Anot Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus Boguslavo Gruževskio, šie skaičiai rodo, kad Lietuvoje demokratijos nėra, nes valstybės aparatas tarnauja mažai turtingųjų daliai.
Valstybė tarnauja 15-20 proc. pasiturinčių žmonių grupelei?
Vyrauja nuostata, kad ekonomikos raida tarnauja visuomenės gerovei, vadinasi, augant ekonomikai materialinio nepritekliaus turėtų mažėti. Tačiau statistika rodo ką kita. Ekonomikos klestėjimo metais labiau išsivysčiusiose ES šalyse nepritekliuje gyvenančių žmonių skaičius iš tiesų mažėjo: pavyzdžiui, Liuksemburge – nuo 10 iki 4 proc., Nyderlanduose – nuo 11 iki 5 proc., Švedijoje – nuo 9 iki 5 proc.
Lietuvoje didžiausio ekonomikos klestėjimo laikotarpiu, kai bendrasis vidaus produktas augo net iki 9 proc., kaip bebūtų keista, skurde gyvenančių žmonių tik daugėjo. Galime guostis nebent tuo, kad yra šalių, kuriose dar blogiau. Pavyzdžiui, Latvijoje skurdo lygis išaugo nuo 16 iki 35 proc., Bulgarijoje – nuo 13 iki 51 proc.
„Ši statistika verčia kelti klausimą: kam piliečiams reikalinga valstybė, jeigu ji tarnauja pasiturinčių žmonių grupelei, kuri sudaro 15-20 proc. visų gyventojų? Nors vadiname save demokratine valstybe, esančia ES centre, turime parlamentą, susidaro įspūdis, kad mūsų valstybėje turtas pasiskirsto pagal galią, o tai rodo, kad demokratijos pas mus nėra, nes demokratinė yra daugumos valstybė. O ekonomikos klestėjimo metais daug piliečių prarado pajamas. Panašus laikotarpis pas mus buvo ir 2000-2003 m., kai BVP augo, tačiau taip pat didėjo nedarbas, mažėjo užimtumas, atlyginimai ir beveik neaugo valstybės biudžetas. Kam tuomet kuriamas turtas, kuris nenaudojamas daugumos poreikiams?
Tai ir yra problema – mes išpažįstame vienokius kriterijus, o elgiamės pagal kitus. Valstybė turtėja, bet lygiagrečiai auga žmonių, turinčių materialinį nepriteklių, skaičius. Tuo tarpu, kaip skurdesnė šalis, kaip tik turėtume siekti veiksnių, kurie motyvuotų žmones stengtis ir solidarizuotis su valstybės tikslais. Jei žmogus neturės ekonominio intereso, labai didelė tikimybė, kad neturės socialinio ir politinio. Todėl atsiras koks nors naujas politinis judėjimas ir žmonės jam pritars, vėl pasveikins kokį nors svečią, kuris vienaip ar kitaip apribos mūsų teises ir laisves. Kai žmogus nesuinteresuotas dirbti pas vieną šeimininką, jį labai lengva pervilioti“, - svarstė DELFI pašnekovas.
„Per tiek metų taip ir nesuvokėme, kad nestabilizuojame savo sociumo ir neartėjame prie tų vertybių, kurios mums svarbios: nacionalinių (Lietuva, jos kultūra), demokratinių (laisvė), ekonominių ir gerovės (pamaitinti artimą, palaikyti silpną). Šios vertybės sistemoje, į kurią įstojome, yra norma, tačiau mes šios sistemos nesuprantame ir visiškai nenorime jai tarnauti. Todėl įsibėgėjus krizei galėjome sumažinti bedarbių išmokas, nesuvokdami, kad žmonės tų pinigų prašo ne dovanai – jie juk sumokėjo įmokas. Ir jei trūksta pinigų, gal reikia žiūrėti, ar ne per daug išleidžiama kitoms valstybės reikmėms“, - teigė ekspertas.
