<…> Įdomu tai, kad net ne jie, o centro kairė dabar daro viską, kad taip ir būtų”, – interviu „Delfi” sako buvęs ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.
– Kodėl jūsų nėra valstiečių žaliųjų šešėlinėje vyriausybėje?
– Partijai formuojant šešėlinę vyriausybę atsirado nuomonių skirtumas. Laikausi savo požiūrio: norint efektyviai veikti dirbant opozicijoje, reikia vienyti centro kairiąsias jėgas. Išties yra didelių skirtumų tarp mūsų, socdemų, darbiečių, mišrios Seimo narių grupės, bet dar daugiau yra dalykų, kurie mus vienija. Tai kairioji socialinė politika, taip pat – galimybės sutarti dėl socialinių ir ekonominių, bet ir saugumo ar net tautiškumo klausimų.
– Greičiausiai pritrūktų balsų įstatymams priimti.
– Balsavimai Seime parodė, kad tam tikrais klausimais mus palaiko ir dalis valdančiųjų. O valdančiąją daugumą sudaro 73 Seimo nariai. Riba – labai slidi.
Šiaip ar taip, buvo nuspręsta laikytis kitokios pozicijos. Buvo ir kitoks darbo matymas. Todėl, manau, mane tikrai suprato, kai per frakcijos posėdį mandagiai atsisakiau, nors buvau jau patvirtintas šešėliniu ministru pirmininku partijos taryboje. Vėliau – diskutuojant – buvo priimtas sprendimas, kad juo taps Ramūnas.
– Tai partija iš pradžių nusprendė vienaip, o paskui persigalvojo?
– Buvo skirtingi sprendimai.
– Antras sprendimas buvo priimtas, kaip pareiškėte, jog nenorite būti šešėliniu premjeru?
– Kai mandagiai, pateikęs argumentus, atsisakiau.
– Kas lėmė jūsų atsisakymą?
– Vieną priežastį jau įvardijau – dėl bendro opozicijos darbo. Taip pat labai svarbu – personalijos, kalbant apie šešėlinį kabinetą. Ir laikiausi principo, kad arba ten turėtų būti tik Seimo nariai, arba reikėjo siūlyti ir kitiems – gerokai stipresniems – žmonėms. Aš buvau pasiūlęs net ne po vieną kandidatą į ministrų pozicijas…
– Ir jūsų pasiūlyti žmonės netapo šešėliniais ministrais?
– Vieni tapo, kiti – ne. Natūralu, kad šešėlinio premjero sprendimai dėl personalijų – labai svarbūs.
– Prieš Seimo rinkimus sakėte, kad su Ramūnu Karbauskiu gerai sutariate. Ar to sutarimo iš tiesų būta, ar tiesiog nenorėjote pasakoti apie tikrąją padėtį?
– Sutarimas tikrai buvo. Ir dabar nesakau, kad įvyko kokių nors esminių dalykų. Nedalyvauti šiame etape būtent tokiu formatu – mano sprendimas. Ir man tikrai atrodo logiška, kad, jei aš atsisakau būti šešėliniu premjeru, tai juo turi tapti partijos pirmininkas.
– O jūs nebuvote susitarę prieš Seimo rinkimus, kad ši pozicija turėtų atitekti jums, jei bus formuojama šešėlinė vyriausybė?
– Mes tikrai kalbėjomės. Bet atsiranda taktikos dalykų, ir dar neaišku, kuris čia teisus, o kuris – ne. Istorija parodys.
Taigi kalbėta buvo, bet prieš rinkimus galvojome, kad yra galimybė sudaryti ne šešėlinę vyriausybę, o kairiąją valdančiąją koaliciją. O po rinkimų jau buvo kalbama [apie šešėlinę vyriausybę]. Bet, kaip jau sakiau, mano nuomone – turėtume kalbėti apie vieningos opozicijos veiklą, jei norime būti realios politikos dalyviais.
– Ir kokie buvo Karbauskio kontrargumentai?
– Jis skeptiškai žiūrėjo į galimybę susitarti. Ir nepamirškime apie dar vieną esminį dalyką – partijų interesus. Juk mažesnės frakcijos gali jausti grėsmę būti mažiau matomos. Bet buvo galima mėginti kalbėtis, susidėlioti proporcijas. O turint vieningą opozicinį frontą, būtų buvę galima priimti realius sprendimus. Dabar tai padaryti bus sunkiau.
– Kai Karbauskis pasitraukė iš Seimo, daug kas manė, kad jis perduos vadžias jums.
– Apie partiją ir frakciją nebuvo net kalbos. Apskritai beveik neįmanoma, kad partijoje artimiausiu metu kas nors keistųsi – kalbant apie jos vadovybę. O norint į ką nors pretenduoti, reikia bent jau būti partijos nariu.
O sprendimai dėl frakcijos irgi buvo priimami kartu. Po ketverių metų darbo, kuris man asmeniškai buvo labai sunkus, norėjosi šiek tiek kitokios veiklos. Dabar dirbu [Nacionalinio saugumo ir gynybos] komitete, ir man tas darbas patinka. Manau, to komiteto potencialas – labai neblogas. Jame – intelektualūs, patyrę žmonės.
