdžiai kontrastavo su gyvenimo tikrove: beatodairišku atkaklumu slopinant net ir menkiausios vidaus opozicijos apraiškas, o drauge – visišku neryžtingumu ir bejėgišku nuolaidumu užsienio politikoje. Pompastika pažymėtos prezidento A. Smetonos 60-mečio sukaktuvės tik iš paviršiaus atrodė majestotiškai. Savo esme jos dengė didžiules autoritarinio režimo problemas ir blogos ateities nuojautas, po šešerių metų pasibaigusias valstybės katastrofa.

Kad kiti negarbintų

Kokio laipsnio nepasitikėjimas ir įtarumas buvo perskverbęs ano meto visuomenę ir valstybės aparatą, liudija Bronius Aušrotas (1909–1993), buvęs Lietuvos kariuomenės štabo II skyriaus (žvalgyba ir kontržvalgyba) poskyrio viršininkas, 1937–1940 m. rinkęs žinias apie Lenkijos kariuomenę, o vėliau – sovietų Raudonąją armiją okupuotame Vilniaus krašte. Jis pasakoja apie Neolituanų rūmuose Kaune surengtą VDU korporacijos „Lietuva“ puotą, kai 1933 m. sausio 29 d. „puikiai nusiteikę korporacijos studentai, kurių ir aš keletą pažinojau, užtraukė dainą „Mūsų vadas Voldemaras su Smetona dažnai baras“ (dzinguliukų motyvais)“.

A.Aušrotas, tuometis Karo aviacijos mokyklos baigiamųjų metų kursantas, buvo neatsargus ir prisidėjo prie dainuojančiųjų, nepaisydamas to, kad neturėjo „nei geros klausos, nei puikaus balso“. Dainą išgirdo valstybinė saugumo policija ir raportas apie aviacijos karininkų dalyvavimą „Lietuvos“ korporacijos puotoje pasiekė kariuomenės vyriausiąjį štabą ir prezidentūrą. Prasidėjo kvota. „Aš prisipažinau, – rašo B. Aušrotas, – dainavęs su kitais minėtą posmą, o kiti karininkai išsigynė. Man buvo pažadėta 8 parų daboklės bausmė, kai baigsiu karo aviacijos kursą.“ Tačiau kvotą vedusio pulkininko pažadas, pasak prisiminimų autoriaus, „menkai padėjo: jis buvo perviršytas prezidento A. Smetonos patarėjų! Dėl pavyzdžio, kad kiti karininkai viešai negarbintų prof. A. Voldemaro, gegužės pradžioje buvo pasiūlyta, „man pačiam prašant“, palikti karo aviacijos kursus“.

Vien už neapdairiai padainuotą humoristinės dainos posmą B. Aušrotui vietos ne tik karo aviacijos mokykloje, bet ir Kaune neliko – nuo 1933 m. vidurio darbo ir duonos turėjo ieškotis Klaipėdoje, tame „Lietuvos Sibire“, kaip tada juokais buvo vadinamas autonomijos teisėmis administruotas Klaipėdos kraštas. Jame glaudėsi ir išgyventi bandė daugelis režimo nemalonę užsitraukusių piliečių iš Didžiosios Lietuvos.

Žadėjo pašalinti „kaip niekšą“

1929 m. vasario 10 d. Lietuvos kariuomenės štabo viršininku (dab. kariuomenės vadu – V. V.) buvo paskirtas gen. Petras Kubiliūnas (1894–1946), išsiskyręs Pirmojo pasaulinio karo ir kovų dėl nepriklausomybės žygiuose, patyręs kariškis, baigęs Aukštuosius karininkų kursus ir Čekoslovakijos karo akademiją.

Kazys Musteikis (1894–1977), paskutinis prieškario nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministras (1938–1940,) tuometį kariuomenės vadą apibūdina taip: „Generolas Kubiliūnas buvo kuklus, tvarkingas ir labai darbštus. Nerūkė, negėrė. Buvo labai nekalbus, nemėgo linksmų draugijų, neieškojo garbės. [...] Kubiliūnas buvo tikras karys, tikras rikiuotės generolas. Sakyčiau, vokiško tipo generolas. Mokymo aikštėje, poligone ar kariuomenės manevruose pastebėjęs klaidą ar apsileidimą, jis nesivaržė padaryti pastabą ar pabarti, nesvarbu, kas klaidą būtų padaręs: eilinis, leitenantas ar generolas. Galima drąsiai tvirtinti, kad kito tokio generolo, tokio rikiuotės viršininko ir vado, kaip generolas Kubiliūnas, mes savo kariuomenėje neturėjome.“

A. Merkelis tvirtina, kad gen. P. Kubiliūno „santykiai su respublikos prezidentu A. Smetona buvo geri, net, galėtume sakyti, bičiuliški: juodu dažnokai matydavosi, kadangi A. Smetona mėgo raitųjų sportą, drauge jodinėdavo Kauno apylinkėse“.