Dar viena neteisingų sprendimų iliustracija, anot B. Gruževskio, yra sumažintas gyventojų pajamų mokestis. Dėl šio sprendimo labiausiai laimėjo žmonės, kurių pajamos buvo didžiausios, nes jie daugiausiai „išlošė“. Tuo tarpu skurdžiai gyvenančių žmonių pajamos pasipildė nežymiai, o valstybės biudžetas neteko taip reikalingų įplaukų. Natūralu, kad turime žemą žmonių lojalumą tiek darbdaviams, tiek valstybei. Dėl to mažėja žmonių pasitenkinimas darbu, nukenčia darbo kokybė, jo patrauklumas ir didėja emigracija, kuri šiemet gali būti du kartus didesnė nei pernai, kai iš šalies išvyko apie 20 tūkst. žmonių.
Individualizmą turi keisti visuomeninis interesas
Mokslininko manymu, šiuo metu reikia kažkokios visa apimančios „meta“ idėjos, kuri rinkai suteiktų daugiau moralumo. Anot jo, tai galima padaryti tik didesnio valstybės kišimosi į rinką dėka.
„Rinka suabsoliutina asmeninį pasitenkinimą, valstybė – visuomeninį. Todėl rinka negali būti dominuojančia ideologine nuostata. Žmogus, kaip individas kažkada buvo reikalingas, kad iškeltų sistemą iki tam tikro lygio, kadangi dauguma plūduriavo ant fizinio išlikimo ribos. Šiuo metu savo fizinį ribotumą mes jau nugalėjome, mūsų technologijos gali pagaminti bet ką, mums nereikia patiems auginti maisto. Jei mes vis dar pateisinsime individo poreikį, besąlygišką individualizmą, neturėsime visuomeninės raidos“, - svarstė pašnekovas.
Anot B. Gruževskio, individualizmo pasaulėžiūra veikia ne tik individą, bet ir valstybę. Ji nėra išskirtinis Lietuvos bruožas. Pavyzdžiui, kaip dažnai pasaulio rinkoje ES dalyvauja kaip bendrija, o ne kaip atskirų valstybių interesų dalis? „Štai vokiečiai susitaria su rusais dėl dujų, dabar – lenkai susitarė, o Lietuva šalia, bet moka 30 proc. brangiau“, - sakė jis.
Mokslininko teigimu, toks absoliutus individualizmas verslo sektoriuje Lietuvoje buvo reikalingas 10-12 pirmų metų po nepriklausomybės atgavimo, nes buvo poreikis suformuoti lietuvišką kapitalą, kuris vėliau gintų savo interesą. Toks kapitalas atsirado. Kiek jis lietuviškas, esą galima diskutuoti, tačiau šiandien jis tapatinamas su lietuviškomis pavardėmis. „Mes turime lietuviškus milijonierius, lietuviškus oligarchus ir tai normalu, taip yra visame pasaulyje. Tačiau šis pirminis kaupimo laikotarpis tęsiasi ir antrą dešimtmetį, o tai jau rodo, kad kažkas negerai“, - tikino pašnekovas.
Anot B. Gruževskio, Lietuvoje iš dalies mes vis dar galime pateisinti šį suabsoliutintą individualizmą, nes mums vis dar reikia motyvacijos, kad pasivytume labiau išsivysčiusias ES šalis. Kita vertus, išsivysčiusiose šalyse ne tik mažesnis skurdo lygis, bet ir skirtumas tarp didžiausių ir mažiausių pajamų. Jis mažesnis net 2-3 kartus nei Lietuvoje. „Kuo mažesnis šis skirtumas, tuo didesnis piliečių pasitikėjimas valstybe ir vienas kitu. Šalyje atsiranda visai kitas klimatas“, - pabrėžė B. Gruževskis.
Eksperto manymu, verslo siekis kuo daugiau uždirbti nėra problema. Problema ta, kad Lietuvoje nėra aiškios ribos, kuri neleistų finansinei galiai tapti politine. Beje, galia ribojama sąmoningumu, o jį generuoja valstybė. Jei ši yra demokratinė, nukenčianti dauguma išrenka politinę jėgą, kuri atstovauja jos interesus ir apriboja galią daugumos naudai. Tačiau jei sąmoningumas ir organizuotumas yra žemas, dauguma nesugeba to padaryti. Faktiškai formuojasi oligarchinės sistemos.