– 56 Seimo nariai siūlo vaiko teisių įstatymo pataisas, kad smurtu nelaikomi fiziniai veiksmais, kuriais prieš vaiką panaudojama jėga ir vaikui sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnės žalos ar pavojaus saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis. Pirmadienį socialiniuose tinkluose reagavote, kad kalbėjimas apie smurtą būtų grįžimas atgal. Pakomentuokite išsamiau.
– Turbūt nereikia pamiršti, koks yra šios reformos tikslas – vaiko apsauga. Tai pagrindinis mūsų tikslas. Bet koks smurtas ar smurto toleravimas prieš vaiką, ypač kalbant apie fizinį smurtą, manau, tikrai būtų grįžimas atgal ir tam pritarti aš nematau jokių galimybių.
Kalbant apie pačią sistemą, kuri iš esmės veikia tris mėnesius, taip, matyti tam tikrų poįstatyminių aktų įgyvendinimo problemų. Tai suprantama – nauja tvarka, nauji žmonės. [...] Vaiko paėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė. Tai turi būti ir bus įtvirtinta.
Galiausiai, tokiam būtinumui esant vaikas pirmiausia turėtų būti perduotas artimiesiems, giminaičiams, kur būtų kuo mažiau to neigiamo poveikio vaikui. Kalbėjimas apie tai, kad įteisinkime „šiek tiek pasmurtavimą“, „proporcingą pasmurtavimą“, manau, būtų žingsnis atgal.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ruošia reikalingus pakeitimus. Vyriausybė juos apsvarstys ir, jeigu reikės, pateiks Seimui arba bus įgyvendintas vyriausybės nutarimas.
– Ministerija ruošia, tačiau norisi jau dabar žinoti kryptį. Pirmadienį rašėte, kad, pavyzdžiui, turi būti įdiegiama daugiau saugiklių, kurie eliminuotų žmogiškąją klaidą. Kokių?
– Iš esmės ministerija ruošiasi. Noriu tik nuraminti žmones ir šeimas, kad jokios grėsmės nėra. Dar kartą pabrėžiu – vaiko paėmimas yra kraštutinė priemonė. Ji taip ir bus vertinama. [Būtina] sudėti dar daugiau saugiklių, kad nebūtų subjektyvaus asmens vertinimo, formaliai atsakant į klausimyną, tam tikrus algoritmus. Tikrai turėtų būti vertinama visuma, ankstesnė tos šeimos situacija.
Mūsų pareigūnai turi galimybę naudotis visais registrais, visa informacija. Tai tos informacijos pagrindu turi būti priimti, žinoma, labai atsakingi sprendimai. Dar kartą pabrėžiu – baimės tikrai negali būti. Visos šeimos įsibauginusios, kad kažkoks anonimas paskųs ir ateis, paims vaikus. Lygiai taip pat ir ikiteisminio tyrimo institucijoms – kai įtariama nusikalstama veika arba pažeidimas, iš karto taikomos tam tikros gana griežtos sankcijos, pavyzdžiui, sulaikymas, areštas.
Šioje vietoje kalbant apie tam tikrą taikymą, galiausiai – pačios sistemos, naujai sukurtos sistemos ateitį, reikia paminėti, kad kitų metų biudžete visapusiškai, kompleksinei paramao šeimai, kas susiję su šia problema, papildomai yra skiriama beveik 13,5 mln. eurų. Vaiko teisių institucijoms – beveik 7,5 mln. eurų. Taigi gerokai auga ir finansavimas.
Manau, kad tiems tarnautojams, pareigūnams bus galima ir tobulėti, ir įgyti reikalingas kompetencijas, kurių jiems trūksta. Pirmas dalykas, į ką bus orientuota, koks tikslas, tai yra kompleksinė pagalba šeimai.
– Vaiko teisių specialistų darbas vis dar menkai apmokamas. Šių įvykių fone daugybė profesionalių psichologų pasakė, kad jie nenorėtų atsidurti šių specialistų situacijoje, nes mato, kad tai yra taip sunku. Ką darysite, kad kompetentingi žmonės norėtų dirbti šį svarbų darbą?
– Nėra atlyginimai, tikrai, patys mažiausi. Be to, jeigu neklystu, biudžete kitais metais numatytas jų darbo užmokesčio kėlimas 15 proc.
Dėl atidūrimo tam tikroje pozicijoje... taip, tai sudėtinga pozicija. Ne visą laiką ji ir pinigais apsprendžiama. Galbūt kiti ir ypač gerą, didelį atlyginimą gaudami nenorėtų ten atsidurti, nes sritis, tema tikrai jautri, darbas labai atsakingas, sudėtingas. Juo labiau kad bet koks nukrypimas, klaidos padarymas į vieną ar kitą pusę sulaukia reakcijos.