Tačiau gen. P. Kubiliūno santykiai su vidaus reikalų ministru atsargos pulkininku Steponu Rusteika (1887–1941) nebuvo tokie puikūs. Ir ne vien todėl, kad S. Rusteika buvo savotiška P. Kubiliūno priešybė: anot A. Merkelio, „mėgo pasižmonėti, stikliuką ir žalią staliuką (kortuoti – V. V.)“.

Tikrąją šių svarbių valstybės pareigūnų nesantaikos priežastį nurodo K. Musteikis: S. Rusteika siekė leisti jam pavaldžiam Saugumo departamentui „įvesti kariuomenėje sekimą, užverbuojant karininkus sekti savuosius“. Tai patvirtina gen. Stasys Raštikis, kuriam P. Kubiliūnas „iš popieriaus lapo perskaitęs pavardes keliolikos karininkų“, kurie esą šnipinėję kitus karininkus ir perdavinėję apie juos žinias Saugumo departamentui. Gen. P. Kubiliūnas tam griežtai priešinosi: „Sugriaus drausmę kariuomenėje!“

K. Musteikis, tuo metu ėjęs Kariuomenės štabo administracijos valdybos viršininko pareigas, taigi, būdamas tiesiogiai pavaldus kariuomenės vadui gen. P. Kubiliūnui, savo viršininko buvo pasiųstas pas Saugumo departamento direktorių Joną Statkų tą klausimą „išsiaiškinti ir Kubiliūno vardu įspėti jį, kad, jeigu bus sužinota, jog kas nors iš karininkų ar puskarininkių yra užverbuotas sekti savuosius, tai tas be jokių ceremonijų, kaip niekšas, bus šalinamas iš kariuomenės“.

Tapo demoralizacijos židiniu

Slaptoji policija prieškario valstybininkų biografijose (1)
Augustinas Voldemaras
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Gen. P. Kubiliūnas, matyt, žinojo, ką sako. Perversmu atėjęs į valdžią, A. Smetona rėmėsi iš esmės trimis jėgomis: saugumo policija, tautininkų partija ir jį į postą pastačiusia karininkija. Visas tris savo galios šakas prezidentas stengėsi uoliai puoselėti.

Politinės policijos darbuotojų skaičius 1926–1938 m., istoriko Liudo Truskos duomenimis, buvo padidintas daugiau kaip keturis kartus. „Ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje šalyje buvo apie 1 tūkst. valstybės saugumo agentų („informatorių“). Tačiau, be politinės policijos, savo agentūrą turėjo Vidaus reikalų ministerijai pavaldūs apskričių viršininkai. Be to, sekimo darbe valdžiai „visuomeniniais pagrindais“ (ne už užmokestį, o iš idėjos) talkino Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) nariai, neretai skųsdavę „tautos priešus“. „Informatorių“ buvo visose politinėse partijose, organizacijose, įstaigose, mokyklose, net kunigų seminarijose. Buvo sekami opozicijos veikėjai, karininkai, intelektualai, kunigai, moksleiviai.“

Augustinas Voldemaras, prezidento politinis bendražygis ir buvęs nepamainomas jo bendradarbis (A. Smetona: „Ką mes darytume, jei neturėtume prof. Voldemaro? Kas kitas sugebėtų taip drąsiai ir gerai mūsų reikalus apginti?“), dėl pastarojo prieštaravimų 1929 m. rugsėjo 23 d. pašalintas iš pareigų ir valdžios akyse tapęs „tautos priešu“, apie jam taikytas priemones rašo: „Valdžia greitai nutraukė mano santykius su bet kuo. Tą, kuris norėjo mane pamatyti, nedelsiant areštuodavo. Jei išeidavau iš buto, mane iškart apsupdavo grupė agentų, jie sekdavo paskui lyg šešėliai. Tai truko aštuonis mėnesius. Kad toliau taip tęstis negali, buvo kuo aiškiausia. [...] Iš tiesų liepos (1930 m. – V. V.) antroje pusėje mane netikėtai areštavo ir su stipria sargyba išsiuntė į nuošalų užkampį – Platelius. Ten laikė atskirtą nuo viso pasaulio, neduodami nei pastogės, nei maisto. Kai Šuazelis (prancūzų kilmės grafas, iš protėvių Plateliuose čia pavelėjęs nuosavybę – V. V.), kuriam priklausė dvaras, pasiūlė apsigyventi jo aplūžusiame mediniame sename name, policija apsupo namą ir nieko be ypatingo leidimo iš Kauno neleido, net ir namo savininko giminaičių.“

