Lietuvos neįgaliųjų forumo, vienijančio per 300 tūkst. žmonių ir jų šeimos narių, prezidentė Dovilė Juodkaitė tokį sprendimą vadina vienkartiniu ir netoliaregišku, nepadėsiančiu išspręsti sisteminių problemų.
Neįgalieji piktinasi esantys tik biurokratinių valdžios institucijų priedanga, leidžiant milijonus litų pastatams statyti, programoms kurti, tačiau tos investuotos sumos tiesiogiai jų nepasiekia.
„Pavyzdžiui, kiekvienoje apskrityje yra įkurti milijonus litų kainavę neįgaliųjų profesinės reabilitacijos centrai, tačiau jų paslaugomis pasinaudoja labai nedaug žmonių. Gerinama techninės pagalbos neįgaliesiems infrastruktūra, bet nebelieka pinigų kompensacinei technikai, kuri palengvina žmogaus gyvenimą, pirkti. Valstybė skiria daug lėšų socialinių įmonių subsidijoms, o jose dirba tik apie 5 tūkstančius neįgaliųjų. Įdarbinimo, profesinės reabilitacijos sistema gremėzdiška. Tiesiog sistema dirba sistemai“, – Panevėžio dienraščiui „Sekundė“ teigė D. Juodkaitė.
Pasak jos, valstybės ir Europos Sąjungos pinigus racionaliau būtų skirti bendruomenėms, kurios neįgaliesiems organizuoja pagalbą vietoje.
Lietuvos neįgaliųjų forumas gruodžio 2 dieną, protestuodamas prieš, jų nuomone, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos netinkamai vykdomą neįgaliųjų socialinės integracijos politiką, rengia eitynes nuo Vilniaus katedros Vyriausybės rūmų link. Organizatoriai tikisi, kad protesto akcijoje dalyvaus ir Panevėžio miesto bei rajono neįgalieji.
Žmonės valdžios reikalaus pateikti konkrečių veiksmų planą, kaip bus sprendžiamos jiems aktualios problemos. Jie reikalauja, kad būtų peržiūrėta socialinių paslaugų mokėjimo tvarka, kuri, anot D. Juodkaitės, neįgaliuosius stumia į dar didesnę socialinę atskirtį, nori, kad paslaugos neįgaliesiems būtų teikiamos pagal realų poreikį.
Nenumatyta kompensuoti
Neįgalieji prašo papildyti socialinių paslaugų katalogą tam tikromis jiems reikalingomis paslaugomis. Taip pat nori žinoti, kada bus atkurtas finansavimas neįgaliųjų integracijai, buvęs prieš 2008 metų krizę.
D. Juodkaitė tvirtina, kad prasidėjus krizei neįgalieji solidariai veržėsi diržus, tyliai nurijo kartėlį dėl 15 proc. sumažintų neįgalumo pensijų, tačiau valdžia ir toliau veržė diržą – mažino tikslines kompensacijas, lėšas neįgaliųjų organizacijų projektams.
Neįgalumo pensijos buvo atkurtos tik šiemet. Tačiau neįgaliesiems, skirtingai nei pensininkams, nenumatytas kompensavimas.
„Mes sakom ačiū už tuos papildomus 2,5 mln. litų, bet jie buvo surasti tik neįgaliųjų organizacijoms nuolat spaudžiant Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Tačiau apskritai prieškrizinis finansavimas toli gražu neatkurtas“, – sakė ji.
Skaičiuojama, kad negalios kamuojami žmonės valstybės biudžetui lopyti paaukojo 100 mln. litų, tačiau, anot pašnekovės, liko prie tos pačios suskilusios geldos.
Lietuvos neįgaliųjų forumo vadovės teigimu, šalyje neįgaliesiems skurdo rizika yra daugiau kaip 20 proc. didesnė nei sveikiesiems.
Neklausia žmonių, ko jiems reikia
Panevėžio apskrities žmonių su negalia sąjungos vadovė Regina Novikienė pritaria protesto akcijai. Pasak jos, neįgaliųjų organizacijų finansavimas yra labai sumažintas, o skiriamos lėšos panaudojamos neracionaliai, nes žmonių neklausiama, kokių paslaugų jiems labiausia reikia: viskas nuleidžiama iš viršaus.
