Tai, kokias reakcijas iššauks „Amnesty International“ dokumentas, buvo galima prognozuoti iš anksto. Žmogaus teisių organizacija paskelbė, neva Ukrainos pajėgos pažeidžia tarptautinę teisę ir sukelia pavojų civiliams steigdamos bazes gyvenamuosiuose rajonuose, įskaitant mokyklų ir ligoninių pastatus. Karas Ukrainoje esą yra ir ukrainiečių kaltė.
„Dokumentais patvirtinome Ukrainos pajėgų modelį sukelti pavojų civiliams ir pažeisti karo įstatymus veikiant apgyvendintuose rajonuose“, – sakė „Amnesty International“ generalinė sekretorė Agnes Callamard. Sulaukus pirmųjų kritiškų vertinimų ši prancūzų žmogaus teisių aktyvistė nesuvaldė emocijų ir pratrūko savo „Twitter“ paskyroje, kaltindama „Rusijos ir Ukrainos socialinės žiniasklaidos minias bei trolius“, kurie esą užsipuolė „Amnesty International“ tyrimus.
„Tai yra karo propaganda, dezinformacija, klaidinimas. Tai nepakenks mūsų nešališkumui ir nepakeis faktų“, – rašė ji. Tačiau kaltinimai dabar metami būtent A. Callamard ir visai organizacijai – kaip tik dėl šališkumo ir propagandos, faktų iškraipymo.
Aršesni Ukrainos rėmėjai nesirinkdami žodžių kaltina „Amnesty International“ stojus į Kremliaus pusę, naudojant Rusijos propagandinius naratyvus, o netgi buvę šios žmogaus teisių gynimo organizacijos darbuotojai neslepia nusistebėjimo dėl pasirinktos keistos tyrimo metodologijos, slaptumo, išvadų bei pasirinktos pozicijos, kuri esą nesuprantama tokiu metu bandant vertinti karo veiksmus, remiantis neaiškiais šaltiniais. Paradoksalu, kad dabar dėl „Amnesty International“ veiksmų gali nuketėti dar daugiau civilių.
Įspėjo iš anksto: bus blogai
Tai, kad „Amnesty International“ rengta ataskaita nuo pat pradžių pakvipo skandalu, dabar rodo bent kelios sunkiai paaiškinamos detalės. „Amnesty International“ Ukrainos biuro vadovė Oksana Pokalčiuk iškart po ataskaitos paviešinimo paskelbė, kad su Ukrainos biuru dokumentas ne tik nebuvo derintas, bet net ir po pakartotinių prašymų nebuvo leista pridurti vietoje esančių ukrainiečių ekspertų pastabų – į jas A. Callamard tiesiog nereagavo. Todėl O. Pokalčiuk viešai kritikuodama savo tiesioginių darbdavių elgesį priėmė drąsų ir iššaukiantį sprendimą – viešai atsistatydino.
„Jei negyvenate šalyje, kurią užpuolė okupantai ir drasko ją į gabalus, tikriausiai nesuprantate, ką reiškia pasmerkti gynėjų armiją. Jokia kalba neturi žodžių, kurie galėtų tai perteikti kam nors, kuris nepatyrė šio skausmo“, – sakė ji.
Tai buvo emocijos, kurios sulaukė pritarimo, tačiau su „Amnesty international“ dirbę arba pačioje organizacijoje anksčiau darbavęsi asmenys po A. Callamard įrašu ramiai, be pykčio atskleidė daugiau iškalbingesnių detalių bei iškėlė dar daugiau klausimų.
„Žmonės, kurie jus puola nėra troliai ar minios. Mums nuoširdžiai kyla abejonių, kad ataskaitoje nesugebama atskirti gynybos nuo puolimo apgyvendintose vietovėse. Beje, mes jau kalbėjomės su jumis apie tai Kramatorske ir aš jums sakiau, kad viskas baigsis blogai.