Mat per visus A. Smetonos valdymo metus veikė karo padėties įstatymas, o karo komendantai tikrai ar tariamai valstybės saugumui pavojingus asmenis galėjo be teismo sprendimo bausti ištrėmimu iš gyvenamosios vietos iki vienų metų, pavesti juos policijos priežiūrai, uždaryti ypatingo režimo stovyklose iki trijų mėnesių ar skirti piniginę baudą iki 5 000 litų. Saugumiečiams, gavusiems iš savo viršininkų įsakymą „patraukti į šalį‘ kurį neparankų politinį ar visuomeninį veikėją, faktiškai nebuvo apribojimų savivaliauti: pateikę „patikimą“, bet slaptą informaciją apie asmenį karo komendantams, pastarųjų rankomis jie galėjo išdarinėti bet ką. Vien 1936 m. karo komendantų už politinę veiklą nubaustų asmenų buvo 1 319.

Išeivijos istorikė Vanda Sruogienė į klausimą, koks buvo gėdingiausias, jos nuomone, prieškario nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškinys, atsakė be dvejonių: „saugumo organai, išaugę į baisią įstaigą, demoralizavusią visą tautą [...]. Saugumo sistema – tai didžiausia gėda.“

Laikėsi tik dėl sekimo aparato

Tuo metu Lietuvos tautininkų sąjunga (LTS), iki 1926 m. gruodžio perversmo turėjusi vos kelis šimtus narių ir neįstengusi savarankiškai gauti nė vieno mandato į Seimą, 1929 m. jau turėjo 6 tūkst., o 1938 m. – 12 tūkst. narių, iš jų beveik pusė buvo valstybės ir savivaldybių tarnautojai. Dar daugiau. 1939 m. sausį prie LTS prijungtos Šaulių sąjunga, „Jaunoji Lietuva“, Jaunųjų ūkininkų rateliai, Mokytojų sąjunga, tad partijos generalinis sekretorius Kviklys „Lietuvos aide“ pakiliai skelbė: „Tuo būdu Tautininkų sąjunga virsta didžiule organizacija, turinčia apie 150 000 narių.“

Klaipėdoje leistas opozicinis laikraštis „Bendras žygis“ – jį prezidentas A. Smetona buvo uždraudęs įsileisti į Didžiąją Lietuvą. Atsiliepdamas į opozicinių jėgų raišką paneigusio režimo „gretų glaudinimą“, jis šaipėsi: „Mes siūlome glaudą tęsti toliau: duoti įsakymą, kad susiglaustų į tą tautinę organizaciją visi saugumo policininkai, viešoji policija, visi valdininkai, viršaičiai, seniūnai, pradžios mokyklos mokiniai ir senelių prieglaudos bei vaikų darželiai. Jei ir tada dar neužtektų, galėtų tautininkai, bent popieroje, įrašyti ir kariuomenę, juk išdrįso varu suvaryti į tautininkus visus šaulius, esančius Krašto apsaugos ministerijos žinioje!“

Tuo pat metu opozicinių partijų – krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir vadinamųjų „voldemarininkų“, nuo tautininkų partijos atskilusių A. Voldemaro šalininkų – veikla buvo labai suvaržyta, skyriai likviduoti kaip „neveikiantys“. Kazys Škirpa (1895–1979), savanoris, Vilniaus komendantas 1918 m., karininkas ir diplomatas, 1941 m. sukiliminės Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, po Antrojo pasaulinio karo gyvendamas JAV, rašė: „Gruodžio 17-osios smurtas prieš demokratinę krašto santvarką suskaldė tautos vienybę į šipulius. Jo pagimdytoji uzurpacinė vyriausybė pasiremti visa tauta negalėjo. Ji faktiškai tesilaikė iš pradžių dėl dviejų partijų (iki 1927 m. pavasario koalicijoje su tautininkais buvo krikščionys demokratai – V. V.), paskui dėl vienos, vėliau – tik dėl pusės (kai 1929 m. nuo tautininkų atskilo A. Voldemaro šalininkai – V. V.), o dar vėliau – tik dėl slaptosios policijos išplėsto sekimo aparato“.

Po pučą – kasmet

Dėl kariuomenės, kaip diktatūrinio režimo ramsčio, vis dėlto nebuvo viskas taip paprasta ir aišku, kaip, tarkim, dėl saugumo policijos ar partinės raiškos. Norint pastarąsias palenkti savo pusėn ar pakirsti jų egzistencijos pagrindus, pakako padidinti finansavimą, vykdyti apdairią kadrų politiką arba pakeisti teisinę bazę ir atgręžti valstybės represinį aparatą į tuos, kurie nesutinka su nustatyta politine linkme. Kariuomenei šios priemonės tiko tik iš dalies. Ji pati buvo svarbus, įtakingas valstybės gyvenimo veiksnys, o manipuliavimas kardų politika ir finansiniais ištekliais čia turėjo savo ribas, nes asmeninės ištikimybės kriterijus ar visiškai savavališkas požiūris į išteklių skyrimą krašto gynybos institucijai negalėjo būti vyraujantys. Karininkų kompetencija ir profesionalumas – tai veiksniai, su kuriais nebuvo galima nesiskaityti.