„Pavyzdžiui, mes savo centre užsiėmus privalome organizuoti nurodytą dieną, nurodytą valandą, o ne tada, kai žmonėms patogu ateiti“, – teigė R. Novikienė.
Neįgaliųjų aplinkos asociacijos vadovas Algis Giba pritaria, kad pastaraisiais metais neįgaliųjų organizacijų finansavimas skurdus. Jis lygina, kad prieš kelerius metus Neįgaliųjų integracijos centras, kuriam vadovavo, gaudavo kelis kartus daugiau pinigų nei dabar.
Pasak A. Gibos, sumažėjo ir projektų, skirtų neįgaliųjų aplinkos infrastruktūrai gerinti.
Verslininkams, ketinantiems prie savo parduotuvių, biurų įrengti nuovažas neįgaliesiems, nebereikia projektų derinti su Neįgaliųjų aplinkos asociacija. Rezultatas – turintieji judėjimo negalią stačiomis nuovažomis negali patekti į parduotuves ar biurus. Apskritai mieste yra daug negalios kamuojamiems žmonėms svarbių įstaigų, tarnybų, į kurias jie negali patekti vežimėliais.
„Sakyti, kad viskas tik blogai, negalima. Kai palygini, kas buvo anksčiau ir kas yra dabar, turiu galvoje ir neįgaliesiems skirtus savarankiško gyvenimo namus, užimtumo centrus, akivaizdu, kad įvyko teigiamų pokyčių. Bet apskritai neįgaliųjų integracija buksuoja“, – kalbėjo A. Giba.
Panevėžio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Aurelija Petronienė nesiruošia važiuoti į sostinę protestuoti ir abejoja, ar ten vyks kas nors iš jų organizacijos, vienijančios per 500 narių.
„Žinoma, mums norisi geresnio finansavimo, kad galėtume labiau padėti savo likimo draugams. Tačiau nemanau, kad reikia tokių akcijų“, – sakė ji.
A. Petronienei kelia nerimą, kad kitąmet gali tekti uždaryti Upytėje, Naujamiestyje, Vadokliuose, Krekenavoje ir Raguvoje veikiančius neįgaliųjų dienos užimtumo centrus, kuriuose žmonės ne tik leidžia laisvalaikį, bet ir turi galimybę išsiskalbti drabužius, gauna sveikatinimo paslaugas. Jos žiniomis, ministerija gali nebefinansuoti tokių paslaugų.
„Norėtųsi, kad valstybės neįgaliesiems skirti pinigai būtų panaudoti kuo ūkiškiau, kad ligotas žmogus pajustų konkrečią naudą“, – pabrėžė A. Petronienė.
Nenori mokytis?
Panevėžio darbo rinkos mokymo centre prieš porą metų atidarytas per 4 mln. litų kainavęs modernus Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos centras, kuriame negalios kamuojami žmonės gali įgyti pačias įvairiausias profesijas.
Vienu metu jame gali mokytis 50–60 neįgaliųjų, o per metus, priklausomai nuo mokymo programos trukmės, dar du ar tris kartus daugiau. Tačiau 2013 metais čia mokėsi 20, šiais – 10 neįgaliųjų.
Darbo rinkos mokymo centro Profesinės reabilitacijos skyriaus vadovė Jolanta Kaziukaitienė sako, kad įgyti profesiją siekiantiems neįgaliesiems iki 180 kalendorinių dienų kas mėnesį mokama 720 litų stipendija, nepriklausomai nuo gaunamos neįgalumo pensijos dydžio. Neįgaliesiems iš kitų rajonų yra kompensuojamos transporto išlaidos, jie gali gyventi centre įrengtame viešbutuke. Iš baigusiųjų mokslus įsidarbina didžioji dauguma.
„Tie, kurie nusiteikę dirbti, tikrai randa darbą“, – patikino ji.
Tada kodėl milijonus kainavęs Profesinės reabilitacijos centras nėra patrauklus turintiesiems negalią? Ogi todėl, kad neįgalieji bijo, jog baigę mokslus ir neradę darbo gaus mažesnę neįgalumo pensiją. Mat po profesinės reabilitacijos yra peržiūrimas nedarbingumo lygis.
Tarptautinę neįgaliųjų dieną Vilniuje vyko eitynės prieš politikų negalią
