„Matome, kad praėjo metai: tų dalykų, kurių nemokėjai, būdamas ministru per metus turi išmokti. Mano nuomonė nekinta – kabinetas yra silpnas. Jį tempia premjerės asmenybė ir jos dalykinės savybės, bet kiek ilgai tai tęstis? Ar tikrai tuos ketverius metus premjerė ant savo pečių visą Vyriausybę temps į šviesią ateitį, antrą kadenciją? (...) Jeigu kalbėtume apie pasitikėjimą visuomenėje, tai dabar, matyt, visas kabinetas yra su minuso ženklu – taip istorijoje nebuvę“, – svarsto buvęs premjeras.
Parlamentaras yra ne kartą kritikavęs Sveikatos apsaugos ministrą Arūną Dulkį, Ekonomikos ir inovacijų ministrę Aušrinę Armonaitę bei Vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę. Keisti nuomonės neplanuoja – galėtų įvardyti ir daugiau ministrų kabineto atstovų, kuriems, pasak jo, akivaizdžiai per sunku. Panašią problemą matė ir savo Vyriausybėje.
„Ministrai keitėsi dėl įvairių aplinkybių: vieni dėl sukelto triukšmo, skandalo, kitiems tiesiog nepavyko per dvejus metus net pradėti daryti Vyriausybės programoje numatytų darbų. Absoliuti dauguma su ministrais įvykusių pokyčių buvo reikalingi, o su kai kuriais buvo ir pavėluoti. Tą aš pripažįstu: tikėjausi ir galvojau, kad „jau tuoj, tuoj pradės“. Kaip ir šiame ministrų kabinete, tai ypač lietė tuos žmones, kurie neturėjo administracinio darbo patirties“, – sako seimo narys.
Valstybę talžant dviem krizėms – koronaviruso pandemijos ir migrantų – keisti jas kontroliuojančius ministrus gali būti sudėtinga: atsirastų tikimybė, kad valdymo procesai visai sustotų. Vyriausybės pertvarkymo klausimą seimo narys vertina atsargiai.
„Jeigu pokytis būtų daromas pakeičiant tokiais pačiais, tada to daryti nereikia – būtų dar blogiau. Tavimi turi tikėti ne tik politinė sritis, kuriai atstovauji ar vadovauji – ministerijos, įstaigos – bet ir visuomenė, ypač krizių atveju. Matyti lyderystę, ne pasimetimą, aiškius sprendimus, o ne blaškymąsi. Jei keisti tokiais, aišku nereikia. Tegul būna šitie“, – teigia ekspremjeras.