Nors A. Smetona dosniai rėmė kariuomenę (iki 1935 m. buvo skiriama 17–20 proc. valstybės biudžeto išlaidų, o nuo 1935 m. – net 25 proc., t. y. daugiau negu kultūrai, švietimui, mokslui, sveikatos apsaugai kartu sudėjus), o į karo mokyklas leido priimti tik sau ištikimos „tautininkiškos srovės“ žmones, tarp jos karininkų nuolat atsirasdavo tokių, kurie įsiveldavo į nepavykusius sukilimus prieš autoritarinį režimą. Valstybės Saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio 1939 m. pavasarį A. Smetonai įteiktoje pažymoje nurodoma, kad nuo 1926 m. gruodžio iki 1938 m. pabaigos buvo bandyta surengti trylika (!) sukilimų prieš valdžią (vidutiniškai – po vieną kasmet), daugumoje jų dalyvavo ir Lietuvos karininkija.

Vienas ryškiausių nepavykusių pučų prieš tautininkų režimą kaip tik ir įvyko prieš 75-erius metus, 1934 m. naktį iš birželio 7-osios į 8-ąją, ir tik per plauką nesužlugdė straipsnio pradžioje minėtų A. Smetonos 60-mečio iškilmių. Jam vadovavo ne kas kitas, o paties prezidento pasijodinėjimų partneris ir kariuomenės vadas gen. P. Kubiliūnas.

Kodėl nepriekaištingos profesinės kompetencijos ir pavyzdingų asmens būdo savybių karininkai ryždavosi leisti į rizikingas ir labai pavojingas politines avantiūras? Ir kiek tokios politinės avantiūros buvo nulemtos pačių karininkų politinių aspiracijų, o kiek – kraštą, V. Sruogienės žodžiais, „demoralizavusios“ institucijos, siekusios išsiaiškinti „opozicinius elementus“ armijoje?

Apie tai – jau antrojoje šio straipsnio dalyje.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Šapoka tiki, kad Kalėdų dvasia padės rasti sutarimą dėl biudžeto (266)

Rytoj Seimas žada galutinai apsispręsti dėl kitų metų valstybės biudžeto . Ar tikrai gyvenimas...

LKL teisėjų galva – apie peštynes Kaune ir Šaro veiksmus jose, skandalą Pasvalyje bei galimas sankcijas laida „Krepšinio zona“ (71)

Pastarosios dienos Lietuvos krepšinyje buvo tokios karštos ir aistringos, kad suvaldyti aikštėse...

Puidoko pataisoms – rimtos teisinės kliūtys: prasmę grindžia atimtų vaikų istorijomis (530)

Parlamentaro Mindaugo Puidoko ir jo kolegų pateiktoms pataisoms dėl smurto prieš vaikus sampratos...

Sinoptikas perspėja: antradienį – pavojingiausi reiškiniai (4)

Nuo antradienio sulauksime šiokių tokių orų permainų – naktį daug kur pašals, bus slidu,...

Statkevičiui nepatiko Julijos Janus kritika, tad šis rėžė atgal: stora esi, bulvės veidu ir kugelio smegenim (1103)

Šeštadienio vakarą mados kūrėja Julija Janus išreiškė savo nuomonę apie lapkričio mėnesį...

Andrius Tapinas. Spjausit mokytojams į akis? Nesistebėkit, jei bus atsakymas (1827)

„Išėjo ne tiek ir daug žmonių “ – viešai sako premjeras Saulius Skvernelis .

Paskelbti apdovanojimų M.A.M.A 2018 nominantai: įvertintas ir pasaulinę šlovę pelnęs lietuvis hito „In My Mind“ autorius (70)

Pirmadienio vakarą sostinėje žinomi šalies atlikėjai, muzikos prodiuseriai, vadybininkai ir...

Vaivos Budraitytės 2019 metų horoskopas Ugnies ženklams (27)

2019 metai – jau ne už kalnų. Pats metas sužinoti, kas mūsų laukia. Garsi astrologė ir...

Sinoptikai žada tikrą žiemą: Lietuvą užgrius sniegas ir šaltis (141)

Antradienio dieną bus debesuota su pragiedruliais. Kritulių nedaug ir tik vietomis, didžiausia...

Kraupus Rusijos maniako liudijimas: nužudęs dukros mokytoją, davė pinigų laidotuvėms (14)

Buvusį Rusijos policininką, jau atliekantį laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę už 22...