Jūsų komandai sakiau, kad ji turi įvertinti besiginančiųjų sunkumus ginant apgyvendintą vietovę ir tą faktą, kad Ukrainos valdžia ne kartą bandė evakuoti civilius iš fronto linijų“, – pažymėjo Naujosios Zelandijos žurnalistas Tomas Mutchas, kuris taip pat pažymėjo, jog ataskaitoje visos ukrainiečių pastangos, visa didelio konvencinio karo realybė tiesiog ignoruotos, o lieka sausa kritika iš neįvardytų ekspertų, kurie rėmėsi nepatvirtintais šaltiniais bei karo teisės interpretacijomis, kurios tinka vadovėlinėms, teorinėms situacijoms, bet labai retai kada pasiteisina realaus karo atveju.
Vis dėlto daugiausiai klausimų kyla, kodėl tokia patyrusi ir prestižą turinti organizacija, kaip „Amnesty international“ pasirinko vienpusiškai nušviesti karą Ukrainoje.
Mat net jei pati A. Callamard teisingai pažymėjo, jog ankstesnėse ataskaitose – keliasdešimtyje jų kritikuojama Rusija, jos pajėgos, Kremliaus karo nusikaltimai Ukrainoje, skandalingoji ataskaita, kurioje smerkiami ukrainiečiai yra stebėtinai vienpusiška.
„Kai aš dirbau „Amnesty international“, mums užtrukdavo laiko surinkti detalias ataskaitas, vertinti įvykius pagal kontekstą. „Amnesty“ ataskaita „Ukrainai to nepadarė. Sudaromas įspūdis, kad tai Ukraina labiau atsakinga už žmones, kuriuos nužudė Rusija. Tai keista ir klaidinga“, – stebėjosi buvęs „Amnesty international“ darbuotojas Maximas Tuckeris.
Jis pažymėjo, kad „Amnesty international“ tyrėjai tiesiog ignoravo aiškiai dokumentuotas Ukrainos vadovybės pastangas ginti civilius nuo prievartos, kankinimų, egekuzicjų bei bandymus evakuoti civilius gyventojus prieš pasirodant rusams arba šiems pradedant miestų apšaudymus.
Vietoje to „Amnesty international“ tikino, kad „buvimas gynimosi pozicijoje neatleidžia Ukrainos kariuomenės nuo tarptautinės humanitarinės teisės gerbimo“.
„Gyvenamieji rajonai, kuriuose įsikūrė ukrainiečių kariai, buvo už kilometrų nuo fronto linijų ir šiais atvejais buvo perspektyvių alternatyvų, nekeliančių pavojaus civiliams“, – sakoma ataskaitoje.
Ukrainos kariai esą nepasakė civiliams evakuotis iš tų rajonų, nors apšaudydavo Rusijos pajėgas ir dėl to kildavo atsakomosios ugnies grėsmė. „Amnesty International“ tyrėjai tikina matę, kaip Ukrainos pajėgos penkiose vietose naudojosi ligoninėmis kaip „ de facto karinėmis bazėmis“, be to, tą patį tvirtina dėl 22 mokyklų. Nors mokyklos karo metu yra uždarytos, jos yra civiliniuose rajonuose.
Jeanas-Baptiste‘as Gallopinas, kurio komanda kelias savaites „tyrė rusų smūgius Charkivo, Donbaso ir Mykolajivo reagionuose“, tikino, kad po interviu su išgyvenusiais civiliais bei liudininkais, panaudotos ginkluotės tyrimų esą rasta įrodymų, jog ukrainiečiai dangstėsi civiliais, kaip gyvaisiais skydais.
Tačiau kas buvo tie tyrėjai, kurių savo akyse nematė net Ukrainos biuro atstovai, nors jais bent jau viešai „Amnesty International“ pasitikėjo, antraip nebūtų iš viso patikėję darbo, lieka neaišku.
Apgailestavimai neįtikina
Tai, kad „Amnesty International“ išplatino apgailestavimą dėl to, kad jos ataskaita, o ne turinys sukėlė pasipiktinimą, ne tik neišsklaidė abejonių, bet ir dar labiau sustiprino įspūdį, kad kažkas organizacijoje yra labai negerai su šališkumu bei karo Ukrainoje vertinimu.
