Lyg kredito įstaigos
„Norėčiau sūrio, dešros ir aliejaus. Pinigus atnešiu kitą savaitę“, - toks pirkėjo prašymas kokioje nors „Maximoje“ būtų nesuvokiamas. Bet tik ne kaimo parduotuvėse. Jos tapo keistomis kredito įstaigomis, kuriose galima pasiskolinti būtiniausio maisto.
Skolininkų sąsiuvinius turi beveik kiekviena kaimo parduotuvė. Jose surašytos pavardės, šalia – skolos suma.
„Kai žmogus gauna pinigėlių ir skolą atiduoda, pavardę išbraukiu. Paskui viskas iš naujo – vėl prašo paskolinti duonai, dešrai, sūriui. Vėl tą pavardę įrašau. Po kurio laiko vėl išbraukiu, ir taip toliau. Matote, kiek čia pribraukyta ir naujai prirašyta“, - primargintus pustorio sąsiuvinio lapus vartė Pagojukų seniūnijos (Raseinių raj.) gyvenvietėje (apie 240 gyventojų) esančios parduotuvės darbuotoja.
Susidarytų spūstis
Skolininkų sąsiuvinį parodžiusi moteris prašė neminėti gyvenvietės pavadinimo ir nenorėjo, kad sąsiuvinis būtų fotografuojamas.
„Skolindami padedame žmonėms ir išlaikome bent šiokią tokią apyvartą, bet tai juk juodoji buhalterija. Sužinos, kam reikia, tai suvalgys“, - nerimavo kaimo parduotuvės darbuotoja.
Apie 130 gyventojų turinčio kaimo Betygalos seniūnijoje pardavėja pasakojo, kad jos sąsiuvinyje surašytų skolininkų skaičius visada panašus – apie penkiolika. Skolų sumos - nuo 5 iki 30 eurų.
„Aplinkinius žmones neblogai pažįstu, maisto į skolą duodu tik tiems, kuriais galima pasitikėti. Jai duočiau pijokėliams, susidarytų spūstis“, - tvirtino pardavėja.
Sausainiai - prabanga
Betygalos seniūnijoje esančios gyvenvetės (apie 650 gyventojų) parduotuvės darbuotoja papasakoti, kodėl žmonės prašo maisto į skolą.
„Dažniausiai skolinasi tada, kai pasibaigia pinigai - likus kelioms dienoms ar maždaug savaitei iki pašalpos, pensijos, atlyginimo. Skoliname tik būtiniausiems produktams. Žinome, kiek kuris gali grąžinti. Kai jau ima prašyti sausainiams, saldainiams, neskoliname, nes gali ir be to išgyventi“, - pabrėžė pardavėja.
Girkalnio (apie 1000 gyventojų) gyvenvietėje esančioje parduotuvėje ant kasos aparato ne per seniausiai buvo užklijuotas užrašas: „Į skolą duosime rytoj“. Kadangi šis perspėjimas kabo nuolat, prekių skolon norintiems gauti vartotojams geidžiamas rytojus taip niekada ir neišaušta.
Savotiškas paveldas
Kalbantis su kaimo parduotuvių prekybininkais tapo aišku, kad jiems tenka gana subtiliai derintis prie socialinės situacijos kaime, ir tai yra savita rinkodara, kurią būtų galima pavadinti savotišku kaimo paveldu, kaimo bendruomenės socialinės savitarpio pagalbos buhalterija.
Kartais pasitaiko, kad produktų į skolą prašo anaiptol ne skurdžiai gyvenantys ūkininkai.
„Mūsų parduotuvės skolininkai skolas dažniausiai atiduoda po pašalpų mokėjimo dienos. Bet tai nėra taisyklė. Visaip pasitaiko. Kartais prekių į skolą duodu ir vienam ūkininkui. Kai jis užgeria, pinigų nesinešioja, nes bijo juos išleisti. Parduotuvėje gauna į skolą, bet ribotą kiekį. Dėl to jis vėliau man net dėkoja. Sako: gerai, kad į skolą daug nedavei, dabar turiu mažiau problemų“, - apie neįprastą patirtį pasakojo kaimo parduotuvės darbuotoja.
Anot jos, skolininkai stengiasi tęsėti pažadus, nes nenori prarasti pasitikėjimo ir galimybės nuolat pasiskolinti.
Naujas savininkas uždraudė
Kalbintos pardavėjos dalijosi pastebėjimais, kad įvedus eurą, skolininkų sąsiuviniai pastorėjo.
„Kainos – kosminės, o pensijos ir atlyginimai – minimalūs. Gyvena žmogus su šeima ir gauna tik 300 eurų per mėnesį. Kaip galima atsakyti žmogui, jei jis yra ne girtuoklis, bet pritrūksta pinigų duonai ir dešrai“, - svarstė gausiai primargintą skolininkų sąsiuvinį slaptoje vietelėje laikanti mažos parduotuvės darbuotoja.
Berteškiuose (apie 250 gyventojų) esančios parduotuvės darbuotoja paaiškino, kad skolininkų sąsiuvinio jau senokai neturi.
„Pasikeitė partuotuvės savininkas. Naujasis savininkas iš Kauno, sužinojęs, kad yra skolininkų sąsiuviniai, pasakė, kad tai nesąmonė ir uždraudė duoti produktus į skolą“, - paaiškino kaimo parduotuvės darbuotoja.