Prisiminkime, kai galbūt ne viską atliko teisių apsaugos specialistai, ikiteisminio tyrimo įstaigos. Kaip baigėsi tokie atvejai? Tragiškai. Tada vėl kilo didžiulis pasipriešinimas. Dabar galbūt atskirais atvejais perlenkiama. Dėl to, manau, kad sistema turi būti subalansuota, pirmiausia orientuota į pagalbą šeimai. Bet jokiais būdais netoleruotinas smurtas prieš vaikus, o vaiko paėmimas yra kraštutinė, išimtinė, retai taikoma priemonė. Tarp kitko, statistika rodo, kad paimtų vaikų skaičius tikrai gerokai mažėja.
– Ar dabartinis ministras ir jo komanda tikrai pajėgūs su užduotimi susitvarkyti? Tai dar vienas klausimas, prie kurio nuolat grįžta vertintojai.
– Žinoma, kad pajėgūs, nes pradėti daryti ir padaryti šią reformą buvo milžiniškas, kaip minėjau, iššūkis. Taip ir tebėra. Labai lengva kritikuoti ir pasakyti, kad kažkas kažko nepadarė, kad trūksta gebėjimų. Tačiau tai reikėjo daryti. Kodėl niekas nedarė iki šiol?
Visą laiką susiduriu su tokiais pasakymais, kad čia nėra kažko tobulo. Nieko nėra tobulo, bet tobulybė atsiranda tada, kai sistema pradedama keisti, reformuojama ir po to pasiekiami galutiniai tikslai. Lengviausia sėdėti apkasuose, tūnoti, nieko nedaryti. Tada, atrodo, kad ir problemos nėra, bet problema yra. Todėl ministras turėjo pradėti tai daryti ir daro. Tikrai manau, kad jis yra kompetentingas ir galintis (ir jis, ir jo komanda) pasiekti tuos tikslus, kurių siekiama šia reforma.
– Profesionalai atkreipia dėmesį, kad mentaliteto keitimas irgi labai svarbus. Netgi minėtame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos projekte yra minima idėja – jeigu tėvai, mamos dalyvauja mokymuose, vaikams savivaldybės galėtų suteikti pirmumo teisę gauti ikimokyklinio ugdymo paslaugas. Taip siūloma skatinti. Ar skatintumėte tėvystės mokymus? Gal pats esate juos lankęs?
– Tikrai netoleruoju ir net negalvoju, kad proporcingas smurtas vaikų auklėjime kažką gali duoti. Nematau tame apskritai jokio racionalaus pagrindimo.
Kalbant apie įvairiausius kursus ir kompetencijas, taip, reikia skatinti. Tikrai matome daug šeimų, susiduriančių su įvairiausiais sunkumais, su kompetencijų, žinių, įgūdžių trūkumu. Tai reikia daryti.
Kaip jau paminėjau, tai iš tikrųjų skirta papildomai daugiau nei 13,5 mln. eurų būtent šeimų stiprinimui, pagalbos teikimui šeimoms, tai bus galima tikrai šių įvairiausių kursų aprėptį gerokai išplėsti.
– Ar nenorėtume pasidalinti patarimais iš savo patirties, kaip nustatyti ribas be pliaukštelėjimo?
– Manau, kad tai yra kiekvienos šeimos reikalas. Kiekviena šeima, tėvai, pasirenka tuos būdus, metodus, kurie skirti jų vaikams, jų šeimai, jų tradicijoms, jų suvokimui, bet dar kartą pabrėžiu – tikrai niekada nepritarsiu, pats to nedarau, mano atžvilgiu niekas nedarė ir tikrai manau, kad niekada gyvenime nedarysiu taip, kad reikėtų mušti vaikus arba „proporcingai sukelti fizinį skausmą, kad išvengtume sunkesnių pasekmių“.
– Esate iš tų žmonių, kurie užaugo be diržo?
– Esu iš tų žmonių, kuris užaugo be smurto.
– Jūsų kartos atveju turbūt tai nėra dažnas pavyzdys.
– Manau, kad gana dažnas pavyzdys. Tikrai augau ne izoliatoriuje. Gyvenau paprastame daugiabutyje, paprastoje šeimoje su paprastais tėvais ir ta pačia kultūra, kuri buvo tuo metu, ta standartine, tradicine. Buvo daug draugų, kiemo draugų ir tikrai nemačiau, bent jau savo aplinkoje, kad kažkas vaikus tokiais būdais auklėtų. Taip, būdavo visko, bet tikrai galiu džiaugtis, kad man neteko paragauti smurto iš artimųjų.