Juo labiau, kad organizacijos atstovai pareiškė neatsisakantys savo išvadų, išdėstytų dokumente.
„Amnesty International“ prioritetas šiame ir bet kuriame kitame konflikte yra užtikrinti civilių apsaugą. Tai iš tikrųjų buvo vienintelis mūsų tikslas skelbiant pastarąjį tyrimą. Nors visiškai laikomės savo išvadų, mes apgailestaujame dėl sukelto skausmo“, – sakoma organizacijos pareiškime.
„Amnesty international“ tariamą atsiprašymą įvertino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. Jis ne vienintelis, kuris pasmerkė žmogaus teisių gynėjų ataskaitą.
„Perskaičiau ir ataskaitą, ir „apgailestavimus“, ir naujausias žinias apie rusų pajėgų Ukrainoje brutalų elgesį. Ir man bloga. Pirmaujant Žmogaus teisių organizacija padarė nepataisomą žalą ne tik sau, bet ir sudavė smūgį pačiam žmogaus teisių gynimo tikslui, kai vertinama karinė taktika be ekspertizės tai daryti. Ir dar blogiau – bandant būti „nešališku“ tampama agresoriaus propagandos įrankiu, rodoma pasibaisėtina moralinio vertinimo stoka“, – piktinosi Taline įsikūrusio Tarptautinio gynybos studijų centro Užsienio politikos instituto direktorė Kristi Raik.
Keisti reikalavimai iš spalvingų veikėjų
O vertinimų iš „Amnesty International“ jau sulaukta įvairiausių. Pavyzdžiui, „Amnesty International“ Suomijos biuro narys Syksy Rasanenas, kuris jau kurį laiką nesislapstydamas platina Rusijos propagandą dalijosi vienos komuniste ir leniniste prisistatančios veikėjos įrašu, kuriame neigiama Ukrainos ir Baltijos šalių nepriklausomybė, jos vadinamos „Vakarų produktais“, kurie turėtų priklausyti Rusijai.
Karštas teroristinių organizacijų bei Basharo Al-Assado režimo gynėjas Rusijos sukeltą karą Ukrainoje dar nuo 2014-ųjų vadina „pilietiniu konfliktu“ ir dažnai kartoja kitus Kremliaus primetamus naratyvus, tačiau jau daugelį metų laisvai dirba „Amnesty International“ ir rengia savo ataskaitas.
Tai būtų tik vieno išsišokėlio nuomonės, jei nebūtų pasirodžiusi pati skandalingoji „Amnesty International“ ataskaita, kur kartojami Kremliaus primesti naratyvai apie „ukrainiečius – nacius“, tačiau pats klausimas dėl Ukrainos karių naudojimosi civilių infrastruktūra karo reikmėms taip pat sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų.
Pavyzdžiui, buvęs Pentagono analitikas, netgi aršiai Izraelį dėl pasirinktos taktikos prieš teroristus Gazoje kritikavęs Marcas Garlasco pažymėjo, jog Ženevos konvencijoje minimos priemonės, siekiant išvengti civilių aukų, yra aiškios.
„Jie viską supainiojo. 1-asis protokole teigiama, kad karinės pajėgos maksimaliai VENGS, kai tik įmanoma, dislokuoti karius netoli apgyvendintų vietovių. Ukraina gali dislokuoti pajėgas ten, kurias gina, ypač mūšio apgyvendintoje vietovėje sąlygomis“, – sakė M. Garlasco.
Realaus karo sąlygomis, kai civilių evakuacija stringa ir žmonės – nesvarbu, ar kariai, ar ne, yra priversti slėptis nuo apšaudymų ten, kur yra priedanga, mažiausiai norisi veltis į filosofines diskusijas, ką reiškia žodis vengti“.
