Iki 18-os jis naiviai tikėjo, kad abu tėvai žuvo katastrofoje ir jokių giminių nėra. Katalikiškoje mokykloje jis patyrė ilgametes patyčias vien todėl, kad augo vaikų namuose. Sulaukęs pilnametystės kaunietis Remigijus Jakštys apie save išgirdo visą tiesą – alkoholikė mama jį paliko laiptinėje, o tėvas visai nežinomas.
Remigijus Jakštys
© DELFI / Kiril Čachovskij

Tačiau tai nesutrukdė R. Jakščiui kurti sėkmingą gyvenimą ir padėti kitiems. 20-metis šiandien vadovauja savo įmonei, o dar sėdėdamas mokyklos suole uždirbo 1000 eurų atlyginimą.

Interviu DELFI R. Jakštys pasakojo, kad tėvų atsiprašymo nepriimtų. Labiausiai jis dėkingas globėjai Aldonai.

– Ką dabar gyvenime veikiate?

– Šiuo metu esu įmonės „Mokinio karjera“ vadovas. Tai yra mokinių karjeros ugdymo agentūra. Taip pat turiu renginių organizavimo agentūrą „MK Events“ – rengiame ekskursijas, gimtadienius, vestuves ir visus kitus įmanomus renginius.

Anksčiau dirbau samdomą darbą, tačiau išėjau norėdamas turėti savo verslą. Taip pat dar esu įmonės „Lufthansa“ personalo skyriaus asistentas – karts nuo karto tenka skraidyti į Vokietiją stiuardesių atrankoms.

Kitąmet stosiu į Vytauto Didžiojo universitetą, marketingo specialybę.

– Kokia jūsų gyvenimo istorija?

– Man visą laiką buvo pasakojama, kad tėvai žuvo avarijoje tuomet, kai buvau mažas. Visą laiką tikėjau, kad neturiu jokių likusių giminių, esu vienintelis savo pavardės nešiotojas.

Tačiau kai man buvo 17 ar 18 metų, draugo tėvai paskatino pasidomėti – jie įtarė, kad taip negali būti. Jiems mano istorija pasirodė neįtikima. Pradėjau domėtis.

Pirmiausia iš vaiko teisių gavau asmens bylą. Sužinojau, kad turiu du brolius ir dvi seseris, vienas brolių miręs nuo vėžio. Pagal pavardes jų pradėjau ieškoti feisbuke ir parašiau. Pasirodo, tie žmonės ir buvo mano broliai bei seserys. Taigi būdamas 18 m. susiradau vadinamą savo šeimą, taip pat ir motiną. Dabar jie visi Airijoje, esu 8 vaikų dėdė. Visi vaikai augo pas globėjus, nė vienas neaugo pas tėvus. Vieninteliam man pavyko šiek tiek prasimušti, kiti dirba fabrikuose užsienyje.

– Kas paaiškėjo dėl jūsų tėvų? Kodėl jie neaugino?

– Labai tuo nesidomėjau, bandžiau klausti sesers, kuri dabar Airijoje gyvena su mama. Žadėjome pasikalbėti, kada susitiksime. Žinau, kad mama alkoholikė, dokumentuose radau, kad ji ne kartą teista dėl kūno sužalojimo. Kas tėvas, iš viso neaišku – jo pavardė neminima net gimimo liudijime. Kiek man pasakojo, jis sėdi „zonoje“.

Dokumentuose perskaičiau, kad mane rado laiptinėje ir atidavė į kūdikių namus. Tada, po pusantrų metų, pasiėmė į vaikų namus – susikūrė fondas „Parama vaikui“, įkurti privatūs nevalstybiniai vaikų namai, juose įgyvendintas šeimos principo modelis – 10-12 vaikų gyveno kaip šeima. Aš šiuose namuose gyvenau iki 14 metų.

Tačiau tada atėjo nauja valdžia, kuri pritraukė finansavimą, pastatė naujus namus. Mes, keturi paaugliai, pradėjome nesutarti su naujais valdininkais, globėjais. Mus bandė uždaryti į psichiatrinę ligoninę, nes, anot jų, norėjome žudytis. Jie pasamdė socialinius darbuotojus, kurie buvo prieš mus nuteikti. Man, 14 metų paaugliui, sakydavo: „Eik pas savo sušiktą Aldoną“. Aldona buvo mūsų ankstesnė globėja, auginusi kaip mama. Ji mus užaugino iki paauglių, buvome prie jos prisirišę. Tačiau ją atleido iš darbo, pasamdė socialinių darbuotojų, kurie nuolat keitėsi. Būdavo, sėdi, o tau girdint suaugusieji tave apkalbinėja.