– Pats geriausias jame – Laurynas Kasčiūnas?
– Na, taip, nes jis – pirmininkas (juokiasi). Turi būti pats geriausias.
– Kokie jūsų politiniai planai?
– Kovo 10 d. – Seimo sesija. Reikia teikti įstatymų projektus. Be to, jau bus praėję 100 vyriausybės veiklos dienų, bus galima kalbėti apie tai, kas pavyko ir nepavyko. Mano politinės ambicijos – būti Seimo nariu.
– Ar yra minčių apie naują politinę jėgą?
– Ne, kol kas galbūt nereikėtų kalbėti apie naujas politines jėgas. Apskritai politinę centro kairę yra ištikusi krizė. Ir jei viskas toliau vyks taip, kaip vyksta dabar, tai dešinieji – Tėvynės sąjunga ir liberalai – turės dar ne vieną [valdžios] kadenciją.
– Kaip kažkada sakė Elvyra Kunevičienė – atėjo į valdžią šimtmečiams?
– Matyt, dalis tų žmonių panašiai galvoja. Įdomu tai, kad net ne jie, o centro kairė dabar daro viską, kad taip ir būtų.
– Sklando gandai, kad galite imtis atstovauti Seime Žaliųjų – ne valstiečių – partijai. Ar gali taip atsitikti?
– Tikrai ne. Manau, kad Žaliųjų partijai Seime geriausiu atveju galėtų atstovauti Algirdas Butkevičius. Nes jis su ta politine partija dalyvavo rinkimuose, ir jie dabar turi vieną savo Seimo narį. Manau, to pakanka.
– O kaip dėl bendradarbiavimo su kuriais nors socialdemokratais? Kalbėjotės su jais?
– Ne, tokios kalbos nevyksta. Ir apskritai aš kol kas esu valstiečių frakcijos Seime narys. O dėl socdemų – man labai keistai skamba kai kurių jų politikų pareiškimai apie tai, kad jų didžiausia klaida buvusi koalicija su valstiečiais, o ne pasitraukimas iš tos koalicijos ir kolaboravimas su konservatoriais.
– Kaip, jūsų nuomone, dabartinei valdžiai sekasi kovoti su koronavirusu?
– Padaryta daug nelogiškų sprendimų, ypač turint galvoje genocidą smulkaus ir vidutinio verslo atžvilgiu. Kai kurių paslaugų [teikėjų] nereikėjo uždarinėti. Taip, mes kovo mėnesį buvome uždarę. Bet po to ėmėmės atlaisvinimų žiūrėdami į tuos sektorius, kurie nekelia didžiausių pavojų.
Judėjimo tarp savivaldybių ribojimas nėra logiškas. Galima apriboti tam tikras veiklas, kad nebebūtų prasmės vykti pramogauti į kitą savivaldybę. Bet dabar, kai žmonės palikti be minimalių paslaugų, o viena nuo kitos atskirtos ir žiedinės savivaldybės…
Man sunku kalbėti [atviriau], nes dar nepraėjo šimtas dienų. Bet juk be pandemijos yra ir kitas gyvenimas, kuris nesustojo. Devyniuose vyriausybės posėdžiuose svarstomų klausimų vidutinis skaičius – devyni. Iš jų turbūt apie du trečdaliai susiję su personalijų keitimu. Nelabai įsivaizduoju, kas bus kovo mėnesį, kai Seimas vėl pradės dirbti. Kur įstatymų projektai? Kur numatytos reformos?
– Žmonės domisi, klausia – kur Skvernelis? Kodėl negirdėti pagrindinio opozicijos balso?
– Aš nesu pagrindinis opozicijos balsas ir negaliu juo būti, nes esu eilinis frakcijos narys. O opozicija neturi bendro lyderio. Kovo 10 d. prasidės Seimo posėdžiai, ir jei mano nuomonė kam nors bus įdomi, tai ji bus pareikšta įvairiais klausimais.
– Jūs lyg nežadate trauktis iš valstiečių frakcijos Seime. O jei nutiks taip, kad vis dėlto pasitrauksite? Pripažinsite, kad sakėte netiesą?
– Negalite tvirtai kalbėti apie tai, kas bus ateityje. Aplinkybės, sąlygos gali kisti. Visko gali būti. Iš frakcijos jus gali pašalinti; galite išeiti pats – arba neišeiti.
– O kaip jūs prognozuotumėte – tos aplinkybės gali pasikeisti netrukus, kovo mėnesį ar vėliau?
– Nėra ką prognozuoti. Dabar svarbesnės gali būti orų prognozės.
– Ekonomikos ir inovacijų ministru Karbauskio šešėlinėje vyriausybėje tapo Deividas Labanavičius. Jūs irgi buvote jį numatęs?
– Ne. Buvo numatytas Lukas Savickas.