Be to, kai Ukrainos miestus Rusijos artilerija ir aviacija naikina nesirinkdami, kur iš tikrųjų įsikūrę kariai, kur – tik galimai, o kur – tiesiog šaudant ar mėtant bombas netaikliai, kaltinti ukrainiečius dėl gynybinių pozicijų pasirinkimo ginant savo žemę nuo agresoriaus atrodo mažų mažiausiai keista, tarsi „Amnesty International“ karą įsivaizduotų vykstantį sterilioje aplinkoje, pagal senovines karinės taktikos ir teorijos taisykles žaidžiamą žaidimą.
„Nėra jokio reikalavimo stovėti petys į petį lauke, dabar ne XIX amžius. Ukraina įsipareigojusi ginti civilius, bet tai ji ir daro, padeda juos perkelti“, – pažymėjo M. Garlasco. Jis pridūrė, kad „Amnesty International“ ataskaita dabar gali sukelti daug didesnę grėsmę ukrainiečių civiliams, nei iki šiol.
Civiliams gali kilti didesnė grėsmė
Apie tai, beje, yra prasitaręs ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kuris aštriai sukritikavo žmogaus teisių gynimo organizaciją.
V. Zelenskis savo vakariniame kreipimesi „Amnesty International“ išvadas prilygino bandymui suversti kaltę aukoms. Pasak prezidento, žmogaus teisių gynimo organizacija bando „amnestuoti teroristinę valstybę ir perkelti atsakomybę nuo agresoriaus aukai“.
„Jei kas nors parengia ataskaitą, kurioje auka ir agresorius tariamai kažkuo yra lygūs, jei analizuojami kažkokie duomenys apie auką, o tai, ką tuo metu darė agresorius, ignoruojama, su tuo negalima taikstytis“, – pabrėžė jis.
Pasak M. Garlasco, vengimas į ataskaitą įtraukti minėtas Ukrainos pastangas apsaugoti civilius ir bandymas tyčia sudaryti įspūdį, kad ukrainiečių kariai tik ir slapstosi ligoninėse, mokyklose, kituose civiliniuose objektuose, gali pastūmėti Rusiją dar labiau taikytis į šiuos objektus.
Nesvarbu, kad ten niekada nebus buvę ukrainiečių karių – Rusija visada galės pateikti savo versiją, esą subombarduota ligoninė, gyvenamasis pastatas ar mokykla tebuvo „Ukrainos nacionalistų karinė bazė“ – juk tai „patvirtino“ ir „Amnesty International“ ataskaita.
„Amnesty International“ klydo dėl teisės, dėl pasirinkti laiko. Taip, Ukraina turi vengti kelti grėsmę civiliams, tačiau šia atskaita prašauta pro šalį“, – pažymėjo ekspertas.
Tuo metu triumfuojanti Rusija, regis, neketina prašauti pro šalį – gyvenamųjų pastatų, ligoninių, mokyklų, visos civilinės infrastruktūros, kurią bombardavo, apšaudė ar kitaip iki šiol naikino rusų pajėgos, Ukrainoje dar yra daug. Į jas taikytis nesudėtinga ar bent jau lengviau, nei į ukrainiečių karius dinamiškoje fronto linijoje.
„Kai civilių namai naudojami karo reikmėms, jie tampa legitimiu taikiniu tiksliam smūgiui“, – piktdžiugos neslėpė rusų diplomatai „Tviteryje“.
Ukrainos rėmėjams ir žmogaus teisių gynėjams po tokios įvykių eigos išties kilo dilemų: ar beverta tęsti finansinę paramą „Amnesty International“, kai ši dangstosi tariamu nešališkumu bei pabrėžia susirūpinimą civilių saugumu, tačiau iš tikrųjų sukelia grėsmių civiliams ir dėl nepaaiškinamų priežasčių stoja į Kremliaus pusę.
Bent jau viešai tęsti paramą šiai organizacijai atsisakė arba ragino atsisakyti tai daryti šimtai žmonių, tarp kurių – po kelis šimtus tūkstančių sekėjų turintys asmenys.