Remigijus Jakštys
Remigijus Jakštys
© DELFI / Kiril Čachovskij

Kai kalbėdavau telefonu su buvusia globėja, klausydavosi pokalbių. Nauji vadovai pastatė visiškai naujus namus, krepšinio aikštelę, baseiną, įrengė šviestuvus kaip futbolo stadione. Tačiau, kai pagalvoji, kam vaikams reikalingi lauko šviestuvai? Kaimynai šnekėjo, kad tuos vaikų namus norėta privatizuoti.

Galiausiai pykomės su valdžia ir pasiskundėme vaikų teisėms – paprašėme kažką daryti, antraip grasinome susikrauti lagaminus ir išeiti. Jie nusprendė bandyti kalbėtis su buvusia globėja Aldona. Ši po atleidimo išvažiavo gyventi pas dukrą į Portugaliją, grįžusi lankė kursus ir teismo keliu mus du pasiėmė globoti. Kiti paaugliai grįžo pas savus tėvus, kurie atgavo teisę juos auginti.

Man dabar uždrausta lankytis šiuose vaikų namuose – neva vaikams darau blogą įtaką.

– Spėju, grįžus Aldonai, gyvenimas stojo į senas vėžes?

– Kai išsikrausčiau iš vaikų namų, vėl pradėjau augti su Aldona, prasidėjo gyvenimiškas lūžis. Pradėjau siekti tikslų, mane skatino. O vaikų namuose viskas buvo labai griežtai – niekur negali dirbti, viskas turi būti tik per darbo ar praktikos sutartis. Jiems buvo nepriimtina, jei vaikas kažkur dalyvauja, organizuoja, užsiima veiklomis. O aš norėjau tobulėti – žinojau, kad gyvenime ant kojų stotis turėsiu pats, niekas man ant lėkštės neatneš.

Man buvo 14 metų. Pradėjau ieškoti įvairių galimybių. Iš pradžių mokiausi programuoti bendrovėje „Solid Education“, tačiau po pusmečio pasiprašiau prisidėti prie organizuojamų renginių, atstovauti parodose. Jie man pasiūlė iššūkį – per tris mėnesius visos Lietuvos moksleiviams suorganizuoti žaidimų kūrimo dirbtuves su prizais, maitinimu ir visa tai turėjo būti suorganizuota rėmėjų lėšomis.

Tau 15 metų, tu skambini „Vičiūnų grupei“, prašai paramos jų renginiui... Širdis kalatojosi baisiausiai, buvo įvairiausios patirties. Paskui pradedi paišyti vaizdą apie renginį, gauni rėmėjų. Taigi po trijų mėnesių, antrą renginio dieną, man padavė darbo sutartį ir globėjai turėjo apsispręsti, ar leidžia dirbti. Įmonė nesitikėjo, kad susidorosiu su užduotimi. O aš esu užsispyrusi asmenybė – jei reikia, eisiu spardysiu sienas. Pirmas mano atlyginimas buvo 200 eur.

Po metų, būdamas dešimtokas, pakilau pareigose, tapau verslo plėtros vadovu, atlyginimas pakilo iki 1000 eur, pradėjau keliauti po pasaulį. 18 metų tapau įmonės vykdančiuoju direktoriumi ir akcininku. Iš čia pasitraukiau, kada perėjau į „Lufthansa“. Būdamas 19 metų, įkūriau įmonę „Mokinio karjera“.

– Kaip atsimeni gyvenimą vaikų globos namuose? Ar ten ruošė gyvenimui, ar viskas buvo paduodama „ant lėkštutės?“

– Mus augino savarankiškam gyvenimui. Atsimenu, ir patys plovėme indus, ravėjome daržus, laistėme šiltnamius, mus mokė skalbti, lyginti, tvarkytis. Taip buvo išugdyti savarankiškumo gebėjimai.

Vaikystė buvo gera, su kitais vaikais sutardavome, turėjau draugų. Tačiau lankiau mokyklą, kuri labai nepatiko – joje 7 metus patyriau patyčias vien todėl, kad neturiu tėvų, kad augu vaikų namuose. Tai buvusi Julijanavos vidurinė mokykla.

Mokytojai tai matė, kalbėta ir su mokyklos valdžia, ir su socialine pedagoge. Man net kelį buvo sulaužę. Galiausiai perėjau į kitą mokyklą, V. Kudirkos progimnaziją. Ten ir atsivėriau. Iki tol buvau uždaras žmogus, bijojau bendrauti, viskas – dėl ankstesnėje mokykloje patirto spaudimo.

Naujoje mokykloje ėmė atsiverti charizma, pradėjau bendrauti, atsirado draugų, sulaukiau palaikymo. Vaikų namuose viskas buvo gražu ir nebūčiau iš ten bėgęs, jei ne nauja valdžia. Kaip tik ji atėjo, prasidėjo spaudimas, aiškinimai. Kada mums kando, bandėme kąsti atgal.

– Kaip viskas galėjo klostytis, jei globėja nebūtų grįžusi?

– Būčiau toliau gyvenęs tuose vaikų namuose, toliau užsidaręs savyje, turbūt toliau būčiau kovojęs su vadovais už savo nuomonę ir būvį, o viskas būtų užsibaigę, kada 18-os būtų išspyrę. Jeigu mokaisi, valstybė moka 152 eurus per mėnesį. Tokio dydžio suma juokinga – juk reikia mokėti ir nuomą. Greičiausiai būčiau atsidūręs gatvėje, arba būtų tekę naktimis dirbti, dienomis mokytis ir vargti nušiurusiame bendrabutyje. Būčiau tapęs standartiniu vaikų namų auklėtiniu be jokių siekiamybių.

– Ar augdamas jautei tėvų trūkumą?

– Jaučiau. Tai jaučiu dar ir dabar. Turiu norą rūpintis kitais. Gal todėl, kad manimi per daug nesirūpino, aš bandau ieškoti meilės per kitus, bandau kitiems padėti, tikiuosi, kad ir jie man suteiks grąžos. Ieškau žmogiško kontakto. Gal tai likusi psichologinė trauma. Bet iš tikrų tėvų nenorėčiau gauti meilės – paskaičiau, kad jie daug kartų teisti ir sugebėjo mane palikti laiptinėje. Tai žiauru, beveik tas pats, kas išmesti į konteinerį. Nenoriu jų net matyti, kad ir ką jie besakytų, atsiprašinėtų, nepriimčiau. Jie man svetimi žmonės, nepaisant tos pačios pavardės ir kraujo.

– Kas gyvenime padarė didžiausią įtaką, postūmį?

– Globėja įdėjo daug pastangų, davė didelį postūmį, skatino, netgi leisdavo iki vėlumos sėdėti biure ar kavinėje, su mentoriumi diskutuoti apie motyvaciją. Globėjai užtekdavo parašyti žinutę, kad mane parveš namo. Buvo abipusis pasitikėjimas, ji man leido tobulėti, augti ir taip motyvavo.

Aš pas ją iki šiol gyvenu. Ji užaugino savo keturis vaikus ir dar rūpinasi mumis dviem.

Gyvenime bendraudamas su žmonėmis stengiuosi laikytis trijų pagrindinių taisyklių, ką daro dauguma žmonių: būti geras, nuoširdus ir pakankamai švelnus kaip asmenybė. Tai yra, parodyti kitam dėmesį, nuoširdžiai padėti, gyventi be melo.

– Žinau, kad ir dabar skiri dėmesio savo likimo broliams.

– Kadangi pats pasiekiau savo sėkmės, bandau tą padėti padaryti kitiems. Mentoriauju 13-17 m. paaugliams, jiems vedu seminarus, paskaitas, konsultuoju. Pradėjome bendradarbiauti su organizacija „Gelbėkit vaikus“. Padedame organizuoti ekskursijas į įvairias įmones nepasiturintiems vaikams, vaikų namų auklėtiniams. Dirbame siekdami padėti vaikams, parodyti jiems galimybes, padaryti juos visus lygius, kad būtų mažesnė socialinė atskirtis.

Remigijus Jakštys
Remigijus Jakštys
© DELFI / Kiril Čachovskij

Lietuvoje reikia pokyčių. Taip, mes jau 28 m. laisvi, bet daugumos vyresnių žmonių mentalitetas sovietinis, žmonės dar labai konservatyvūs. Bandome šiems žmonėms pralaužti ledus ir parodyti, kad jei gerai gyveni, tai gali padėti ir kitam gerai gyventi.

Mano tikslas – tėvams išaiškinti elementarų dalyką. Jie galvoja, kad žino, kaip auklėti vaikus. Aš jų nemokysiu, neaiškinsiu, ką reikia daryti, tačiau kai man vaikai papasakoja, kaip su jais tėvai elgėsi, nemotyvavo, nesidomėjo, ilgai dirbo ir nežinojo, ką vaikas veikė... Paskui jie stebisi, kad sulaukę 18-19 metų, vaikai išvažiuoja arti į užsienį, turi problemų su alkoholiu ir panašiai. O elgesio problemų iškyla, nes paaugliams trūko emocinio ryšio. Vaikai pradeda mumis pasitikėti, papasakoja tokių dalykų, kurių tėvams nepatiki.

Mūsų komanda, „Mano karjera“ ir „Gelbėkit vaikus“, paaugliams ir vaikams suteikia emocinį ryšį, tik dažniausiai pasipainioja tėvai, kurie į mus žiūri kaip į sektą ir kaip į nesąmonę. Jiems neįprasta, kad darome gerus darbus.

Jau esu aplankęs daugybę mokyklų, susitikęs su 25 tūkst. moksleivių visoje Lietuvoje ir toliau važinėju.

– Kokie paties gyvenimo tikslai

– Didžiausias mano tikslas – pakeisti Lietuvoje žmonių požiūrį į moksleivį, suteikti jam darbo, praktikos galimybes, kad jis nebūtų nurašytas. Jeigu lauksite, kol jie iš mokyklos ateis į universitetą ir tik tada priimsite praktikai, sudarysite darbo galimybes, nesuprasite, kad jie ten nubuks, smegenys išpus kaip kevalai ir tada bukomis smegenimis ateis pas jus. Geriau pradėkime nuo mažesnių – teisiškai vaikas gali dirbti, atlikti praktiką nuo 14 metų. Suteikime jiems galimybes.

Taip pat sieksiu baigti universitetą, sukurti šeimą. Neturiu tikslo uždirbti milijono, labiau orientuojuosi į paprastus, vertybinius dalykus.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kelionė po Rusiją pilna stebuklų: kainos baisios, o svajonių alga – 400 eurų (306)

Ne tik Lietuvoje gyventojai skundžiasi aukštomis kainomis. Rusijoje, Sankt Peterburge, sutikti...

Po pasaulį keliaujantis lenkas nišą rado Palangoje: kviečia paragauti „Trdelnikų“ (31)

„Buvau Rusijoje, Baltarusijoje, Italijoje, visose Baltijos šalyse, Ukrainoje, Austrijoje,...

Orai: savaitgalį – puikus oras, o vienai dienai atplūs tikras karštis (11)

Šeštadienį Lietuva pateks į mažo gradiento žemesnio atmosferos slėgio lauką.

Kraupiausios visų laikų profesijos: net skaitant šiurpsta oda (42)

Tie, kurie dabar dūsauja prisimindami senus gerus laikus, kai „moterys buvo skaisčios, žodis...

Gyvena iš 150 eurų pensijos ir vis tiek laimingi (350)

Ar įmanoma būti laimingam, jei gauni 150 eurų pensijos, gyveni vienkiemyje, neturi mašinos, o į...

Milijardierių problemos: trys absurdiškos situacijos (12)

Net ir patys turtingiausi turi problemų ir suka galvą, kaip jas išspręsti. Tiesa, jos drastiškai...

Susiruošusiems apsipirkti į Lenkiją - puikios naujienos: tokių mažų kainų jau seniai nebuvo (331)

Šią savaitę apsipirkti į Lenkiją atkeliavusių lietuvių laukė malonus netikėtumas –...

Sostinėje – skaudi nelaimė: motociklui atsitrenkus į dviratininką sužaloti du žmonės, vienas žuvo papildyta 22.35 (118)

Sostinės policija praneša, kad Vilniuje, Jauronių gatvėje, įvyko dviratininko žūtimi...

Užkandžiavimas prieš miegą: dėl papildomų kilogramų mažiausiai baiminkitės, gresia baisesnis pavojus (10)

Užkandžiaujate prieš miegą ar esate vėlyvų vakarienių mėgėjas? Pasirodo, tokie mitybos...

Motiejūnas: apie sudėtingas įžaidėjo paieškas, derybas su „Rockets“ bei baimę dėl White'o (12)

Kauno „Žalgiris“ yra per žingsnį nuo komplektacijos pabaigos artėjančiam sezonui, o iki...